Kretingos dvaro parkas – mišraus stiliaus parkas, užimantis 23 ha plotą. Jam pradžią davė Vilniaus vyskupo Igno Jokūbo Masalskio įkurtas didžiulis vaismedžių sodas. Vėliau dvarą valdę grafai Zubovai šalia jo įkūrė landšaftinio (angliškojo) stiliaus parką, kuris XIX a. pirmoje pusėje minimas tarp penkių gražiausių Telšių apskrities parkų. 1874 metais dvarą varžytinėse įsigijo grafas Juozapas Tiškevičius. Būdamas turtingas, veiklus ir intelektualus žmogus, jis rekonstravo dvaro rūmus, įrengė garsųjį Žiemos sodą (didžiausią Europoje to meto privačioje valdoje) ir 1875 metais pradėjo atnaujinti parka. Parko projektavimas buvo patikėtas dvaro matininkui Šostakui, o želdinius ir gėlynus formavo vengrų kilmės daržininkas, rūmų muzikantas Haidukas, daržininkystės mokslus baigęs Vokietijoje. Pagal parengtus planus buvo pertvarkyta priešais rūmus esanti reprezentacinė parko dalis: suformuoti prancūziško stiliaus parkams būdingi geometrinės formos gėlynai, kuriuos puošė fontanai su skulptūromis, greta jų pasodinti introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, karpomų mažalapių liepų alėjos, sudariusios arkos pavidalo pavėsingus tunelius. Alėjos jungė parką su vaismedžių sodu. Jų sankirtoje buvo įrengtos gerai apšviestos poilsio aikštelės, takai išgrįsti smulkiais akmenukais arba plūkti iš žvyro. Nuo gatvės parką skyrė Zubovų laikais statyta akmenų siena ir naujai išmūryta plytų tvora. Rytiniame Vasaros sodo pakraštyje vešėjo kaštonų alėjos.

Landšaftinio stiliaus parko dalyje pagal matininko Šostako 1878-1880 metais parengtus projektus buvo įrengti 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, altanos. Prie tvenkinio ties Salantų keliu buvo supiltas kalnelis, skirtas tvenkinio ir dvaro apžvalgai. Jo viršūnėje pasodintas kaštonas, kurį juosė atvira altana. Į kalnelį vedė spirale kylantis takelis. Tvenkinio krantuose buvo pastatyti du didžiuliai akmenys – suolai. Vieną jų, esantį virš krioklio, kretingiškiai nuo seno vadina Meilės akmeniu. Pietiniame tvenkinio krante netoli rūmų esantį pusiasalį puošė didžiulį grybą primenanti altana.

Buvo pagilintas ir praplėstas antrasis tvenkinys esantis į rytus nuo senojo tvenkinio, iškastas dar Zubovų laikais. Šiame tvenkinyje supilta nedidelė sala, kurią su krantu jungė arkinis tiltelis. Dar toliau į rytus buvo iškastas ir trečiasis tvenkinys, kuriame gausiai gyveno vandens paukščių. Parke Tiškevičiai augino fazanus ir vynuogines sraiges.

To laikotarpio amžininkas rašė: „Kretingos parko planavimas peizažinis. Parko takeliai ir alėjos pritaikyti prie žemės banguoto paviršiaus bei upelio vingių .... Alėjų medžiai tartum tuneliai. Tarp medžių aikštelėse baltavo skulptūros, žaižaravo įvairiaspalvės gėlių lysvės, tryško fontanai, tvenkiniuose plaukiojo gulbės, išdidžiai vaikščiojo fazanai".

Parkas buvo vadinamas bendru pavadinimu - Vasaros sodu. Tai buvo lyg atsvara įrengtai Vasaros sodo miniatiūrai – Žiemos sodui. Parko išplanavimas, reti augalai, mažosios architektūros elementai, o Žiemos sode vešantys egzotiškų kraštų augalai traukė svečius iš įvairiausių pasaulio valstybių. Lankytojus džiugino ne tik augalų ir vandens harmonija, gėlynai, bet ir tai, kad iki XX a. pradžios Kretingos parkas buvo vienintelis, esantis arčiausiai pajūrio. Tiškevičiai, skirtingai nei kiti dvarininkai, leido parke lankytis miestelėnams ir valstiečiams. Prie vartelių kabėjo skelbimas, pranešantis, kad Vasaros sode gali pasivaikščioti kiekvienas. Norintieji plačiau sužinoti apie parko augalus, galėjo pasikviesti daržininką.

Per karus ir pokario metais parkas smarkiai nukentėjo: iškirsti seni, reti medžiai, vaismedžiai, parko reprezentacinėje dalyje gėlynų ir fontanų vietoje pastatyti bendrabučiai, elektros skydinė, mokykla, įrengta sporto aikštelė, parko centrinėje dalyje – katilinė, garažai, karių kapinės. Išliko tik dalis liepų ir kaštonų alėjų bei seną istoriją primenantys priešais dvaro rūmus išlikę šimtamečiai ąžuolai, kurių storiausiojo kamienas yra 1,9 metro skersmens.

1958 metais parkas paskelbtas saugomu valstybės, 1986 metais – vietinės reikšmės gamtos paminklu, o 1997 metais – Lietuvos Respublikos kultūros vertybe G48K25 (t. y., Kretingos dvaro sodybos komplekto G48K dalimi).

Parkas pradėtas tvarkyti tik aštuntajame dešimtmetyje. 1971 metais Kretingos tarybinio ūkio-technikumo administracija užsakė Paminklų projektavimo restauravimo institute parko teritorijos išplanavimo ir želdinių atnaujinimo projektą. Minėtas projektas buvo parengtas 1978 metais. Šio projekto vadovas – architektas Rimas Anusevičius, projekto autorius - architektas Algis Jonas Knyva.

Sistemingai atkurti ir tvarkyti parką ėmėsi Kretingos muziejus, 1992 metais įsikūręs grafų Tiškevičių rūmuose. Muziejaus užsakymu 1995 metais UAB „Projektavimo restauravimo institutas" parengė Kretingos dvaro sodybos apsaugos reglamentą, kuris buvo atnaujintas ir pakoreguotas 2003 metais (projekto autorė - šio instituto architektė Nijolė Kazakevičiūtė). Paminklotvarkos departamento vyr. specialistas kraštovaizdininkas Kęstutis Labanauskas nuolat konsultavo muziejaus specialistus, kaip suformuoti želdinių grupes. Parkas buvo išvalytas, pradėti formuoti takai, vejos, gėlynai. 2002 metais iš parko reprezentacinės dalies iškelta automobilių stovėjimo aikštelė, 2006 metais joje atkurti buvusio rožyno fragmentai, 2007 metais rekonstruota paminklinė Dvaro parko tvora su vartais (G48K26).

Siekiant pritraukti į parką kuo daugiau lankytojų ir pagyvinti jo kraštovaizdį, 2002 metais pietinėje parko dalyje, buvusio vaismedžių sodo vietoje, pastatytas Astronominis kalendorius su Saulės laikrodžiu (autorė - Rita Gorodeckienė, projekto vadovas - architektas Gytis Tiškus) - sukurta įdomi plastinė erdvinė kompozicija su 13 momentalių skulptūrų iš ąžuolo, akmens ir metalo, kurios žymi senąsias Baltų kultūros tradicijas. Parko takai pagal architektės Nijolės Kazakevičiūtės projektą pradėti tvarkyti nuo 2004 metų. Darbus finansavo Automobilių kelių direkcija prie Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos. 2005 metais PHARE lėšomis sutvarkyta dalis pėsčiųjų takų centrinėje parko dalyje, įrengtos 2 poilsio aikštelės, prie parko centrinių vartų esančiame pagrindiniame take įrengta lauko ekspozicija „Atminties takas", kurioje pažymėtos svarbiausios Kretingos miesto ir Kretingos muziejaus datos. 2009 metais muziejaus partere atstatytas Dvaro fontanas.

Šiandien Kretingos muziejus tęsia grafų Tiškevičių tradicijas, puoselėja parko erdves ir siekia jį pritaikyti pažinimui bei poilsiui. Dvaro parke vedamos pažintinės ekskursijos, organizuojami įvairūs renginiai, klasikinės muzikos ir pučiamųjų orkestrų koncertai, floristikos darbų parodos. Vykdant edukacines programas, parke švenčiamos kalendorinės šventės: Užgavėnės, Rasos, Jurginės, Sekminės, rudenį švenčiama „Medžio šventė", o pavasarį pasitinkami sugrįžtantys paukščiai. Prie Kretingos muziejaus veikia jaunųjų dvaro parko bičiulių klubas. Jį lankantys vaikai susipažįsta su parku, jo augalais, aktyviai dalyvauja tvarkant parko teritoriją.

Įvertindami turtingą parko augmeniją, vertingus mažosios architektūros elementus, muziejaus specialistai yra parengę edukacinę programą „Senasis Kretingos dvaro parkas – gyvoji istorija". Užsiėmimų metu moksleiviai supažindinami su parko istorija, vedamos teminės ekskursijos „Paminkliniai medžiai ir želdiniai", „Mažosios architektūros elementai" bei „Parko žaliosios vaistinėlės", vaikai mokomi pažinti parke augančius vaistinius augalus: juos fotografuoja, renka, džiovina, daro herbariumus, degustuoja parke surinktų vaistažolių arbatas.

Buvęs Kretingos dvaro parkas tebėra mėgiamas vietinių gyventojų, gausiai lankomas šalies ir užsienio turistų.