Skip to content Skip to navigation

Akmenės gatvė

Akmenės gatvė

Pateikta: 2019-01-07 10:54 (atnaujinta: 2019-01-09 12:46)
Kampininkų namai prie Akmenos upės 1771 m. Karolštato (Kretingos) miesto plane. Iš Lietuvos valstybės archyvo
Kretingos senamiesčio vakariniame pakraštyje, lygiagrečiai Akmenos upės kairiajam krantui, vinguriuoja Akmenės gatvė. Ji smarkiai skiriasi nuo kitų miesto gatvių – siaura, vingiuota, tankiai užstatyta, o jos tobesiai – namai ir pagalbiniai pastatai, stovi prie pat upės. Kai kas mano, kad gatvė pavadinta Šiaurės Lietuvoje esančio Akmenės miesto garbei. Tačiau iš tikrųjų gatvei vardą davė pro šalį tekanti upė, kuri pirmajame tarpukario dešimtmetyje oficialiai vadinta Akmene.
***
Bravoro (Akmenos) gatvės namai 1854 m. Kretingos miesto sklypų plane. Iš Kretingos muziejaus dokumentų rinkinio
Gatvės pradžios ištakos siekia XVII a. antrąją pusę – XVIII a. pradžią. Statant 1609 m. Karolštato arba Kretingos miestą, šioje vietoje gatvės tiesti nebuvo numatyta. Ši, potvynių metu užliejama, Akmenos upės slėnio dalis atsidūrė suprojektuoto miesto užribyje. Slėniu naudojosi aukšumoje („ant kalno“), dabartinės Rotušės aikštės vakariniame krašte, suformuotų posesijų savininkai, pasidalinę slėnį šienaujamoms pievoms ir ganykloms.
 
Kretingai augant, greta turtingų ir pasiturinčių piliečių mieste kūrėsi ir neturtingi gyventojai, vadinamieji kampininkai. Daugiausia tai buvo laikinai mieste apsigyvenę juodadarbiai ir tarnai. Jie neturėjo lėšų tapti miesto piliečiais ir išsinuomoti posesiją (namų valdos sklypą) su trobesiais. Todėl magistratas leido jiems už žymiai mažesnį mokestį įsikurti miesto paribyje, nenaudojamoje žemėje tarp pranciškonų vienuolyno sklypo ir vokiečių amatininkų gyvenamo kvartalo (dab. Birutės gatvė). Čia jie statėsi nedidelius, paprastai vieno kambario su kamara, trobesius savo šeimai gyventi bei tvartelius naminiams gyvūnams laikyti.
 
Akmenės gatvės pradžios vaizdas nuo Birutės gatvės Antrojo pasaulinio karo metais. Nežinomas fotografas. Apie 1942 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Seniausias, 1771 m. matininko Pranciškaus Jodkos sudarytas miesto planas liudija, kad XVIII amžiuje vakariniame miesto paribyje jau stovėjo 9 kampininkų sodybėlės. Jos buvo netvarkingai išsimėčiusios palei Akmenos krantą ir gatvės dar nesudarė. Su miesto turgaviete kampininkų nausėdiją siejo nuo Turgaus aikštės nusileidžianti Paupio, kitaip – Daubos, gatvė. Iki mūsų dienų išliko tik šios gatvės fragmentas priešais namą Akmenės g. 12, o likusioje dalyje dabar stūkso prekybos centras „Maxima“. Šiaurinėje dalyje palei vienuolyno ir miesto žemių ribą į Akmenos slėnį leidosi kita gatvė, kuri dabar veda link pėsčiųjų tilto ir laikoma Akmenės gatvės tąsa, susijungiančia su Vilniaus gatvės pradžia. Ja kampininkai eidavo į bažnyčią arba vykdavo link J. K. Chodkevičiaus gatvės norėdami aplenkti Turgaus aikštę prekymečių metu.
 
Tarp kampininkų sodybų ir Birutės gatvėje stovėjusių miesto iždo namų, kuriuose gyveno iš Prūsijos atsikėlę vokiečiai amatininkai, 1771 m. žemėlapyje dabartinės Akmenės gatvės pradžioje prie Akmenos upės žymimos kapinės. Manau, kad jose XVII–XVIII amžiais laidoti Kretingoje (Karolštate) gyvenę evangelikų liuteronų tikėjimo miestiečiai. XVIII a. pabaigoje rusų valdžios nurodymu visų konfesijų bendruomenės privalėjo atokiau nuo gyvenvietės įsirengti naujas kapines. Taip į rytus nuo tuometinio miesto, prie kelio į Gargždus, dabartinėje J. Jablonskio gatvėje, pradėjo veikti naujos Kretingos evangelikų liuteronų kapinės, o senosios buvo uždarytos, o vėliau – pamirštos ir užstatytos trobesiais.
 
Akmenės gatvės rajono bendras vaizdas nuo Birutės gatvės tilto. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Po Abiejų Tautų Respublikos III-ojo padalijimo Rusijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretinga neteko neteko Magdeburgo teisės. Nustojo galioti ir miesto valdymo nuostatai, draudę Kretingos (Karolštato) piliečiais tapti ir jame nuolat gyventi ne krikščionims – judėjams, musulmonams ir pan. Į miestą ėmė keltis gausi žydų bendruomenė, nuo XVIII a. gyvenusi už tuometinio miesto ribų, Akmenos upės saloje šalia vandens malūno. Turtingiausi žydų bendruomenės nariai – pirkliai, lupikautojai, krautuvininkai ir pan., kūrėsi miesto centre prie turgavietės ir pagrindinių gatvių, kuriomis ėjo prekybiniai traktai. Neturtingiausi bendruomenės nariai – smulkūs amatininkai ir paslaugų teikėjai, apsigyveno miesto pakraščiuose buvusiose gatvėse, tarp kurių buvo ir Akmenės gatvė.
 
Akmenės gatvės vaizdas iš šiaurės pusės, nuo dešiniojo Akmenos kranto. Kairėje – vienuolyno skalbyklos pastatas. Priekyje stovi Viluckiai iš Kretingos (Kretingsodžio) kaimo. Stasio Vaitkevičiaus nuotr. 1936 m. Iš Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos archyvo
1854 m. miesto planas liudija, kad miesto pakraštyje prie Akmenos upės jau buvo suformuotos 7 posesijos, o likusioje dalyje stovėjo 11 trobesių. Plane gatvės kontūrai dar nepažymėti, tačiau pietinėje jos dalyje tarp Paupio (Daubos) ir Birutės gatvių matome gatvei būdingą užstatymą – dviem eilėmis stovinčius trobesius. Ši besiformuojanti gatvė XIX a. antrosios pusės – XX a. pradžios dokumentuose ir istorinėje literatūroje jau vadinama Bravoro gatve (rusiškai – Пивоварная улица). Bravoru seniau vadinta alaus darykla arba spirito (vyno) varykla. Tikslių duomenų apie Akmenės gatvėje veikusį tokios paskirties gamybinį pastatą duomenų neturime. Tačiau istorinėje literatūroje sutinkame užuominą, kad gatvei vardą davusi vienuolyno vyno varykla. Manau, kad ji XIX a. veikė gatvės šiauriniame gale, prie Akmenos upės stovinčiame tinkuoto mūro pastate, kuriame vėliau vienuoliai buvo įsirengę skalbyklą (dab. Akmenės g. 29).
 
astatai Akmenės gatvės šiauriniame gale. Kairėje – vienuolyno skalbyklos pastatas. Nežinomas fotografas. XX a. 4 deš. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
1879–1890 m. Kretingos dvaro gaunamų mokesčių knygos liudija, kad Bravoro gatvėje jau buvo 12 posesijų. Jas 1879–1880 m. iš grafo Juozapo Tiškevičiaus nuomojosi 11 žydų tautybės miestiečių: Bencelis Leibukas, Ginda Dribinas, Jenkelis Zeveliovičius, Chaimas Bederis, Jankelis Gilis, Calelis Devekas, Chackelis Sluckeris, Berelis Platelis, Leizeris Tubianskis, Mejeris Gilis ir Chaimas Sluckeris. Po dešimties metų Bravoro gatvėje tebegyveno G. Dribinas, Ch. Bederis, J. Gilis, C. Devekas, B. Platelis (Plotelis), M. Gilis, Chaimas Sluckeris ir jo sūnus Chackelis Sluckeris. Grafui sutikus, B. Leibuko posesiją nuomai buvo perėmęs Mauša Gilis, o kitus sklypus išsinuomojo Lėja Rivė Gilis ir Mendelis Morduchovičius.
 
Vienoje iš posesijų, už kurią žemės mokestis dvarui buvo mokamas iš bendruomenės lėšų, stovėjo ritualinė žydų pirtis – mikva. Iš pradžių ji buvusi medinė, o po XX a. pradžios gaisrų pastatyta mūrinė. Mikvoje buvęs įrengtas baseinas, kuriame judėjas (judaizmą išpažįstantis asmuo) atlikdavo apsivalymo ritualą priimdamas judaizmą, po mirusiųjų šermenų ir laidotuvių, palietęs mirusį žmogų ar kritusį gyvulį, susirgęs raupsais, žydės – po mėnesinių ir gimdymo. Apsivalymas buvo atliekamas pilnai pasineriant į vandenį. Senieji kretingiškiai pamena, kad tarpukariu visuomeninės žydų pirties pietiniame gale buvusi įrengta atskira patalpa, kurioje moterims buvo teikiamos kosmetikos ir manikiūro paslaugos.
 
Mikvos (žydų pirties) pastatas (Akmenės g. 11), perdirbtas į mechanines dirbtuves. Antano Lūžos nuotr. 1991 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Kitapus gatvės priešais mikvą stovėjo medinė žydų našlaičių ir senelių prieglauda. Jos globotinių socialine globa užsiėmė „Ezero“ draugijos Kretingos skyrius ir labdaros draugija „Gemilus Chesed“, o ligoniais rūpinosi draugija „Bikur Holim“.
 
Minint Lietuvos valstybės atkūrimo 10-metį ir pasitinkant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, Kretingos miesto valdybos nutarimu prie Akmenos upės, tuo metu oficialiai vadintos Akmene, esanti Bravoro gatvė buvo pavadinta Akmenės vardu, kurį išlaikė iki mūsų dienų.
 
Lietuvos ūkio banko Kretingos skyriaus vedėjas Simonas Jurgis Simutis (antrame plane) už darbo stalo. Simono J. Simučio nuotr. 1931 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Dar XIX a. paskutiniajame dešimtmetyje Bravoro gatvėje, ypač šiaurinėje jos dalyje, arčiau pranciškonų vienuolyno žemės, ėmė kurtis iš aplinkinių kaimų į miestą gyventi atsikėlę žemaičiai amatininkai. Vieno siuvėjo šeimoje gimė Simonas Jurgis Simutis (1896–1966), kuris užaugęs ir baigęs mokslus nuo 1923 m. iki 1940 m. dirbo Lietuvos ūkio banko Kretingos skyriaus vedėju. Vedęs Kretingsodžio pradžios mokyklos vedėją Magdaleną Perkumaitę, netrukus su šeima persikėlė į Klaipėdos gatvėje pasistatytus naujus namus. Laisvu laiku jis mėgo fotografuoti Kretingos miesto ir apylinkių žmonės, architektūrinius statinius ir gamtos vaizdus, užsiėmė labdaringa veikla, priklausė Šv. Vincento Pauliečio draugijai. 1948 m. su žmona, sūnumi Simonu Jaunučiu ir dukra Regina Nijole buvo ištremtas į Krasnojarsko krašto Batūrino gyvenvietę. Paleistas iš tremties, grįžo į gimtąją Kretingą.
 
Rainių kankinys laikrodininkas Julius Simutis. Nežinomas fotografas. 1940 m. Iš leidinio „Žemaičių kankiniai“, Vilnius, 1991
Tarpukariu Akmenės gatvėje apsigyveno laikrodininkas Julius Simutis, gimęs 1909 m. Notėnų valstiečio Petro Simučio šeimoje. Jis prijautė nelegaliai šalyje veikusiems komunistams. Už komunistinės spaudos platinimą pateko į kalėjimą, iš kurio išėjęs nutraukė ryšius su komunistiniu pogrindžiu. Už tai pateko į buvusių bendraminčių nemalonę, po Lietuvos aneksijos 1940 m. rugsėjo 7 d. enkavedistų buvo suimtas, įkalintas Šv. Antano namelyje veikusioje NKGB Kretingos areštinėje, spalio 18 d. perkeltas į Telšių kalėjimą, o 1941 m. birželio 25 d. žiauriai nukankintas Rainių miškelyje.
 
Apie 1924 m. Akmenės gatvės pradžioje verslininkas Tadas Poluckas pasistatė tinkuoto mūro vilnų karšyklą. Joje veikė trys vilnų karšomosios mašinos, varomos dyzelinio, vėliau – elektrinio, variklio.
 
Buvusi Tado Polucko vilnų karšykla. Albino Kardoko nuotr. 1962 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
1932 m. Akmenės gatvėje namą nusipirko knygnešys, daraktorius, stalius ir dailidė Juozas Bendikas (1854–1941), kilęs iš Kašučių kaimo smulkių bajorų šeimos. Baigęs Paurupės (Rucavos) progimnaziją, jis tarnavo Darbėnų bažnyčios zakristijonu, o išmokęs dailidės ir staliaus amato, keliavo po kaimus, statė ir remontavo trobesius, darė karstus, paveikslų rėmus, avilius, baldus, pastatė Darbėnų kapinių koplyčią. Žiemą Kašučių ir Rūdaičių apylinkių kaimų slaptose mokylose mokė vaikus lietuvių ir rusų kalbos, aritmetikos, istorijos bei geografijos, ruošė juos prie pirmosios šv. Komunijos, platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Už lietuvišką veiklą 1900 m. ir 1902 m. rusų valdžios pareigūnų buvo suimtas, metus gyveno policijos priežiūroje. 1927 m. tapo pranciškonų vienuolyno broliu, dirbo stalių dirbtuvėje. 1931 m. vienuolyną paliko, 1932 m. vedė ir apsigyveno Akmenos gatvėje nusipirktame namelyje, kurį pats remontavo.
 
Buvusi Tado Polucko vilnų karšykla. Albino Kardoko nuotr. 1962 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Gatvės šiauriniame gale stovėjusiame mūriniame pranciškonų skalbyklos pastate (Akmenės g. 29) vienuolyno gvardijono tėvo Augustino Dirvelės kvietimu 1935 m. įsikūrė iš Vilkaviškio vyskupijos Miroslavo parapijos atvykusios šešios pranciškonės pasaulietės – Šv. Agnietės kongregacijos vienuolės, prižiūrėjusios ir aptarnavusios Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų ordino gimnazijos) bendrabutį ir valgyklą. Jos prisidėjo prie karitatyvinės veiklos, o 1936 m. atsiskyrė nuo Šv. Agnietės kongregacijos ir įkūrė savarankišką Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregaciją. Jai 1940 m. priklausė apie 30 seserų ir noviciatas, kuriame gyveno vienuoliškam gyvenimui besiruošiančios ir įžadų dar nedavusios seserys. Visuomenės seserys lavinosi pagal vienuoliško gyvenimo pratybas, be darbo Šv. Antano kolegijos (Pranciškonų gimnazijos) bendrabutyje ir valgykloje, slaugė ligonius Darbėnų, Laukuvos, Laukžemės, Sedos, Ramygalos špitolėse (senelių prieglaudose), katechizavo vaikus.
 
Daraktorius, knygnešys, stalius, dailidė Juozas Bendkas su žmona prie savo namo Akmenės gatvėje. Nežinomas fotografas. Apie 1933 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Prieš Antrąjį pasaulinį karą name Akmenės g. 12, kuris stovi buvusios Akmenės ir Paupio (Daubos) gatvių sankryžos kampe, duris atvėrė profesionalaus fotografo Kosto Jagučio (1896–1974) fotoateljė. Jis buvo gimęs ir pradžios mokyklą baigęs Kretingoje, o šeimai persikėlus į Klaipėdos kraštą ir Karaliaučių, augo ir mokslus tęsė Vokietijoje. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo kaizerinėje kariuomenėje, kurioje išmoko fotografuoti. Pirmąją fotoaeljė atidarė 1919 m. Tauragėje, o 1920 m. – Kretingoje, Birutės ir Akmenės gatvių kampe stovėjusiame name. Nuo 1932 m. gyveno ir dirbo Klaipėdoje, o 1939 m. grįžo į Kretingą. Darė portretines ir grupines nuotraukas, fotografijas Pranciškonų spaustuvėje leidžiamiems atvirukams.
 
Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregacijos narės su dvasios tėvais pranciškonų kunigais tėvu Stanislovu Jocu (kairėje) ir tėvu Aloyzu Janušaičiu (dešinėje). Nežinomas fotografas. Kretinga, 1938 m. spalio 4 d. Iš Švč. Mergelės Marijos Nepaliaujamos Pagalbos šv. Pranciškaus seserų kongregacijos archyvo
Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1941 m. birželio 26 d. kilus mieste gaisrui, ugnis pasiglemžė ir dalį Akmenės gatvės trobesių. Nebeliko Juozo Bendiko namo, kuris sudegė kartu su staliaus instrumentais, varstotu, paties meistro pasigamintais baldais ir nemaža biblioteka. Ugnyje supleškėjo žydų našlaičių ir senelių prieglauda su šalia stovėjusiais mediniais namais, o žydų pirtis neteko stogo. Po karo žydų pirties pastatas buvo rekonstruotas, jame veikė buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato mechaninės dirbtuvės (Akmenės g. 11). Tado Polucko vilnų karšykla, savininkui pasitraukus į Vakarus, po karo buvo nacionalizuota ir perduota Kretingos apskrities (rajono) vietinės pramonės kombinatui. Veikė iki 1961 m, o karšyklą uždarius – pastatas nugriautas.
 
Fotogafas Kostas Jagutis su dukra prie savo fotoatelje pastato Akmenės g. 12. Kosto Jagučio nuotr. XX a. 5 deš. I pusė. Iš Kosto Jagučio šeimos archyvo
Po karo uždariusi katalikiškas ir religines organizacijas, sovietų valdžia 1948 m. spalio 15 d. nacionalizavo Akmenės gatvėje gyvenusių Šv. Pranciškaus Visuomenės seserų kongregacijos namus. Iš pradžių seserys persikėlė į pustuštį pranciškonų vienuolyną, o jį 1949 m. taip pat uždarius – išsiskirstė įvairiose Lietuvos vietovėse, kur gyveno pas jas priglaudusius tikinčiuosius. Vienai iš Kretingoje ir jos apylinkėse likusių visuomenės seserų gavus 1954 m. leidimą Pušyno gatvėje pasistatyti namą, jame apsigyveno 10 nelegaliai veikusios kongregacijos seserų. Nepaisydamos sovietų valdžios persekiojimų, jos tęsė savo veiklą: katekizavo vaikus, slaugė ligonius, platino religinę literatūrą, dirbo prie bažnyčios, perrašinėjo liturginių skaitinių knygas ir pan.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus