Skip to content Skip to navigation

AUKSŪDŽIO PILALĖS

AUKSŪDŽIO PILALĖS

Pateikta: 2017-09-03 18:17 (atnaujinta: 2017-09-03 18:18)


Pilalės, Pilaitės kalno, Pilkalnio vaizdas iš rytų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2013 m.

Tarp Darbėnų ir Senosios Įpilties, abipus kelio į Skuodą, plyti vienas seniausių pajūrio krašto kaimų – Auksūdys. Pasakojama, kad jame priešistoriniais laikais veikė svarbi apylinkės pagonių šventykla, kurioje degusi šventoji ugnis ir buvo aukojamos aukos dievams. Dėl to, esą, kaimas buvęs pavadinta Auksūdžiu, t. y. Aukų kaimu. Šiandien gilią priešistorę mena kaime išlikę archeologijos paminklai – kapinynai, apeiginė vieta, atsitiktiniai archeologiniai radiniai, mitologiniai akmenys ir pora Pilalių – tariamų piliakalnių.

***

Archeologijos duomenimis žmonės Auksūdyje nuolat gyvena nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Šiandien geriau pažįstame kapinynus, apie kuriuos byloja žemės judinimo darbų ir archeologinių žvalgymų metu aptiktos įkapės. Tuo tarpu apie senovės gyvenamąsias vietas, tame tarpe – piliakalnius, duomenų turime labai mažai.

Vietos gyventojai piliakalniu nuo seno laikė kaimo vakarinėje dalyje, Kulšės kairiojo kranto aukštumoje stūksančią kalvą, kuria tebevadina Pilale (Pėlale), Pilaite, Pilaliu, Pilkalniu, rečiau – Alkos kalnu. Ji ryškiai dominuoja apylinkėje ir puikiai matosi nuo krašto kelio Kretinga-Darbėnai-Skuodas, kairėje jo pusėje, už pusės kilometro į vakarus.

Pilalės, Pilaitės kalno, Pilkalnio vaizdas iš vakarų pusės. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1961 m.

Kalva moreninė, susiformavusi paskutiniojo ledynų tirpsmo metu, apie 100 metrų ilgio pietryčių-šiaurės vakarų kryptimi ir iki 80 metrų pločio. Šiaurės vakarinė dalis aukštesnė, vakarinis šlaitas status, iki 2 metrų aukščio. Kiti šlaitai nuolaidūs, susilieja su aplinkiniais laukais. Kalva apaugusi medžiais, pietrytinis pakraštys nukastas, o ties viduriu skersai praeina retai naudojamas lauko kelias.

Vietos gyventojai pasakojo, kad pro Pilalės kalną einantys žmonės kartais pasiklysdavę ir ilgai klaidžiodavę aplinkui, kol susivokdavo kur esantys. Naktimis joje užsidegdavo liepsnelės (žvakelės), kurios nuo kalvos judėdavo link netoliese esančių senųjų kaimo kapinių – Maro kapelių. Kiti nakties metu matydavę iš Pilalės išjojant nepažįstamą karį, kuris žmonėms nieko blogo nedarydavęs ir greitai pranykdavęs.

Seniau kalva buvo bendro naudojimo žemėje – kaimo ganyklose. Iš Auksūdžio kilęs Plungės „Saulės“ realinės gimnazijos mokinys Alfonsas Kalnius, vėliau tapęs žymiu Lietuvos kalbininku ir tekstologu, savo mokykliniame rašinyje apie 1925 metus rašė, kad „prieš 30 ar 40 metų visas Auksudžių kaimas veždavęs tenai bulves į rūsius dėti. Paskui įpratę vienas kitam [bulves] išvogti“, todėl bulviarūsius apleido, o jų įgriuvusios duobės dar ilgai žiojėjo kalvos paviršiuje.

Be to, kaimo gyventojai iš kalvos pietrytinio pakraščio kasė savo poreikiams smėlį bei žvyrą. Kasant gruntą buvo randama žmonių kaulų ir įvairių senienų: geležinių ietigalių, kalavijų, peilių, žalvarinių papuošalų, kurių nemaža dalis pateko į Kretingoje tarpukariu gyvenusio kolekcininko, kunigo Konstantino Kupriaus-Kuprevičiaus rinkinį, o keletas – į Vytauto Didžiojo karo muziejų Kaune.

Šiaurės vakarinėje kalvos papėdėje iki Pirmojo pasaulinio karo gyventojai atveždavo pakasti nuo ligų nugaišusius naminius gyvulius.

Kūlių pilalės planas. Pagal archeologą Vykintą Vaitkevičių, 1994 m.

Įvairių šaltinių duomenimis, 1923 ar 1934 metais Auksūdžio Pilaitės kalno žvalgyti buvo atvykęs generolas Vladas Nagevičius, radęs „nedidelius pamatus kokio tai namo“. Vienų liudininkų teigimu ant šių pamatų seniau stovėjusi koplytėlė, o romantikos mėgėjai spėjo, kad jie nuo apgriuvusio pagonių šventyklos aukuro.

1940 metais tariamą piliakalnį bandė tyrinėti Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas. Kalvos šiaurės vakariniame pakraštyje jis iškasė nedidelę žvalgomąją perkasą, kurioje aptiko degintų žmonių kaulų, keramikos šukių ir susilydžiusių žalvario dirbinių likučių. Tokiu būdu, pasak jo, „paaiškėjo, kad ten esama degintinio kapinyno“, t. y. priešistorinių laikų kapinių.

Po karo kalvą žvalgiusio kretingiškio kraštotyrininko Igno Jablonskio nuomone I tūkstantmečio I pusėje ant kalvos stovėjusi įtvirtinta senovės gyvenvietė – ankstyvas piliakalnis, kurio gynybinio pylimo liekanų jis aptikęs vakariniame pakraštyje. Gyvenvietę apleidus, kalvoje buvusios įrengtos netoliese gyvenusios kuršių bendruomenės kapinės, veikusios VII-XIII amžiais.

1972 metais kalva buvo įrašyta į kultūros paminklų sąrašą ir paskelbta respublikinės reikšmės piliakalniu. Vėliau vykdytų archeologinių žvalgymų metu aptikus daugiau įrodymų, kad kalvoje esama senovės laidojimo vietos, nuo 1993 metų ji saugoma kaip Auksūdžio kapinynas, vadinamas Pilale (oficialiai piliakalnio statuso Pilalė neteko 2014 metais).

Lietuvos piliakalnių atlaso sudarytojai Gintautas Zabiela ir Zenonas Baubonis Auksūdžio piliakalnį lokalizuoja kaimo šiaurės rytiniame pakraštyje, Pilalės miške.

Piliakalniu jie laiko Darbos upelio kairiajame krante, apie pusę kilometro nuo upės, lygioje vietoje, į vakarus nuo Dainiškių pelkių esantį senovės darinys. Jį sudaro ovali, 45 metrų ilgio vakarų-rytų kryptimi ir 35 metrų pločio aikštelė, kurią iš visų pusių juosia 0,4-0,7 metro aukščio ir 4-5 metrų pločio palaidų lauko akmenų pylimas. Šiaurinėje ir šiaurės vakarinėje pusėse pylimas dvigubas, o šiaurinėje jo dalyje yra 2,7-3 metrų pločio tarpas, primenantis vartų vietą.

Auksūdiškiai šį darinį vadina Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale, rečiau – Dvaru, Velnio malūnu.

Kūlių pilalės pylimo fragmentas. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Pasakojama, kad pylimą sukrovė į mūsų kraštą įsibrovę švedai, kurie čia įkūrė vyriausiąjį savo kariuomenės štabą Lietuvoje. Pasak kitų, per karą su Švedija apylinkės kaimų gyventojai čia įsirengė slėptuvę pasislėpti nuo švedų kareivių, kurią pasiekdavo per pelkę nutiesta kūlgrinda.

Dar vienas padavimas mena, kad šioje vietoje senų senovėje stovėjęs dvaras, kuris kartu su nuodėmingais ir žiauriais ponais nugrimzdo skradžiai žemės ir tik retkarčiais iškildavo į paviršių. Kiti pasakoja, kad Pilalės vietoje stovėjo nugrimzdusio dvaro malūnas, vadinamas Velnio malūnu.

Apie šiame malūne gyvenusį velnią muziejininkui Juozui Mickevičiui 1959 metais pasakojo auksūdiškis Vitalis Venclova: „Kitą kartą Kūlpilės ponaitis išeidavęs iš pilės, jį žmonės vadinę velniuku. Velniukas pasiversdavęs vokietuku, apsirengusiu juodais drabužiai, skrybėle. Nosis jo be skylučių. Vokietukas ypač mėgdavęs eiti pas piemenukus, mušti ripką, grajiti guzikais. Gaspadoriai nenorėjo, kad vokietukas draugautų su piemenukais. Žmonės nuėjo klausti, rodos, pas kunigą. Tas liepė duoti tabako šniaukšti (uostyti). Jei velniuko nosis bus be skylučių, tada su šermukšnine lazda užmeskit jam. Kai jis prašys dar kartą duoti, daugiau nemuškit. Piemenukai tai ir padarė. Vienas piemenukas davė su šermukšnio lazda vokietukui per nugarą. Tas prašė duok dar kartą, bet piemenukas daugiau nemušė. Tada vokietukas kaukdamas nuūžė tolyn ir daugiau nebesirodė“ (Kretingos muziejaus mokslinis archyvas, f. 4, b. 8-28).

Pasakojama, kad nuo seno prie Kūlių pilalės pasirodydavo žvakelės. Pasak Vinco Noreikos, eidami pro šalį žmonės prie Pilalės dažnai pasiklysdavo: „Apsisuka galva, vaikšto žmogus ir vaikšto ir niekaip neatsipažįsta. Mato gražiausias alėjas, kol atsidaro akys – atsipažįsta“. Todėl žmonės vengdavo Kūlių pilalės, stengdavosi be reikalo pro šalį neiti netgi dieną.

Kiti pasakojimai mena, kad per kalendorines šventes Kūlių pilalėje laumės naktimis skalbdavo drabužius.

Mįslingoji Kūlių pilalė nuo seno traukė senovės paminklų tyrinėtojų dėmesį. Pirmasis ją 1899 metais aprašė Vilniaus senienų muziejaus vedėjas Fiodoras Pokrovskis savo leidinyje „Kauno gubernijos archeologinis žemėlapis“. Vėliau ja domėjosi ne vienas archeologas ar istorikas, tačiau kol kas detaliau ji nėra tyrinėta. Todėl iki šiol dar nėra aišku, kokia buvusi tikroji Kūlių pilalės paskirtis.

1984 metais ją tyrinėjo kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, kuris padarė porą pylimo pjūvių ir nustatė, kad jis sukrautas iš akmenų, kuriuos prilaikė 3 eilės įkastų 15-20 cm skersmens medinių stulpų. Ignas Jablonskis padarė išvadą, kad ši archeologinė vieta galėjusi būti naudojama kaip ankstyva įtvirtinta gyvenvietė, t. y. buvusi piliakalnio prototipas.

Panašiai įrengtas akmenų pylimas išliko Skuodo rajono Erslos kaimo miške. Tuo tarpu šalia Klaipėdos, laukuose, yra Jakų (Mozūriškių, Sudmantų) pylimas, vadinamas Piltimi. Pastarasis gruntinis, su pavieniais stambiais akmenimis. Šiais pylimais 2008 metais domėjosi estų archeologai, pasak kurių, daugiau tokių senovės paminklų esama Latvijoje, o daugiausia – Estijoje. Jie mano, kad tai gali būti per tautų kraustymąsi Baltijos pajūriu traukusių senųjų germanų statyti gynybiniai įtvirtinimai.

Archeologas Gintautas Zabiela Kūlių pilalę priskyrė prie piliakalnių-slėptuvių. Tokie piliakalniai galėjo būti naudojami tiek priešistoriniais laikais kovojant su vikingais ar kryžiuočiais, tiek ir vėlesniais istoriniais laikais, kaip mena vienas iš pasakojimų – kovose su švedais.

Kiti Kūlių pilalėje ieško pagonių šventyklos. Juo labiau, kad 18 metrų į rytus nuo pylimo buvo aptiktas 1,3 x 1,0 metro dydžio ir 40–70 cm aukščio apeiginiu laikomas akmuo lygia viršutine plokštuma. Apie 100 metrų į šiaurės rytus išliko taip pat Kūlių pilale vadinama alkvietė – akmenimis išgrįsta aikštelė, kurios centre yra smulkiais akmenimis ir nuoskalomis išgrįsta 1,3 metro skersmens duobė, prie kurios guli ant šono paverstas stambus akmuo. Jo viršutinė plokštuma taip pat lygi, o išilgai jos lygiagrečiai iškalti du tiesūs grioveliai.

Akmenų pylimas supiltas teritorijoje, kurioje iki Lietuvos žemės reformos buvo bendrosios kaimo ganyklos. Todėl manoma, kad Kūlių pilalė yra apie XV-XVI amžių bendromis jėgomis kaimo gyventojų supiltas ir iki XIX amžiaus naudotas aptvaras, į kurį pavasarį, vasarą ir ankstyvą rudenį gyventojai nakčiai sugindavo brangiausią savo turtą – gyvulius, siekdami juos apsaugoti nuo vagių, plėšikų, laukinių žvėrių ir valkataujančių šunų. Netiesiogiai tai patvirtina 1995 metais Pilalėje tarp akmenų aptikta geležinė II tūkstantmečio vidurio pasaga.

Tarp Kūlių pilalės ir Darbos upės miške išlikę daugybė akmenų krūsnių (jų 1948 metais suskaičiuota per 300), liudijančių, kad iki Valakų reformos, t. y. XVI amžiaus antrosios pusės, dabartinio Pilalės miško vietoje plytėjo senovės žemdirbystės laukai.

Tarpukariu Kūlių pilalė buvusi smarkiai apardyta, o jos pylimas paskleistas. Nemažai akmenų iš Kūlių pilalės ir senovės žemdirbystės laukų krūsnių buvo išvežta Šventosios uosto, o 1940-1941 metais – Molotovo linijos atspariųjų ugniaviečių (dotų) statybai.

Tikroji Kūlių pilalės paslaptis kol kas neatskleista. Tai padaryti galėtų tik detalūs kompleksiniai archeologiniai tyrinėjimai. Nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ji registruota kaip senovės gynybinis įtvirtinimas (unikalus kodas – 28709). Pasiekiama nuo Auksūdžio kaimo kryžkelės. Pavažiavę Nausėdų link už 470 metrų pasukame į dešinę, o dar už 450 metrų, pravažiavę Darbos upės kanalą, sukame į kairę ir važiuojame lauko keliuku iki pat Pilalės miško. Į mišką įeiname nebenaudojamu keliuku. Jame Kūlių pilalė sunkiai randama, nes miške nėra aiškesnių orientyrų, o akmenų pylimas nežymiai išsiskiria iš aplinkos. Todėl jos paieškai rekomenduojame turėti navigacinį prietaisą su iš anksto įvestomis objekto koordinatėmis, kurias galite rasti Kultūros vertybių registre arba Vilkipedijoje.

Julius KANARSKAS,

archeologas, istorikas, Kretingos muziejus