Skip to content Skip to navigation

Barkeliai ir Naujukai

Barkeliai ir Naujukai

Pateikta: 2019-06-25 08:41 (atnaujinta: 2019-06-25 08:51)
Vykdami keliu iš Darbėnų į Vaineikius, pravažiuojame pro Barkelių kaimą, prie kurio šiaurėje glaudžiasi Naujukų kaimo žemė. Iki XIX a. vidurio tai buvo vienas kaimas, kurio žemė driekėsi abipus Dubupio upelio tarp Kašučių ir Šlaveitų bajorkaimių bei Darbėnų ir Vaineikių kaimų.
***
Darbėnų apylinkėse nuo seno plytėjo miškai, kurie nuo XV a. priklausė Platelių seniūnijos Palangos giriai, plytėjusiai nuo jūros iki Vaineikių miškų masyvo. Žemdirbystei tinkamoje plėšininėje žemėje pradėjus kurtis iš Žemaitijos atsikeliančioms žemdirbių šeimoms, jų nausėdijoms administruoti XVI a. buvo įkurtas Darbėnų dvaras, priklausęs didžiojo Lietuvos kunigaikščio Palangos valdai (seniūnijai).   
 
Manoma, kad tuo metu, XVI a. pabaigoje–XVII a. pradžioje, greta kitų nausėdijų atsirado ir Barkelių kaimas. Jam buvo priskirta apie 420 hektarų žemės, kurios didesnė dalis plytėjo kairiajame, o mažesnė – dešiniajame Dubupio upelio krante. Apie trečdalį šio ploto sudarė ariama žemė, suskirstyta rėžiais ir išnuomota žemdirbių šeimoms.
 
Rašytiniai šaltiniai liudija, kad kaimas buvo pavadintas „Bartkeliais“, o vardas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio Bartkus mažybinės formos. Svetimomis kalbomis rašytuose dokumentuose pirmapradė vietovardžio forma (lenk. „Bortkiele, Bortkele“, rus. „Борткеле“, latv. „Bortkele“) išsilaikė iki mūsų laikų, o lietuvių kalboje kaimo vardas pavirto „Barkeliais“ (žem. „Barkelē“).
 
Centrine kaimo žemių dalimi ėjo vieškelis Darbėnai–Vaineikiai, šalia kurio dešiniajame Dubupio krante buvo įrengtos kaimo kapinės. Už kapinių prasidėjo didelis ariamas laukas, kuris XVIII a. kaimo plane vadinamas Kalnu (Kałns), o šiaurinė dalis – Kalnagaliu (Kalnia:gałs). Patį Dubupį gyventojai vadino Upeliu (Opalis) arba Darbupiu (Darbopis), o XVIII a. plane jis pavadintas Darbos upe (lenk.: Rz[eka]. Darba).
 
Kairiajame upelio krante kaimo šiaurinėje dalyje plytėjo kitas dirbamas laukas, į rytus nuo jo – mišku apaugusios šienaujamos pievos, o šiaurės rytiniame kampe, ties riba su Šlaveitų bajorkaimiu – Plikiais vadintos bendrosios ganyklos, taip pat apaugusios mišku ir krūmais.
 
Į pietus nuo vieškelio kairiajame Dubupio krante driekėsi trečiasis ariamos žemės laukas. Jame, abipus kelio, jungusio minėtą vieškelį su Darbėnų–Kašučių–Kūlupėnų vieškeliu, stovėjo šešios kupetinio kaimo sodybos. Dešinėje kelio pusėje, prie link Darbėnų vedančios vieškelio dalies, XVIII a. antroje pusėje gyveno Simonas Rimkus. Priešingoje kelio pusėje, prie link Vaineikių einančios vieškelio dalies, buvo įsikūręs Antanas Barasa. Atokiau nuo jų, pavažiavus link Kašučių kairėje kelio pusėje ties gyvenvietės viduriu stovėjo Jono Šopagos sodyba. Likusios trys sodybos buvo pietinėje gyvenvietės dalyje, kelio į Kašučius kairėje pusėje. Čia gyveno Petras Večerskis, Pranciškus Ronkaitis ir Petras Rūtys.
 
Į rytus nuo sodybų buvo Daržais (Darża) vadinamas ariamas laukas, prieinantis iki pat Vaineikių miško. Į pietus nuo gyvenvietės, kaimo žemės pakraštyje plytėjo medžiais ir krūmais apaugusios bendrosios ganyklos. Kelio į Kašučius dešinėje pusėje buvusi ganykla vadinta Gudleikniu (Gudleyknis), o kairėje – Kleciumi (Klecius). Paskutinioji pietuose ribojosi su Kašučių bajorkaimiu ir ežeru, o rytuose susisiekė su Vaineikių kaimo Dupulčio apyrube (obręb Dupjyltys), kurioje vėliau susiformavo Dubašių kaimas. 
 
Nuo kaimo įsikūrimo dvasiniu gyvenimu rūpinosi Palangos, o nuo 1740 m. – Darbėnų parapijos dvasininkai, kurie valstiečius krikštijo, tuokė ir lydėjo į amžinybę. Mirusieji buvo laidojami kaimo kapinėse, o nuo XVIII a. pabaigos – Darbėnų parapijos kapinėse. Kaimo kapines apleidus, jas imta vadinti Maro kapeliais (Maro kapalē). Juose nuolat stovėjo keli monumentalūs kryžiai ir koplytėlė mirusiesiems atminti, prie kurių per Gegužines pamaldas rinkdavosi kaimo gyventojai pagerbti protėvių, pasimelsti už juos, sugiedoti Visų šventųjų litaniją. Iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos kapinaitėse retsykiais be kunigo kaimiečiai laidojo užkrečiamųjų epideminių ligų aukas.
 
Darbėnų parapijiečių 1845 m. sąrašas liudija, kad tuo metu Barkeliuose gyveno valstietė Kunigunda Paliepienė su dukromis Ona, Justina ir Barbora, samdinės Magdalena Ruzgailaitė ir Ona Piktuižytė, samdiniai Panas Mockus, Jonas Benetis ir Pranas Galdikas, kampininkas Petras Joskaudas, kampininkė Kotryna Joskaudienė su dukromis Marijona ir Magdalena, kampininkas Juozapas Kalnius, kampininkė Kunigunda Kalnienė, valstietis Jonas Skersys, jo žmona Teodozija, sūnūs Petras ir Jonas, dukros Kunigunda ir Elžbieta, samdinys Antanas Švatelis, valstietis Kazimieras Narmontas, jo žmona Petronėlė, samdiniai Petras Galdikas ir Jonas Pečkauskis, samdinė Ona Sudmanaitė, kampininkė Magdalena Lajauskienė su dukra Ona, valstietis Povilas Rūtis, jo žmona Ona, duktė Zuzana, samdiniai Viktoras Astrauskis ir Juozapas Pečiulis, senis Domininkas Arys, samdinės Magdalena ir Barbora Arytės, kampininkas Pranas Skripkauskis, jo žmona Ona ir sūnus Pranas, valstietis Mykolas Pryšmontas, jo žmona Kunigunda ir duktė Morta, kampininkas Jurgis Narkus ir jo sūnus Simsonas, kampininkė Cecilija Narkutė ir jos dukra Joana, Jonas Rūtis, jo motina Joana, seserys Petronėlė, Barbora ir Monika, samdiniai Antanas Kripas ir Jonas Kontrimas, kampininkė Morta Kontrimienė ir jos dukra Ona, kampininkas Juozapas Sungaila, jo žmona Agota, dukros Ona ir Barbora, kampininkė Amilija Švatelienė su dukra Magdalena, valstietis Simonas Šopaga ir jo sūnus Simonas, samdiniai Antanas Galdikas ir Juozapas Burba, Ona Galdikienė, jos dukra Barbora ir motina Barbora, kampininkė Kotryna Šopagienė su dukra Ona, valstietis Pranas Beniušis, jo brolis Juozapas, motina Veronika ir duktė Ona, samdinys Laurynas Ronkaitis, valstietis Stanislovas Večerskis, jo brolis Antanas, sesuo Ona, samdiniai Domininkas Arys ir Jonas Piekus, samdinės Ona Mockutė ir Ona Večerskytė, valstietis Juozapas Ronkaitis, jo žmona Monika ir duktė Monika, samdiniai Viktoras Viskontas ir Antanas Skripkauskis, samdinė Morta Venckutė, kampininkas Tadas Šopaga, valstietis Jonas Vainoras, jo žmona Petronėlė, dukros Cecilija, Antanina ir Ona, samdiniai Mykolas Kontrimas ir Juozapas Simaitis, samdinė Magdalena Romkutė ir jos sesuo Joana, valstietis Jonas Dauparas, jo seserys Ona ir Morta, samdiniai Kazimieras Markus ir Antanas Keras, samdinė Barbora Kontrimaitė.
 
1846 metais kaime buvo 11 baudžiauninkų sodybų, kurių šeimininkai ėjo lažą grafų Tiškevičių Palangos valdos Darbėnų dvare. 
 
XIX a. pirmoje pusėje šiaurinėje kaimo dalyje susiformavo 2–3 vienkieminių sodybų nausėdija. Iš pradžių ji vadinta Barkelių (Bartkelių) užusieniu (rus. застенок Борткеле; lenk. zaścianek Bortkiele), o nuo 1861 m.  – Naujukais (kitaip liet. „Naujokai“; lenk. „Nowiuki“, latv. „Novjuki“, rus. „Новьюки, Новѣки“). 
 
Panaikinus 1861 m. baudžiavą, laisvaisiais valstiečiais tapusiems žemdirbiams buvo leista išsipirkti iš Darbėnų dvaro iki tol dirbtą žemę. 1870 metais už jiems atitekusią žemę grafui Juozapui Tiškevičiui prievoles atlikinėjo 63 Barkelių kaimo ir Naujukų užusienio valstiečiai, kuriems buvo atiduoti 279 rėžiai ariamos žemės. 1872 metais Naujukų užusienyje stovėjo 3, o Barkelių kaime – 9 valstiečių sodybos. Naujukai XX a. pradžioje atsiskyrė nuo Barkelių ir tapo savarankišku kaimu. 
 
Carinės Rusijos valdžiai uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, prie slapto lietuviškų knygų platinimo aktyviai prisidėjo valstietis, knygnešys Kazimieras Bendikas (g. 1853 m.), gyvenęs Barkeliuose. Rusijos muitininkai jį 1895 m. gruodžio 12 d. sulaikė Kretingos sienos perėjimo punkte ir batuose rado lietuvišką 1896 metų kalendorių. Už tai knygnešys buvo suimtas, jam iškelta baudžiamoji byla, kuri 1896 m. gegužės 14 d. caro manifestu nutraukta. 
 
1923 metais Barkeliuose buvo 15 ūkių ir 107 gyventojai, o Naujukuose 3 sodybose gyveno 22 valstiečiai. Abiejuose kaimuose stovėjo tipinės šiam Žemaitijos regionui žemdirbių sodybos, kurias sudarė troba (gyvenamasis namas), klėtis (svirnas), kūtės (tvartas su daržine po vienu stogu), jauja (kluonas), kai kuriose sodybose – žardai, ubladė. Kiekvienoje sodyboje, gerajame kieme ar prie pro šalį einančio kelio būtinai stūksojo monumentalus kryžius ar koplytėlė su šventųjų skulptūromis, saugoję sodybas ir jose gyvenusių žemdirbių šeimas nuo nelaimių ir pavojų.
 
Lietuvos žemės reformos metu išskirsčius kaimą į vienkieminius ūkius, Barkeliuose gyveno 10 ūkininkų ir 7 trobelninkų šeimos. Pietinėje kaimo dalyje plytėjo didelis, apie 60 ha dirbamos žemės laukas, vadintas Sodybų lauku. Į vakarus nuo jo Dubupio slėnyje driekėsi apie 15 ha šlapia pieva, vadinta Apluokais (Aploukā). Į vakarus nuo upelio 20 ha užėmė Kiesuočiu (Keisoutis) vadinama menkais berželiais apaugusi pieva, kuri palijus patvindavo, o po rudens liūčių virsdavo klampyne, į kurią neįmanoma buvo nei kojos įkelti. Šiauriau tęsėsi apie 30 ha dydžio pievos dalis, vadinama Lanka (Lonka), o rytiniame (kairiajame) upelio krante buvusi apie 15 ha dydžio siaura ir pailga pieva, vadinta Palankiais (Palonkē).
 
Šiaurės vakaruose, aukščiausioje kaimo žemių vietoje buvęs 30 ha dydžio žvyringas ariamos žemės laukas, tebevadinamas Kalnais (Kalnā). Per šį lauką ėjo Ronyčios kelelis, kuris visada, net liūčių metu, buvo sausas ir lengvai pravažiuojamas. Kalnų lauke apie 60 arų apėmė žvyrduobės, kuriose kaimo gyventojai savo poreikiams ir vieškelio remontui kasdavosi žvyrą. Šalia buvo Užkalniu vadinama nenaudojama žemė – apie 15 ha krūmynų, kuriuose gyventojai ganydavo savo galvijus. 
 
Pietrytinėje kaimo dalyje tebebuvo Kleciumi (Klėcius) vadinama molinga ir labai akmeninga ganykla, apėmusi apie 20 hektarų. Rytinėje dalyje ties riba su Vaineikiais apie 60 ha dirbamos žemės buvo vadinama Daržų galu, o šalia plytėjo Birštva – 68 ha dydžio pieva ir dirva. Į pietus-pietryčius nuo Barkelių prie Kašučių ežero buvo bajorams Sakeliams priklausęs Paežerių viensėdis, kurio dalis Lietuvos žemės reformos metu prijungta prie kaimo.
 
Tuo tarpu Naujukuose (žem. Naujokā) po Lietuvos žemės reformos trijose sodybose tebeūkininkavo ūkininkai, o dar trijose įsikūrė trobelninkai. Kaimui priklausė apie 120 hektarų žemės, kurios kiekvienas lopinėlis taip pat turėjo savo vardus. 
 
Vakaruose 12 ha ariamos žemės apėmė Kalnų laukas, besiribojantis su Barkelių Kalnų lauku. Šalia buvo Užkalniu (Ožkalnis) vadinama ganykla, apėmusi 6 hektarus krūmais apaugusių pievų, vietomis plėšiamų arimui. Netoli plytėjo Užprūdžio (Ožprūdis; 5 ha) ir Užsodnelio (Ožsuodnalis; ¾ ha) dirbamos žemės laukai, o Užsodnelio lauke augo sodas. 
 
Šiaurinėje kaimo dalyje buvo Užkylos (9,5 ha), Laukelio (Laukalis; 4 ha) ir Užšopio (Ožšuopis) dirbamos žemės laukai ir Kumšalė (Komšalė) – apie 1 ha ganykla. Šiaurinėje Lankos upelio pusėje šalia sodybų buvęs Žardynas (Žardeina) – apie ¼ ha pieva, kurioje seniau valstiečiai statydavo žardus šienui ir linams džiovinti.
 
Kaimo rytuose apie 12 ha plote driekėsi Stasiui Mazalui priklausanti Steponiške (Stapuonėškė) vadinama pelkėta pieva ir ganykla, pavadinta seniau čia gyvenusio žemės nuomininko Stepono vardu. Apie 7 ha užėmė Birštvos, apie 2,5 ha – Aprubo (Aprobs, Aprobalis) pievos, o 2 ha – Užjaujų (Ožjaujē) ariamas laukas.
 
Pietryčiuose augo Dvarnosios (Dvarnuojė) miškas (25 ha). Šioje vietoje seniau driekėsi mišku apaugusios bendrosios ganyklos, kurias pobaudžiavinės reformos metu buvo pasisavinęs Darbėnų dvarininkas Juozapas Tiškevičius.
 
Per kaimą tekantį Dubupį (Dobupis) valstiečiai dažniausiai vadino Lankos upeliu (Lonkuos opalis). Pasakojama, kad kartais per vasaros karščius jis išdžiūdavo. Upelio vakarine pakrante driekėsi apie 3 ha dydžio siauras pailgas pelkėtas slėnys, kuriame augo nenaudojama pieva, vadinama Šaltiniais (Šaltėnē, Šaltėnalē), 
 
Po Antrojo pasaulinio karo sovietams okupavus kraštą, į Lietuvos Laisvės Armijos gretas 1944 m. įstojo Petras Benetis-Algis (1919–1948) iš Barkelių kaimo. Jis buvo paskirtas Žemaičių apygardos srities štabo ryšininku, o nuo 1945 m. lapkričio 15 d. – Kardo (Kretingos) rinktinės štabo inspektoriumi-ryšininku. Žuvo 1948 m. spalio 19 d. Jokūbave, patekęs į Kretingos valsčiaus stribų ir saugumiečių apsuptį. Jo vardas įamžintas Kretingos senųjų kapinių paminkle, Jokūbavo šventoriaus kryžiuje ir žuvimo vietoje pastatytame tipiniame atminimo ženkle žuvusiems partizanams atminti.
 
Partizano tėvai Petras ir Anastazija Benečiai, brolis Antanas Benetis su žmona Adolfina Kiauleikyte-Benetiene ir sūnumi Algimantu 1947 m. gruodžio 29 d. buvo ištremti Tomsko srities Šegarkos rajoną. Prieš tai brolis Antanas Benetis nuo 1945 m. vasario 5 d. beveik pusantrų metų dirbo Karelijos lageriuose prie Baltijos ir Baltosios jūrų kanalo (Belomorkanalo) statybos. Tėvas Petras Benetis mirė 1950 m. gruodį tremtyje. Algimantui Benečiui buvo leista grįžti į Lietuvą 1957 metais. Kiti šeimos nariai iš tremties paleisti 1960 m. vasario 20 d., tačiau Lietuvos valdžiai neleidus jiems sugrįžti į tėvynę, šeima įsikūrė Latvijoje. Į Lietuvą Antanas Benetis su žmona Adolfina grįžo tik 1972 metais, o jo motina 1969 m. buvo palaidota juos priglaudusiame svetimame krašte.    
 
Be Benečių šeimos, iš Barkelių 1948 m. gegužės 22 d. į Sibirą išvežtas Kazys Savickas (mirė tremtyje) su žmona Stase, dukromis Stase ir Emilija, o 1951 metais – Juozas ir Kazimiera Ronkaičiai bei Bronius Meškys, iš tremties paleisti 1953–1958 metais.
 
Sovietmečiu kaimas priklausė Darbėnų kolūkiui. Melioracija ir dirbamos žemės laukų plėtra nušlavė nuo žemės paviršiaus ne vieną Barkelių sodybą. Kaime išliko tik prie Darbėnų–Vaineikių kelio stovėjusios sodybos, o seniausioje kaimavietės dalyje abipus kelio, vedančio link Kašučių ežero, neliko nei vieno trobesio. Savotišku paminklu čia buvusiai gyvenvietei atminti tapo melioratorių išvilktas ir pakelėje paliktas stambus riedulys, primenantis krėslą. 
 
Sovietmečiu Kalnų lauke tarp Barkelių ir Naujukų veikė akmenų skaldykla, kurioje buvo sprogdinami (skaldomi) kolūkio laukuose surinkti rieduliai.
 
Naujukuose sovietmečiu neliko nei vienos sodybos: vienas paskutiniųjų iš kaimo išsikėlė Vincas Skersys. Atkūrus Nepriklausomybę, Vinco ir Anelės Skersių sodybvietėje įsikūrė anūko tautodailininko Gedimino Staškausko šeima, atsikėlusi iš Kretingos. Tiesa, ši kaimo dalis dabar priklauso Darbėnams, o miestelio ir kaimo riba praeinantis kelias prieš metus pavadinta Naujukų gatve. Naujukų kaime yra 136,52 ha žemės, kurioje plyti miškai, pievos, dirvonuojantys ir dirbami laukai, tačiau nėra nei vienos sodybos.
 
Barkelių kaimas apima 306,96 hektaro žemės, tame tarpe ir abipus Kašučių ežero buvusią Paežerių dvarvietę. Tačiau jis neteko prie to paties ežero augančio Barkelių miško, kuris dabar priklauso Dubašių kaimui. Šiandien Barkeliuose, kaip ir prieš 150 metų, stovi 10 sodybų, kuriose 2011 m. gyveno 37 asmenys.   
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus