Skip to content Skip to navigation

Bažnyčios arba Vienuolyno gatvė

Bažnyčios arba Vienuolyno gatvė

Pateikta: 2019-03-29 15:05 (atnaujinta: 2019-03-29 15:13)
Bažnyčios gatvė matininko Pranciškaus Jodkos 1771 m. parengtame miesto plane. Iš Lietuvos valstybės istorijos archyvo
Priešais Kretingos bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno pastatų ansamblį pradėjus 1609 metais statyti Karolštato (Kretingos) miestą, viešiems miesto piliečių susirinkimams ir turgui skirtą Turgaus aikštę su bernardinų Viešpaties Apreikšimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčia sujungusi gatvė buvo pavadinta Bažnyčios vardu. Šiandien šios gatvės nebėra – ją ženklina tarp prekybos centro „Maxima“ ir Vilniaus gatvės esanti važiuojamoji Rotušės aikštės dalis, palei kurią stovi daugiabučiai namai Rotušės a. 16, 17 ir 18.
***
Tai buvusi reprezentacinė Karolštato (Kretingos) gatvė, jungusi turgavietę su bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolynu ir bažnyčia bei keliu (dab. Vilniaus gatve), vedusiu į Kretingos dvarą. Gatvės ilgis siekė apie 130 m, ji prasidėjo nuo turgavietės šiaurės vakarinio kampo ir baigėsi ties sankryža su J. K. Chodkevičiaus gatve, už kurios prasidėjo jau ne miesto, o bernardinų vienuolyno žemė. Šia gatve iš dvaro į miestą atvykdavo Kretingos dvarininkai ir valdytojai, į bažnyčią skubėdavo ir atgal grįždavo katalikų tikėjimo miesto piliečiai, kampininkai ir aukštesniosios (vidurinės) mokyklos moksleiviai, žygiuodavo religinės procesijos. 
 
Vienuolyno gatvė 1854 m. parengtame miestelio žemės sklypų plane. Iš Kretingos muziejaus dokumentų rinkinio
Rašytiniuose XVIII a. šaltiniuose lenkiškai gatvės pavadinimas rašomas „ulica Kościelna“, t. y. Bažnyčios gatvė. Carinės Rusijos valdymo laikais XIX a. ji buvo pervadinta Vienuolyno gatve (rusiškai: „Монастырская улица“). Lietuvių kalba rašytuose dokumentuose ir palangiškės fotografės Paulinos Mongirdaitės leistuose atvirukuose Vienuolyno gatvės pavadinimas iki Pirmojo pasaulinio karo rašomas žemaičių tarme: „Klioštoriaus gatvė“. Pirmosios knygelės apie Kretingą „Kretingos miestelis“ autoriai Kauno gubernijos statistikos komiteto sekretorius Konstantinas Gukovskis ir Kretingos liaudies mokyklos vedėjas Aleksejus Drobenka teigia, kad šis vardas atsirado todėl, jog gatve mėgo dažnai vaikščioti vienuoliai bernardinai (pranciškonai observantai), todėl ji buvusi pavadinta vienuolyno vardu.
 
Pirmojo pasaulinio karo metais miestą užėmę vokiečiai Vienuolyno ir Darbėnų (dab. Vilniaus) gatves 1915 m. pavadino „Libauerstraße“ (Libauėrštrasė), t. y. Liepojos gatve. Šis vardas vėliau buvo paliktas Darbėnų (Vilniaus) gatvei, o siaura, miesto įkūrimo laikus menanti Vienuolyno gatvė tapo Schmalestraße (Šmalėštrasė), t. y. Siaurąja gatve.
 
Buvusios Bažnyčios (Vienuolyno, Siaurosios) gatvės vieta šiandien. Jolantos Klietkutės nuotr., 2018 m.
Atkūrus Lietuvos valstybingumą, gatvė beveik dešimtmetį turėjo du lygiaverčius vardus. 1921 metų Kretingos gyventojų sąraše ji vadinama Siaurąja arba Vienuolyno gatve. Tuo tarpu 1927 m. Kretingos katalikų bažnyčios parapijiečių sąraše vadinama senuoju Vienuolyno gatvės vardu. Pasitinkant Lietuvos nepriklausomybės 10-metį, 1928 m. ji buvo sujungta su Darbėnų gatve ir pavadinta lenkų legionierių okupuotos Lietuvos sostinės garbei Vilniaus vardu. Naujoji gatvė 1928–1949 metais tęsėsi nuo turgavietės iki dvaro parko, t. y. Šaulių (dab. Žemaitės) alėjos. Tačiau jos numeracija buvusi paini: pastatai numeruoti buvo nuo bernardinų (pranciškonų) bažnyčios link Turgaus (Viešosios) aikštės, o toliau numeracija tęsėsi nuo dešiniajame Dopulčio (Pastauninko) upelio krante buvusių pagalbinių vienuolyno pastatų (Šv. Antano rūmų) iki kampe su Šaulių (Žemaitės) alėja pastatytos naujosios miesto pradžios mokyklos.
 
XVII–XVIII amžiais kairėje gatvės pusėje buvo 6 posesijos, o dešinėje – 4 žemės sklypai. Pirmasis sklypas dešinėje pusėje ilgąja kraštine buvo orientuotas lygiagrečiai gatvei ir priklausė Turgaus aikštės kvartalui, o kitos 9 posesijos į gatvę buvo atsuktos viena trumpąja kraštine. Visų miesto posesijų kraštinių ilgio santykis siekė 1:3, tačiau kairėje gatvės pusėje žemės sklypai buvo kiek ilgesni ir ėjo į vakarus iki pat Akmenos upės slėnio.
 
Vienuolyno (žem. Klioštoriaus) gatvė XX a. pradžioje (iki 1908 m.). Dešinėje – 1771–1772 m. pastatyta austerija. Fotografės Paulinos Mongirdaitės atvirukas iš Jolantos Klietkutės asmeninio rinkinio
1837 metų miesto sklypų schemoje palei gatvę pažymėta 12 posesijų: septynios kairėje ir penkios dešinėje gatvės pusėje. Tuo tarpu 1854 m. miestelio žemės sklypų planas rodo, kad lyginant su 1771 m. miesto planu, daugelis posesijų buvo pakeitusios savo ribas: vienos susiaurėjo, kitų vietoje suformuoti du sklypai. Prie Bažnyčios (Vienuolyno) gatvės buvo priskirtas ir prieglaudos sklypas, anksčiau buvęs bernardinų (pranciškonų observantų) žemėje. Iš viso 1854 m. gatvei priklausė 14 posesijų: šešios dešinėje ir aštuonios kairėje pusėje.
 
Miesto valdymo nuostatai ir XX a. pirmosios pusės nuotraukos liudija, kad gatvė buvusi išgrįsta akmenų grindiniu, kurį žemaičiai vadino bruku. Pagal nustatytą tvarką, XVII–XVIII a. kiekvienas miesto pilietis priešais savo posesiją privalėjo išgrįsti pusės gatvės pločio ruožą, o XIX a.–XX a. pirmoje pusėje grindimo darbus organizavo miesto valdyba.
 
Gyvenamuosius namus posesijose miesto piliečiai XVII–XVIII a. statėsi viename iš sklypo kampų prie gatvės. Namai buvo mediniai, vieno aukšto, stačiakampio plano, 1–2 kambarių, su kamaromis ir virtuvėmis, šiaudiniais stogais, be kaminų, pastatyti išilgai posesijos, vienu siauruoju fasadu atsukti į gatvę. Bet koks neatsargus elgesys su ugnimi kėlė grėsmę, kad kilęs gaisras gali sunaikinti ne tik namo savininko, bet ir visos gatvės ar didesnės dalies miesto piliečių turtą. Todėl dvaro ir miesto savininkai didelį dėmesį skyrė priešgaisrinei apsaugai, iš miesto gyventojų reikalavo per 3 metus nuo namo pastatymo dienos šiaudinį stogą uždengti skiedromis arba gontais, o virš kraigo išmūryti kaminą ir valyti jį kas savaitę. Šalia kamino ant stogo privalėjo kabėti kopėčios, o prie sienos – ugniagesio kablys. Savo sklypuose miestiečiai privalėjo išsikasti šulinius, o jų neturintys – prie namo laikyti pilną statinę vandens.
 
Nežiūrint visų atsargumo priemonių, Kretinga ne kartą degė. Todėl vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. grafystės valdymo nuostatuose nurodė, kad „Karolštato miestas visas turi būti mūrinis“. Pirmiausia mūrinius namus įsakyta statyti prie miestą reprezentuojančios Bažnyčios gatvės ir Turgaus aikštės. Pirmasis namas – austerija (svečių namai su smukle) aikštės ir Bažnyčios gatvės kampe iškilo 1771–1772 metais.
 
Deja, tuo laikotarpiu vykusios dažnos Abiejų Tautų Respublikos didikų tarpusavio rietenos ir kova dėl politinės valdžios neskatino krašto ūkio augimo, todėl Karolštato miesto piliečiai nebuvo tokie turtingi, kad galėtų statytis mūrinius namus. Todėl Bažnyčios gatvėje iki pat Antrojo pasaulinio karo stovėjo mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai.
 
Seniausi Bažnyčios gatvės gyventojai XVII–XVIII a. buvo katalikai. Dominuojančią šios konfesijos tikinčiųjų padėtį mieste protegavo 1609 m. išduota Magdeburgo teisės suteikimo Kretingai privilegija, draudusi mieste gyventi kitų konfesijų tikintiesiems. Pagal ją miesto piliečiais galėjo tapti ir protestantai, tačiau jie negalėjo turėti mieste kunigo ir maldos namų. Tokiu būdu 1771 metais Banyčios gatvėje gyveno ir mokesčius miesto iždui už įsigytas posesijas mokėjo 10 miesto piliečių: kairėje gatvės pusėje – Jonas Majauskis, Mykolas Butkevičius, Andrius Tarvydas, Antanina Tycienė, Tadeušas Rubinavičius, Jonas Bojarskis ir Jonas Cvikertas, dešinėje pusėje – Stanislovas Sakavičius, Jurgis Narmontas ir Juozapas Gaudutis. Iš jų Jonas Majauskas ir Antanina Tycienė vertėsi pilstomų svaigalų – degtinės ir alaus, gamyba ir pardavinėjimu.
 
Vartotojų bendrovės šventė prie Arono Šlezo namo (dešinėje), vartotojų bendrovės krautuvės (viduryje) ir Zalmono Tubianskio namo-geležies prekių krautuvės (tolimajame plane) Vilniaus gatvėje. Iš Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinio (LLBM, M-4891)
Kretingai XVIII a. pabaigoje netekus Magdeburgo privilegijos ir miesto savivaldos, išnyko iki tol gyvavę draudimai gyventi mieste kitatikiams. Todėl prie turgavietės ir pagrindinių gatvių atsilaisvindavusias posesijas iš dvaro ėmėsi nuomoti iš užmiestyje buvusio Žydų Naujamiesčio persikelianti Kretingos žydų bendruomenė. Bažnyčios gatvė ypač traukė prekybininkus žydus, nes ja švenčių ir turgaus dienomis praeidavo ir pravažiuodavo didžiausias mieste potencialių pirkėjų srautas.
 
Nuo XIX a. vidurio žydai jau valdė beveik visas Vienuolyno (Bažnyčios) gatvės posesijas. 1878–1890 metais joje gyveno Chana Berman, Leiba Icik, Leizeris Kiršas, Leiba Dribinas, Riva Lėja Mendeleva, Paja Prisman, Beilė Dribin, Zelikas Zelikovičius, Mera Aron, Markus Dancigeris, Jankelis Sergejus, Šmuelis Aronovas, Mozė Dancigeris, Icikas Michelis, Abraomas Michelis, Riva Aronova ir Hiršas Lazeris.
 
Markus ir Mozė Dancigeriai buvo vieno pirmųjų Kretingos žydų – 1723 m. į Žydų Naujamiestį iš Gdansko (vokiškai – Danzig) atsikėlusio bižuterijos ir sidabro pirklio Maušos palikuonys. Jo sūnūs pagal tėvo kilmės vietovės pavadinimą gavo Dancigerio pavardes, kurias paveldėjo jų vaikai, anūkai ir provaikaičiai.
 
Kretingos vartotojų bendrovės atkūrimo 10-mečio šventės dalyviai prie pirmojo bendrovės krautuvės pastato Vilniaus (Vienuolyno, Siaurojoje) gatvėje. Antras iš kairės stovi bendrovės vedėjas Juozas Pabrėža, į dešinę nuo jo – pranciškonų kunigas t. Kazimieras Čepulis OFM, antros eilės dešinėje – bendrovės tarnautojas Stasys Piktuižis iš Dirgalio kaimo. 1929 m. Iš Lietuvos liaudies buities muziejaus rinkinio (LLBM, M-7214)
Nuo XIX a. nauji namai gatvėje buvo statomi jau nebe galu, o vienu šoniniu fasadu į gatvę, skersai sklypo. Jie buvo didesni, dviejų galų, su dvišlaičiais lentelėmis (gontais) dengtais stogais, virš kurių kilo mūriniai kaminai.
 
Tarpukariu gatvės kairėje pusėje, žiūrint nuo turgavietės, stovėjo 5 vienaukščiai namai, priklausę 8 savininkams, ir prieglaudos pastatas. Tuo tarp dešinėje aikštės pusėje, įskaitant kampinį aikštės namą, buvo 7 pastatai. Paprastai namo pirmojo aukšto patalpose veikdavo savininko krautuvė ir prekių sandėlis, o kituose patalpose ir palėpėje įrengtoje mansardoje gyvendavo šeimyna, o didesniuose namuose būdavo įrengiamas nuomojamas butas.
 
Gatvės pradžioje stūksojo dviejų aukštų tinkuoto mūro 1771–1772 m. dvaro lėšomis statytas buvusios austerijos pastatas, priklausęs turgavietės kvartalui. Šį pastatą tarpukariu valdė žydų kilmės verslininkas Levis, o vėliau – Mendelovičius. Pastate gyveno savininkai, o išnuomotose patalpose veikė parduotuvė, kepykla-arbatinė, radijo aparatų ir dalių prekybos centras, Stasio Ščefanavičiaus vaistinė, advokato Stasio Vaitkaus kontora, Alfonso Survilos fotoateljė. Antrajame aukšte buvo įsikūrusi miesto savivaldybės būstinė, o 1935 m. atidarytas Kretingos muziejus. Prie austerijos pastato šiaurinio fasado nuo gatvės pusės buvęs pristatytas siauras tinkuoto mūro priestatas su vienšlaičiu stogeliu. Virš įėjimo kabėjo iškaba, pranešanti, kad čia veikia krautuvė.
 
Gatvės vaizdas nuo Pranciškonų bažnyčios skverelio. Kairėje pusėje už vienuolyno tvoros – dviejų aukštų Zalmano Tubianskio namas–geležies prekių parduotuvė. Apie 1939 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Į austerijos priestatą galu rėmėsi mažame žemės sklypelyje lygiagrečiai gatvei tarp gretimų pastatų įsispraudęs nedidelis tinkuoto mūro namas, pakeltas ant neaukšto akmeninio cokolio. Pastato sienos buvusios baltintos kalkėmis, o dvišlaitis stogas dengtas skiedromis. Panašu, kad šio namo savininku buvo laikrodininkas ar laikrodžių pardavėjas, šį amatą puoselėjęs nuo XX a. pradžios. Virš vieno iš įėjimų į pastatą apie 1900–1908 m. jau kabėjo nedidelis laikrodis, kurį galime laikyti pirmuoju viešu gatvės laikrodžiu Kretingoje. Tarpukariu savininkas ties namo galu virš šaligatvio iškabino jau daug didesnį apskritą laikrodį, rodantį kretingiškiams ir miesto svečiams tikslų laiką.
 
Kampe su Skersąja gatve stovėjo aukštesnis už mūrinį vieno aukšto medinis namas su mezoninu, ilguoju fasadu atsuktas į pagrindinę gatvę. Kitapus Skersosios gatvės buvo kitas medinis namas su dvišlaičiu stogu, pastatytas lygiagrečiai pagrindinei gatvei.
 
Einant toliau link bažnyčios stovėjo trečias medinis namas. Jis priminė XVIII a. posesijų užstatymo tradicijas, kadangi skirtingai nuo kitų namų į pagrindinę gatvę buvo atsuktas vienu siauruoju fasadu. Jo sienoje nuo gatvės pusės buvo įrengti 3 langai su dvivėrėmis filinginėmis langinėmis, o į kairę nuo jų – dvivėrės dvigubos durys su švieslangiu viršuje. Durų ir langų angas viršuje puošė stilizuoto augalinio motyvo ornamentu pjaustytos lentinės karūnos. Frontone buvo įrengti du langai, o šoniniuose kampuose – po kvadratinį švieslangį. Name veikė Arono Šlezo popieriaus ir knygų parduotuvė. Manoma, kad vėliau pastato savininkas pasikeitė, kadangi Aronas Šlezas XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje minimas jau tarp Vytauto gatvės gyventojų.
 
Verslininkai Zalmanas (Salomonas) ir Henė Tubianskiai. XX a. 4 deš. Iš Maksimo Kostino asmeninis archyvas (Novosibirskas)
Už A. Šlezo namo stovėjo kitas galu į Vilniaus gatvę atsuktas pastatas, priklausęs šalia gyvenusiam verslininkui Zalmanui Tubianskiui. Šį namą po 1909 m. įsigijo Kretingos vartotojų bendrovė, įsirengusi jame parduotuvę ir sandėlį. Apie 1925–1928 m. pastatą bendrovė apmūrijo, kieme pastatė mūrinį sandėlį. Bendrovei pasistačius naują administracinį-komercinį pastatą aikštės ir Vytauto gatvės kampe, senajame pastate veikė bendrovės arbatinė, o sandėlyje – kepykla. 1936–1937 metais jame patalpas nuomojosi Kretingos savanorių ugniagesių komanda.
 
Už vartotojų bendrovės pastato, pagrindinės ir Katkevičiaus gatvių kampe stovėjo verslininko Zalmano Tubianskio (Salomono Tubiansko) medinis namas. Iš pradžių jis buvo vienaukštis, o tarpukariu rekonstruotas į dviejų aukštų pasatą. Jame veikė savininko geležies gaminių ir ginklų parduotuvė. Antrajame aukšte buvo šeimininkų gyvenamosios patalpos ir nuomojamas butas. Jame gyveno Kretingos elektros stoties, vėliau – Laumalių plytinės, savininkas Abramas Anolikas.
 
Zalmanas Tubianskis palaikė ryšius su Kretingos grafu Aleksandru Tiškevičiumi, tiekė geležies ir jos gaminių prekes Kretingos dvarui ir jo palivarkams. Tiškevičių Kretingos dvaro archyve išlikę XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje pasirašyti grafo sūnaus Kazimiero Tiškevičiaus vekseliai liudija, kad verslininkas finansavo grafaičio verslą teikdamas jam nemažas paskolas. Novosibirske (Rusija) gyvenantis Zalmano Tubianskio ainis Maksimas Kostinas lankydamasis Kretingoje pasakojo, kad jo protėviai artimai bendravo su grafu Aleksandru Tiškevičiumi, kuris buvo dažnas jų svečias.
 
Gatvės vaizdas nuo Pranciškonų bažnyčios bokšto. Dešinėje pusėje pirmame plane – prieglaudos pastatas. XX a. 4 deš. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Kituose gatvės namuose gyveno advokatas, teisės dr. Chaimas Šmuškovičius, 1935–1936 m. automobilių nuoma vertėsi Š. Šmulovičius, veikė verslininko, savivaldybininko, burmistro padėjėjo Peisacho Zegermano geležies ir statybos medžiagų parduotuvė, visuomenininko ir verslininko Mejerio Milnerio drogerijos (buitinių prekių) ir kosmetikos parduotuvė. Tėvo verslą 1936 m. paveldėjęs sūnus Abraomas Milneris greta kosmetikos prekiavo dažais, elektros ir radijo prietaisais. Joselis Šneibergas apie 1935 m. šioje gatvėje atidarė spaustuvę.
 
Gatvės gale, kairėje pusėje ties riba su vienuolyno žemės sklypu stovėjo prieglauda, žemaičių vadinama špitole. Ji pastatyta apie 1618–1620 m. Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių fundacija ir buvo skirta, anot fundatorių, „neturtingiems ir ligotiems bei luošiems, nelaimių ištiktiems našlaičiams ir kitiems vargšams, kurie savo darbu nepajėgia užsidirbti sau maisto nei drabužio, o gyvena iš išmaldos“. Tai  buvo socialinė globos įstaiga, išlaikoma iš aukų, kurias aukojo parapijiečiai ir įvairūs asmenys, o ja naudojosi beturčiai, senyvi, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Jonas Karolis Chodkevičius prieglaudos išlaikymui už vienuolyno netoli dvaro paskyrė 1 valaką (21,38 ha) žemės bei dalį kasmetinių dvaro pajamų: 4 statines miežių ir po 8 statines rugių ir avižų. Atskira privilegija jis įpareigojo magistratą „rūpintis ta prieglauda, kad tik jis [magistratas, – aut.] teisingai ir sąžiningai, prisibijodamas Dievo, skirstytų tas duokles ir pajamas, nieko nepasisavindamas sau privatiems reikalams nei valstybės naudai, o visa sunaudodamas vargšų ir reikalingų paramos reikalams“. Sofija Mieleckaitė-Chodkevičienė prieglaudai 1618 m. testamentu paaukojo 250 auksinų.
 
Prieglaudos pastatas buvo tinkuoto mūro, vieno aukšto, kampinio plano, pagrindiniu fasadu atsuktas link pagrindinės gatvės ir vienuolyno sodo. Į vidų buvo patenkama pro pagrindinio fasado centre įrengtą platų prieangį, paremtą ant dviejų masyvių apvalių kolonų. Viduje buvo 4 kambariai, kuriuos šildė 2 krosnys. Virtuvės ir valgomojo prieglauda neturėjo, kadangi maistą atgabendavo jau paruoštą, o esant būtinybei jį gamino šalia stovėjusiame vienuolyno pagalbiniame name. Globotiniai valgydavo kambariuose, o šiltu metų laiku – verandoje. Link Akmenos upės atsuktame prieglaudos korpuse veikė Šv. Morkaus koplyčia su nedideliu bokšteliu, kuriame kabėjo varpas.
 
XVII amžiuje statyta prieglauda 1937 m. (viršuje) ir po 1941 m. gaisro (apačioje). Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis 1771 m. įpareigojo magistratą prižiūrėti, kad prieglaudoje nelaikytų sveikų ir jaunų žmonių, o duotų jiems darbo ir galintiems dirbti lieptų pragyventi iš savo algos, o prieglaudai užrašytą pyliavą skirtų tik patiems silpniausiems.
 
XVIII a. pabaigoje nelikus magistrato, prieglaudą perėmė parapija su vienuolynu. Globotinių skaičius laikui bėgant smarkiai svyravo. 1804 metais joje gyveno 6 vyrai ir 23 moterys, 1821 m. – 35 asmenys (30 moterų), 1827 m. – 40 moterų, 7 vyrai ir 2 vaikai, 1831 m. – 31 moteris ir 9 vaikai, 1861 m. – 51 asmuo, 1887 m. – 11 vyrų ir 43 moterys, 1888 m. – 12 vyrų ir 50 moterų. Moterys su vaikais gyveno trijuose kambariuose. Jas ir vaikus išlaikė parapija, o vyrus maistu ir rūbais aprūpindavo vienuolynas. Bernardinai rūpinosi globotinių dvasiniu gyvenimu, Šv. Morkaus koplyčioje klausė išpažintis ir laikė šv. Mišias, padėdavo dirbti prieglaudai skirtą žemę.
 
Prieglaudos pastatą prižiūrėjo ir remontavo dvaras, o nuo 1861 m. – Kretingos valsčiaus valdyba. Apie 1890 m. valdyba jį remontavo: kalkėmis nubalino sienas, vietoje nusidėvėjusių čerpių stogą uždengė gontais. 1895 metais klebonas t. Feliksas Rimkevičius OFM grafui Aleksandrui Tiškevičiui prieglaudai išlaikyti perdavė 6 000 rublių, kuriuos surinko iš aukotojų.
 
Pirmojo pasaulinio karo pradžioje prieglauda ir jos globotiniai buvo primiršti. Jais vėl rūpintis ėmė 1915 m. pabaigoje į Kretingą sugrįžę broliai pranciškonai, kurie nuo 1916 m. kovo 13 d. kasdien šiltus pietus teikdavo daugiau kaip šimtui beglobių asmenų.
 
Tarpukariu prieglauda (špitolė) toliau veikė išlaikoma ir remiama visuomeninių organizacijų lėšomis ir asmenų aukomis. Ją 1925–1940 m. išlaikė kunigo t. Antano Butkevičiaus OFM įkurtas Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyrius, maisto produktais, drabužiais, vienkartinėmis piniginėmis pašalpomis rėmė Lietuvių katalikių Moterų draugijos skyrius ir kitos labdaringos organizacijos. 
 
Šv. Vincento Pauliečio draugijos Kretingos skyrius, kuriam nuo 1933 m. vadovavo kunigas t. Aloyzas Janušaitis OFM, 1935 m. šelpė 25, o 1938 m. – 35 elgetas, ligonius, beglobius senelius, invalidus, našles ir našlaičius, mokėjo jiems vienkartines pašalpas, savo lėšomis organizavo beglobių laidotuves. Draugija planavo rekonstruoti ir išplėsti Kretingos senelių prieglaudos pastatą, tačiau po 1940 m. sovietų okupacijos globotiniai buvo iš prieglaudos iškraustyti, o pastate raudonarmiečiai įsirengė kuro ir ginklų sandėlius.
 
Gatvės pradžios vaizdas nuo banko pastato pusės po 1941 m. gaisro. Pirmame plane kairėje – ardomi Z. Tubianskio namo griuvėsiai, dešinėje – nudegusios prieglaudos sienos. Apie 1941–1942 m. Iš Kretingos muziejaus ikonografijos rinkinio
Antrojo pasaulinio karo metu 1941 m. birželio 26 d. padegus sinagogą, įsišėlusi ugnis pasiekė ir aprašomą gatvę. Užsidegus prieglaudos pastate buvusiam raudonarmiečių ginklų ir amunicijos sandėliui, gaisras įsiplieskė dar smarkiau. Taip per dieną nebeliko gatvės, kurią kretingiškiai statė ir puoselėjo 330 metų.
 
Pagal 1942 m. rugpjūčio 27 d. kauniečio inžinieriaus Vladimiro Zubovo parengtą miesto plano projektą buvo numatyta atstatant miestą užstatyti tik vakarinę gatvės pusę. Čia turėjo iškilti mūriniai miesto ir apskrities valdybų administraciniai pastatai. Rytinėje gatvės pusėje buvo planuojama įrengti Viešąja pavadintą aikštę, kadangi senąją aikštę (turgavietę) ketinta užstatyti. Šie užmojai liko popieriuje, kadangi vykstant karui realiai to įgyvendinti buvo neįmanoma.
 
1949 metais sovietų valdžiai keičiant gatvių vardus, Vilniaus gatvei buvo palikta seniausia jos atkarpa, kuri iki 1928 m. vadinta Darbėnų gatve. Buvusioji Bažnyčios (Vienuolyno, Siauroji) gatvė kartu su skveru, įrengtu sudegusio senamiesčio šiaurinio kvartalo vietoje, buvo prijungta prie naujai formuojamos miesto centrinės erdvės, gavusios Tarybų, nuo 1990 m. – Rotušės, aikštės vardą.
 
Po karo parengti miesto užstatymo projektai numatė palikti pagrindines V. Zubovo projekto nuostatas, t. y. užstatyti tik vakarinę gatvės kraštinę, o rytinėje įrengti skverą, kuriame vėliau turėjo iškilti sovietų valdžios būstinė – Tarybų rūmai. Užstatyti numatytoje gatvės dalyje iš pradžių buvo projektuojami visuomeninės paskirties pastatai – kultūros rūmai ir milicijos valdyba, tačiau labai trūkstant mieste gyvenamojo ploto, čia iškilo dviaukščiai daugiabučiai mūriniai namai.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus