Skip to content Skip to navigation

Benaičiai. Kultūros paveldu ir vėjo jėgainėmis garsėjantis kaimas

Benaičiai. Kultūros paveldu ir vėjo jėgainėmis garsėjantis kaimas

Pateikta: 2019-03-27 10:51 (atnaujinta: 2019-03-27 11:01)
Kretingos rajono šiaurės vakariniame pakraštyje Latvijos pasienyje tarp Šventosios upės ir kelio Kretinga–Darbėnai–Skuodas driekiasi Benaičių kaimas, kuriame pravažiuojančius pasitinka didžiausias Baltijos pajūrio regione vėjo jėgainių parkas. Išlikę archeologijos paminklai liudija, kad tai viena seniausių mūsų rajono vietovių, apgyvendinta prieš penkis tūkstančius metų.
***
Benaičiai – tryliktas pagal dydį Darbėnų seniūnijos kaimas, kuriam priklauso 583,53 hektaro žemės. Šiaurėje jis ribojasi su Lendimais, rytuose – su Kiaupiškėmis ir Nausėdais, o pietuose – su Žyneliais ir Sūdėnais. Rytine kaimo dalimi teka Kulšė ir jos kairysis intakas Kiaupiškės upelis, abu paversti melioracijos kanalais. Šia kaimo dalimi praeina kelias Kretinga–Darbėnai–Skuodas, nuo kurio atsišakoja Menkių kastinaliu vadinamas kelias į Salantus. Vakarine dalimi praeina kelias Laukžemė–Senoji Įpiltis ir vingiuoja nedidelis Rūdžio upelis, įtekantis į Šventąją, skiriančią nuo kaimynų latvių Rucavos valsčiaus. Šiaurės rytų pusėje kaimas susisiekia su Vidgirių mišku. Kaime yra Benaičių, Sparnų, Vėjo ir Skuodo gatvės.
 
Archeologiniai radiniai liudija, kad pirmieji žmonės Benaičiuose prie Šventosios upės įsikūrė gerokai prieš Kristų – III tūkstantmečio pabaigoje ar II tūkstantmečio pradžioje. Tai buvo neolitinės Pamarių kultūros gyventojai, kuriuos mena atsitiktinai rasti gludinti akmens kirviai bei vakariniame kaimo pakraštyje, Šventosios slėnio terasoje išlikę kapinynas ir senovės gyvenvietė.
 
Kapinyną kasdami žvyrą 2000 m. aptiko lendimiškiai Gedeminas ir Rolandas Japšai, pranešę apie tai archeologams. Archeologinių kasinėjimų metu ištirtas Pamarių kultūros moters kapas parodė, kad mirusioji buvusi palaidota 90–95 cm gylio duobėje, kurioje gulėjo ant kairiojo šono, suriestoje pozoje, primenančioje vaiko padėtį motinos įsčiose, galva atsukta į vakarus. Ji buvusi su įkapėmis: prie galvos rasti gintaro kabučiai, o prie kojų – kaulinė yla. Laidojimo apeigų metu kūnas buvęs apibertas ochra.
 
Tolesni vietovės archeologiniai tyrinėjimai, kuriems vadovavo Vilniaus universiteto doc. dr. Algimantas Merkevičius, parodė, kad minėtoje terasoje mirusieji laidoti iki I tūkstantmečio prieš Kristų vidurio. Vėlyvajame žalvario amžiuje mirusiųjų kūnai prieš laidojant buvę sudeginami, o nedidelėse ovaliose duobėse buvo užkasami degintiniai kaulai su pavienėmis įkapėmis.
 
Be to, šalia kapinyno ir jo teritorijoje archeologai aptiko žalvario, senojo ir vėlyvojo geležies amžių gyvenvietės kultūrinį sluoksnį su akmenų grindiniais, židiniais, ūkinėmis duobėmis, antžeminių stulpinės konstrukcijos pastatų stulpavietėmis, molio tinku, gyvulių kaulais, titnago nuoskalomis, gargažėmis ir lipdyta keramika.
 
Kovų su kryžiuočiais laikotarpiu XIII a. antroje pusėje Laukžemės–Įpilties apylinkėse gyventojų smarkiai sumažėjo. Vokiečiams atsisakius pretenzijų į Žemaitiją ir grąžinus Lietuvai dalį užkariautų pajūrio žemių, šalia priešistorinio kapinyno prie Šventosios upės XV a. pradėjo formuotis žemdirbių kaimas, pavadintas Benaičiais. Vietovardis liudija, kad pirmuoju naujakuriu tapo žemdirbys Benas su šeima, kurio palikuonys pagal to meto tradiciją vadinti Benaičiais. Iš pradžių kaimas buvo kupetinis, o jo žemės sklypai išsimėtę tarp Šventosios upės ir Laukžemės–Senosios Įpilties kelio.
 
Pasakojama, kad Benaičių kaimo gyventojai iš pradžių buvo pagonys. Tik Vytautui Didžiajam 1411–1417 m. krikštijant Žemaitiją, jie buvę pakrikštyti Šventosios upėje, Kunigų Vingių pievose.
 
Nuo XVI a. Benaičiai priklausė Palangos seniūnijai. Vykdant Valakų reformą, XVI a. 7 dešimtmetyje kaimo žemė buvo padalinta į 3 dalis. Tarp Šventosios upės ir Laukžemės–Senosios Įpilties kelio driekėsi nuo seno dirbama žemė. Į rytus nuo kelio plytėjusios nederlingos, krūmais ir medžiais apaugusios aukštumos, o tarp jų – pavasario ir rudens liūčių metu užliejamos lankos, tapo bendrosiomis kaimo ganyklomis ir šienaujamosiomis pievomis. Rytinė kaimo žemių dalis buvo palikta miškui. 
 
Kelio į Senąją Įpiltį dešinėje pusėje buvo išmatuoti sodybiniai sklypai, į kuriuos žemdirbiai privalė perkelti senąsias arba statytis naująsias sodybas. Taip buvo pradėtas statyti valakinis-gatvinis kaimas, kuris savo planinę struktūrą išsaugojo beveik 350 metų.
 
1779 m. Palangos seniūnijos inventoriaus duomenimis Benaičiuose buvo 20 sodybų. Gatviniame kaime kelio į Senąją Įpiltį dešinėje pusėje arčiau Lendimų kaimo stovėjusiose 8 sodybose gyveno Pranciškus Butikas su žentu Motiejumi Tarvydu, Pranciškus Baužys, Pranciškus Bružas, Jonas Viršilas, Mykolas Baužys, Juozapas Pieka, Mykolas Pieka ir Pranciškus Burba. 
 
Tarp minėto kelio ir Šventosios upės buvo keturi rėžiais išmatuoti ariamos žemės laukai. Priešais senąsias gatvinio kaimo sodybas buvęs laukas vadinosi Papušynaliu, arčiau Šventosios upės – Palendimiu, į pietus nuo šio lauko – Palonkiu, o į rytus nuo pastarojo – Užardinis. Užardiniame lauke arčiau kelio stovėjo 4 sodybos, kurias nuomojosi žemdirbiai Mykolas Paulikas, Mykolas Rakaitis arba Bridikis, Jurgis Judeikis ir Mykolas Vibrys.
 
Dešinėje kelio pusėje, vos įvažiavus į kaimą iš Sūdėnų, pamiškėje stovėjo Palangos dvaro smuklė (karčiama). Inventoriuje nenurodyta kas ją nuomojosi, tačiau tradiciškai XVIII a. smuklėse šeimininkavo žydų tautybės smulkūs prekybininkai.
 
Inventorius liudija, kad kaimas XVII–XVIII amžiais gerokai išaugo. Į pietus nuo gatvinio kaimo, plėšininėje miško ir ganyklų žemėje, abipus gatvės, vedusios nuo kaimo centro link Naujosios Įpilties ir Nausėdų kelių sandūros, pamiškėje buvo įsikūrusi kupetinio plano nausėdija, vadinama Medeina. Joje stovėjo 7 sodybos, kuriose šeimininkavo Kasparas Šimkus, Mykolas Stonkus, Simonas Žiobakas,  Juozapas Baužys, Martynas Rukis, Mykolas Molmedis ir Motiejus Rusis.
 
Į rytus nuo Medeinos, abipus Nausėdų kelio, ganyklų ir miško žemėje buvo įdirbti keli nedideli, į 12-ką rėžių padalinti laukai, kurių žemę nuomojosi kaime ir Medeinėje gyvenę valstiečiai. Ši ariama žemė buvo vadinama Motužiškiais (Matyżyszki). 
 
Šiaurės rytinę kaimo dalį užėmė bendrosios ganyklos, vadintos Pašiliais. Į šiaurę nuo ganyklų smėlingoje žemėje driekėsi Kalniškiais vadintas šilas – spygliuočių miškas, skyręs Benaičius nuo Senosios ir Naujosios Įpilties kaimų.
 
Šilo pakraštyje, Benaičių ganyklų žemėje prie kelio į Naująją Įpiltį nuo XVI a. veikė kaimo kapinės. Jose daugiausia laidotos maro ir kitų užkrečiamųjų ligų epidemijų aukos, todėl kapinės buvo vadinamos Markapiais. 
 
Į pietus nuo kapinių vidury kaimo ganyklų žemėlapyje pažymėta didelė pelkė, vadinama Pilaliu. Panašu, kad šią užpelkėjusią daubą labai mėgo antys, kurias žemaičiai vadina pylėmis, todėl pelkė gavo tokį įdomų vardą.
 
Trečdalį kaimo žemių apėmė rytinėje jo dalyje buvęs valstiečių poreikiams valakais išmatuotas miškas. Jame valstiečiai ruošėsi malkas, medieną statybai, ganė savo gyvulius. Miškas buvo vadinamas Medvalakiais (t. y. Miško valakais), o su ganyklomis susisiekiantis vakarinis jo pakraštys – Medvalakių galu (Medwałakiegals).  
 
Kaimo gyventojai ne tik ramiai dirbo žemę, bet ir aktyviai gynė savo teise, XVIII a. antrojoje pusėje dalyvavo Palangos seniūnijos valstiečių neramumuose, nukreiptuose prieš seniūną Karolį Mirbachą. Valstybei priklausiusios Palangos seniūnijos dvarus XVIII a. pabaigoje įsigijus didikams, Benaičiuose žemę išsinuomoję žemdirbiai buvo jau nebe laisvaisiais valstiečiais, o tapo grafų Pliaterių dvaro baudžiauninkais. Jie mokėjo dvarininkui už dirbamą žemę činšą, ėjo dvare lažą ir atlikinėjo dvaro nustatytas talkos, pastotės ir kitas prievoles.
 
1846 m. kaime buvo 17 dūmų – prievolininkų sodybų, kurių gyventojų dvasiniu gyvenimu rūpinosi Laukžemės šv. apaštalo Andriejaus bažnyčios parapijos kunigai. Rytine žemių dalimi kariniais tikslais link Vokietijos sienos rusai XIX a. pirmoje pusėje nutiesė strateginį kelią Rucava–Darbėnai–Kretinga. 
 
Panaikinus 1860 m. baudžiavą, kaime gyvenę 148 baudžiauninkai vėl tapo laisvaisiais valstiečiais, gavo teisę rinkti luominę savivaldą – Darbėnų valsčiaus valdybą. Jiems buvo leista išsipirkti 548 rėžius iš dvaro nuomotos žemės, kurti joje naujus ūkius. Naujos žemdirbių sodybos kūrėsi tradicinėje vietoje – kaimo žemių vakarinėje dalyje prie Laukžemės–Senosios Įpilties kelio. Pobaudžiavinės žemės reformos metu kaimas neteko Medvalakių miško, kuris buvo paliktas dvarui.
 
Valstiečiams tapus dirbamos žemės savininkais, ganyklos ir pievos liko bendro naudojimo žeme, o jų šiaurės rytinė dalis aplinkui kaimo kapines buvusi apleista mišku. XVIII amžiaus pabaigoje uždarytas kapines gyventojai XIX a. apjuosė aukštu akmenų pylimu, kuriame įrengė plačius medinius dvivėrius vartus. Iki 1920 m. jose retsykiais toliau be kunigo laidojo savižudžius, nekrikštytus mirusius kūdikius, 1917–1920 m. siautusios vidurių šiltinės ir dizenterijos aukas. Mirusiems atminti buvo statomi ir nuolat atnaujinami monumentalūs kryžiai ir stogastulpiai, prie kurių gyventojai rinkdavosi Gegužinių pamaldų, melsdavosi už mirusiuosius, giedodavo Visų šventųjų litaniją. Tarpukariu kapines visiškai primiršus ir apleidus, kaimo jaunimas jas 1931 m. sutvarkė, atnaujino apgriuvusią akmenų tvorą, atstatė kelis kryžius, o sunykusiųjų vietoje pastatė betoninį kryžių. Už nuveiktą gražų darbą Benaičių jaunimas 1931 m. rugpjūčio 20 d. buvo pagirtas Telšiuose leistame Žemaitijos katalikiškų organizacijų laikraštyje „Žemaičių prietelius“. 
 
Lietuvai atkūrus valstybingumą, nepriklausomybės 1919 m. pradžioje ginti savanoriais išėjo Jonas Baužys (gim. 1886 m.) ir Jonas Ruokis (gim. 1898 m.). Po Nepriklausomybės kovų J. Ruokis apsigyveno Skuodo valsčiaus Sriauptų kaime prie Lenkimų, kur gavo žemės. Tuo tarpu J. Baužys 1930 m., įteikiant jam Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalį, gyveno Kretingoje.
 
1915 metais kaime stovėjo 31 sodyba, o pirmojo visuotinio Lietuvos gyventojų surašymo 1923 m. duomenimis Benaičiai pateko į didžiausių Darbėnų valsčiaus kaimų dvidešimtuką. Tuo metu kaime buvo 34 ūkiai, kuriuose gyveno 191 valstietis.
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, visa dirbama, ganyklų, pievų ir miško žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius ir išdalinta naujakuriams. Bendrųjų ganyklų žemė buvusi prasta, molinga, apaugusi krūmokšniais ir kadagiais, todėl skatinant ūkininkus keltis į vienkiemius, jiems buvo išmatuoti didesni žemės sklypai, o naujakurių statyboms lengvatinėmis sąlygomis paskirta miško medžiaga. Ūkininkams keliantis į vienkiemius, senasis valakinis-gatvinis kaimas buvo išardytas, jame prie pagrindinės gatvės išliko tik kelios senosios sodybos. Ganyklų ir pievų žemėje įsikūrę naujakuriai savo nausėdiją ėmė vadinti Pieviniais.
 
Žemės reformos metu kaimui buvo grąžinta smarkiai kaizerinės Vokietijos okupacijos metais iškirsto Medvalakių miško žemė. Šio miško vakariniame pakraštyje tarp Kiaupiškės ir Kulšės upelių stūkso paskutiniojo ledynmečio pabaigoje prieš 10 000 metų susiformavusi moreninė kalva. Pasakojama, kad ant jos kadaise gyvenęs žydelis Balkus, todėl kalva pavadinta Balkos kalnu. Kai kas ją vadina ir Baltos kalnu.
 
Kalva pailga šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 110 m ilgio, 50 m pločio ir iki 10 m aukščio, lėkštais šlaitais, apaugusi medžiais. Padavimai mena, kad ant kalno senovėje stovėjusi bažnyčia, kuriai prasmegus skradžiai žemę, paviršiuje dar ilgai kyšojo kryželis. Kalvos viršūnėje guli stambus, 1,8 m ilgio, 1,2 m pločio ir 80 cm aukščio akmuo lygia plokštuma, pasvirusia į pietryčių pusę. Pasak padavimų, ant jo pagonys senovėje aukoję aukas savo dievams.
 
Kaimo pakraštyje abipus Balkos kalno esanti dirbama žemė buvo vadinama Dūsttarpiu. Ši žemė su kalva 1935 metais pateko į Pranui Benečiui paskirtą sklypą, kurio savininkas pietvakarinėje Balkos kalno papėdėje pasistatė sodybą.
 
Iš vakarų ir pietvakarių pusių Balkos kalną supo abipus Kulšės upelio plytėjusios pelkėtos, užliejamos bendrosios ganyklos ir šienaujamos lankos, vadintos Leikna. Pasak padavimo, seniau čia tyvuliavo ežerėlis, kuris vėliau užako ir virto šlapiomis pievomis. Jas šienauti valstiečiams tekdavo įsibridus į vandenį, o šieną džiovinimui vilkti atokiau į krantą. Tik 1928 m. ūkininkai bendromis pastangomis jas nusausino, iškasę Kulšės upeliui pirmąjį kaime melioracijos kanalą. 1935 metais Leikna buvo išdalinta šalia įsikūrusiems naujakuriams.
 
Tarp Balkos kalno ir Darbėnų–Skuodo kelio Leiknos lankoje buvo akivaras. Esą, jame sykį uogaudama nuskendusi samdinė merga, todėl akivaras pavadintas Mergos akimi. Prie jo gulėjo ledyno atvilktas masyvus granito riedulys. Jis buvęs netaisyklingos formos, giliai susmegęs į žemę, virš kurios kyšojo 2,8, m ilgio, 1,2 m pločio ir 1 m aukščio dalis su įdubusia viršūne. Senoliai pasakojo, kad ant akmens ateidavusios prigulti ir pailsėti laumės, mėgusios maudytis šalia buvusiame ežerėlyje. Jos tiek nugulėjo akmenį, kad jo paviršiuje atsirado įduba, o pats riedulys gavo Laumės lovos vardą. Vėliau naktimis prieš aušrą laumės ateidavusios ant akmens velėti skalbinių. Todėl suaugusieji gąsdindavo piemenukus, kad ganydami karves neitų prie akmens, kadangi ten gyvenančios laumės gali juos pagrobti.
 
Į šiaurę nuo Mergos akies akivaro į Darbėnų–Skuodo ir Salantų–Benaičių kelių kryžkelę įsirėžiantis dirbamos žemės kyšulys buvo pramintas Sūrmaišiu. Sakoma, kad pakiluma, ypač žiemą, labai panaši būdavusi į sūrį, todėl ir gavusi tokį keistą vardą.
 
Į vakarus nuo Laumės lovos, prie pat Kulšės upelio po ledynmečio liko stūksoti vienas didžiausių Darbėnų apylinkės akmenų, žinomas Kūliu Bobelės vardu. Tai masyvus, 5,2 m ilgio, 3,6 m pločio ir 1,6 m aukščio granitas, iš priekio primenantis stačiakampį, o iš šonų – trikampį. Nuo seno jis ryškiai dominavo užliejamoje lankoje, todėl dažnai buvo vadinamas Leiknos kūliu (t. y. Lankos akmeniu).
 
Padavimas mena, kad seniau šioje vietoje stovėjusi trobelė, kurioje gyveno pikta ragana, visus atklydusius pas ją nakvynei keliautojus paversdavusi akmenimis. Sykį vienam jaunuoliui pavyko sužinoti burtų paslaptį: jam pabučiavus raganą visi užkeiktieji atgijo, o raganos trobelė pavirto dideliu akmeniu, kurį žemaičiai praminė Kūliu babale (t. y. Akmeniu senute).
 
Kiti pasakoja, kad prie akmens vaidenasi. Vienam praeiviui naktį pasirodė, kad jį užpuolė plėšikai ir tik rytmetį pragydus gaidžiui jis suprato, kad mušasi su akmeniu. Kitą naktį prapuolė prie akmens sukrautas šieno kūgis. Kartą vidurdienį prie akmens pakilusi audra, kai aplinkui buvo ramu. 
 
Apie puskilometrį į vakarus nuo didžiojo akmens lankoje gulėjo trečias masyvus riedulys, vadintas Ponios kūliu arba Ponios lova. Jis buvęs pailgo ovalo pavidalo, apie 2 m ilgio, 1,3–1,7 m pločio, o virš žemės paviršiaus kyšojusi dalis tesiekė 50 cm aukščio. Paviršiuje buvo pailgas, 1,35 m ilgio, 54 cm pločio ir 9 cm gylio įdubimas. Pasak vienų pasakotojų priešistoriniais laikais ant akmens žmonės trindavo grūdus, todėl paviršiuje susidarė pailgas įdubimas. Pasak kitų pasakojimų baudžiavos laikais kaime gyvenusi labai pikta ponia, turėjusi reikalų su velniu. Pavargusi vienai nakčiai ji prigulė numigti ant akmens, o kai atsikėlė – jo paviršiuje liko ponios kūno įspaudas: didysis įdubimas, taip pat mažesni įdubimai galvai pasidėti ir alkūnėms įremti.
 
Pokario metais kaimo apylinkėse veikė Žemaičių apygardos partizanai. 1947 metų spalio mėnesį Impilties apylinkės būstinę saugoję MGB (Valstybės saugumo ministerijos) vidaus kariuomenės kareiviai ir Darbėnų valsčiaus stribai Benaičiuose netoli Šventosios upės pastebėjo trijų Kardo rinktinės partizanų grupę, kurią ėmėsi apšaudyti ir persekioti. Per susišaudymą žuvo partizanas Kazys Andriekus-Rusteika Zenonas. Kartu buvusiam rinktinės štabo nariui Adomui Žemeliui-Giruliui Jonui pavyko pasiekti Laukžemės mišką, o Pranas Gricius-Kopūstas Albinas suspėjo perbristi upę ir pasislėpė šalia esančiuose Latvijos miškuose. 
 
Partizanų ryšininke tapo Benaičių gyventoja Valerija Jockienė, žuvusi 1948 m. rugpjūčio 14 d. Jai ir kartu žuvusiems kovos draugams atminti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis Barzdžių Medsėdžių kaime 2018 m. pastatytas tipinis Lietuvos partizanų atminimo ženklas.
 
XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje vienkieminiais ūkiais išskirstytas Benaičių kaimas gyvavo neilgai. Diegiant žemės ūkyje sovietų valdžios atneštą ekstensyvų kolektyvinį ūkininkavimą, pasitelkus į pagalbą melioraciją, buvo plečiamos kolūkio žemės ūkio naudmenos, įsisavinamos iki tol nenaudotos pievos, ganyklos ir pelkėta žemė, griaunamos laukuose išsibarsčiusios prieš kelis dešimtmečius pastatytos vienkieminės sodybos.
 
Po melioracijos neliko Leiknos lankos, o Kulšės upeliui buvo iškastas gilus, platus ir tiesus melioracijos kanalas. Nebeliko ir Ponios kūlio (Ponios lovos). Melioratorių išvilktą akmenį 1967 m. išsivežė akmenkaliai, panaudoję jį antkapinių paminklų gamybai.
 
Suskaldymui buvo pasmerkta ir Laumės lova, kurią melioratoriai nustūmė šalia P. Benečio sodybos, prie Darbėnų akmenskaldei renkamų akmenų. Laimei riedulys buvo per daug didelis, kad jį galima būtų sklandžiai nugabenti į akmenskaldę. Todėl naujoje vietoje jis pragulėjo beveik du dešimtmečius. Tik 1976 m. buvo išvilktas į Darbėnus, tačiau pakeliui traktoriui sugedus, paliktas gulėti Auksūdyje, prie pagrindinės kaimo gatvės, dešiniajame Narštupio krante.
 
Didžiausio akmens – Kūlio bobelės melioratoriai net nebandė sunaikinti. Jis 1964 m. buvo paskelbtas geologiniu gamtos paminklu, o 1972 m. – kultūros paveldo objektu. Kuriant šalia vėjo jėgainių parką, Darbėnų seniūno Edvardo Stelmoko rūpesčiu akmens aplinka buvusi sutvarkyta, pastatytas informacinis stendas, o per Kulšę nutiestas lieptas prieiti prie riedulio nuo automobiliams pasistatyti skirtos aikštelės.
 
XX a. pabaigoje žemės ūkio gamybai tapus neperspektyvia ir kaimo jaunimui vis dažniau traukiant į miestą, kaimas ėmė greitai tuštėti. Šiandien jame likę 16-ka vienkiemiais išsibarsčiusių sodybų, kuriose 2011 m. gyveno 41 žemdirbys.
 
Kaimo pradžioje kelio iš Laukžemės į Senąją Įpiltį kairėje pusėje nuo XVIII a. stovi viena seniausių ne tik Benaičiuose, bet ir Kretingos rajone, etnoarchitektūrinė sodyba. Tai Šiaurės Vakarų Žemaičių kraštui būdinga pasiturinčio valstiečio sodyba, kurią sudarė 1799 m. statytas dviejų galų, su erdviu moliniu kaminu per vidurį ir ilginiais šiaudais dengtu valminiu čiukuriniu stogu gyvenamasis namas (žem. troba), 1857 m. statytas kampinio plano tvartas (žem. kūtės) ir 1870 m. statytas svirnas (žem. klėtis). Abu ūkiniai pastatai stovi palei gatvę, atitverdami nuo jos kiemą. Tuo tarpu namas (troba) buvęs pastatytas ramesnėje vietoje, atokiau nuo kelio, sodybos gilumoje, priešais klėtį. Deja, namas neatlaikė amžių naštos, o remontuojami ūkiniai pastatai, ypač tvartas, prarado pirminę savo išvaizdą.
 
Šalia sodybos pakelėje stovi koplytėlė, išsiskirianti iš kitų šio regiono koplytėlių. Ji turi neogotikai būdingų bruožų, „T“ raidės plano, su stačiakampiu bokštu. Koplytėlę 1904 m. pastatė senasis sodybos savininkas Juozas Norkus, paskirdamas ją sūnaus Vincento Norkaus kunigystės primicijoms atminti. Dar ši koplytėlė ypatinga tuo, kad jos viduje be tradicinės Švč. Mergelės Marijos skulptūros stovėjo retai sutinkama šv. Vincento skulptūra. Sovietmečiu senosios skulptūros dingo, o koplytėlę kolūkio vadovybė paliepė iš pakelės pašalinti. Tuo metu sodyboje šeimininkavęs Antanas Tarvydas ją perkėlė į kiemą, pastatė garbingoje vietoje tarp namo ir klėties. Jai baigiant sunykti, 1999 m. Darbėnų seniūnijos lėšomis įpiltiškis meistras Vladas Savilovas padarė tikslią koplytėlės kopiją, kuri buvo pastatyta pirminėje vietoje pakelėje šalia sodybos.
 
Mūsų laikais Benaičių vardas atsidūrė atsinaujinančios energetikos plėtros projektuose. Kaimo žemėje elektros energiją nuo 2006 m. gamina septynios Vokietijos firmos „Enercon GmbH“ pagamintos vėjo elektrinės, kurių kiekvienos instaliuota galia siekia 2 megavatus. Jos patenka į vieno didžiausių Baltijos šalyse vėjo jėgainių parką, apimantį taip pat Žynelių ir Sūdėnų kaimuose pastatytas vėjo ir saulės jėgaines.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus