Skip to content Skip to navigation

Dauginčių kaimas

Dauginčių kaimas

Pateikta: 2019-01-21 12:37 (atnaujinta: 2019-01-21 15:16)
Dauginčių kaimo gyvenvietės vaizdas iš šiaurės pusės, nuo Kalno gatvės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Kretingos rajono savivaldybės teritorijos rytinėje dalyje, tarp Palangos–Šiaulių plento ir Minijos upės, už Kartenos miestelio plyti Dauginčių kaimas. Jis apima 678,47 ha dydžio teritoriją, kuri rytuose ribojasi su Pecelių ir Cigonalių, o vakaruose su Lapgaudžių, Martynaičių ir Gintarų kaimais. Rytiniu pakraščiu teka Dubeikio upelis, o šiaurine dalimi – Slinkupis, įtekantis į Miniją, kuri šiaurėje Dauginčius skiria nuo Sauserių kaimo. Pietiniu pakraščiu praeina Palangos–Šiaulių plentas, skiriantis kaimą nuo Gaudučių. Šiaurinėje dalyje Minijos vingyje ošia paslaptingas Šilpelkės miškas, kuris su Sinkupio pakrantėmis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką.
 
Dauginčiai 1915 m. kaizerinės Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo parengtame Kartenos apylinkių topografiniame žemėlapyje
Dauginčių gyvenvietė įsikūrusi kaimo pietvakarinėje dalyje, šalia Gaudučių kaimo ir Palangos plento, o 7 vienkieminės sodybos išsibarsčiusios centrinėje ir šiaurinėje žemių dalyje. Iš viso kaime yra net šešios gatvės: Vyšnių, Vieškelio, Gėlių, Bokšto, Beržų ir Kalno.
 
Ties Minijos ir Slinkupio santaka stūksantis Pilimi, kitaip – Pilale, vadinamas Dauginčių piliakalnis liudija, kad žmonės čia apsigyveno I tūkstantmetyje po Kristaus. Tai buvo vakarų baltai, kurie nuo VII a. vadinti kuršiais. Ant piliakalnio jie pasistatė medinę pilį, kuriai teko atlaikyti vikingų, kryžiuočių ir kitų priešų puolimus. Su pirmųjų gyventojų bendruomene taip pat siejama Šilpelkės miške stūksanti moreninė kalva, vadinama Pilale, rečiau – Mėnulio kalnu. Seniau ją juosė pelkėtas Minijos vingio slėnis, todėl manoma, kad čia galėjo būti įrengtas piliakalnis-slėptuvė, kuriame, priartėjus prie pagrindinės pilies priešui, slėpėsi moterys, vaikai ir seniai. Be to, Mėnulio kalno vardas leidžia spėti, kad kalvoje galėjo veikti alkas – Dauginčių piliai priklausančios teritorinės bendruomenės šventyka. Gal būt čia vykusias pagonių kulto apeigas mena kalvos viršūnėje tebegulintis stambus suskaldytas akmuo, kuris galėjo būti naudojamas kaip šventyklos aukuras.
 
Dauginčių piliakalnis, vad. Pilimi, Pilale. Juliaus Kanarsko nuotr., 1988 m.
Per kruvinas kovas su kryžiuočiais Dauginčių žemės XIII a. antroje pusėje ištuštėjo. Vokiečiams XV a. pradžioje grąžinus jas Lietuvos Didžiajai Kunigaikšyste, į buvusias kuršių žemes XV–XVI a. ėmė keltis žemaičiai, įkūrę čia žemdirbių kaimą, kuriam vardą davė pirmojo naujakurio Dauginčio šeima. Galutinai kaimas buvo suformuotas, o jo žemė į ariamus sklypus, ganyklas ir pievas suskirstyta XVI a. antroje pusėje, vykdant Valakų reformą. XVIII–XIX amžių žemėlapiai liudija, kad dirbama žemė driekėsi centrinėje kaimo dalyje, maždaug abipus dabartinės Kalno gatvės atkarpos, esančios tarp jos pradžios ir posūkio link Minijos slėnio, žemiau Slinkupio aukštupio ir vidurupio. Ji buvo suskirstyta taisyklingais, daugiausia šiaurės–pietų kryptimi pailgais stačiakampiais rėžiais, kurių kiekviename stovėjo po sodybą. Dauguma sodybų buvo išsimėtę padrikai, atokiau nuo kelio.
 
Dauginčių piliakalnis-alkakalnis, vad. Pilale, Mėnulio kalnu. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m.
Šiaurės rytinėje kaimo dalyje plytėjo Šilpelkės miškas, kuriame buvo bendrosios ganyklos. Vakarinė miško dalis priklausė Grabšyčių kaimui, kurio sodybos stovėjo kitapus Minijos, dabartinio Sauserių kaimo teritorijoje. Iki mūsų dienų išliko dalis gruntinio pylimo, ženklinančio buvusią Dauginčių ir Grabšyčių kaimų žemių ribą, kuri ėjo į šiaurės rytus nuo Dauginčių II piliakalnio, vadinamo Pilale (Mėnulio kalnu). Netoli šios ribos, minėto piliakalnio šiaurės vakarinėje papėdėje esančioje slėnio terasoje nuo XVI a. veikė kaimo kapinės, vadinamos Maro kapeliais. Oficialiai jos buvo uždarytos XVIII a. pabaigoje, tačiau iki 1918–1919 m. senosiose kapinėse laidoti savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, iš Minijos ištraukti neatpažinti skenduoliai, užkrečiamųjų ligų epidemijų metu mirę vaikai ir suaugusieji. Apie 1920 m. kapinės buvo apjuostos žemių ir akmenų pylimu, ant kurio pastatyta statinių tvora. Mirusiems atminti gyvieji statė smulkiosios architektūros memorialinius paminklus, iš kurių iki mūsų dienų išiko pora koplytėlių su Švč. Mergelės Marijos Maloningosios ir Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi ant rankų skulptūromis, o tarp jų – monumentalus kryžius su masyvia nukryžiuoto Jėzaus Kristais skulptūra.
 
Klėtis B. Paulausko sodyboje. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Iš Kretingos muziejaus rinkinio
Vakariniame kaimo pakraštyje, arčiau Minijos XVIII a. ir XIX a. pirmoje pusėje plytėjo Stonkų užusienis – už valakais išmatuotos kaimo žemės ribų susiformavęs vienkieminis ūkis, kurio įkūrėjas buvęs valstietis Stonkus. Vėliau užusienis vadintas Dauginčių užusieniu, o XX a. pradžioje pavadintas Lapgaudžiais ir tapo savarankišku kaimu.
 
Rytuose dirbama Dauginčių žemė ribojosi su Cigonaliais, o į pietryčius nuo jos driekėsi Kartenos dvarui priklausančios bendro naudojimo ganyklos. Iš pietvakarių Dauginčius supo Martynaičių, o iš vakarų – Sakuočių kaimų žemės. Prie Minijos upės Dauginčiai tais laikais priėjo tik ties Lapgaudžiais, Slinkupio žemupiu ir Šilpelkės miške ties Minijos pakrantės atodanga.
 
Koplytstulpis prie Antano Drungilo trobos. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Iš Kretingos muziejaus rinkinio
XIX a. pradžioje kaime buvo 16 baudžiauninkų sodybų. Per Dauginčius nuo Cigonalių ėjo senasis kelias iš Plungės į Karteną. Pasakojama, kad juo 1812 m. žiemą traukėsi sumuštos Napoleono kariuomenės daliniai. Nemažai iš bado nusilpusių ir sušalusių kariškių liko gulėti pakelėse. Kaimiečiai jų kūnus surinko ir palaidojo prie kelio esančioje kalvoje, o mirusiems atminti pastatė kelis ąžuolinius kryžius. Jiems sunykus, 1901 m. buvo pastatytas ornamentuotas kaltinis kryžius, kurį nukalė Gaudučių dvaro kalvis. XIX a. pirmoje pusėje palei kaimo pietinį kraštą buvo nutiestas naujas kelias iš Plungės į Karteną. Netoli jo netrukus atsirado poros vienkieminių sodybų nausėdija, vadinta Dauginčių užusieniu.
 
1846 m. Kartenos parapijos Dauginčių kaime buvo 24 baudžiavinių valstiečių sodybos, o 1849 m. Kartenos grafo Pranciškaus Pliaterio Kartenos dvare lažą ėjo 167 baudžiauninkai. Panaikinus baudžiavą išperkamuosius žemės mokesčius grafams Pliateriams 1870 m. mokėjo 126 valstiečiai iš Dauginčių kaimo ir abiejų užusienių.
 
Šv. Barboros, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios ir Švč. Jėzaus Kristaus Širdies skulptūros iš O. Pilibavičienės koplytėlės. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Iš Kretingos muziejaus rinkinio
Nuo 1861 m. kaimas priklausė Kartenos valsčiaus Kartenos seniūnijai. XIX a. antroje pusėje Dauginčiai toliau sparčiai augo ir 1923 m. kaime buvo jau 55 ūkiai ir 271 gyventojas. Tarpukario žemės reformos metu prie kaimo buvo prijungta kairiajame Minijos upės krante Šilpelkės miške buvusi Grabšyčių dvaro žemė kartu su vandens malūnu, dalis Gaudučių dvaro ir Martynaičių kaimo žemių. Išaugęs kaimas tapo Dauginčių seniūnijos centru. 1932 m. seniūnu dirbo Juozas Kumpis, o seniūno padėjėju – Juozas Domarkas.
 
Sovietams 1940 m. okupavus Lietuvą, iš Dauginčių į Vokietiją 1941 m. repatriavo Stasys Karušaitis su šeima, o paliktą jo nekilnajamąjį turtą – 9,45 ha žemės su trobesiais, ėmė valdyti Petras Gečas.
 
 
944 m. vasario mėn. Kretingos apskrityje pradėjus burti savanorius į Vietinę rinktinę – sukarintą organizaciją Lietuvai ginti, į ją įstojo daugintiškis Antanas Jonauskas (g. 1920 m.). 
 
Dauginčių kaimo senosios kapinės, vad. Maro kapeliais, su dviem koplytėlėmis ir monumentaliu kryžiumi. Stepono Kaštauno nuotr., 1968 m. Iš Kretingos muziejaus rinkinio
Prasidėjus naujai sovietų okupacijai, 1944 m. pabaigoje kaimas tapo Dauginčių apylinkės centru. Dalis kaimo vyrų 1945 m. buvo suimta ir išvežta priverstiniams darbams prie Baltosios–Baltijos jūrų (Belomoro) kanalo statybos į Kareliją ir Leningrado sritį. Tarp jų buvo ūkininkas Ignas Valužis, kuris tremtyje mirė. Jo žmona Stanislova Valužienė su dukra Stanislova ir sūnumi Albertu 1948 m. tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Buganto (Kartenos) kuopos partizanais. S. Valužienė-Močiūtė (g. 1894 m.) su dukra S. Valužyte-Meile (g. 1922 m.) gyvybę už Lietuvos laisvę paaukojo 1948 m. rugpjūčio 10 d. prie Tyro durpyno, Balsiškiuose įvykusiame mūšyje su MGB (Valstybės saugumo ministerijos) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviais ir Kartenos, Salantų, Skuodo, Darbėnų ir Kretingos valsčių stribais, o A. Valužis-Vyturys (g. 1926 m.) – 1949 m. sausio 27 d. Bumbulių kaime, patekęs į MGB vidaus kariuomenės kareivių ir Kartenos valsčiaus stribų apsuptį.
 
Švč. Mergelės Marijos Maloningosios skulptūra. Nežinomas autorius, XIX a. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Partizano kelią pasirinko ir Vietinės Rinktinės savanoris Antanas Jonauskas. Vokiečiams rinktinę paleidus, jis grįžo į tėviškę. Nuo 1945 m. dirbo Dauginčių apylinkės pirmininko pavaduotoju, vėliau – Kartenos valsčiaus mokesčių inspektoriumi, palaikė ryšius su Kardo rinktinės partizanais. Sovietų saugumui pradėjus juo domėtis, pasitraukė į pogrindį ir tapo Buganto (Kartenos) kuopos partizanu „Geniu“. 1950 metų spalio pabaigoje buvo paskirtas Kardo rinktinės vadu, o 1951 m. lapkričio 23 d. žuvo (nusišovė) Anužių kaime, apsuptas saugumiečių Prano Narkaus sodyboje.
 
Pokariu partizanų ryšininku tapo siuvėjas Juozas Vaitkus, siuvęs ir taisęs partizanams rūbus, 1948 m. pavasarį Dauginčiuose nušautas karteniškių stribų.
 
1948–1949 metais iš kaimo į Sibirą buvo ištremtos Apolonijos Jonauskienės, Adomo Dauginčio, Kleopos Daukontienės šeimos. Likusios kaimo ūkininkų šeimos 1949 m. buvo prievarta suvarytos į kolūkį, kuris pavadintas „Tarybinės žemės“ vardu. Prie jo prijungus Kretingos tarybinio ūkio Gaudučių skyrių, kolūkio administracinis-gamybinis centras ir Dauginčių apylinkės būstinė veikė šalia esančioje Gaudučių dvaro sodyboje.
 
Švč. Mergelės Marijos su vaikeliu Jėzumi ant rankų skulptūra. Nežinomas autorius, XX a. I pusė. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Sovietinės melioracijos ir vienkiemių naikinimo metais senosios vienkieminės žemdirbių sodybos buvo griaunamos, o kolūkiečiai kūrėsi arčiau Gaudučių dvaro ir Šiaulių–Palangos plento suprojektuotoje kolūkinėje gyvenvietėje. Senoje vietoje išliko tik keletas sodybų, stovėjusių kaimo žemių galulaukėje prie Slinkupio, Minijos upės ir Šilpelkės miške. 1959 metais kaime gyveno 240 žmonių, veikė parduotuvė, biblioteka, felčerių-akušerių punktas (nuo 1961 m.). Po apylinkių ir ūkių stambinimo Dauginčių apylinkė buvo prijungta prie Kartenos, o „Tarybinės žemės“ kolūkis –  prie Žemaitės (Kartenos) kolūkio. Kaimui tapus pagalbine ūkio gyvenviete, gyventojų ėmė mažėti. 2003 m. jame buvo 85 ūkiai ir 215 gyventojų, o 2011 m. – 170 gyventojų. 2009 metais Dauginčiai tapo seniūnaitijos centru, kuriai priklauso Dauginčių, Gaudučių, Pecelių, Cigonalių, Martynaičių, Sakuočių ir Gintarų kaimai.
 
Dauginčių šiaurinė dalis patenka į Minijos kraštovaizdžio draustinį. Tai tarp Dyburių ir Kartenos esanti vaizdinga, šaltiniuotų raguvų išraižyta erozinės kilmės Minijos upės slėnio atkarpa su pakrantės miškais, gausiomis saugomų augalų – daugiamečių blizgių, meškinių česakų, tuščiavidurių rūtenių, vaistinių kietagrūdžių, melsvųjų mėlitų, šalmuotųjų, vyriškųjų ir mujų gegužraibių augavietėmis. Draustinyje aptinkama ir retų vabalų: rudųjų apolonų, rudakių satyriukų, machaonų, didžiųjų auksinukų, pušyninių melsvių, o Minijoje veisiasi retos žuvų rūšys: upėtakiai, šlakiai, lašišos, žiobriai, gyvena ūdros. Minijos pakrančių skardžiuose ir pievose peri prie retų paukščių priskiriamos žaliosios meletos, didžiosios kuolingos, vapsvaėdžiai, didieji dančiasnapiai, tulžiai, griežlės, dalis kurių įrašyta į Lietuvos Raudonąją Knygą.
 
Kaltinis ornamentuotas kryžius Kalno gatvėje, spėjamoje 1812 m. mirusių Napoleono karių laidojimo vietoje. Pastatytas 1901 m. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Šilpelkės miške Salantų regioninio parko iniciatyva 2013–2014 m. buvo įrengtas 1,5 km ilgio pažintinis pėčiųjų takas. Jis prasideda nuo automobilių stovėjimo aikštelės, esančios tarp senųjų kaimo kapinių (Maro kapelių) ir piliakalnio, vad. Pilale (Mėnulio kalnu). Palei senovės tarpkaiminį pylimą, kažkada skyrusį Dauginčių ir Grabšyčių kaimus, jis kyla į kalną ir veda link vienos didžiausių ir įspūdingiausių Minijos pakrančių atodangos, kurios plotis siekia 44, o aukštis – 22 metrus. Jos viršuje įrengta apžvalgos aikštelė, nuo kurios atsiveria nuostabi upės slėnio, kuriame Minija daro didelę kilpą, panorama. Priešingame krante matosi Prystovų kaime, Minijos ir Mišupės santakoje esančios Dyburio pilalės šlaito atodanga. Abiejose atodangose matosi paskutiniųjų dviejų – Viršutinio Nemuno ir Žeimenos apledėjimų nuogulos, slenkančio ledyno sukloti nuogulų ir nuosėdų sluoksniai, kurie pasakoja apie gamtoje vykusius ir šį kraštovaizdį suformavusius procesus. Toliau takas veda pro vieną labiausiai į šiaurę Lietuvoje nutolusį skroblyną bei ledynmečio pabaigoje raguvų ir griovų išvagotomis vaizdingomis Minijos pakrantėmis ir terasomis.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas
Minijos pakrantės atodanga Šilpelkės miške. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m.  Minijos upės slėnio panorama nuo Dauginčių atodangos. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.