Skip to content Skip to navigation

Dauginčių piliakalniai

Dauginčių piliakalniai

Pateikta: 2017-03-29 09:00 (atnaujinta: 2017-03-29 09:19)

Dauginčių II piliakalnio anotacinis ženklas (meistras Arvydas Klovas, 2003 m.) su ant jo tupinčia „Pilalės valdove“. Fot. Juliaus Kanarsko, 2015 m.

Minijos upės kairiajame krante, abipus jos intako Slinkupio, Dauginčių kaime stūkso pora piliakalnių, nutolusių vienas nuo kito per 600 metrų. Jie pasiekiami nuo magistralinio kelio Šiauliai–Palanga (A11), nuo kurio nutolę 2,5-2,9 km į šiaurę. Dauginčių kryžkelėje pasukę iš plento šiaurės kryptimi į gyvenvietę ir Vyšnių gatve pavažiavus 1,1 km, sukame į kairėje pusėje esančią Kalno gatvę, kuria važiuojame 500 metrų vakarų kryptimi. Už abipus gatvės stūksančių ūkinių pastatų sukame į dešinę ir toliau važiuojame 1 km šiaurės rytų kryptimi. Pirmasis piliakalnis yra kairėje kelio pusėje, nusileidus į slėnį. Jo koordinatės – 345830, 6204126 (LKS). Tuo pačiu keliu pavažiavus dar 650 metrų, miške šalia senųjų kaimo kapinių sustojame automobilių stovėjimo aikštelėje. Priešais ją prasideda antrasis piliakalnis, kurio koordinatės – 346366, 6204587 (LKS).
 
Abu piliakalniai 1972 metais įrašyti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą ir paskelbti respublikinės reikšmės archeologijos paminklais (AR-500; AR-499). Pirmasis piliakalnis 2003 metais registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše (A1711). Prie abiejų piliakalnių Salantų regioninio parko direkcija 2002-2003 metais pastatė skulptūrinius anotacinius ženklus, kuriuos sukūrė karteniškis tautodailininkas Arvydas Klovas.

Mėnulio kalno vaizdas iš rytų pusės. Fot. Juliaus Kanarsko

Piliakalniai netyrinėti, todėl tikslesnių duomenų apie jų įrengimą, istorinę raidą ir datavimą nėra. Apie pirmąjį piliakalnį duomenis Valstybės archeologijos komisija pradėjo rinkti 1935 metais, o antruoju piliakalniu 1959 metais pirmasis susidomėjo Kretingos muziejininkas Juozas Mickevičius, rinkęs medžiagą Lietuvos kultūros paminklų archeologinių objektų sąrašui. Abu juos 1966 metais žvalgė archeologo Adolfo Tautavičiaus vadovaujama Lietuvos istorijos instituto ekspedicija.
 
Pirmasis piliakalnis, vadinamas Pilimi, Pilale – valstybės saugoma nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė (unikalus kodas 5218), turinti archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Jo teritorijos plotas – 25087 kv. metrų. Įrengtas Minijos kairiajame krante, aukštumos kampe, įsiterpiančiame į santaką su Slinkupio upeliu. Iš pietų ir rytų pusių jį juosia Slinkupio, iš šiaurės – Minijos slėniai. Šlaitai statūs, iki 20 metrų aukščio. Aikštelė beveik keturkampė, rytų pusėje suapvalintais kampais, orientuota pasaulio šalių kryptimis, 45 metrų ilgio ir 45 metrų pločio. Žvalgymų metu joje aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų: anglių, molio tinko ir smulkių lipdytos keramikos šukių. Palei vakarinį aikštelės kraštą supiltas apie 45 m ilgio, 0,3-0,5 m aukščio ir 13 m pločio gynybinis pylimas,
priešais kurį buvęs iškastas gynybinis griovys. Datuojamas I tūkstantmečiu po Kristaus – II tūkstantmečio pradžia. Ant piliakalnio stovėjo medinė teritorinės bendruomenės pilis, įrengta, greičiausiai, kovų su vikingais laikais. Vėliau jis smarkiai apgadintas ilgalaikių arimų, apaugęs apie 1980 metus pasodintais spygliuočiais medžiais. Pylimas ariant paskleistas, šiuo metu nežymus, o griovys užpiltas, vos pastebimas.

Dauginčių II piliakalnis (Pilalė, Mėnulio kalnas) iš šiaurės vakarų pusės. Fot. Juliaus Kanarsko, 2014 m.

Į šiaurės rytus nuo jo, Šilpelkės miške, Minijos vingio slėnyje stūkso antrasis piliakalnis, registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus kodas 5217). Jo teritorija apima 30000 kv. metrų plotą. Piliakalniu laikoma slėnyje stūksanti trijų tarpsnių, apie 70 metrų ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir apie 10-15 metrų pločio, į pietryčius aukštėjanti ketera, vadinama Pilale. Jos šlaitai nuožulnūs, 3-5 metrų aukščio. Pietrytiniame keteros pakraštyje stūkso pylimą primenantis 3-4 metrų aukščio ir apie 15 metrų skersmens kauburys išgaubtu viršumi, vadinamas Mėnulio kalnu. Į daubą besileidžiantis pietrytinis jo šlaitas siekia iki 16 metrų aukščio. Iš šiaurės rytų, šiaurės vakarų, pietvakarių ir pietų keterą juosia daubos. Tik rytuose siauras ožnugaris jungia ją su greta esančia aukštuma. Nors vizualiai ketera su kauburiu primena piliakalnį, tačiau, panašu, kad jie yra gamtinės kilmės, susiformavę paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu. Geografinė objekto padėtis leidžia daryti prielaidą, kad senieji šių apylinkių gyventojai kalvą galėjo naudoti pagonių kulto apeigoms atlikti, t. y. ant Mėnulio kalno senovėje galėjęs veikti Dauginčių ar kitapus Minijos buvusios Sauserių (Grabšyčių) pilies teritorinės bendruomenės alkakalnis.

1. Dauginčių piliakalnis (Pilis); 2. Piliakalnis (alkakalnis?) (Pilalė, Mėnulio kalnas); 3. Senosios kapinės (Maro kapeliai); 4. Dauginčių atodanga.

30-50 metrų į šiaurės rytus nuo tariamojo piliakalnio yra gruntinis pylimas, supiltas tarp esamo miško kelio ir nuo ožnugario nusileidžiančio apleisto senkelio. Pylimas gruntinis, smarkiai suplokštėjęs, tiesus, pailgas šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, apie 60 metrų ilgio, 3-5 metrų pločio ir 30 cm aukščio, ties viduriu ir šiaurės vakariniame gale platesnis, siaurėjantis link pietrytinio galo. Siauruoju galu pylimas remiasi į nenaudojamą senkelį, o plačiuoju – į miško kelią. Pylimas vizualiai sunkiai pastebimas, o išaiškintas 2013 metais vykdant piliakalnio aplinkos archeologinius žvalgymus. Pylimo lokalizacija sutampa su tarpkaimine riba, nuo XVI a. antrosios pusės iki XX a. 3-jo dešimtmečio skyrusia Dauginčių ir Grabšyčių (dab. Sauserių) kaimų ganyklas (tarpukario Lietuvos žemės reformos metu kairiajame Minijos krante buvusios Grabšyčių ganyklos su vandens malūnu buvo priskirtos prie Dauginčių kaimo). Archeologiniai tyrimai leidžia manyti, kad šioje vietoje kaimų ribą iš pradžių žymėjo tvora, kurios stulpų vietų aptikta po pylimu. Vėliau rytų pusėje esančios aukštumos šlaite kasant iškasą keliui iškastas gruntas buvęs supiltas palei kaimų ribą ir tokiu būdu suformuotas pylimas. Salantų regioninio parko direkcijos iniciatyva palei pylimą 2014 metais nutiestas Šilpelkės pažintinis takas, vedantis nuo automobilių stovėjimo aikštelės bei baidarių sustojimo vietos link Dauginčių atodangos, nuo kurios atsidengia Minijos upės vingio ties Prystovų kaimu panorama.
 
Julius KANARSKAS
archeologas, istorikas