Skip to content Skip to navigation

Dirbęs Lietuvai ir Salantams

Dirbęs Lietuvai ir Salantams

Pateikta: 2018-07-31 15:28 (atnaujinta: 2018-08-06 10:09)
Kunigas Pranciškus Urbonavičius. H. le Lieure fotoateljė. Roma, Italija, apie 1895 m. Maironio lietuvių litertūros muziejus, inv. nr. MLLM MD 2781/21Šiemet sukanka 150 metų, kai gimė aktyvus lietuvių tautinio sąjūdžio dalyvis, knygnešys, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo organizatorius, spaudos darbuotojas, religinių raštų rengėjas, visuomenės veikėjas, Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Telšių vyskupo rūmų statytojas, prelatas Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868-1941), amžinam poilsiui atgulęs Salantų bažnyčios šventoriuje.
***
Pranciškus Motiejus Urbonavičius (Pranas Urbanavičius) gimė 1868 m. rugsėjo 18 d. (senuoju stilimiu – 6 d.) Baublių dvaro nuomininko, smulkaus bajoro Stepono Bernardo Urbanavičiaus ir Liudvikos Macaitės Urbanavičienės šeimoje. Užaugo Grimališkės dvare (dab. Cirulių kaimas) netoli Gargždų. Pradinio mokslo pagrindų sėmėsi Gargždų pradinėje mokykloje, nuo 1878 m. mokėsi Paurupės (daba. Rucava, Latvija) progimnazijoje. 1885 metais baigęs Liepojos gimnaziją, įstojo į Žemaičių dvasinę seminariją Kaune.
 
Klovainių Švč. Trejybės bažnyčia, kurioje 1901-1904 m. klebonavo kunigas Pranas Urbonavičius. Šlt: www.tic.siauliai.ltUžaugęs žemaitiškoje aplinkoje, seminarijoje įsijungė į lietuvybę puoselėjančių klierikų tautinio atgimimo sąjūdį, 1888 m. su kitais įkūrė slaptą „Tėvynė sūnų“ (Lietuvos mylėtojų) draugiją, kurios nariai siekė išmokti sakyti pamokslus lietuviškai, iš kitų kalbų į gimtąją versti religinę literatūrą, platinti lietuvišką spaudą.
 
Seminariją baigė 1889 m., tačiau dėl jauno amžiaus ir silpnos sveikatos kunigu nebuvo įšventintas. Grįžęs gyventi pas tėvus į pasienyje su Mažąja Lietuva buvusią Grimališkę, 1890-1891 m. redagavo Tilžejė leidžiamą katalikišką žurnalą „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“. Spaudos reikalais vykdavo į Tilžę, iš kurios gabeno ir Grimališkės-Gargždų apylinkėse platino katalikiškos krypties lietuviškus leidinius. Jiems slėpti išpuvusio medžio kamiene pasienyje ant Minijos kranto įsirengė slėptuvę.
 
1891 m. rugsėjo 21 d. buvo įšventintas kunigu ir paskirtas Plungės šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaru. Parapijoje subūrė knygnešius, kurie iš Mažosios Lietuvos atnešdavo lietuviškų knygų, jas platino savo ir kaimyninėse parapijose. Susitikimuose su parapijiečiais vikaras aiškindavo kaip reikia kovoti su rusų valdininkais, liepdavo neskaityti kirilicos (graždankos) rašmenimis lietuvių kalba spausdintų knygų. 1893 metais organizavo maldininkus budėti prie uždaryto Kražių benediktinių vienuolyno Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčios, kurią rusų valdžia ketino nugriauti.
 
Kanauninko kunigo Prano Urbonavičiaus ir parapijiečių rūpesčiu 1906-1911 m. pastatyta neogotikinė Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Fot. Julius Kanarskas, 2013 m.Žemaičių vyskupo 1896 m. buvo paskirtas Mintaujos (dab. Jelgava, Latvija) aukštesniųjų mokyklų kapelionu. Čia užmezgė ryšius su lietuvių moksleivių „Kūdikio“ draugija, padėdavo jos nariams gauti lietuviškos spaudos. Netrukus rusų valdžios pareigūnų buvo apkaltintas lietuvių mokinių kurstymu nekalbėti maldų rusiškai ir atleistas iš kapelionų. Trūkstant kaltinamosios medžiagos baudžiamajai bylai iškelti, policijos priežiūrai 1897 m. buvo perkeltas į Kauną ir paskirtas dvasinės seminarijos Švč. Trejybės bažnyčios vikaru bei miesto mokyklos kapelionu, o nuo 1898 m. liepos 8 d. – Jonavos šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios kuratu.
 
1901 m. gruodžio 1 d. tapo Klovainių (netoli Pakruojo) Švč. Trejybės bažnyčios parapijos klebonu. Jo rūpesčiu bažnyčia buvo remontuojama – naujai išdažyta, paauksuoti altoriai, 1901-1904 metais pastatyta nauja klebonija, rekonstruoti klebonijos palivarko sodybos pastatai. Parapijoje jis taip pat rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, kalėdodamas dalydavo religines knygeles, vaikams po I Komunijos dovanodavo knygeles.
 
Pelnęs Žemaičių vyskupo Mečislovo Leonardo Paliulionio pasitikėjimą, 1905 metų pradžioje perkeltas į Salantus ir paskirtas parapijos administratoriumi, t. y. klebonu. Pagal to meto tradiciją, Salantų parapijos administratoriumi buvo skiriami kanauninkai – Žemaičių vyskupijos kapitulos, patariamosios vyskupo institucijos, nariai. Tokiu būdu kunigas Pranas Urbonavičius buvo išrinktas kapitulos nariu ir pakeltas į kanauninkus.
 
Salantams jis paaukojo daugiau kaip ketvirtį savo gyvenimo. Neapsiribodamas pastoracine veikla, aktyviai dalyvavo parapijos ir miestelio visuomeniniame, politiniame ir ūkiniame gyvenime. 1905 m. gruodžio 4-5 d. atstovavo salantiškiams ir žemaičiams Vilniuje įvykusiame lietuvių atstovų susirinkime, pavadintame Didžiuoju Vilniaus Seimu, iš kurio grįžęs sukvietė į parapijos namus parapijiečių atstovus ir aiškino jiems Seimo priimtų nutarimų dėl politinės Lietuvos autonomijos ir lietuvių kalbos įvedimo valsčių savivaldybėse ir mokyklose svarbą tautos ateičiai. 
 
Prelato Prano Urbonavičiaus biustas bažnyčioje. Skulptorius Petras Kalenda (1904-1986), Salantai. Nuotrauka iš Salantų gimnazijos archyvoKlebonas artimai bendradvo su Palangos progimnazijos laikų bendramoksliu, Imbarės kaimo ūkininku Marcelijumi Martynu Sragiu (1869-1941), kuris ėmėsi vadovauti Salantų valstiečių ir miestelėnų tautiniam judėjimui, reikalavo valsčiaus savivaldybės pareigūnais ir pradinės mokyklos mokytoju išrinkti vietinius žemaičius.
 
Didžiausias ir ryškiausiai matomas klebono nuopelnas Salantams – 1906-1911 m. pastatyta neogotikinė dvibokštė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Jos projektą dar 1902 m. parengė švedų kilmės architektas Eduardas Karlas Strandmanas, dirbęs Kuršo gubernijoje. Naujosios bažnyčios statyba prasidėjo 1906 m. balandžio 25 d. Darbams vadovavo klebonas Pranas Urbonavičius, o jam aktyviai talkino bažnyčios statybos komitetas, į kurį buvo išrinkti Tadas Grigaitis iš Imbarės, Telesforas Mončys iš Laivių ir Teodoras Dreinius iš Reketės kaimo. 1911 m. spalio 19 d. Žemaičių vyskupo Gasparo Felicijono Cirtauto įgaliotas Skuodo dekanas kunigas Petras Šaulevičius pašventino baigiamą statyti bažnyčią ir tą pačią dieną joje įvyko pirmosios pamaldos.
 
Su klebonu iš Klovainių atvykęs vargonininkas Stanislovas Danilevičius pirmąkart Salantų bažnyčioje giesmes pradėjo giedoti ne lenkiškai, kaip buvo įprasta nuo seno, o lietuviškai. Jis subūrė bažnytinį chorą, kuris netrukus išgarsėjo už parapijos ribų, 1908 m. koncertavo Kretingos grafų Tiškevičių dvare.
 
Salantuose veikė rusiška valdinė liaudies mokykla. Ją daugiausia lankė berniukai, kuriems pradinis išsilavinimas ir rusų kalba buvo reikalingi tvarkant reikalus valdiškose įstaigose ir tarnaujant carinės Rusijos kariuomenėje. Skatindamas gabias parapijiečių dukras siekti pradinio išsilavinimo, klebonas 1906 m. įkūrė katalikiškos lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ skyrių, kuris atidarė vienklasę trimetę mergaičių mokyklą. Draugija skyrė mokytoją ir aprūpino mokymo priemonėmis, o klebonas su parapija mokėjo mokytojai algą, nemokamai duodavo mokinėms pietus, knygas, sąsiuvinius, pieštukus ir kitas priemones. Gabiausias mergaites klebonas siųsdavo į „Saulės“ draugijos pradinių mokyklų mokytojų kursus Kaune, tarpininkavo, kad kursus baigusios jaunos mokytojos būtų paskirtos mokytojauti į parapijoje veikusias pradines mokyklas.
 
Klebono iniciatyva 1907 m. buvo įkurtas Šv. Kazimiero, o 1909 m. – lietuvių katalikų „Blaivybės“ draugijų Salantų skyriai, veikę iki 1914 metų. Blavininkai pasisakė prieš alkoholio vartojimą viešosiose miestelio vietose, jų siūlymu valsčiaus sueiga 1912 m. nutarė šventadieniais uždaryti užeigas, alines, degtinės monopolio parduotuvę, o kad alkoholiniais gėrimais nebūtų prekiaujama nelegaliai, prekybos vietoms prižiūrėti sudarė 12-kos vyrų sargybą.
 
Telšių vyskupijos generlvikaras Pranas Urbonavičius. XX a. 3 deš. pab. Nuotrauka iš Salantų bažnyčios archyvo. Šlt: www.salantiskis.ltGreta kultūrinių organizacijų klebonas ėmėsi kurti ir ūkines katalikiškas organizacijas. 1905 metais įsteigė pirmąjį šiame Žemaitijos regione kooperatyvą – Salantų vartotojų draugiją „Kaukas“. Jai neblogai sekėsi konkuruoti su šimtametes prekybos tradicijas turinčia miestelio žydų bendruomene. Iš pradžių patalpas draugija nuomojosi iš privatininkų, o sukaupusi pakankamai lėšų netoli bažnyčios 1912 m. pasistatė nuosavą pastatą, kuriame įsikūrė draugijos valdyba ir parduotuvė.
 
Per Pirmąjį pasaulinį karą prie bažnyčios tebeveikė lietuviška mergaičių mokykla, o klebonijoje parapijos lėšomis buvo maitinama keliolika neturtingų motinų su vaikais, kurių tėvai buvo mobilizuoti į kariuomenę ir išsiųsti į frontą.
 
Siekdamas pakelti religinį ir tautinį parapijos jaunimo susipratimą, 1916 m. klebonas įsteigė lietuvių katalikų jaunimo sąjungos „Pavasaris“ Salantų kuopą, kurios veiklos tikslas buvo tikybiškai, doroviškai ir tautiškai lavinti jaunimą. Klebonas siekė jaunimą išmokyti amatų, baigiantis karui į Panevėžio mezgimo kursus išsiuntė Ievą Kungaitę, kuriai grįžus padėjo iš Vokietijos parsivežti mezgimo mašinas ir atidaryti mezgimo mokyklėlę.
 
1917 m. rugsėjo 18-22 d. klebonas atstovavo salantiškius Vilniuje vykusioje lietuvių konferencijoje. Į ją važiuoti prikalbino ir bendramintį Marcelijų Martyną Sragį, tuo metu jau gyvenusį Vaitkių dvarelyje šalia Aleksandravo ir atstovavusį Kartenos parapijiečius.
 
Vilniaus konferencija, numatė atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, o valstybės ateičiai apsvarstyti sušaukti Steigiamąjį seimą. Šiems tikslams įgyvendinti ji išrinko vykdančiąją instituciją – Lietuvos Tarybą, kurią sudarė 20 asmenų. Žemaičių atstovu į Tarybą buvo išrinktas kanauninkas Pranas Urbonavičius. Tačiau kairiųjų judėjimų atstovams užprotestavus, kad joje per daug kunigų ir pagrasinus sugriauti konferencijos darbą, Pranas Urbonavičius savo mandatą perleido vienam iš konferencijos organizatorių, socialdemokratų atstovui, Alsėdžių valsčiaus dvarininkui Stanislovui Narutavičiui.
 
Memorialinė lenta Salantų bažnyčios statytojui prelatui Pranui Urbonavičiui atminti. Fot. Julius Kanarskas, 2018 m.Klebono kvietimu 1918 m. liepos 22 d. Salantuose lankėsi Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, kuris konsekravo baigiamą įrengti naująją bažnyčią. Pranciškui Urbonavičiui pasitraukus iš Žemaičių vyskupijos kapitulos, vyskupas jį pakėlė į garbės kanauninkus.
 
Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, valsčiuose pradėta formuoti savivaldybes. Salantuose atsirado revoliucinių socialistų ir valstiečių liaudininkų kontroliuojamos Vargingųjų valstiečių, darbininkų ir darbo ūkininkų tarybos revoliucinis komitetas, nepripažinęs Lietuvos laikinosios vyriausybės. Laikinajai vyriausybei palaikyti klebonas Pranas Urbonavičius parapijoje subūrė Katalikų sodiečių komitetą, kuris 1919 m. sausio mėn. pabaigoje perėmė valsčiuje valdžią į savo rankas ir buvo pavadintas Salantų valsčiaus tarybos Pildomuoju komitetu.
 
Prasidėjus Nepriklausomybės kovoms, Pranas Urbonavičius į kleboniją sukvietė parapijos vyrus, pasiryžusius kovoti dėl Lietuvos valstybingumo. Klebono raginimu susibūrė apie 20 janų vyrų, kuriems iš Gargždų atvykęs kariškis dvaro parke surengė karinius mokymus. Po mokymų savanoriai išvyko į Telšius, kuriuose buvo išskirstyti į karinius dalinius.
 
20 metų Salantams paskyręs klebonas, garbės kanauninkas Pranciškus Urbonavičius 1926 m. lapkričio 30 d. buvo paskirtas naujai įkurtos Telšių vyskupijos generalvikaru. Išvykęs į Telšius, jis rūpinosi ūkine vyskupijos veikla, vadovavo vyskupo rūmų ir kunigų seminarijos statyboms, laisvesniu laiku per atlaidus atvykdavo į Salantus, susitikdavo su parapijiečiais. Už nuopelnus Katalikų Bažnyčiai, Romos popiežius Pijus XI 1930 m. suteikė jam prelato titulą.
 
Greta tiesioginių kunigystės pareigų ir visuomeninės veiklos, prelatas Pranas Urbonavičius skyrė dėmesį religinių raštų rengimui. 1908-1910 metais Kuprano slapyvardžiu parašė ir išleido dviejų dalių maldaknygę vaikams „Leiskite mažučiams ateiti prie manęs“, 1920 m. – knygelę mergaitėms „Sesutei-Rūtelei“ , 1922 m. – knygelę berniukams „Broliukui-Dobilėliui“, 1931 m. – knygą „Spinduliai”, 1934 m. – eucharistinių maldų knygelę „Šventoji valanda“. 1939 metais baigė rašyti istorinį dviejų tomų veikalą apie rusų nukankintą arkivyskupą Juozapatą Kuncevičių. Knyga dėl sovietų okupacijos nepasirodė, o rankraščio likimas nežinomas.
 
Prelato Prano Urbonavičiaus kapas Salantų bažnyčios šventoriuje. Fot. Julius Kanarskas, 2018 m.Atsisakęs Telšių vyskupijos generalvikaro pareigų, 1940 m. liepos mėn. Pranas Urbonavičius sugrįžo klebonauti į Salantus. Mirė 1941 m. gegužės 27 d. Palaidotas šventoriuje šalia jo statytos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios. Prelatui atminti bažnyčios pagrindinio fasado sienoje įmūryta memorialinė lenta.
 
Prelato kapą ženklina kuklus juodo akmens paminklas su iškalta epitafija: „Prelatas Pranas Urbanavičius 1868–1941“. Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ąsias metines, Salantų miesto seniūnijos rūpesčiu kapas buvo tvarkomas, įrengta antkapinė akmens plokštė, kurioje iškaltas užrašas skelbia: „DIRBO LIETUVAI IR SALANTAMS. KUNIGAS, KNYGNEŠYS, LIETUVYBĖS PUOSELĖTOJAS, 1905 M. DIDŽIOJO VILNIAUS SEIMO ATSTOVAS, 1906-1911 M. SALANTŲ BAŽNYČIOS STATYTOJAS, 1917 M. VILNIAUS KONFERENCIJOS DALYVIS, 1918 M. SALANTŲ VALSČIAUS SAVIVALDOS KŪRĖJAS, 1919 M. KARIŲ SAVANORIŲ ORGANIZATORIUS, 1926-1940 M. TELŠIŲ VYSKUPIJOS GENERALVIKARAS. Atkurtai Lietuvai 100“.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas