Skip to content Skip to navigation

Dvarčininkai – dvariūno įkurtas kaimas

Dvarčininkai – dvariūno įkurtas kaimas

Pateikta: 2019-05-09 12:05 (atnaujinta: 2019-05-09 12:18)
Šiaurės rytiniame Kretingos rajono savivaldybės teritorijos pakraštyje prieš pusšimtį metų dar stovėjo Davrčininkų kaimo sodybos. Šiandien šios gyvenvietės nebėra, o ją mena prie kaimo gatvės rymanti koplytėlė ir monumentalus kryžius bei šalia Salanto ir Notės santakos stūksantys vandens malūno griuvėsiai.
*** 
 
Vietovės pavadinimas yra vedinys nuo žodžio „dvaras“. Senieji kaimo gyventojai pasakojo, kad gyvenvietei vardą davė pirmasis šioje žemėje įsikūręs ūkininkas Dvaris. Tačiau rašytiniai šaltiniai leidžia manyti, kad pavadinimas atsirado iš naujakurio Dvariono pavardės, kuri sutinkama kaimo katalikų sąrašuose. Formuojantis XVII a.–XVIII a. pr. žemaičių pavardėms, Dvariono pavardę tradiciškai gaudavo dvare tarnavę asmenys – dvariūnai (dvariškiai), priklausę laisvųjų valstiečių arba bajorų luomui. Vietovardis rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai rašomas Dworczeniki, rusiškai – Дворчиники, vokiškai – Dwortschiniki, o senieji žemaičiai kaimą vadino – „Dvartėninkā“.
 
Dvarčininkai susiformavo XVIII amžiuje Baidotų kaimo vakariniame pakraštyje, plėšininėje bendro naudojimo ganyklų, pievų ir miško žemėje. Tai buvo tipinis šiam regionui užusienis – nedidelė, kelių vienkieminių ūkių gyvenvietė, kurioje 1846 m. stovėjo 6 prievolininkų sodybos. Jose gyveno Platelių dvare baudžiavą ėjusių žemdirbių šeimos, mokėjusios dvaro savininkams činšą – mokestį už išsinuomotą žemę, o nustatytomis dienomis kiekvienas žemės nuomininkas su savo padargais ir įrankiais dvaro palivarke ėjo lažą.
 
Kaimo žemė plytėjo abipus Salanto ir Notės upelių, ties jų santaka esančioje lygumoje. Rytuose ją supo Baidotai, pietryčiuose – Laiviai, pietvakariuose – Erlėnai, vakaruose – Kalniškiai, vakaruose-šiaurės vakaruose – Nerėpai, o šiaurėje – Šniukščiai. Rytine žemės dalimi tekėjo Notės upelis, ties kaimo viduriu įtekantis į Salantą. 
 
Žemdirbių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios dvasininkai. 1845 metais sudarytas parapijiečių sąrašas liudija, kad Dvarčininkuose tuo metu kaime gyveno Antanas Sereckis su žmona Rozalija ir sūnumi Petru, Leonas Razmus su žmona Juozapota, motina Veronika, merga Magdalena Jakštaite, samdinys Dementijus Adakauskas su žmona Barbora ir dukra Petronėle, Nikodemas Martinkus su žmona Kunigunda, sūnumis Juozapu ir Antanu bei dukromis Rozalija ir Ona, Laurynas Jakovickis su žmona Ona, dukterimis Barbora, Monika ir Rozalija, Stanislovas Valančius su žmona Ieva, Kazimieras Puškorius su žmona Barbora ir sūnumi Juozapu, Marijona Taurinskienė su dukromis Ona ir Barbora bei samdine Petronėle Jurgutyte, Antanas Kasperavičius su tėvu Stanislovu, dukra Marijona, samdiniais Antanu Ramonu ir Petronėle Žiliūte, Monika Andrijauskienė, Jonas Ramanauskis, Pranas Daugintis, Feliksas Dvarionas su žmona Magdalena, sūnumis Antanu ir Juozapu, Juozapas Stanys, Hiacinta Penelienė, Jurgis Pilypas Andrikis, Antanas Taurinskis su žmona Barbora, Antanas Simutis ir Klemensas Kasputis su žmona Kotryna, sūnumi Juozapu bei dukromis Barbora ir Ona. 
 
XIX a. pirmoje pusėje Platelių dvaro savininkai grafai Šuazeliai kaime, šalia Salanto ir Notės santakos esančioje Santeklės (Sóntekle) vietovėje, pastatė vandens malūną. Jo tvenkinys buvo įrengtas Notės žemupyje, skersai upelio slėnio užtvankai supylus žemių, akmenų ir rąstų pylimą. Malūno pastatas su malūnininko gyvenamuoju būstu ir pagalbiniais-ūkiniais statiniais iškilo šiaurinėje Salanto slėnyje stūksančios salos dalyje, palei kurios rytinį kraštą tekėjo upė, o iš kitų pusių salą supo senvagė, kuria nuo užtvankos link Salanto tekėjo upeliukas, vadinamas Ratupiu (Rátopis).
 
Malūno pastato cokolinė dalis buvusi stambių akmenų mūro, o antžeminė – medinė. Viename gale buvo malūnininko gyvenamosios patalpos, o kitame gale, pusrūsyje ir palėpėje – malūno patalpos su įrenginiais, kuriuos suko vandens varomas ratas. Šalia malūno ėjo kelias, jungęs Dvarčininkus su Laiviais ir Baidotais, o abu Salanto krantus jungė medinis tiltas.
 
Panaikinus baudžiavą, kaimas 1861 m. tapo Gintališkės valsčiaus ir seniūnijos dalimi, o nuo 1915 m. priklausė Salantų valsčiui. Pobaudžiavinės žemės reformos metu visa žemė buvo išskirstyta į 200 rėžių ir išdalinta valstiečiams. Platelių dvarininkams Šuazeliams liko vandens malūnas su jį supančiu žemės sklypu, pavadintu Santeklės viensėdžiu. 
 
1923 metais Dvarčininkuose buvo 13 ūkių, kuriuose gyveno 88 valstiečiai. Dar 2 kiemai su 14 gyventojų buvo Santeklėje. Per Lietuvos žemės reformą kaimas buvo išskaidytas į vienkieminius ūkius, prie jo vėl prijungtas Santeklės viensėdis. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Dvarčininkuose buvo 22 ūkiai, kuriuose gyveno ir žemę dirbo apie 120 žmonių. 
 
Kiekvienas žemės lopinėlis turėjo savo vardą. Pasak Kazimiero Raveikio, kurio pasakojimą 1935 m. užrašė Lietuvos žemės vardynui medžiagą rinkusi Salantų pradžios mokyklos mokytoja Jadvyga Stankutė, vidury kaimo, važiuojant nuo malūno dešinėje kelio pusėje 3 ha plote plytėjo pieva, vadinama Ajėrynu (Ajėríns). Seniau ši pieva ilgesnį metų laiką buvusi šlapia ir joje augę vandens augalai – ajerai, davę vietovei vardą. Tuo tarpu kairėje kelio pusėje buvo 16 ha dydžio ariamas laukas, kurio grunto didesnę dalį sudarė žvirgždas. Dėl to vietovė gavusi Žvizdralių lauko (Žvezdrálių lauks) vardą. Toliau, J. Stonkaus žemėje, buvusi Pelke vadinama pieva. Ji taip pavadinta todėl, kad šioje vietoje po liūčių ar ištirpus sniegui ilgai laikydavosi vanduo.
 
Kaimo šiaurinėje dalyje, prie kelio į Baidotus driekėsi Vigodija (Vegódija) vadinamas 6 ha dydžio ariamas laukas. Rytinėje dalyje prie pagrindinio kelio buvo 4 hektarų ariamas laukas – Čiužiai (Čiožē). Esą, seniau, kai kaimo žemė buvusi padalintas ilgais siaurais rėžiais, juose vasaros darbymečio įkarštyje vienas prie kito čiužėjo (šnarėjo) visi darbingi kaimo gyventojai. Dėl to laukas gavo tokį keistą vardą.
 
Į rytus nuo malūno tvenkinio tarp Notės ir Salanto upių 6 ha plote driekėsi Lanka (Lónka) vadinama pieva, šalia kurios buvo 12 hektarų ariamas laukas, vadintas Užprūdžiu (Ožprūdis).
 
Vakarinėje kaimo dalyje buvusi Ganyklalė. Čia iki Lietuvos žemės reformos 12 ha plote plytėjo mišku apaugusios bendrosios kaimo ganyklos, kuriose vietomis buvę ariami rėžiai. Šalia ganyklų 16 ha teritorijoje nuo seno augo miškas, kuris XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje buvo iškirstas ir paverstas dirbamu lauku, gavusiu Plėšimų (Plėšemā) vardą.
 
Kaimo pietvakarinėje dalyje, Kazio Stonkaus žemėje buvo Kuitalis (Koitális) – 1 hektaro pieva su miškeliu, ir Užbiržtvis (Ožbérštvis) – 4 hektarų ariamos žemės laukas.
 
Į pietus nuo Santeklės malūno, kairiajame Salanto krante stūksojo Pilalė (Pelále), rečiau vadinta Pilaite. Tai buvęs natūralus, apie 94 m ilgio šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi ir 47 m pločio aukštumos kyšulys, giliai įsiterpęs į Salanto slėnį, o šiaurės rytų pusėje susisiekiantis su likusia aukštumos dalimi. Gyventojai kyšulį laikė piliakalniu, ant kurio mėgo rinktis ir Salanto pakrantes stebėti kaimo vaikai.
 
Šiaurinėje kaimo dalyje, senojoje kryžkelėje, nuo stovėjo bendromis lėšomis pastatytas monumentalus kryžius. Vienas iš pasakojimų mena, kad kryžius žymi paslėptus lobius. Išgirdęs apie tai, sykį vienas žmogus kartu su šunimi atėjo ieškoti užburtų lobių. Jam pradėjus smaigyti aplinkui kryžių žemę, geležinis smaigas įsirėmęs į kažką tai kieto. Bet tuo metu šuo ėmė kraupiai kaukti, o nuo kaimo keliuku link kryžiaus dideliu greičiu ėmė artėti keliais arkliais kinkyta karieta. Arklių pakinktai buvę papuošti žvangučiais, kurių žvangėjimas kurtinančiai sklido po apylinkę, o vadeliotojas garsiai ir negailestingai čaižė arklius botagu. Karietai pašėlusiai artėjant prie lobių ieškotojo, šis pasitraukė į šalį. Vos tik jam ištraukus iš žemės smaigą ir paėjus toliau nuo kelio, staiga viskas dingo ir stojo mirtina tyla. Atsitokėjęs žmogus suprato, kad jau buvo užčiuopęs lobio vietą, o brangenybes saugančios dvasios tokiu būdu pabandė jį išgąsdinti ir nuvyti į šalį. Grįžęs į tą pačią vietą, jis vėl ėmėsi smaigyti žemę, tačiau nieko neberado.
 
Tarpukariu stambiausius ūkius valdė Kazio Stonkaus (apie 40 ha), Kazio Dvariono ir Juliaus Žvaginio (po 30 ha) šeimos. Įkalnėje stovėjusioje trobelėje gyveno kaimo keistuolis, atsiskyrėlis, laisvamanis Augustinas Baužys su dviem seserimis. Pasakojama, kad jis turėjo įsirengęs slaptą spaustuvę, kurioje spausdino komunistines proklamacijas ir platino kaime bei apylinkėje. 
 
Kaimas turėjo savo batsiuvį, kurio amato paslaptis buvo įvaldęs Karbonskis, lopęs ir siuvęs valstiečiams avalinę. Kasdienėje buityje kaimiečiai avėjo klumpėmis, kurių pridroždavo kasmet kaime mėnesiui apsistojęs klumpdirbys Jonas Dovainis iš Šliktinės kaimo. Arklius kaustė, žemės ūkio padargus, buities reikmenis ir įrankius taisė bei gamino kalvis Pranas Mišeikis. Jo šeimoje 1947 m. rugpjūčio 3 d. gimė Adelė Mišeikytė-Žičkuvienė – ilgametė dienraščio „Klaipėda“ žurnalistė, savaitraščio „Lietuvos žvejys“ bendradarbė, knygos „Jūra ir likimai“ (1999 m.) autorė, knygų „Laiškai iš jūros“ ir „Ilgesio tiltai“ (2017 m.) bendraautorė, apdovanota medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.
 
Vandens malūną tarpukariu iš grafų Šuazelių nuomojosi malūnininkas Pranciškus Karlinskas. 1926 metų pavasarį kilus dideliam potvyniui, stipri vandens srovė apardė malūno pastatą, nunešė dalį malūnininko sodybos pagalbinių-ūkinių pastatų ir tiltą. Todėl po potvynio teko atstatyti užtvanką, tiltą, remontuoti malūną, pasistatyti naujus pagalbinius-ūkinius statinius. Karštą vasarą nukritus vandens lygiui, malūnas nedirbdavo. Vandens malūnas buvo svarbi apylinkės ūkininkų bendravimo ir susitikimo vieta: jie čia atvykdavo ne tik susimalti miltų, bet ir aptarti visas apylinkės ir pasaulio naujienas.
 
Skaudūs sovietmečio įvykiai palietė ir Dvarčininkų žemdirbius. Už tai, kad neįvykdė valstybinės pyliavos, 1949 m. buvo suimtas kalvis Pranas Mišeikis, kurį vadinamasis „liaudies teismas“ Salantuose nuteisė 10-čiai metų lagerio ir išsiuntė į Macikų koncentracijos stovyklą netoli Šilutės. Po diktatoriaus J. Stalino mirties kalvis buvo amnestuotas ir grįžo į namus, tačiau netrukus mirė. Per pokario trėmimus 1951 m. spalio 2 d. iš kaimo į Krasnojarsko krašto Bogotolo rajoną buvo išvežta Juliaus Žvaginio šeima – žmona Stefa, sūnus Pranas, dukros Stefanija ir Petrė, praleidę tremtyje 5 metus. 
 
Nuo 1950 metų Dvarčininkai priklausė Salantų rajono Erlėnų apylinkei, o 1959 m. kaime gyveno 53 žmonės. Reformuojant administracinį-teritorinį suskirstymą, šiaurinė ir rytinė kaimo žemės dalys buvo perduotos Skuodo rajono Notėnų apylinkei, o skiriamoji riba tarp skirtinguose rajonuose atsidūrusių kaimo dalių buvo nubrėžta pagrindine gyvenvietės gatve. 
 
Kretingos rajono Imbarės apylinkei priklausančioje kaimo dalyje 1974 m. dar tebestovėjo 4 vienkieminės sodybos. Tarp jų buvo ir vandens malūnas, kurį sovietų valdžia pokariu nacionalizavo ir perdavė Dvarčininkų ir aplinkinių kaimų žemėje veikusiam kolūkiui. Melioruojant ir plečiant ariamus kolūkio laukus, XX a. 8 dešimtmečio pabaigoje iš kaimo buvo iškeldinti paskutiniai gyventojai, o jų sodybos nugriautos. Nebeliko ir vandens malūno, kurį mena pastato griuvėsiai ir išlikusi užtvankos dalis. Kairiajame Salanto krante plytėjusi kaimo žemės dalis buvo prijungta prie gretimo Laivių kaimo.
 
Skuodo rajono teritorijoje atsidūrusi kaimo dalis 1999 m. sausio 1 d. buvo išbrauta iš gyvenviečių (vietovių) sąrašo, o jos žemė priskirta Baidotams. Tuo tarpu Kretingos rajono pusėje, grąžinant gyventojams pokario metais atimtą žemę, buvo išsaugotas Dvarčininkų vardas, o kaimui priskirta 160,77 hektaro žemės. 
 
Pagrindinės gatvės vakariniame pakraštyje nuo seno stovėjo kaimo koplytėlė su nežinomų Salantų apylinkės liaudies meistrų XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje sukurtomis medinėmis, polichromuotomis Švč. Mergelės Marijos Maloningosios, Nazariečio (Jėzaus iš Nazareto) ir šv. Juozapo su vaikeliu Jėzumi ant rankų skulptūromis. Prie jos kaimo gyventojai rinkdavosi per Gegužines pamaldas, melsdavosi ir giedodavo giesmes. Koplytėlė su skulptūromis nuo 1981 m. buvo registruota Lietuvos kultūros paminklų sąraše ir paskelbta vietinės reikšmės liaudies dailės paminklu.
 
Kaimui ištuštėjus, neprižiūrima koplytėlė sunyko. Jos vietoje Salantuose gyvenančios Bronislovos Panumytės-Giedraitienės rūpesčiu 1999 m. iškilo mūrinė koplytėlė, iškilmingai pašventinta 2000 metais. Ji tapo paminklu buvusiam Dvarčininkų kaimui ir jo gyventojams atminti. Prie koplytėlės pasimelsti už amžinybėn iškeliavusius kaimynus, pabendrauti ir pasidalinti jaunystės atsiminimais kiekvienais metais prieš Sekmines suvažiuodavo buvę kaimo gyventojai.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas