Skip to content Skip to navigation

Ėgliškių piliakalnis – istorinė Kretingos piliavietė

Ėgliškių piliakalnis – istorinė Kretingos piliavietė

Pateikta: 2017-12-18 08:48 (atnaujinta: 2017-12-29 13:08)
Piliakalnio su alkakalnio panoraminis vaizdas skrydyje iš šiaurės vakarų pusės. Fot. Algirdas Mulvinskas. 1996 m. gegužės 7 d. Kretingos muziejus (KMIFR, IF-3972)Artėjant 2017-ųjų metų pabaigai, Piliakalnių metų straipsnių ciklą norėčiau baigti pasakojimu apie Ėgliškių (Andulių) piliakalnį. Tarp Kretingos ir Kretingalės prie Dangės, Degalo ir Šaltupio upių santakos rymantis piliakalnis priešistoriniais laikais buvo svarbiausia Kretingos apylinkėje gyvenusių kuršių tvirtovė. Jame tradiciškai lokalizuojama istorinė, 1253–1290 metų Livonijos ordino dokumentuose minima Kretingos pilis.
 
***
 
Piliakalnis iš pietvakarių pusės. Fot. Julius Kanarskas. 1997 m. Kretingos muziejus (KMIFR, GEK-19106/3)Ėgliškių (Andulių) piliakalnis nesunkiai pasiekiamas iš Klaipėdos gatvės Kretingos pietinėje dalyje važiuojant Triušių keliu link Valėnų. Pravažiavę Akmenos upę ir abipus kelio esančius tvenkinius, rodyklės nurodyta kryptimi pasukame į dešinėje pusėje esantį miškelį ir važiuojame 300 metrų iki slėnyje įrengtos aikštelės. Toliau palei aukštumos papėdę nutiestu taku einame dar 250 metrų pietų kryptimi. Priėjus piliakalnį mus pasitinka Karžygio skulptūra (aut. Anicetas Puškorius, 1993 m.), informacinis stendas ir paminklinis akmuo, menantis, kad šioje vietoje stovėjo istorinė Kretingos pilis.
 
Piliakalnis su šalia esančiu alkakalniu stūkso Šaltupio (vadinamo dar Kapupiu) dešiniajame krante, į pietus nuo jo santakos su Degalo upeliu, kuris toliau daugiau kaip 400 metrų vakarų kryptimi teka iki Dangės. Seniau jis buvo Andulių kaimo žemėje. Po karo kaimo nebelikus, piliakalnis buvo priskirtas Ėgliškiams. Dėl to senesniuose archeologijos ir enciklopediniuose leidiniuose piliavietė vadinama Andulių piliakalniu, o naujesniuose – Ėgliškių arba dvigubu Ėgliškių, Andulių vardu.
 
Piliakalnio vaizdas nuo alkakalnio. Fot. Julius Kanarskas. 2003 m. kovo 18 d. Kretingos muziejus (KMIFR, IF-3430)Piliakalnis vadinamas ne tik kaimo vardu, bet turi ir savo pavadinimą. Vokiečių ikikarinėje kartografijoje ir archeologinėje literatūroje jis vadinamas Švedų pylimu (vok. Schwedische Schanze), o tarpukario lietuviškoje literatūroje – Piltimi. Matyt iš vokiško vardo sovietmečiu atsirado lietuviškas atitikmuo – Švedkalnis, sutinkamas mūsų laikų autorių publikacijose. Šalia jo stūksantis alkakalnis nuo seno vadinamas Perkūno kalnu arba Perkūno kalnu.
 
Jis būdingas kuršių laikotarpio gynybinėms pilims. Piliai buvęs panaudotas aukštumos pakraštys, kurį iš pietų pusės saugoja Šaltupio žemupys, iš pietvakarių, vakarų ir šiaurės vakarų pusių – platus ir tuo metu klampus Dangės slėnis. Aukštumos šlaitai 10–12 metrų aukščio, įrengiant piliakalnį nukasti, kad būtų kuo statesni.
 
Piliakalnio gynybinio pylimo rytinė dalies vaizdas iš pietryčių pusės. Fot. Antanas Lūža. 1990 m. Kretingos muziejus (KMIFR, IF-2085)Pilies kiemo aikštelė ovalo plano, ištęsta šiaurės-pietų kryptimi, apie 60 metrų ilgio ir 40 metrų pločio. Aikštelėje stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai statiniai. Klaipėdos universiteto archeologė Reda Švelniūtė 2003 metais nustatė, kad kieme išlikęs archeologinis sluoksnis siekia iki 30 cm storio. Jame ji rado kuršiams būdingos žalvarinės pasaginės segės dalį, baltu metalu dengtą žalvario plokštelę, lipdytos ir apžiestos keramikos šukių lygiu paviršiumi. Vienoje iš perkasų aptiko grindinio fragmentą, liudijantį, kad kiemas ar jo dalis buvęs grįstas akmenimis.
 
Alkakalnis, vad. Perkūnkalniu, iš pietvakarių pusės. Fot. Julius Kanarskas. 1997 m. Kretingos muziejus (KMIFR, GEK-19106/1)Nuo aukštumos, nuo kurios priešui lengviausia patekti į pilies kiemą, pilį saugojo iš šiaurės ir rytų pusių aikštelę puslankiu juosiantis apie 70 metrų ilgio, ties pagrindu iki 10 metrų pločio gynybinis pylimas. Inžinieriaus Igno Jablonskio 1965 metais atlikti tyrinėjimai liudija, kad pylimas iš pradžių buvęs 1,5 metro aukščio, o jo viršuje stovėjo medinė gynybinė siena. Po gaisro pylimas buvo paaukštintas iki 3,5 metro aukščio, jo viršūnėje įrengta medinė gynybinė užtvara. Jai sudegus, pylimo gynybiniai įtvirtinimai daugiau nebuvo atnaujinami.
 
Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad piliakalnis vėlyvas, įrengtas II tūkstantmečio pradžioje. Be to, piliakalnio ir jį supančių kitų senovės bendruomenės paliktų kultūros paveldo objektų (kapinyno, šventvietės, gyvenvietės) lokalizacija šiek tiek laužo kuršiams būdingą tvarką. Tradiciškai šalia kuršių piliakalnių aukštumoje už gynybinio pylimo arba šalia piliakalnio prie upės būdavo papėdės gyvenvietė. Atokiau, už upės ar upokšnio, kuris buvo savotišku barjeru tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, plytėdavo kapinynas (pagonių kapinės).
 
Ėgliškių (Andulių) alkakalnis – Perkūnkalnis. Vaizdas iš šiaurės rytų pusės. Fot. Julius Kanarskas. 2003 m. Kretingos muziejus (KMIFR, P-7586/9)Tuo tarpu Ėgliškių piliakalnį iš rytų ir šiaurės rytų pusių supa II–XIII a. kapinynas, į šiaurę, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus nuo kurio buvo išsibarstę I tūkstantmečio II pusės prieš Kr. pilkapiai. Ėgliškių piliakalnio laikotarpio, t. y. XI–XIII amžių kapinynas veikė apie 200 metrų į šiaurę nuo piliakalnio. Jame mirusieji laidoti sudeginti, nors XII amžiuje dar pasitaikė pavienių griautinių kapų. XI–XII amžiais laidota labai tankiai ir kompaktiškai, 3–4 aukštais, į ankstesnių kapų duobes įkasant vėliau mirusių žmonių palaikus. Sudegintų mirusiųjų palaikai laidoti pavienėse nedidelėse duobėse, o taip pat kolektyviniuose kapuose, kuriems iškasdavo vieną didelę, kelių metrų skersmens duobę.
 
Ėgliškių kapinyno XI–XII a. kolektyvinis degintinis kapas (kapai Nr. 18–22). Fot. Julius Kanarskas. 1988 m. Kretingos muziejus (KMIFR, GEK-16777/2)Vienas kolektyvinis kapas buvo ištirtas 1988 metais. Jame XI a. pabaigoje – XII a. pradžioje vienu metu buvę palaidoti šeši šeimos nariai: 2 vyrai, 3 moterys ir mergaitė. Kapui iškasta apie 5 metrų skersmens ir iki 1,15 metro gylio duobė, kurios dugnas išpiltas storu degėsių ir anglių sluoksniu. Suaugusieji palaidoti vienoje, šiaurės-pietų kryptimi einančioje linijoje. Kapus sudarė kompaktiškai krūvelėse sudėti nedeginti bei ugnyje apsilydę papuošalai, ginklai, darbo įrankiai ir buities reikmenys, tarp kurių suberti stambiai sutrupinti deginti kaulai. Šiaurinėje duobės dalyje buvo turtingo vyro kapas, kuriame greta tradicinių įkapių rastas dviašmenis kalavijas, stilizuotu augaliniu ir zoomorfiniu ornamentu puoštais rankenos skersiniais, buožele ir makštų antgaliu. Panašu, kad šis vyras buvo ne tik šeimos galva, bet ir įtakingas karys, galbūt bendruomenės vadas. Į pietus nuo jo buvusi palaidota moteris, o už jos rastas dvigubas moters ir vyro kapas, kuriame abiejų žmonių įkapės ir deginti kaulai suberti vienoje krūvoje. Į pietus nuo jų buvusi palaidota dar viena moteris, į rytus nuo kurios aptiktas kapas su mergaitei būdingomis įkapėmis.
 
Kalavijas iš degintinio kario kapo Nr. 18. Ėgliškių kapinynas. Dail. J. Trimakaitė. 1989 m. Kretingos muziejus (KMDR, GEK-17034/37)Į kolektyvinį kapą XII amžiuje buvo įkasti mažiausiai 9 vėliau mirusių žmonių degintiniai kapai. Jie ovalo plano, nuo 30–50 cm iki 1 metro skersmens ir 0,45–1 metro gylio. Negausūs stambiai sutrupintų degintų kaulų fragmentai su lipdytos ir apžiestos keramikos šukėmis ir pavienėmis ugnyje apsilydžiusiomis įkapėmis išbarstyti po visą kapo duobę.
 
Ėgliškių kapinyno XI–XII a degintinio kapo Nr. 20 įkapės: 1–6 – juostų audimo miniatiūrinių įrankių komplektas (1 – keturkampės plokštelės, 2 – adata, 3 – verpstė, 4 – peiliukas, 5 – šluotelė, 6 – šukos), 7, 8 – žiedai pastorinta viršutine dalimi ir užkeistais galais, 9 – įvijinis žiedas, 10 – pasaginės segės lankelio fragmentas, 11 – juostinė apyrankė, 12 – skirstiklis. Braižė Julius Kanarskas, 1990 m. Kretingos muziejus (KMDR, GEK-17034/39)Iš visų kapų išsiskyrė kuršiams nebūdingas kapas, kuriame sudeginto vyro kaulų stambūs fragmentai supilti į ūkinės paskirties apžiestą, 27,2 cm aukščio ir 25 cm pločio molinį puodą, puoštą zigzago formos ir tiesiais horizontaliais grioveliais. Ant kaulų buvę kryžmai padėti įmovinis ir įtveriamasis ietigaliai, o šalia jų – peiliukas, skiltuvas ir sulaužytos juostinės apyrankės fragmentas. Kitas apsilydęs apyrankės fragmentas gulėjo ant puodo dugno. Puodas buvęs įleistas į 80–82 cm skersmens ir 82 cm gylio duobę. Tokie kapai puoduose-urnose labiau būdingi prūsų gentims.
 
Vėlyviausi, XII a. pabaigos – XIII a. kapai įrengti nedidelėse, 35–49 cm gylio, dubens pavidalo duobėse. Jos užpiltos laužavietės pelenais ir anglimis, tarp kurių išbarstyti pavieniai smulkiai sutrupinti deginti kauliukai, sulaužytų ir ugnyje susilydžiusių žalvarinių dirbinių fragmentai bei keramikos šukės.
 
Ėgliškių kapinyno XI–XII a degintinio kapo Nr. 20 įkapės: 13, 14  – pasaginės segės platėjančiais ir storėjančiais galais, 15 – pasaginė segė gyvuliniais galais, 16 – pasaginė segė keturkampiais galais. Braižė Julius Kanarskas, 1990 m. Kretingos muziejus (KMDR, GEK-17034/39)Kapinynas liudija, kad šalia pilies turėjusi būti nemaža papėdės gyvenvietė. Tačiau jos pėdsakų nei aukštumoje šalia piliakalnio, nei Dangės slėnyje nepastebėta.
 
Kitapus Degalo, tarp jo ir Babrūnės upelio, kairiajame Dangės krante plytinčioje aukštumoje inžinierius Ignas Jablonskis yra aptikęs arimo suardytų senovės gyvenvietėms būdingų židinių, naudotų gyvenamiesiems būstams šildyti ir valgiui gaminti, kuriuose rado puodų šukių. Todėl manoma, kad Ėgliškių piliakalnį įrengusi bendruomenė gyveno Dangės kairiojo kranto terasoje ir aukštumoje. Iš pradžių ji pilį gynybai nuo priešų buvo įsirengusi į Babrūnės ir Dangės santakos slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje, kuris šiandien vadinamas Valėnų piliakalniu. Mirusiuosius bendruomenė laidojo tradiciškai, kitapus Kapupio ir Šaltupio santakos buvusioje aukštumoje, kurios kyšulyje, greičiausiai, jau buvo įsirengusi alkakalnį – Perkūnkalnį.
 
Ėgliškių kapinyno XI–XII a degintinio kapo Nr. 20 įkapės: 17 – plokštelė su grandinėlėmis ir kabučiais, 18 – pasaginė segė cilindriniais galais, 19 – vytinės antkaklės fragmentai, 20, 21 – juostinės apyrankės. Braižė Julius Kanarskas, 1990 m. Kretingos muziejus (KMDR, GEK-17034/39)Augant bendruomenės gyventojų skaičiui, tobulėjant karybai, dažnėjant vikingų ir kitų priešų antpuoliams, senoji pilis negalėjo užtikrinti visos bendruomenės narių saugumo ir atlaikyti gausesnio priešo antpuolių. Todėl teko ieškotis patogesnės ir dėkingesnės gynybai vietos. Tokiu būdu II tūkstantmečio pradžioje į šiaurę nuo Valėnų piliakalnio, priešui sunkiau prieinamoje vietoje bendruomenė pasistatė naują pilį, kurios liekanas šiandien vadiname Ėgliškių piliakalniu.
 
Piliai bendruomenė pasirinko Šaltupio dešiniajame krante, tarp nebenaudojamo II–V amžių kapinyno ir alkakalnio (Perkūnkalnio) buvusį aukštumos kampą. Į Dangės slėnį įsiterpusiame aukštumos kyšulyje veikusi pagonių šventykla buvo atskirta nuo pilies, tarp piliakalnio ir Perkūnkalnio iškasus 7–11 metrų gylio ir 40 metrų pločio griovį. Alkakalniui liko 36 metrų ilgio šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi ir iki 8 metrų pločio pietrytiniame gale kalva, siaurėjanti ir žemėjanti link šiaurės vakarinio galo. Pasakojama, kad jos viršūnėje 1944 metais dar gulėjo stambus, 1,5 x 0,7 metro dydžio akmuo su dubens pavidalo įdubimu, vadinamas Apierų (t. y. Aukų) akmeniu. Kalvos pavadinimas leidžia manyti, kad pagonių šventovės aukure buvo aukojamos dievui Perkūnui skirtos aukos. Manoma, kad ant Perkūnkalnio 1263 metais kretingiškiai kuršiai savo dievams paaukojo pirmajam Kryžiaus žygiui į Kretingą vadovavusį ir mūšio metu į nelaisvę patekusį Klaipėdos pilies komtūrą Bernhardą (ar Buchardą) fon Hareną. Šį tragišką įvykį vokiečiai ilgai dar nepamiršo. Viename iš XVIII amžiaus Kretingalės apylinkės žemėlapių matome Dangės kairiajame krante pavaizduotą kalną su kryžiumi viršūnėje. Panašu, kad šis memorialinis paminklas buvo pastatytas minėtam įvykiui atminti.
 
Ėgliškių kapinyno XII a. II pusės – XIII a. I pusės degintinio kapo Nr. 11 puodas-urna. Fot. Julius Kanarskas. 2003 m. Kretingos muziejus (KMIFR, P-7711/9)Naujoji pilis tapo apygardoje gyvenusių kuršių bendruomenių tvirtove, administraciniu, gynybiniu, prekybos ir amatų centru, apygardos kunigaikščio rezidencija. Joje lokalizuojama Livonijos ordino dokumentuose 1253 m., 1263 m. ir 1290 m. minima Kretingos pilis. Panašu, kad prieš skandinavų vikingų ir kitų priešų puolimus ji sėkmingai atsilaikė, nors ir buvo vieną sykį sudeginta. Tačiau atstatyta tvirtovė neatlaikė žymiai galingesnio priešo – Livonijos ordino kryžiuočių 1263 metais surengtų Kryžiaus žygių, po kurių buvo sudeginta ir apleista. Dauguma jos gynėjų žuvo, kiti pateko į kryžiuočių nelaisvę, o išlikę gyvi įsiliejo į kaimynystėje gyvenusias Livonijos ordino magistrui paklususias bendruomenes.
 
Po Antrojo pasaulinio karo piliakalnis buvo primirštas. Naujai jį 1963 metais atrado Lietuvos istorijos instituto archeologai ir kretingiškis inžinierius Ignas Jablonskis, kuris 1972 metais Ėgliškių-Andulių piliakalnyje lokalizavo istorinę Kretingos pilį ir pasiūlė jį vadinti Kretingos piliakalniu.
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas, Kretingos muziejus