Skip to content Skip to navigation

Eleonora Bucevičienė – Palangą garsinusi rašytoja

Eleonora Bucevičienė – Palangą garsinusi rašytoja

Pateikta: 2018-08-06 08:58 (atnaujinta: 2018-08-07 15:03)
Seserys Janina (kairėja) ir Eleonora (dešinėje) Valickos. Fotografavo P. Mongirdaitė (?), ~1907 m. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)Pajūrio istorijos paribiuose, tarsi perlai istorijos vandenyno gelmėje, vis dar išnyra ir sublizga seniai pamirštos, tačiau nepaprastai talentingos ir kūriniais savo laikmetį gerokai pralenkusios asmenybės. Viena tokių – dramaturgė, poetė, publicistė Eleonora Bucevičienė.
 
Ji gimė 1885 m. gruodžio 31 d. Varšuvoje, Kauno gubernijos bajorų Stanislovo ir Zofijos Ladzic–Valickų šeimoje. Tėvo pavardė buvo Valickis, tačiau giminės herbo Lada (Ładzic, Łada) pavadinimą jis prirašydavo prieš pavardę. Šeimoje augo dvi dukterys: Eleonora ir daug jaunesnė Janina (1892–1976). Vyresnėlė šeimoje ir draugų buvo vadinama sutrumpintu vardu – Nora. Apytiksliai nuo 1901 m. mergina mokėsi Adriano Baranieckio kursuose Krokuvoje, puikiai mokėjo prancūzų kalbą, nors gimtoji kalba buvo lenkų. Lietuviškai puikiai galėjo susikalbėti, tačiau rašyti nemokėjo.
 
Mongirdų šeima. Iš kairės stovi: Paulina Mongirdaitė, Zofija Valicka (Mongirdaitė), Stanislovas Valickis. Iš kairės sėdi: Janina Valicka, motina Zofija Mongird (Griškevičiūtė), Nora Valicka (Bucevičienė), Boleslovas Bucevičius. Fotografuota P. Mongirdaitės fotopaviljone, ~1907. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)Eleonora buvo 165 cm ūgio, tamsių plaukų, pilkų akių, pailgo veido. Visose nuotraukose ji pozuoja pasisukusi kairiąja veido puse, kadangi vaikystėje draugas pieštuku netyčia išdūrė jai dešiniąją akį, teko operuoti ir akis liko žemažiūrė.
 
Tėvai kurį laiką gyveno Lenkijoje, vienoje gražiausių Varšuvos vietų – Krokuvos priemiesčio g. 50 (šis pastatas tebėra šalia Karmelitų bažnyčios), vėliau – už pusantro kilometro Vidok g. 8. Šeima dažnai keitė gyvenamą vietą – gyveno ten, kur dirbo tėvas Stanislovas Valickis. Apie 1899 m. motina su dukterimis apsistojo Palangoje, jos tėvų Mongirdų viloje „Tuhanoviče“ (šiuo metu čia stovi klubas „Ramybė“). Palangoje prabėgo patys gražiausi Eleonoros bei jos sesers paauglystės ir brandos metai.
 
1907 m. vasario 18 d. Palangoje, senelių Mongirdų namuose, Eleonora susituokė su pusbroliu iš tėvo pusės, inžinieriumi, bajoru, herbo Wręby atstovu Boleslovu Bucevičiumi (g. 1881 m. spalio 31 d. Judrėnuose, Kvėdarnos vls.). Eleonora ir Boleslovas susilaukė dviejų vaikų: dukters Marijos Uršulės (g. 1912) ir sūnaus Jurgio (g. 1916).
 
Nora Valicka (Eleonora Bucevičienė) Palangos vilos „Tuchanoviče“ kieme. ~1907 m. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)Rašytoja, visuomenės veikėja Stasė Vaineikienė prisimena, kad iki Pirmojo pasaulinio karo Palangos gimnazistų butai dažniausiai buvo išlaikomi ponių ir našlių – sulenkėjusių Žemaitijos moterų, kurios savotiškai „kultūrino“ mokinius: „laisvomis valandomis po pamaldų bažnyčioje ir aprūpinusios mokinius, lošdavo kortomis kiaurus rudens ir žiemos vakarus. Tačiau tarp jų buvo širdingų ir jautrių žmonų, kurios sugebėdavo užjausti globojamus mokinius ir įgyti jų pasitikėjimo. Buvo tai aa. p. Bobianskienė, p. Jakavičienė ir p. Bucevičienė“.
 
Eleonora Bucevičienė buvo aktyvi visuomenės veikėja. 1914 m. laikraštyje „Kurier Litewski“ perskaičiusi skelbimą, kad bulgarai trokšta bendrystės su lenkais ir laukia paskaitų polonizmo tema, per kelias savaites paruošė 10 pranešimų prancūzų kalba: „Įvadinė konferencija“, „Abiejų tautų respublikos padalijimas“, „Dramos menas ir nacionalinio teatro idėja“, „Lenkiški miestai ir Lietuva“, „Lenkiškas romanas“, „Tapyba ir taikomoji dailė“, „Mesianizmas – istorinis ir ideologinis“, „Kelionė aeroplanu“, „Mūsų dienos“, „Keletas žodžių pabaigai“. Gegužės pabaigoje iš Vilniaus per Krokuvą išvyko į Sofiją (Bulgarija), tačiau po 5 dienų sugrįžo, nes „primygtinis bulgarų troškimas priartėti prie mūsų kultūros kažkur nugaravo be pėdsakų, o karšti slaviški jausmai, turėję pasitikti lenkų lektorių, nukrito keletu laipsnių žemiau nulio“: politinių intrigų įtakoti bulgarai nepageidavo klausytis paskaitų apie Lenkiją ir dar prancūzų, o ne rusų kalboje. Tai buvo pirmasis lenkų ir bulgarų kultūrinio bendradarbiavimo bandymas. Deja, nepavykęs.
 
Bucevičių šeimos gyvenamąją vietą nustatyti gana sudėtinga, nes jie niekur neapsistodavo ilgam – gyveno tuo pačiu metu Palangoje, Vilniuje, Kaune, Judrėnuose... Apie 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, Eleonora Bucevičienė paliko Palangą ir su dukrele išvyko į vyro tėvoniją Judrėnuose, apie 1914–1921 m. gyveno Vilniuje, kartais apsistodavo Krokuvoje, manoma, kad 1918 m. ji lankėsi Charbine (Kinijoje). 1919 m. rugsėjo 2 d. su vyru ir dviem vaikais atvyko į Kauną, o rugsėjo 7 d. gavo leidimą apsigyventi šiame mieste. Apie 1921–1922 m. Eleonora sugrįžo į Palangą, kur su tėvu Stanislovu Valickiu bei teta fotografe Paulina Mongirdaite (~1865–1924) gyveno Mongirdų name. Po tėvo ir tetos mirties pardavusi Palangoje Tuhanovičių vilą, apie 1930 m. apsigyveno vyro tėvonijoje Judrėnuose, Dievovalės dvare. 1944–1947 m. vykusio lenkų repatriacijos proceso metu, apie 1945 m. su šeima emigravo į Lenkiją, įsikūrė Lodzės mieste.
 
Noros Bucevičienės kūryba gimė simbolizmo srovės įtakoje – XIX a. II pusėje išpopuliarėjusiu modernistiniu literatūros stiliumi, susiformavusiu kaip priešprieša pozityvistų racionalizmui. Simbolizmo esmė – žmogaus būties esmės suvokti neįmanoma, galima tik nujausti. Simbolistai davė pradžią lietuvių filosofinei lyrikai, įvedė improvizacinį stilių.
 
Palangos „Tuhanoviče“ vilos kieme. Nugarėlėje įrašas lenkų kalba: „Nora, Ivy ir Daisy“ bei Janinos Valickos prierašas: „1914 vasara – penkios minutės prieš karą“. Fotografavo P. Mongirdaitė (?), 1914 m. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)N. Bucevičienės eiles, esė bei straipsnius publikavo Lietuvos, Lenkijos, Kinijos spauda: „Laisvė“, „Moteris“, „Dzień Kowieński“, „Dzień Polski“, „Głos młodych“, „Głos Polski“, „Goniec Codzienny“, „Goniec Wileński“, „Iskry“, „Kurier Litewski“, „Kurier Wileński“, „Praca“, „Przegląd Wileński“, „Tygodnik Polski“ (leidžiamas Kinijoje), „Ziemia“, „Żołnierz Polski“.
 
Savo kūrinius N. Bucevičienė pasirašinėjo slapyvardžiu Faliński Miłosz bei įvairiomis vardo, pavardės, vyro ir tėvo herbų pavadinimų variacijomis: B. K. (Bucewicz-Korczak [Korczak – ankstesnis herbo Wręby pavadinimas]), Bucewiczowa Eleonora, Bucewiczowa Eleonora Bolesławowa Wręby, Eleonora z Ładziców-Walickich Bolesławowa, Ładzic-Walicka Eleonora Bolesławowa, Walicka Nora, Wręby-Bucewiczowa Eleonora. 1938 m. lenkų kalba išleistame pseudonimų ir kriptonimų žodyne prie Nora Walicka slapyvardžio klaidingai įrašyta „Bucewiczowa Władysława“, o spaudoje prie kelių eilėraščių įsivėlusi korektūros klaida – vietoje vardo raidės „N“ yra atspausdinta „M“.
 
1914 m. Varšuvoje leidžiamame savaitraštyje „Ziemia“ (Žemė) penkiuose numeriuose Nora paskelbė didelės apimties romantinę mitologinę-istorinę-antropologinę esė apie Palangą. Keli šios esė puslapiai iliustruoti rašytojos tetos – fotografės Paulinos Mongirdaitės nuotraukomis. 1921 m. ta pati, tik sutrumpinta publikacija atspausdinta lietuvių kalba Kaune leidžiamame laikraštyje „Laisvė“, kuriame yra redakcijos prierašas: „Autorė Palangos krašte gimusi, augusi, gerai jį žinanti, mums prašant parašė „Laisvei“ šią studiją, kol kas nemokėdama ganėtinai lietuvių kalbos – lenkų kalba. Išvertę talpiname“.
 
Auklėta lenkų bajorų dvasioje, rašytoja vis dėlto aukština žemaičių savastį ir rūpinasi ją išsaugoti, skaitytojams primena ir akcentuoja LDK kunigaikščių laikus bei asmenybes: „Žemaičiai ir lietuviai, senesni už gudus, turėjo anuomet, kaip ir kitos tautos, turėti tą gyventojų grupę, kurią viduramžiai (pasekdami senove) pavadino riterių luomu. Lietuva, kaip ir kiekviena kita tauta, viduramžiais turėjo išvesti savo riterius iš valdančiųjų namų, ir būtų tai istorinė neteisybė, jeigu mes kartotume tą klaidingą nuomonę, būk lietuvių bajorais buvę tiktai gudų bojarinai, kurie karaliaus Jogailos laikais buvo priimti lenkų bajorų skaičiun. Jogailos laikų Lietuva, žymiai sugudėjusi, temdo mums istorinės sklaidos šviesą, kuri kitu atžvilgiu gana aiški ir lengvai suprantama“.
 
Nora Valicka (Eleonora Bucevičienė) Palangos vilos „Tuchanoviče“ kieme. ~1907 m. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)1927 m. dienraštis „Dzień Kowieński“ ėmė publikuoti apsakymus ir eiles. Viena pirmųjų jame savo kūrinius publikavo ir Nora Valicka. Ji taip pat bendradarbiavo su 1927–1934 m. ėjusiu jaunimo laikraščiu „Iskry“. Rašytoja stebėjo įvairią kultūrinę spaudą, rašė kritinius straipsnius, pavyzdžiui labai teigiamai atsiliepė apie naujai atsiradusį jaunimo leidinį „Głos młodych“.
 
1947 m. rašytoja dalyvavo Varšuvos savaitraščio „Stolica“ istoriniame-literatūriniame konkurse „Mano prisiminimų Varšuva“.
 
Iš atskirai išleistų rašytojos kūrinių kol kas pavyko atrasti lenkų kalba išleistus tris poezijos rinkinius „Prometėja“ (1909); „[Jaunimo poezija ir] Priešas: nauja poezija“ (1913), „Šilų dugne snaudžia piktoji dvasia“ (1913); dvi dramas „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda. Gintarų pakrantėje“ (1903), „Šiandien ponią sapnavau“ (1939); tris Stanislovo Vyspianskio (1869-1907) „Vestuvių“ santraukos ir komentarų variantus (vienas jų išleistas net tris kartus) ir vieną Claude Sénéchal poezijos rinkinio „Pievelėje“ vertimą iš prancūzų kalbos.
 
Didžiausio visuomenės susidomėjimo sulaukė 1901 m. N. Bucevičienės Ojcove (Lenkija) bei Palangoje sukurta trijų veiksmų drama „Senovinė žemaitiška Baltijos legenda: 3 aktų drama pagal liaudies padavimą. Gintarų pakrantėje“, kuri atskira knygele lenkų kalba buvo išleista 1903 m. Krokuvoje Miłosz Faliński slapyvardžiu. Eleonora Bucevičienė turėjo būti pažįstama su Plungės grafo Mikalojaus Oginskio (1849–1902) žmona M. Oginskiene (1857–1945), kadangi leidinio tituliniame lape rašoma, jog šis kūrinys skirtas grafienei Marijai Skuževskai-Oginskienei „jai mielai sutikus“. Dramoje autorė perteikė sentimentalią ir painią žemaičių žvejų pasakojamą legendą apie žvejo dukters Birutės ir kunigaikščio Kęstučio meilę. Leidinio įvade rašoma, kad ši pjesė visuomenėje jau yra plačiai žinoma, entuziastingai įvertinta dėl naujumo, originalumo bei savitumo, dėl įdomios ir lig šiol nežinomos temos bei veiksmo vietos. Kaip galime suprasti iš įvado, šis kūrinys labiau buvo orientuotas į Mozūrijos gyventojus. Rašytoja suprato, kad tie, kas galbūt susidomės dramos pastatymu, gali būti nematę jūros, todėl viską dėstė labai smulkiai, o išnašose ji kruopščiai surašė instrukcijas aktoriams bei režisieriams.
 
1908 m. rugpjūtį spaudoje buvo publikuota žinutė, kad ši drama Jono Jaunučio-Strazdo (1886–1972) išversta į lietuvių kalbą ir įteikta kompozitoriui Juozui Tallat-Kelpšai (1889–1949), kuris iki pavasario numatė sukurti jai muziką. Kai kurias melodijas autorė, kruopščiai surinkusi iš liaudies lūpų, buvo užsirašiusi natomis, tačiau leidinyje jų nepateikė, tik įrašė komentarą, kad „likę muzikiniai motyvai yra pas autorių“.
 
1914 m. J. Strazdo šios dramos vertimas buvo ketintas publikuoti žurnale „Teatras“, kuriame skelbtas pjeses vaidindavo lietuvių teatralai mėgėjai. Deja, dar neišleidus minėto numerio, žurnalo leidyba nutrūko.
 
2018 m. vasarą atlikus paiešką Lietuvos Litratūros ir meno archyvo J. Strazdo ir J. Tallat-Kelpšos fonduose šios dramos vertimo ar muzikos natų nerasta.
 
Peržvelgus Noros Bucevičienės publikacijas matome, kad ji puikiai išmanė ir mylėjo Palangos bei Žemaitijos istoriją, labai gerai pažinojo gamtą, pajūrio žmonių, žvejų darbus, dainas, gyvenimo būdą – pajūrio gyvenimas buvo persunkęs visą jos esybę – „įaugęs į kraują“. Noros tekstai – perpinti simbolių kalbos, nepaprastai poetiški ir lengvai skaitomi, tarsi sūpavimasis ant jūros bangų.
 
1914 m. kritikai Eleonoros poeziją įvertino labai teigiamai: „Jos eilėraščių rinkiniai tai – lyrinis vienišos sielos dienoraštis, sielos, iš savo vienatvės besiveržiančios ne į gyvenimo verpetus, bet į neapibrėžtus svajingus ir saulėtus tolius. Jos kūryba nesusieta su išorės įvykiais, – ji atveria jausmų pasaulį. Ši poetė – tai jauna siela, jautri žodžio muzikai, kurianti skambančius, jausmingus, neretai drąsius ritmus, atrandanti naujas sąvokas – pasiryžusi dideliam darbui ir turinti tam puikias galimybes“.
 
Dienraščio „Dzień Kowieński“ publicistas Bogdanas Paškevičius (1895–1982) prisiminimuose rašė: „susirašinėjau su <...> Eleonora de domo Ladzic–Valicka. Ji turėjo rašytojos talentą ir apie 20-uosius metus mūsų laikraščiui siuntė savo eiles, esė ir kitus kūrinius rašytus tuo metu madingame modernizmo ir simbolizmo stiliuje. Labai ją vertinau už literatūrinius gabumus“.
 
Bucevičių šeima. Iš kairės: Nora Bucevičienė (Valicka), Marija Uršulė Bucevičiūtė, Boleslovas Bucevičius. Fotografavo P. Mongirdaitė (?), ~1917. Agnieškos Jakubčyk šeimos albumas (Lenkija)Identifikuojant Eleonoros vyro asmenybę kyla nemenka painiava: santuokos metrike įrašytas Boleslovo vardas, 1920 m. Kauno miesto jam išduoto vidaus paso kortelėje taip pat įrašytas Boleslovo vardas bei tai, kad jis dirba inžinieriumi, tačiau lenkų, o vėliau ir lietuvių literatūroje rašytojos vyru įvardijamas Boleslovo brolis Jonas (Janas) Bucevičius – advokatas, visuomenės veikėjas, politikas, Lietuvos III Seimo narys. Painiavą įnešė aukščiau minėtas žurnalistas B. Paškevičius, kuris prisiminimuose apie Joną Bucevičių rašė: „Neturėdamas galimybės artimiau bendrauti su mecenatu, susirašinėjau su jo žmona Eleonora de domo Ladzic–Valicka“. Painiava kilo greičiausiai dėl to, kad į Lodzę emigravo ne vien Jono, bet ir jo brolių Boleslovo bei Stepono šeimos. Šio fakto nežinant, o susirašinėjant tik su vienu Bucevičiumi iš Lodzės, logika savaime Lodzėje gyvenančią Bucevičienę pavadina jo žmona. Tačiau Jono Bucevičiaus žmonos vardas buvo Marija, Lodzėje ji dirbo Ekonomikos technikume. O Eleonoros Bucevičienės vyras buvo inžinierius Boleslovas Bucevičius. Literatūrologas Mečislovas Jackevičius (g. 1931) savo publikacijoje Eleonoros vyrui Boleslovui priskyrė jo brolio Jono advokato ir pasiuntinio pareigas.
 
Labai gaila, tačiau rašytojos gyvenimas Lenkijoje ir jos šeimos likimas nežinomi. Vis dar intensyviai ieškome Bucevičių palikuonių ir tikimės, kad ateityje dar pavyks atskleisti šios nepelnytai pamirštos rašytojos gyvenimo bei kūrybos kelią.
 
Jolanta Klietkutė,
Kretingos muziejus