Skip to content Skip to navigation

Gilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui

Gilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui

Pateikta: 2018-01-23 15:45 (atnaujinta: 2018-01-26 11:03)
Mieli muziejaus lankytojai, buvusiame dvaro vandens malūne veikia etnografijos ekspozicija „Saulės ratu“ supažindinanti su mūsų etninės kultūros turtingumu, išskirtinumu, mūsų protėvių gyvenimu metų cikle, etnografijos, liaudies meno eksponatais, žemaičių kalendorinėmis šventėmis ir jų sąsajomis su ūkio darbais.
 
Siekdami labiau Jus sudominti kiekvieną mėnesį išrinksime vieną eksponatą (nebūtinai iš ekspozicijos), labiausiai atitinkantį metų laiką, pateiksime platesnį jo apibūdinimą. Nuo sausio vidurio Jūsų dėmesio lauks audimo staklės.
 
Norintiems išbandyti audimo meną maloniai padės audėjų audėja Ingrida Šilgalytė (iš anksto suderinus telefonu 860173979).
 
Gilią senovę menančios audimo staklės atgyja naujam gyvenimui
 
Niekas tikriausiai tiksliai jau nepasakys, kada žmogiškosioms būtybėms atsirado poreikis pridengti savo kūnus. Greičiausiai, iš pradžių vedė noras sušilti, vėliau atsirado ir troškimas pasipuošti ir būti madingam. Mokslininkai teigia, kad drabužiai atsirado maždaug prieš 170 tūkst. metų, tačiau iš pradžių jie tikriausiai buvo gaminami iš kailių ir tik vėliau, maždaug prieš 27 tūkst. metų žmonės įvaldė audimą ir pynimą, taip manoma dėl randamų tekstilės ir krepšių piešinių. Kiek vėliau kai kurios senovės civilizacijos atrado daugiau medžiagų, kurias galėjo panaudoti drabužių gamybai. Pavyzdžiui, senovės egiptiečiai išgavo lininį audinį maždaug prieš 5500 metų prieš Kristų. 
 
Lietuvoje verpimas ir audimas taip pat turi senas tradicijas. Tai rodo archeologinių kasinėjimų metu rasti verpimo ir audimo įrankiai bei gausūs audinių fragmentai. Kurmaičiuose (Kretingos r.) I-ojo mūsų eros tūkstantmečio pradžios kapinynuose viename moters kape buvo rasta trinyčio audinio fragmentų ir net gerai išsilaikęs vilnonių siūlų kamuolėlis. Kad Lietuvoje naudotos seniausias audimo įtaisas – lentelės su skylutėmis – liudija IX-XII a. kapuose rastos žalvarinės ir gintarinės miniatiūrinės audimo lentelės. Jų daugiausiai randama Vakarų Lietuvoje. Kiauleikių kapinyne (Kretingos r.) aptikta ne tik miniatiūrinių juostų audimo įrankių, bet ir juostos fragmentų ir net gerai išsilaikęs vilnonių siūlų kamuolėlis . Iš rastų fragmentų ir piliakalniuose aptiktų molinių svarelių sprendžiama, kad austa vertikaliosiomis staklėmis, nuo XII a. paplito ir horizontaliosios. Horizontaliosios staklės – audimo įtaisas, kurį sudaro stabilus erdvinis rėmas ir į jį įtaisytas audimo mechanizmas. Pagal rėmo sudėtį skyrėsi pusstaklės (nepilno rėmo, su žemesniais priekiniais kampiniais šulais ir be viršutinio skersinio) ir staklės (pilno rėmo, su vienodo aukščio kampiniais šulais ir 4 skersiniais).
 
Nuo XVI a. lietuviški audiniai buvo žinomi ir Vakarų Europoje: kryžiuočių kronikose minimi lietuviški brangūs atlasiniai audiniai – „pagoniškasis atlasas“. XVI a. lietuviška drobė ir verpalai buvo eksportuojami į Vokietiją, Olandiją. Manufaktūrose buvo audžiama ne tik drobė, gelumbė, bet ir šilkiniai audiniai, aksomas. Didikų dvaruose austi ir gobelenai. Tradicinėje visuomenėje audimas buvo būtinų ekonominių reikmių tenkinimo būdas. Kaimiečiai sėjo linus, kanapes, augino avis ir patys pasiruošdavo ir prisiverpdavo siūlų audimui. Ilgais žiemos vakarais kaimo moterys verpdavo siūlus, vyresnės dukros iki pat Velykų sėdėdavo staklėse. Tad šį amatą mergaitės išmokdavo namuose. Iki pat XX a. bene kiekviena valstietė mokėjo austi baltas drobes ir margas juostas. Anksčiau moterys slėpdavo, jei nemokėdavo austi, nes tradicinėje visuomenėje darbšti baltų drobių audėjėlė buvo apdainuojama ir ypač vertinama. Apie moters socialinę padėtį buvo sprendžiama iš kraičio, kiek ten drobelių sudėta. 
 
Lietuvių liaudies audinių raštas – dažniausiai geometrinis, neretai turi augalinių motyvų. Jis neperkrautas detalėmis ir turi aiškų ritmą. Audiniai pasižymi ne tiek techniniu tobulumu, kiek rašto bei spalvinių derinių grožiu, nors audimo technika įvairi ir gana sudėtinga. Nors šiais laikais automatizuotos audimo staklės greitai ir kokybiškai gali išausti įmantriausią audinį, bet toks audinys praranda autentiškumą ir gyvą dvasią, tad tradicinės audimo staklės šiomis dienomis, galima sakyti, išgyvena atgimimą. Dažnai jos apsigyvena tradicinių amatų centruose, mokyklose ar naudojamos tautodailininkų. Rankomis austi audiniai naudojami tautiniams rūbams siūti, atgyja paprotys austiniais kilimėliais drobiniais rankšluosčiais, užuolaidomis, lovatiesėmis puošti namus. 
 
Šių metų rudenį ir žiemą Kretingos muziejaus amatų centre vėl bus mokoma austi tradicinėmis audimo staklėmis. Informacija pasirodys muziejaus internetinėje svetainėje ir rajoniniame laikraštyje „Pajūrio naujienos“.
 
Nijolė Vasiliauskienė,
Kretingos muziejus