Skip to content Skip to navigation

Gintarų – Senosios Kartenos Vyšnių kalnas

Gintarų – Senosios Kartenos Vyšnių kalnas

Pateikta: 2017-06-05 08:26 (atnaujinta: 2017-06-05 11:11)

Gintarų kaimo kultūros paveldo objektų schema. Parengė J. Kanarskas, 2001 m.

Gintarų (Senosios Kartenos) Vyšnių kalnas yra 1,5 km į šiaurės rytus nuo Kartenos miestelio. Pasiekiamas iš magistralinio kelio Šiauliai–Palanga (A11) Kartenoje pasukus į šiaurę ir važiuojant Naujųjų Gintarų gatve bei Gintarų kaimo Pušyno gatve. Koordinatės: 343324, 6202462 (LKS).
 
Vyšnių kalnu vadinama vaizdingoje vietovėje netoli Minijos upės stūksančios masyvios aukštumos pietinis kyšulys. Iš rytų pusės nuo gretimos aukštumos jį skiria platokas bevardžio Minijos kairiojo intako slėnis, o iš vakarų pusės saugo erdvus Minijos senslėnis. Šio slėnio terasose pirmieji žmonės apsigyveno I tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Mirusius gentainius jie degino, o jų palaikus laidojo slėnio terasoje, pakilesnėje jos vietoje, į vakarus nuo Vyšnių kalno įrengtuose pilkapiuose. Jie sunaikinti XX amžiuje vykdant įvairius žemės judinimo darbus.
 
Vieno pilkapio liekanas 1977 metais pavyko ištirti kraštotyrininkui Ignui Jablonskiui. Pilkapį sudarė ant įžemio sukrautas apskritas, 9 metrų skersmens, dviejų aukštų stambių akmenų vainikas ir virš jo supiltas daugiau kaip 1 metro aukščio žemių sampilas, kurio šlaitai pakraščiuose sutvirtinti nedideliais akmenimis. Išorinėje akmenų vainiko pusėje, prie pilkapio šiaurinio krašto aptiktas suardytas degintinis kapas. Jame nedidelėje, sudužusioje, lipdyto molio urnoje buvę palaidoti degintiniai kauliukai, susemti iš laužavietės kartu su suodžiais ir angliukais. Kitus pilkapyje buvusius degintinius kapus sunaikino vietos gyventojai kasdami duobes bulvių rūsiams. Juos buvus liudijo išmestose žemėse aptinkami degintinių kaulų fragmentai. Šie kapai datuojami II–I amžiais prieš Kristų ir priklauso Vakarų baltų pilkapių kultūrai, kurią paliko prūsų ir kuršių protėviai.

Vyšnių kalnas iš pietų pusės. J. Kanarsko nuotr., 2009 m.

Padažnėjus priešų puldinėjimui, I tūkstantmečio pradžioje gimininė bendruomenė persikėlė ant kalvos, kurioje įsirengė seniausią karteniškių protėvių įtvirtintą senovės gyvenvietę. Jos kiemo aikštelė buvusi netaisyklingos trapecijos plano, apie 60 metrų ilgio pietų – šiaurės kryptimi ir iki 50 metrų pločio. Kieme stovėjo stulpinės konstrukcijos antžeminiai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Palei šiaurinį jo kraštą buvo supiltas gynybinis pylimas, kuris dabar siekia 50 metrų ilgio, 0,5 metro aukščio ir 15–19 metrų pločio. Išilgai pylimo buvusi pastatyta iki 2 metrų pločio medinė gynybinė užtvara, kurios pagrindą išorinėje pusėje rėmė 1,5–2 metrų, o vidinėje pusėje – per 1 metro storio sienelė, sukrauta iš stambių lauko akmenų. Išorinėje pylimo pusėje buvo iškastas apsauginis griovys.
 
Vėliau, apie I tūkstantmečio vidurį į šiaurę nuo kiemo, už pylimo buvo įrengtas apie 20 metrų pločio priešpilis – pilies gynybai skirta piliakalnio aikštelė, kurią nuo aukštumos pusės saugojo kitas, iki 10 metrų pločio ir akmenimis išgrįstas gynybinis pylimas su apsauginiu grioviu. Augant gyventojų skaičiui, dalis bendruomenės narių apsigyveno Vyšnių kalno vakarinėje papėdėje buvusioje atviroje senovės gyvenvietėje.

Piliakalnis-dvarvietė iš šiaurės vakarų pusės. J. Kanarsko nuotr., 2015 m.

Tobulėjant karybai, dėl lėkštų šlaitų piliakalnis tapo nesunkiai įveikiamas. Todėl jame gyvenusi bendruomenė apie XII amžių jį apleido, įsiliedama į kaimynystėje gyvenusias teritorines bendruomenes.
 
Mirę bendruomenės nariai ir žuvę pilies gynėjai buvo tebelaidojami terasoje į vakarus nuo papėdės gyvenvietės, šalia protėvių pilkapyno veikusiame kapinyne. II–V amžiais mirusiuosius laidojo nesudegintus, 0,4–1,0 metro gylyje. Laidojimo metu vyko apeigos su ugnimi. Kapo duobėje ant dugno pirmiausia buvo supilamos žarijos, o joms užgesus į duobę buvęs paguldomas mirusysis su įkapėmis ir užberiamas nestoru žemės sluoksniu. Mirusįjį stengdavosi guldyti galva į šiaurę, nors pasitaikė kapų, kuriuose mirusieji gulėjo atsukti galvomis į pietus, šiaurės rytus ir šiaurės vakarus. Po to aplinkui kapą iš stambių lauko akmenų ratu sukraudavo vainiką. Akmenų vainikų būta apskritų arba netaisyklingo apskritimo pavidalo, iki 3,65 metro ilgio. Dauguma akmenų vainikų jungėsi tarpusavyje arba turėjo bendras sienas. Tokiu būdu iš paukščio skrydžio kapinynas atrodė kaip bičių korys.
 
To laikmečio įkapes sudaro žalvarinės įvijos, dvigubo nupjauto kūgio formos karoliai bei jų apvaros, geležiniai lazdeliniai smeigtukai, žalvarinės įvijinės apyrankės, segės, smeigtukai, stiklo karoliai, sidabriniai kibirėlio pavidalo pakabučiai, paauksuoti stiklo karoliai, bronzinės II–III amžių romėniškos monetos ir kt. Daugumas dirbinių pagaminta vietinių meistrų, o dalis – emalio ir stiklo karoliai, monetos – importuota iš Romos imperijos provincijų.

Kultūros paminklo anotacinis ženklas. Aut. Arvydas Klovas, 2001 m. J. Kanarsko nuotr., 2015 m.

X–XI amžiais dominavo mirusiųjų deginimo paprotys. Degintiniams kapams buvo kasamos pailgos, suapvalintos duobės, kurių ilgis 1–2 metrai, plotis – 0,6–1,2 metro, gylis – 0,4–1,15 metro. Degintinius kaulus su susilydžiusių papuošalų likučiais, drauge su vienu-kitu sveiku dirbiniu suberdavo ant duobės dugno ir užpildavo žeme, maišyta su smulkiais angliukais. Kapuose aptikta apžiestų ir lipdytų puodų šukių (dalis įdėta į kapą įkapėmis, o kitos – sumestos su maišyta žeme), įvijinių antkaklių, karolių apvarų, antkaklių užkeistais galais, įvijinių ir juostinių apyrankių, įvijinių žiedų, žiedų užkeistais galais ir praplėsta priekine dalimi, kryžminių smeigtų su grandinėlėmis, pasaginių segių, diržo sagčių ir apkalų, peilių, skiltuvų, pjautuvėlis, cilindrinė spyna, svarelių, įmovinių ir įtveriamųjų ietigalių.
 
Įdomus viename vyro kape rastas nedegintas Damasko plieno įmovinis ietigalis su karklo lapo pavidalo plunksna, kuri iš abiejų pusių puošta simetriškai įmuštomis trikampėlių eilutėmis. Tai importuotas, užsienio kraštų kalvio darbo gaminys. 
 
Vieninteliame ištirtame griautiniame XII amžiaus kape buvęs palaidotas vaikas – mergaitė. Kapo duobė 1,4 metro ilgio, 0,7 metro pločio ir 0,9 metro gylio. Jame rasta žalvarinė įvija, įvijinė apyrankė ir miniatiūrinė pasaginė segė atriestais galais.
 
Šiaurinėje kapinyno dalyje aptikti medinio pastato pėdsakai. Jo siena buvusi padaryta iš statmenai vienas šalia kito į žemę sukaltų pusiau perskeltų nedidelių rąstų. Prie sienos pietinio galo aptikta duobė, kurioje buvo degėsių ir vėlyvojo geležies amžiaus apdegusių žalvarinių dirbinių fragmentų. Panašu, kad čia buvusi mirusiųjų pagerbimo apeigų vieta.

Geležinis plačiaašmenis kovos kirvis. X–XII a. A. Lūžos nuotr., 2005 m.

Piliakalnį ir papėdės gyvenvietę apleidus, vietovėje ilgą laiką nebuvo gyvenama. Apie tai liudija virš priešistorinės papėdės gyvenvietės kultūrinio sluoksnio vėjo supustytas 10–12 cm storio smėlio sluoksnis.
 
Vietovė vėl buvo prisiminta XV amžiaus pabaigoje ar XVI amžiaus pirmoje pusėje, kai ant piliakalnio iškilo pirmoji Kartenos dvaro sodyba. Ją statant vidinis pylimas buvo išgriautas ir nuskleistas, ant jo pastatyti rūmai. Jų pamatai buvo sumūryti iš lauko akmenų, surištų kalkių skiediniu. Dalis pylimo akmenų panaudota rūmų kiemui išgrįsti. Į pietvakarius ir pietryčius nuo rūmų stovėjo du gyvenamieji namai, o į pietus nuo jų būta kitų pastatų. Į pietus nuo pylimo aikštelės vakariniame pakraštyje buvo iškasta kūdra, kurią tebeženklina akmeninga dauba.
 
Vakarinėje ir pietvakarinėje kalvos papėdėje stovėjo gyvenvietė, kurioje gyveno prie dvaro įsikūrę žemdirbiai, amatininkai ir pirkliai. Dvaro gyvenvietės šiaurės vakariniame pakraštyje, prie Vyšnių kalno buvusioje akmeningoje moreninėje kalvelėje ariant žemę ir išrenkant akmenis buvo randama senovinių žvakidžių. Manoma, kad šioje vietoje stovėjusi Kartenos evangelikų reformatų (kalvinų) bažnyčia, minima 1611 metų dokumentuose.
 
Buvusį dvarą mena Vyšnių kalne ir jo gyvenvietėje išlikęs apie 30–40 centimetrų storio kultūrinis sluoksnis, kuriame randama XVI–XVII amžių puodyninių ir ornamentuotų plokščiųjų koklių, puodų šukių, oksiduotų stiklo skelčių, plytgalių ir kt.

Damasko plieno ietigalis, kurio plunksna puošta trikampėlių ornamentu. X–XII a. A. Lūžos nuotr., 2005 m.

Į pietryčius ir pietus nuo Vyšnių kalno bevardžio upelio slėnyje telkšojo trys tvenkiniai. Iki mūrų dienų išliko užtvankų pylimai, kuriems supilti naudoti rąstai, akmenys ir gruntas. Minijos slėnyje šalia trečiojo tvenkinio stovėjo medinis vandens malūnas.
 
Tautosaka mena, kad Senosios Kartenos dvarą sudegino švedai. Greičiausiai tai įvyko per 1655–1656 metų švedų puolimą. Naujoji dvaro sodyba buvusi pastatyta kitapus bevardžio upelio, prie senojo Plungės–Kartenos kelio, ties dabartine Gintarų kaimo ir Kartenos miestelio šiaurės rytine riba.
Vyšnių kalnas turtingas padavimais, kuriuos karteniškiai perduoda iš kartos į kartą. Jie mena, kad ant Vyšnių kalno buvęs didelis dvaras, kuris nugrimzdęs į žemę. Toje vietoje išliko platus ir apskritas įdubimas, iš kurio urvais galima patekti į mūrinius požemius. Tik urvai jau yra užgriuvę.
 
Kitas padavimas mena, kad švedams užpuolus dvarą, gražuolė pono duktė pasislėpė lobių rūsyje, kuriame liko gyva palaidota po rūmų griuvėsiais. Ją išvaduoti galima tik sykį per 300 metų. Kartą, priartėjus išvadavimo laikui, ji prisisapnavo ligotam žmogui ir mainais už sveikatos sugrąžinimą paprašė ją išvaduoti. Šiam sutikus, gražuolė liepė pasidaryti daug šermukšnio kryželių ir, kai tik jis pateks į pilies požemius, bučiuoti per juos visus kas prieis. Davęs pažadą, žmogus greitai išgijo ir ankstų Velykų rytą nuėjo prie Vyšnių kalno. Kur buvęs, kur nebuvęs šalia atsirado tarnas ir įvedė į pilies požemius, kuriuose ant aukso skrynios sėdėjo juoda mergina. Netrukus žmogų apnyko visokios baidyklės, kurias jis bučiavo per šermukšnio kryželius. Su kiekvienu bučiniu mergina vis balo. Kai pajuodavusi liko tik galva, atslinko baisi rupūžė, iš kurios gerklės veržėsi ugnys. Žmogus pabūgo, metė viską ir pabėgo. Išbėgdamas dar išgirdo merginą vaitojant: „Kad tu būtum negimęs... Man vėl 300 metų teks kentėti...“ Sugrįžęs namo žmogus netrukus vėl susirgo. Prieš mirtį norėjo parodyti artimiesiems tą vietą, kur požemiuose lobiai paslėpti, bet mirė Vyšnių kalno nepasiekęs.

Žalvarinė pasaginė segė aguoniniais galais. IX–XII a. A. Lūžos nuotr., 2005 m.

Kartenos ponas labai mėgo vyšnias ir pasodino dvare didelį sodą. Švedams dvarą sudeginus, sodas išliko ir kiekvieną pavasarį baltais žiedais papuošdavo kalvą. Dėl to dvarvietė buvusi pavadinta Vyšnių kalnu.
Kiti mena, kad ant kalno stovėjusi bažnyčia, bet ji sudegusi ar žemėn nugrimzdusi, kai švedai Lietuvą užpuolė. Seniau ant kalno buvę akmens mūro rūsiai ir duobės, kurie vėliau buvo užversti.
 
Pasakojama, kad ant Vyšnių kalno 1812 metais sušalo iš Rusijos besitraukianti Napoleono kariuomenė. Apylinkės gyventojai vengdavo vakarais ar naktį pro Vyšnių kalną eiti ar važiuoti, kadangi vėlai vakare ant kalvos pasirodydavo baidyklės, vaidendavosi šmėklos.
 
Kraštotyrininko Igno Jablonskio ir šių eilučių autoriaus pastangomis Vyšnių kalnas 1988 metais buvo įrašytas į Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą ir paskelbtas vietinės reikšmės archeologijos paminklu. Šiuo metu Gintarų dvarvietė, vad. Vyšnių kalnu – valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas (unikalus kodas 16254), turintis archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį.
 
Piliakalnis-dvarvietė patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Parko direkcijos rūpesčiu ant Vyšnių kalno 2001 metais buvo įrengta stambių riedulių juosiama Minijos slėnio apžvalgos aikštelė, kurios viduryje stūkso stilizuoto kryžiaus pavidalo kultūros paminklo anotacinis ženklas, sukurtas karteniškio meistro Arvydo Klovo.
 
Gintarų archeologinis kompleksas yra svarbus Kartenos proistorės pažinimo šaltinis. Čia apsigyveno ankstyviausia senovės žmonių bendruomenė, vėliau apgyvendinusi Kartenos apylinkes. Ant Vyšnių kalno stovėjęs dvaras ir šalia jo išaugęs kaimas XVI amžiuje davė pradžią Kartenos miesteliui. Iki Lietuvos žemės reformos vietovė buvusi vadinama Senąja Kartena arba Sendvariu. Tik 1927 metais ji buvusi pavadinta Gintariškiais, o pokariu – Gintarais.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, archeologas