Skip to content Skip to navigation

Gudai arba Gudgaliai – budriškių atmintyje išlikęs kaimas

Gudai arba Gudgaliai – budriškių atmintyje išlikęs kaimas

Pateikta: 2019-04-08 15:16 (atnaujinta: 2019-04-09 08:43)
Gudgalių (rus. Гудгаре) kaimas 1872 m. išleistame Rusijos imperijos vakarinės dalies Kretingos apylinkių topografiniame žemėlapyje
Daugelis mūsų krašto žmonių, gyvenančių arba užaugusių kaime, pergyvena, kad nyksta senieji tradiciniai kaimai. Tačiau gyvenvietės nyko visose istorinėse epochose. Vienas gyvenvietes neatstatomai sunaikindavo karai, o kitų kaimų nelikdavo vykdant žemės reformas. Nemažai jų į nebūtį išsiuntė pobaudžiavinė žemės reforma, kai plėtojant palivarkinį ūkininkavimą buvo naikinami palivarkui parinktoje žemėje atsidūrę kaimai. Toks likimas ištiko Gudus arba Gudgalius, apie kuriuos iš savo senelių yra girdėję tik Budrių apylinkės gyventojai.
***
Istorinė Gudų arba Gudgalių kaimavietė plyti Minijos upės kairiajame krante, tarp kelio Raguviškiai–Budriai ir Kartenalės I upelio.
 
Kaimavietės pietrytiniame pakraštyje Kartenalės I upelio dešiniajame krante buvo pagonių laikus menantis kapinynas, kuris liudija, kad pirmieji žmonės kaimo žemėje apsigyveno priešistoriniais laikais. 
 
Gudų (Gudgalių; dab. Kalno Grikštų II) piliakalnis. Pirmame plane – dauboje tarp dviejų griovų supiltas išorinis gynybinis pylimas; antrajame, tolimajame plane – virš piliakalnio aikštelės kyla vidinis gynybinis pylimas. Juliaus Kanarsko nuotr., 2018 m.
Kapinynas buvęs įrengtas į upelio slėnį įsiterpiančios aukštumos pakraštyje, aukštesnėje vietoje ir apėmė apie pusės hektaro teritoriją. Jis pateko į kaimo bendrųjų ganyklų žemę, o įsteigus palivarką teritoriją imta arti. Nuo XX a. vidurio pradėjus iš aukštumos kasti žvyrą, kapinynas buvo nukastas. Apie jį liudijo ariamoje žemėje ir žvyrduobėse rasti įvairūs archeologiniai radiniai iš suardytų kapų: geležiniai iečių antgaliai (ietigaliai), žalvarinės vytinės antkaklės, apyrankės, žiedai ir pan. Dalis radinių pateko į privačius rinkinius, dalį išsinešiojo vietos gyventojai, o dauguma – sunyko.
 
Informaciją apie šį kapinyną 1956 m. surinko Vilniuje gyvenęs kraštotyrininkas Vladas Šaulys, kartu su kretingiškiu muziejininku Juozu Mickevičiumi rinkęs medžiagą apie Kretingos rajono archeologinius paminklus. Pagal radinius kapinynas datuojamas IX–XIII amžiais.
 
Manoma, kad šiame kapinyne buvo laidojami netoliese stūksojusių kuršių pilių gyventojai. Viena iš jų stovėjo Gudų (Gudgalių) kaimavietės pietvakariniame pakraštyje, ant vadinamojo Kalno Grikštų II piliakalnio, atrasto prieš trejetą metų.
 
Rekonstrukcinis XIX a. vidurio Gudų (Gudgalių) kaimo ribų planas
Piliakalniui senieji gyventojai parinko aukštumos kyšulį, kurį iš šiaurės ir pietų pusių juosia iki 15–16 m gylio šaltiniuotos daubos, o iš vakarų – platus, iki 25 m gylio Minijos upės slėnis. Pilies aikštelė beveik ovali, nedidelė, 25 x 20 m dydžio, pailga šiaurės vakarų–pietryčių kryptimi. Joje stovėjo gyvenamieji ir gynybinės paskirties pastatai, o nuo aukštumos pusės pilį saugojo pora gynybinių pylimų su medinėmis užtvaromis. Vienas pylimas buvo supiltas palei aikštelės pietrytinį kraštą, o kitas – už jo, dauboje tarp dviejų apsauginių griovių, skyrusių pilį nuo aukštumos.
 
Į kryžiuočių nualintas ir ištuštėjusias kuršių žemes keliantis žemaičiams, Kartenos–Budrių apylinkėse pradėjo formuotis pirmosios taikių žemdirbių gyvenvietės – kaimai, kurie Valakų reformos metu XVI a. antroje pusėje buvo paversti taisyklingai suplanuotais gatviniais kaimais, turinčiais 10 ir daugiau sodybų. Tuo tarpu po Valakų reformos plėšininėje žemėje kūrėsi nedidelės nausėdijos, turinčios keletą vienkiemiais išmėtytų ūkių. Prie šių nausėdijų priskirtinas ir Gudų (Gudgalių) kaimas.
 
Apie patį kaimą išliko labai nedaug istorinių duomenų. Manoma, kad jis atsirado XVII amžiuje Kartenos dvarui priklausančioje miško ir ganyklų žemėje, plytinčioje tarp valakinių-gatvinių Nausodžio ir Kačaičių kaimų. Tuo pat metu tarp jo ir Nausodžio, vaizdingoje vietovėje, aukštumoje priešais Minijos slėnį iškilo Kartenos dvaro Mišučių palivarko sodyba, iš kurios buvo administruojami aplinkiniai kaimai.
 
XVIII a.–XIX a. pirmosios pusės rašytiniuose šaltiniuose kaimas vadinamas Gudais. Vėliau vietovė pradėta vadinti Gudgaliais, o Rusijos imperijos kariuomenės generalinio štabo karininkų XIX a. 7 dešimtmetyje parengtame ir 1872 metais išspausdintame Kretingos apylinkių žemėlapyje kaimo vardas iškraipytai užrašytas „Gudgariai“ (rus. Гудгаре).
 
Daugiau kaimų su panašiu pavadinimu pajūrio krašte nėra. Tačiau Gudų esama Pagėgių, Mažeikių, Kelmės ir Raseinių savivaldybėse. Gudgalis yra Panevėžio, o Gudgaliai – Pasvalio rajone. Gudgalių būta ir Mažojoje Lietuvoje, kurioje dabar jie surusinti (Stalskojė, Gudkovas, Kaliningrado sritis).
 
Galimi keli šio vietovardžio kilmės variantai. Pirma, prūsų kalboje terminas „gude“ reiškė „krūmą, mišką“. Turėdami omeny, kad senieji Kretingos krašto gyventojai kuršiai buvo artimi prūsų giminaičiai, turėtume neatmesti prūsiškos-kuršiškos vietovardžio kilmės. Antra, vietovardis gali būti susijęs ir su lietuvišku terminu „gudas“, t. y. „paprastas, įprastinis; prityręs, įgudęs; tikras“.
 
Trečia, kaimo vardas galėjo kilti iš etnonimo „gudas“, kuriuo lietuviai seniau vadino ne tik baltarusius, bet ir rusus, net lenkus, t. y. kaimynystėje gyvenusius slavus. Dažniausiai dvarininkai savo valdų vietininkais skirdavo slavų kilmės bajorus, kuriems už tarnybą suteikdavo nemažą žemės plotą. Gali būti, kad XVII amžiuje steigdami Mišučių palivarką jam valdyti didikai Sapiegos paskyrė slavų kilmės administratorių, jam pragyventi davė tarp palivarko sodybos ir Kačaičių kaimo buvusią žemę. Kadangi žemės valdytojas buvo gudas, tai jo valdą vietos gyventojai galėjo pavadinti Gudais.
 
Tačiau istorija liudija, kad didžioji dauguma Kretingos krašto gyvenviečių vardų kilo iš asmenvardžių. Todėl labiausiai tikėtina yra ketvirtoji versija, kad pirmaisiais nausėdijos gyventojais tapo žemdirbio Gudo šeima, kurios vardu buvo pradėta vadinti ir gyvenvietę.
 
Išlikę Kartenos valsčiaus inventoriai liudija, kad XVIII amžiuje buvusi įsteigta Kartenos grafystės Gudų vaitija – administracinis-teritorinis valsčiaus vienetas, kuriam priklausė aplinkiniai kaimai. Vaitiją administravo iš valstiečių, dažniausiai – pasiturinčių, tarpo Kartenos dvaro vietininko paskirtas vaitas, kuris vykdė vietininko potvarkius, varė valstiečius į darbą, prižiūrėjo, kad atiduotų duokles ir sumokėtų mokesčius, laiku atliktų prievoles.
 
Nuo įsikūrimo kaimas turėjo savo kapines, kurias valstiečiai įsirengė ant priešistorinio kapinyno Kartenalės I upelio dešiniajame krante. Nuo XX a. pradžios jos pateko į Kačaičių kaimo gyventojo Petro Jonausko iš dvarininko Jono Mongirdo įsigytą žemės sklypą, kuris vėliau priklausė ūkininkui Kumponui. Kapines XX a. 6–8 dešimtmečiais kasdamas žvyrą statyboms ir kelių remontui nukasė „Aušros“ kolūkis.
 
Žvyrduobėse darbininkai rasdavo žmonių griaučių, kurie buvę palaidoti tvarkingai, eilėmis viena greta kitos iškastose duobėse. Prie kai kurių griaučių buvo rasta monetų, peilių ir papuošalų. Kapinės veikė iki XVIII a. pabaigos, o daugiausia jose atgulė XVII–XVIII amžiais siautusio maro ir kitų užkrečiamųjų ligų aukos.
 
Gudų kaimo žemdirbių sielovada ir dvasiniu gyvenimu rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios ir Budrių filijos kunigai. 1846 metais kaime buvo 5, o apie 1860 m. – 3 baudžiauninkų sodybos, vadinamos dūmais. Kaimui priklausė apie 220 hektarų žemės, iš kurios apie 100 ha sudarė ariama žemė, o likusiose dalyje plytėjo bendro naudojimo miškas, ganyklos ir šienaujamos pievos.
 
1861 metais paleidus valstiečius iš baudžiavos, jiems buvo leista išsipirkti iš dvaro iki tol dirbtą žemę. Tačiau kurią dirbamos žemės dalį atiduoti išpirkai, o kurią pasilikti sau turėjo teisę nuspręsti dvarininkai. Vykdant pobaudžiavinę žemės reformą, jiems buvo leista kaimuose išsimėčiusius dvaro žemės sklypus perkelti į vieną didelį lauką šalia dvaro sodybos ir suformuoti palivarkinį ūkį. Tokiu būdu Mišučių dvaro savininkai savo palivarkiniam ūkiui pasirinko Gudų, tuo metu vadintų jau Gudgaliais, kaimo žemę, o Notiške pavadinto palivarko sodybą pasistatė prie Kartenalės II upelio, taip pat prie palivarko prijungtoje Mažųjų Kačaičių žemėje. 
 
XX a. pradžioje Mišučių dvarininkas Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas dalį Gudgalio (Gudų) kaimavietės žemės dešiniajame Kartenalės I upelio krante pardavė Kačaičių kaimo gyventojams, kurių sklypai Lietuvos žemės reformos metu buvo oficialiai prijungti prie Kačaičių kaimo. 
 
Šiuo metu didžioji Gudgalių (Gudų) kaimavietės žemės dalis priklauso Nausodžio kaimui, rytinis ir pietrytinis pakraščiai – Budriams, o vakarinėje ir pietinėje dalyje auga valstybinis miškas. 
 
Istorinę kaimavietę mena kai kurie taip pat jau išnykusio Kačaičių kaimo vievovardžiai. Gudgaliu (žem. Godgalis) kačaitiškiai ilgai vadino prie jų kaimo dešiniajame Kartenalės I upelio krante priskirtą buvusią Gudgalio kaimo žemę, Gudgalio pievomis (žem. Godgale peivas) – kažkada Gudgaliui priklausiusias miškeliu apaugusias pievas Braukliškėse, o Gudgalio ganyklėle (žem. Godgale ganyklāle) – ganomas kadagynais apaugusias abi upės pakrantes šiauriniame-šiaurės vakariniame kaimo pakraštyje.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus