Skip to content Skip to navigation

Į atgimusią Tiškevičių koplyčią sugrįš restauruotas Sofijos Tiškevičienės sarkofagas

Į atgimusią Tiškevičių koplyčią sugrįš restauruotas Sofijos Tiškevičienės sarkofagas

Pateikta: 2018-08-13 09:28 (atnaujinta: 2018-08-13 09:38)
Grafienė Sofija Tiškevičienė. V. Čižo ir F.Lopatinskio fotoateljė. Vilnius, 1876 m.Artėja prie pabaigos Kretingos grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus restauravimo darbai. Sutvarkytame mauzoliejaus rūsyje jau paruoštos vietos, į kurias turės grįžti karstai su juose palaidotų didikų palaikais. Su nekantrumu laukiama iš metalo restauratoriaus Gintaro Kazlausko dirbtuvių sugrįžtant puošnaus grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofago. O vilniečiai restauratoriai neseniai išsivežė kapų plėšikų smarkiai pažeistą grafienės Sofijos Tiškevičienės sarkofagą, kurio atnaujinimo darbai užtruks iki šių metų gruodžio mėnesio.
*** 
Sofija Horvataitė-Tiškevičienė (lenkiškai – Zofia z Horwattów Tyszkiewicz) gimė 1837 metais Aleksandro Horvato ir Klotildos Volodkavičiūtės Horvatienės šeimoje.
 
Lietuvos ir Lenkijos didikų Horvatų giminės herbasTėvas Aleksandras Horvatas buvo kilęs iš vengrų didikų, kurie iš Budapešto į Lietuvą atvyko 1576 metais, Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ir Lenkijos karaliumi karūnavus Transilvanijos kunigaikštį Steponą Batorą. Aleksandras buvo įtakingas žmogus, titulavosi Rečicos vėliavininku, ilgą laiką buvo renkamas Kijevo gubernijos bajorų maršalka, kaip giminės ženklą naudojo Pobogo herbo atmainą.
 
Šeima rezidavo Barbarovo dvare netoli Mozyriaus (Baltarusija), prie Pripetės upės. Sofija buvo jauniausias vaikas. Be jos augo vyriausioji sesuo Felicija (* 1830 m.), brolis Aleksandras (* 1831 m.) ir antroji sesuo Jadvyga (* 1836 m.), su kuria Sofija artimiausiai bendravo.
 
Išsilavinimą seserys gavo namuose, kuriuose jas auklėjo ir mokė samdomos guvernantės ir mokytojos. Dukterų auklėjimu rūpinosi ir motina, garsėjusi savo dievobaimingumu. 1857–1858 metais Sofija su motina, tėvu, seserimi Jadvyga keliavo po Europą. Kelionės metu ji aplankė daugybę Vokietijos, Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos miestų ir vietovių, lankėsi muziejuose, šventyklose, meno kūrinių galerijose, pabuvojo atkastoje Pompėjoje ir Alpių kalnuose, o grįždama užsuko į protėvių gimtinę Budapeštą bei karališkąją Krokuvą.
 
Kelionės metu ji rašė dienoraštį, kuriame dalinosi įspūdžiais apie aplankytas vietas bei sutiktus žmones. Dienoraštį Sofija visą gyvenimą brangino ir labai saugojo, mėgdavo jį laikas nuo laiko paimti į rankas ir pavartyti. Jai mirus, šią šeimos relikviją saugojo sūnus Aleksandras Tiškevičius, paskutiniojo pasaulinio karo metais palikęs dienoraštį patikimiems žmonėms. Prieš porą metų unikalus dokumentas su plunksnakočiu sugrįžo į Kretingos dvarą ir papildė Kretingos muziejaus rinkinius.
 
Sofija ir Juozapas Tiškevičiai. Oto van Bošo fotoateljė. Frankfurtas prie Maino, apie 1882 m.Sofijos motina Klotilda Volodkavičiūtė palaikė giminystės ryšius su grafais Tiškevičiais, nes jos mama buvo Jadvyga Vincenta Tiškevičiūtė. Su grafų Tiškevičių gimine likimas susiejo ir Sofiją, kai jai pasipiršo 25-metis dragūnų kariuomenės karininkas, Vilniaus generalgubernatoriaus Vladimiro Nazimovo adjutantas, vienas turtingiausių Lietuvos didikų grafas Juozapas Tiškevičius (1835–1891). Santuoka 1860 m. birželio 29 d. įvyko nuotakos tėviškėje, Barbarovo dvare. Ta proga jaunikis savo žmonai padovanojo vestuvinį žiedą, kuriame graviruotas užrašas skelbė: „Boże błogosław nas 1860 r. Czerwcza 29 J. T.“ (Dieve, laimink mus, 1860 m. birželio 29 d. J. T.).
 
Jaunieji apsigyveno nuotakos rūmuose Vilniuje, Trakų gatvėje, dabartiniame Vilniaus apskrities viešosios Adomo Mickevičiaus bibliotekos pastate. Užmiesčio rezidencija tapo Lentvario dvaras, kuriame 1865 metais baigti statyti mūriniai šveicariško stiliaus rūmai. Prasidėjus 1863 metų sukilimui, abu sutuoktiniai išvyko į Paryžių, kuriame praleido porą metų. Apie 1878 metus šeimos rezidenciją iš Lentvario jie perkėlė į ramesnę vietą – į prieš keletą metų įsigytą Kretingos dvarą.
 
Sofija Tiškevičienė su dukrele. Roberto Borchardto fotoateljė. Ryga, XIX a. 8 deš.Vyrui didžiąją laiko dalį leidžiant karinėje tarnyboje, o vėliau – smarkiai pasiligojus, Sofijai teko rūpintis šeimai priklausančių dvarų administravimu ir ūkine veikla. Kauno, Kuršo, Vilniaus ir Minsko gubernijose grafo Juozapo Tiškevičiaus valdą sudarė net 27 dvarai su palivarkais, kuriems priklausė apie 400 000 ha žemės. Todėl ūkinių rūpesčių buvo per akis. Duktė Elena Klotilda prisimena, kad motina rūpinosi šeimos kapitalo kaupimu, o tėvą labiau domino išlaidos.
 
Sofija pagimdė 12 vaikų. Pirmoji duktė Sofija (* 1862 m.) ir paskutinieji du sūnūs Jonas Motiejus (* 1877 m.) ir Kazimieras (* ~ 1878 m.) mirė dar kūdikystėje. Antrasis vaikas Juozapas (* 1863 m.) mirė keturių metukų, susirgęs smegenų uždegimu. Tėvai tuo metu lankėsi Paryžiuje, o vaikai su auklėmis liko Lentvaryje. Vieną naktį Sofija susapnavo sūnų Juozapą, dėvintį kūdikio kepuraitę, o dieną gavo telegramą apie sūnaus mirtį.
 
Kiti vaikai – sūnūs Aleksandras (* 1864 m.), Vladislovas (* 1865 m.), Antanas (* 1866 m.), Juozapas (* 1868 m.), Feliksas Vincentas (* 1869 m.), dukros Marija (* 1871 m.), Sofija Marija (* 1874 m.) ir Elena Klotilda Marija (* 1876 m.) užaugo ir garsino Tiškevičių giminę.
 
Sofija savo kambaryje Kretingos dvare. Viena paskutiniųjų grafienės nuotraukų, kurią darė palangiškė fotografė Paulina Mongirdaitė, 1919 m.Aleksandras paveldėjo šeimos rezidenciją Kretingoje, rėmė Kretingos evangelikų liuteronų bažnyčios statybą ir katalikų bažnyčios rekonstruciją, su kitais dvarininkais Telšiuose įkūrė privačią gimnaziją, oficialiai pasisakė prieš lietuviškos spaudos draudimą. Vladislovas rekonstravo paveldėtus Lentvario dvaro rūmus, įkūrė parką ir pastatė Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Juozapas pastatė garsiuosius Užutrakio dvaro rūmus, įrengė parką ir tapo grafų Tiškevičių giminės III (Užutrakio) linijos įkūrėju. Antanas statė fabrikus ir gamyklas Vilniuje, buvo renkamas Vilniaus miesto valdybos nariu ir pirmininku. Feliksas Vincentas įkūrė Palangoje naują dvaro sodybą su rūmais (dabar – Gintaro muziejus), parku ir Lurdu, drauge su parapijiečiais pastatė naują Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią, rūpinosi kurorto plėtra. Duktė Marija savo gyvenimą paskyrė labdaringai veiklai, leido į mokslus gabesnias neturtingų kretingiškių dukras, 1898 m. prie dvaro atidarė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį.
 
Be to, Sofija užaugino ir į gyvenimą išleido iki santuokos gimusius ir įvaikintus nesantuokinius vyro vaikus – dvi dukteris ir sūnų. Nesantuokiniai vaikai taip pat nešiojo Tiškevičių pavardę, tačiau jie neturėjo teisės paveldėti grafo titulo ir tėvo valdų.
 
Sofija iš mamos paveldėjo dievobaimingumą, 1906–1911 m. rėmė naujos Salantų bažnyčios statybą, o 1908 m. su sūnumi Aleksandru prisidėjo prie Kretingos bažnyčios rekonstrukcijos. Ji užsiėmė labdaringa veikla, prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių ir invalidų prieglaudą, nuolat rūpinosi elgetomis ir varguoliais, rėmė juos materialiai. Prie socialinės veiklos nuo mažens pratino savo dukras, kurios prižiūrėjo ligonius dvaro ligoninėje, rūpinosi prieglaudos globotiniais, lankė elgetų ir varguolių vaikus, kuriems pačios siuvo rūbus, mokė juos skaityti ir rašyti.
 
Našlė Sofija Tiškevičienė. Dž. Feličio fotoateljė. Roma, XX a. 1 deš.Pasiligojus vyrui, dešimt metų Sofija jį nuolat prižiūrėjo ir slaugė. Duktė Elena Klotilda prisimena, kad tėvui ištisą parą buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Jis dažnai naktimis pabusdavo, smarkiai dejuodavo ir aimanuodavo. Todėl Sofijai teko praleisti daugybę bemiegių naktų, o prisnausti gaudavo tik vyro ligos priepuoliams valandėlei nurimus.
 
Vyrui 1891 m. mirus, jį visą likusį savo gyvenimą nešiojo tamsius gedulo rūbus ir našlės šydą.
 
Po vyro mirties paveldėtojams pasidalinus velionio palikimą, Sofijai liko Darbėnų ir Grūšlaukės dvarai bei Sofijos (Anapilio) vila Palangoje. Savo valdoms administruoti ji skirdavo ūkvedžius, o pati senatvėje laiką leido daugiausia pas sūnų Aleksandrą Kretingoje. Dvaro rūmų vakariniame korpuse ji turėjo savo apartamentus, iš kurių atskiras įėjimas pro grotą vedė į Žiemos sodą. Vasaras mėgo leisti savo viloje Palangoje ir naujuosiuose sūnaus Felikso Vincento rūmuose.
 
Sulaukusi garbingo 82 metų amžiais, 1919 m. lapkričio 24 d. grafienė mirė Palangoje, savo viloje. Palaidota buvo Kretingos kapinėse: karstas su grafienės palaikais buvo užmūrytas grafų Tiškevičių koplyčios rūsyje, greta vyro Juozapo Tiškevičiaus karsto.
 
Koplyčios tyrimų metu praardyta kripta su Sofijos ir Juozapo (kairėje) sarkofagais. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m.Kaip ir vyras, ji buvo palaidota puošniame cinko skardos, dengtos alavu, sarkofage, pagamintame, manoma, Klaipėdoje. Jis 210 cm ilgio, 81–92 cm aukščio ir 62–75 cm pločio, lanksčių formų, puoštas rokoko stiliaus štampuotais reljefiniais augalinio motyvo ornamentais. Sarkofago kojos liūto letenų pavidalo, rankenos profiliuotos ir ornamentuotos, išlietos iš cinko. Visa ornamentika ir funkcinės karsto detalės bronzuotos. Karsto užpildą sudarė medžio drožlės, o pagalvė buvusi kimšta žolėmis ir puošta mezginiais.
 
Deja, XX a. 6 dešimtmetyje kapų plėšikai sugebėjo išdaužti kriptos sienas ir kapą apiplėšti. Jie smarkiai apgadino sarkofagą, metalo žirklėmis išpjovė dangčio viršų ties kojūgaliu, o krūtinės srities dešiniajame šone iškirpo skylę. Po apiplėšimo kripta vėl buvusi užmūryta. Ruošiantis koplyčios-mauzoliejaus restauracijai, joje buvę sarkofagai 2014 m. perkelti į Kretingos dvarą. Jame atlikti palaikų antropologiniai tyrimai ir mirusiųjų identifikavimas, o sarkofagai parengti restauravimui.
 
Antropologinių tyrimų metu nustatyta, kad velionė buvusi apie 1,65 m ūgio, dėl senatvės netekusi dantų, palaidota su viršutiniu dantų protezu. Ant griaučių pastebėti nežymūs, amžiui būdingi degeneraciniai sąnarių pakitimai, taip pat – sugijęs nosies nugarėlės lūžimas, liudijantis apie patirtą traumą.
 
Velionė buvusi aprengta tais pačiais našlės rūbais, kuriuos vilkėjo paskutiniais savo gyvenimo metais. Ji dėvėjo nešiotą, suadytu dešiniuoju rankogaliu tamsaus šilkinio audinio švarką su medvilninio audinio pamušalu. Į švarką buvusi įvilkta šilkinė bliuzelė, kurios priekis ir rankogaliai puošti augaliniu motyvu. Sijonas šilkinis, gėlių motyvais puošto žakardinio audinio, su medvilniniu pamušalu, apačioje puoštas raukiniais. Apatinis sijonas trikotažinis, su šilko raukiniais. Kojinės medvilninės, trikotažinės, apie 65 cm ilgio. Velionė avėjo smailianosiais odiniais bateliais, kurių vieną išsinešė plėšikai. Jos galvūgalyje rastas gipiūrinis, rudos spalvos šilkinis vualis, o kojūgalyje – 1,22 x 1,56 m dydžio gofruoto šilkinio audinio skara.
 
Juozo Tiškevičiaus dovanotas Sofijos vestuvinis žiedas. 1860 m. Fot. Jolanta Klietkutė, 2014 m.Prie palaikų aptiktas kapų plėšikų nepastebėtas grafo Juozapo Tiškevičiaus dovanotas auksinis vestuvinis žiedas su lenkišku įrašu, nurodančiu vedybų datą.
 
Atlikus palaikų tyrimus ir juos identifikavus, sarkofagas 2015 m. buvo registruotas kilnojamųjų kultūros vertybių registre (unikalus kodas 38777). Prieš grąžinant į koplyčią, buvo nutarta kapų plėšikų sugadintą sarkofagą restauruoti. Praeitą mėnesį karstas išvežtas į Vilnių, kur jį atnaujinti ėmėsi UAB „Mažoji restauracija“ (direktorius Rimantas Žvinys). Restauravimo darbus finansuoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos ir Kretingos rajono savivaldybė. Restauratoriai pasižadėjo darbus užbaigti ir atnaujintą sarkofagą į grafų Tiškevičių koplyčią grąžinti iki šių metų pabaigos.
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus