Skip to content Skip to navigation

Ir pakilo tauta – nepabūgus mirties

Ir pakilo tauta – nepabūgus mirties

Pateikta: 2018-01-12 15:21 (atnaujinta: 2018-01-15 09:31)
Kretingiškiai prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Parlamento rūmų. 1991-01-121991 metų sausio 13-oji – ypatinga diena Lietuvos istorijoje: apie mus išgirdo visas pasaulis, nes Lietuvos žmonės plikomis rankomis bandė sulaikyti okupantų tankus. Tačiau šis žygdarbis pareikalavo aukų. Keturiolika Lietuvos vaikų už Tėvynės laisvę atidavė gyvybes, per tūkstantį žmonių buvo sužeista. Jie visi liudijo Tautos valią gyventi nepriklausomai.
 
Dėl tėvynės laisvės savo gyvybes paaukojo Loreta Asanavičiūtė, kuriai tuomet buvo 24-eri, 22-ejų Virginijus Druskinis, 14-metis Darius Gerbutavičius, 22-ejų Rolandas Jankauskas, 25-erių Rimantas Juknevičius, 39-erių Alvydas Kanapinskas, 52-ejų Algimantas Petras Kavoliukas, 25-erių Vidas Maciulevičius, 29-erių Titas Masiulis, 36-erių Alvydas Matulka, 54-erių Apolinaras Juozas Povilaitis, 14-metis Ignas Šimulionis, 44-erių Vytautas Vaitkus, 50-metis Vytautas Koncevičius.
 
Sakoma, jog laikas išgydo žaizdas, malšina skausmą. Tačiau laikas bejėgis iš mūsų atminties ištrinti 1991-ųjų metų sausio 13-ąją. Tragiškoji naktis ir šiandien gyva. Neužmirštama, kaip neužmirštami ir tie, žuvo gindami Tėvynės laisvės bokštą.
 
Sausio 13-osios aukų laidotuvės Vilniuje 1991-01-16. Fotografavo Jonas Staselis. J. Klietkutės kolekcijaPo 27 metų į kai kuriuos tų dienų įvykius žvelgiame kiek kitaip, bet šios dienos svarbos niekas nesumenkins. Tai buvo masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento rūmus ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus.
 
1991 m. sausio mėn. Lietuvoje susiklostė ekstremali situacija: tauta gynė valstybę nuo sovietinės karinės agresijos ir perversmą organizavusių vietos komunistinių jėgų. Parlamentą juosė barikados iš gelžbetonio luitų, metalo strypų, spygliuotos vielos, medžio rąstų, statybinių atliekų ir viso to, kas pasitaikė po ranka, ką galima buvo surasti ir pritaikyti gynybai. Be abejo, tokios kliūtys tebuvo simbolinės – sovietinės karo mašinos tokios plokštės ir luitai negalėjo sulaikyti, tačiau ją sustabdė dešimčių tūkstančių beginklių Lietuvos Respublikos piliečių, kolonomis apjuosusių parlamentą, laisvės siekis ir širdžių pasiryžimas.
 
Sausio 13-osios naktį šarvotoji technika ir profesionalūs smogikai pajudėjo Vilniaus televizijos komplekso (TV bokšto ir administracinio transliacinio centro) link. Kelią jiems užstojo drąsūs beginkliai, savo tiesa ir teisingumu nepalaužiami laisvės gynėjai. Karo mašina nutraukė susipynusių rankų grandinę, užgrobė nacionalinės televizijos ir radijo transliavimo objektus. Buvo pralietas niekuo nekaltų civilių žmonių kraujas.
 
1991 m. Vilnius. Fotografavo Jolanta Klietkutė Neatsitiktinai gynėjus, būriais traukusius prie Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo parlamento rūmų, sutikdavo užrašas ant Gedimino prospektą užtvėrusių gelžbetinio luitų „PARLAMENTAS – LIETUVOS ŠIRDIS“. Žmonės, greičiau intuicija nei logika suvokdami laiko ir įvykių svarbą, susitelkė ten, kur buvo sprendžiamas valstybės, tautos, o tuo pačiu ir kiekvieno iš mūsų likimas. Kaip tik tomis įtampos kupinomis dienomis ir naktimis spontaniškai gimė iki tol neįprastas „sieninės grafikos“ žanras – užrašai ant blokų, stendų, tvorų; fanieros, kartrono, net vyniojamo popieriaus lakštų. Turiniu ir forma jie atspindėjo sudėtingus žmonių jausmus, emocijas, siekius ir viltis. Po tragiškų sausio 13-osios įvykių pasirodė nauji įrašai, pagerbiantys žuvusuosius, išaukštinantys jų aukų prasmę. Lietuviai nebuvo vieni dramatiškoje kovoje dėl savo Laisvės. 
 
Mitingas Vilniuje, 1989 m. Fotografavo Jolanta Klietkutė Paskutinę pagarbą jiems atidavė visa Lietuva. Sausio 16-ąją Lietuvos sostinė Vilnius per daugiaamžę istoriją niekada neregejo tiek dėl bendro skausmo, rimties ryžto susitelkusių tautiečių. Atsisveikinant su žuvusiaisiais poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo: „Lietuva pasilenkia prie jų ir užkloja juos amžina laisve. Tai pirmieji tikrai laisvi Respublikos pilečiai ir pirmosios mūsų Nepriklausomybės aukos. Pasaulis mato – pasiekta smurto ir žiaurumo viršūnė: nužudyti, tankų vikšrais sutraiškyti beginkliai žmonės, kurie niekam negrasino, niekan nekėlė jokio pavojaus. Nedidelė Lietuva šiomis dienomis tapo vėl didelė Ją iškėlė ir išaukštino žuvusių didvyriškumas, dvasios tvirtybė, laisvės meilė. O Lietuva iškelia ir išaukština savo gynėjus, dar sykį patvirtindama, nemirtingumą ir amžiną šlovę suteikia tiktai Tėvynė“.
 
Žuvusiųjų laidotuvės – tautos moralinis referendumas dėl Laisvės ir Nepriklausomybės. Skaudžia kaina sovietinės agresijos ir priešvalstybinių gaivalų pučo scenarijus žlugo. Lietuvos valstybė ir tauta veikė iš vien. Prie Respublikos parlamento rūmų dienomis ir naktimis budėjo tūkstančiai žmonių: vilniečių ir Sąjūdžio pašauktų iš rajonų, miestų, gyvenviečių. Laužai ir barikados, malda ir ryžtas, tikėjimas savo tiesa vyravo mažame žemės lopinėlyje prie Neries... Lietuva sugrįžo į politinį pasaulio žemėlapį, tautų sąmonę, istorijos vyksmą.
 
Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinės šauliai 1991 m. sausio 13-28 d. saugoję Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Parlamento rūmusSausio mėn. prasidėjus neramumams sostinėje kartu su visos Lietuvos žmonėmis aktyviai dalyvavo ir kretingiškiai: saugojo parlamentą, gynė televizijos bokštą, saugojo Klaipėdos meriją, Klaipėdos radijo ir televizijos stotį Giruliuose. Žmonių raginti nereikėjo – netilpo į autobusus. 
 
1991 m. sausio 10 d. po Spaudos rūmų užėmimo ir susidarius ekstremaliai situacijai Lietuvoje, Kretingos rajono valdžia sukvietė neeilinį Tarybos posėdį. Jame dalyvavo: buvęs Kretingos rajono Tarybos pirmininkas Bernardas Anužis, buvęs Kretingos rajono valdytojas Algimantas Šteinys, buvęs Krašto apsaugos Kretingos rajono skyriaus instruktorius Edmundas Musteikis, buvęs Šaulių sąjungos Kretingos „Aušros“ kuopos vadas Stanislovas Srėbalius ir beveik visi tarybos nariai, išskyrus tuos, kurie buvo Vilniuje. Posėdyje buvo sprendžiami svarbiausi klausimai: 1) pasiskirstyta darbais – kas atsakingas už transportą, kas už žmonių sukvietimą, esant vienokiai ar kitokiai situacijai. Svarbu buvo padėti žmonėms išvykti saugoti objektų;  2) priimti konkretūs susitarimai dėl ryšininkinkų, popieriaus saugojimo, racionaliai sutarta dėl veiksmų, jei būtų mėginimų užgrobti redakciją ir spaustuvę; 3) kiekvienas gavo užduotis iš savo žinybų. Sąjūdžio žmonės ir šauliai, tarsi šaukliai gaudė kiekvieną žinią iš Vilniaus, Kauno. Visi degė viltimi ir nepriklausomybės siekiu.
 
1990 m. spalio 6 d. susikūrusi Lietuvos Šaulių sąjungos Kretingos „Aušros“ kuopa, kurios įkūrėju ir vadu tapo Stanislovas Srėbalius, sausio įvykių metu saugojo Klaipėdos meriją. Prie kuopos prisijungė ir dvi kretigiškės savanorės: Klaipėdos medicinos mokyklos studentės Neringa Lazdauskaitė (Grabienė) ir Ilona Jurkšaitytė (Butenienė), kurios 1996 m. buvo apdovanotos Parlamento gynėjo garbės ženklu. Kretingos „Aušros“ kuopos šauliai sausio 13–28 dienomis važiavo saugoti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos (Parlamento) rūmų, kuriuose buvo apginkluoti tik geležiniais strypais.
 
Tais metais Kretingos rajono karinis komisariatas turėjo didelių problemų dėl jaunuolių šaukimo į sovietinę armiją, nes per du paskutinius šaukimus neišleido nė vieno jaunuolio. Už tai buvo apkaltintas ir atimtas karinis laipsnis dirbusiam papulkininkiui Edmundui Musteikiui.
 
Pažyma išduota Robertui Bertašiui pažyminti, kad 1991 m.sausio 6-26 d. saugojo Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Parlamento rūmus, svarbų valstybės objektą, sunkio politinės situacijos Lietuvos Respublikai metu. Pasirašo Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila. 1991-01-241990 m. gruodžio 23 d. Edmundas Musteikis jau įkūrė Kretingos pasienio užkardos Būtingės postą. Ne kartą poste jam teko patirti Klaipėdos jedinstvininkų vadovo, radikalo ir pogrindinio kurstytojo inicijuotų provokacijų ir terorizavimo. Sausio 13-osios vakarą, kaip grupės vyresnysis E. Musteikis su trisdešimties kariškių būriu išvyko į Vilnių, saugoti Parlamento rūmus. Jo būrys buvo patalpintas Vyriausybės posėdžių salėje ir apginkluotas 2 medžiokliniais šautuvais ir dėžute šovinių. Sausio 16 dieną dalis būrio buvo atšaukta ir perkelta saugoti savivaldybę ir valstybės sieną.
 
Sausio mėnesio pradžioje iš karinio Nemirsetos dalinio atvažiavę Sovietų armijos kariškiai, pervažiavo visas Kretingos rajono mokyklas ir surinko jose buvusius mokomuosius ginklus. Ką mokyklose pedagogai spėjo paslėpti, tas atiteko tuometinei milicijai, po to ginklus perėmė Klaipėdos divizija. Vėliau ginklai grąžinti į Kretingos rajono Krašto apsaugos štabą.
 
Sausio 13-osios naktį Kretingoje ypatingų įvykių nebuvo. Kretingiškiai rinkosi saugoti pašto, nes ryšiai buvo svarbiausia. Jo vidinis kiemas buvo užstatytas sunkiasvore mašina. Per Kretingą tankai nevažiavo, nebuvo jokios karinės technikos. Nors galimybe sulaukti kariškių veiksmų buvo labai tikėtina.
 
Kretingos „burokevičininkai“ veikė buvusiame komunistų partijos komitete, kur įsikūrė priešiškų jėgų štabas, rezgęs teroristinius planus prieš taikius žmones.
 
Sausio 13-osios naktį desantininkams užgrobus Lietuvos televizijos bokštą, trumpam buvo dingęs tiesos žodis. Tačiau radijas ir televizija tuoj pat prabilo iš Kauno, iš kur buvo skelbiama svarbi informacija.
 
Laikraščio „Švyturys“ publikacija, 1991-01-23, Nr. 7, p. 2Klaipėdos radijo ir televizijos stotyje Giruliuose, tą naktį dirbę trys kretingiškiai elektromechanikai Edvardas Beniušis, Viktoras Kurbatovas, inžinierius Viktoras Garjonis ir klaipėdietis viršininkas Donatas Šliažas, išgirdę šiurpią žinią, nepasimetė ir greit paruošė aparatūrą Kauno siųstuvų signalams priimti. Tuoj pat radijo bangomis nuskriejo „SOS“ signalas – kvietimas klaipėdiškiams ir aplinkinių rajonų gyventojams, skubėti saugoti Girulių bokšto. Į šį kvietimą atsiliepė ir kretingiškiai. Netrukus Giruliuose, prie radijo ir televizijos pastato suvažiavo minios žmonių su vėliavomis, sunkiasvorėmis mašinomis, kuriomis blokavo įvažiavimus. Stoties koridoriuose buvo paruoštos barikados, laiptuose palikti tik siauri praėjimai. Lauke degė laužai, buvo atvežta lauko virtuvė, pilstoma karšta arbata. Keletas drąsesnių vyrų buvo užlipę į bokštą su žiūronais stebėti, iš kurios pusės pasirodys tankai. 
 
Sausio 9-12 dienomis prie Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo parlamento rūmų ir televizijos bokšto budėjo vydmantiškiai: buvę tremtiniai poetė Nijolė Rimkienėi ir vyras Rimantas Rimkus su dukra, Vitalija Mikalauskienė, kretingiškiai Jadvyga Šorienė, Tomas Brasa, Romanas Sabakonis, Elzbieta Vaičekauskienė, Algirdas Riauka, Juozas Zubė, karteniškis Alfonsas Kaknevičius ir daugelis kitų.
 
Nuo sausio 8 dienos iki vasario pradžios Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo parlamento rūmuose ir jų prieigose budėjo kretingiškis, Lietuvos Krašto apsaugos savanoris Robertas Bertašius (dabar majoras, atsargos karininkas) apdovanotas Parlamento gynėjo garbės ženklu, Sausio 13-osios atminimo medaliu, Šaulių žvaigždės medaliu, Antro laipsnio ženklu „Tėvynės labui“, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. 
 
Rotušės aikštėje įvykusio protesto mitingo telegrama (kopija), pasiųsta Sovietų Sąjungos prezidentui M.S.Gorbačiovui, dėl pilietinės nepaklusnumo akcijos. 1991-01-13Sausio 13-osios atminimo medaliu apdovanota šešiolika Kretingos krašto laisvės gynėjų.
 
Po tragiškos sausio 13-osios nakties per visą Lietuvą nuvilnijo protesto mitingų banga prieš naują sovietinę savivalę. Kretingos Rotušės aikšteje taip pat įvyko protesto mitingas, kurio metu buvo pasmerkti Sovietinės armijos teroristiniai veiksmai prieš beginklius Lietuvos žmones, pasmerkti „vedliai“ atvėrę barbarams Lietuvos televizijos studijos duris, žuvusiųjų vardu raudonieji barbarai buvo prakeikti...
 
Mitingo metu buvo pasirašyta ir išsiųsta telegrama Sovietų Sąjungos prezidentui Michailui Sergejui Gorbačiovui: „Mes, Kretingos rajono žmonės, sausio 13 dieną susirinkę į protesto mitingą, pareiškiame, kad brangi Lietuvos Nepriklausomybė, todėl paklusime tik teisėtai išrinktos Respublikos valdžios įstatymams. Jei jos nebus, mes pradėsime piketines nepaklusnumo akcijas“.
 
Daug tokių telegramų sausio dienomis buvo išsiųsta ir nuo Kretingos žmonių, organizacijų, kolektyvų. Tūkstančiai protesto telegramų tada plaukė į Maskvą, Sovietų Sąjungos prezidentui M. S. Gorbačiovui, Sovietų Sąjungos Aukščiausiajai Tarybai. Tik ar į jas įsiklausė tie, kam šie žodžiai buvo skirti.
 
Sužvėrėję desantininkai, vykdydami Kremliaus valią, Lietuvai „padovanojo“ kruvinąjį sekmadienį. Šį sovietų smurtą pasmerkė ne tik nepalūžusi mūsų tauta, bet ir visas pasaulis. Kas pasakys, kokį nužmogėjimo aktą sausio 13-osios naktį Lietuvos žemėje vykdė raudonasis teroras... Su tankais prieš beginklį taikų žmogų... Taip elgtis galėjo tik žmonijos atplaišos, kurių žodyne nėra sąvokų: TĖVYNĖ, MOTINA, LAISVĖ, ŽMOGIŠKUMAS...
 
Visada būkime budrūs... Nepraraskime vilties... Tikėkime, kad išbrisime iš niūdienos sunkių problemų. Nepalūžkime ir branginkime tas vertybes, dėl kurių grūmėmės tą 1991-ųjų siaubo naktį. Niekas negali nugalėti TAUTOS, einančios į LAISVĘ, NEPRIKLAUSOMYBĘ.
 

Kretingos krašto žmonės, apdovanoti sausio 13-osios atminimo medaliu

Leonas ADOMAUSKAS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.)
Donatas BALSYS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdopvanotas 1992 m. kovo4 d.)
Robertas BERTAŠIUS (Lietuvos krašto apsaugos savanoris, Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas, atsargos karininkas. Apdovanotas 1992 m. sausio 9 d.)
Antanas DRUNGILAS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.
Valerijonas EINIKIS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.)
Vladas EINIKIS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.
Mateušas MOCKUS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.
Ignas MIKLOVAS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.
Valdemaras POVILAITIS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d. 
Algirdas RIAUKA (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.)
Stanislovas SRĖBALIUS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. lapkričio 18 d.)
Algirdas STAŠYS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.)
Antanas STONKUS (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas. Apdovanotas 1992 m. sausio 9 d.)
Jadvyga ŠORIENĖ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėja. Apdovanota 1992 m. sausio 9 d.)
Juozapas Antanas VILUCKIS (Lietuvos Šaulių Sąjungos Žemaitijos rinktinė. Apdovanotas 1992 m. kovo 4 d.)
Juozas ZUBĖ (Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynėjas. Apdovanotas 1992 m. sausio 9 d.)
 
Aurelija Danguolė Gedgaudienė,
Archeologijos ir istorijos skyriaus istorikė