Skip to content Skip to navigation

IŠ KRETINGOS DVARO PARKO ISTORIJOS

IŠ KRETINGOS DVARO PARKO ISTORIJOS

Pateikta: 2017-07-03 09:48 (atnaujinta: 2017-10-03 09:26)

Prancūziškojo parko šiaurės rytinis skveras ir fontanas su gnomo skulptūra iš šiaurės rytų pusės. Dešinėje pusėje virš liepų kyšo rotondos stogas su smaile. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.

Nuo XIX amžiaus iki pat Pirmojo pasaulinio karo Kretinga garsėjo dvaro parku, kurį labiausiai išpuoselėjo grafas Juozapas Tiškevičius, įkūręs 1875 metais Kretingoje savo šeimos rezidenciją. Pasauliniai karai ir sovietinė okupacija šią nuostabią grožio oazę sunaikino. Buvusį parką mena išlikę fragmentai – liepų ir kaštonų alėjos, parko tvoros, tvenkiniai, krioklio uola, altanos kalva ir pora akmeninių suolų... 
 
***
 
Dvaro sodybą nuo seno juosė ir karštomis vasaros dienomis nuo kaitros saugojo tradiciniai šiam kraštui želdiniai – liepos, ąžuolai, klevai, uosiai, šermukšniai, beržai, prie tvenkinio ir į jį įtekančio upelio augo juodalksniai. Iki šių dienų dvaro kieme išliko keletas senų ąžuolų. Pasak padavimo po vienu didžiuliu ąžuolu, kurį audra nuvertė XX a. pradžioje, mėgęs sėdėti ir savo būsimus darbus apmąstyti didysis Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, sumanęs XVII a. pradžioje šalia dvaro pastatyti bažnyčią su vienuolynu ir miestą.
 
Dvaro parkui pradžią davė Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio tarp 1771–1790 metų užveistas didelis vaismedžių sodas. Jis buvo geometrinio plano, su takais, liepų alėjomis padalintas į 16-ką stačiakampių dalių, plytėjo į pietus nuo rūmų. Sode augo per 320 įvairių vietinių ir introdukuotų rūšių vaismedžių. 
 
Dvarą įsigiję grafai Zubovai greta sodo ėmėsi kurti peizažinį (angliškąjį) parką. Jame, nekeičiant natūralaus reljefo, buvo išryškintos natūraliai augančių želdinių grupės, suformuoti apžvalgos takai, pastatytos kelios pavėsinės. Peizažiniam parkui pagyvinti už senojo tvenkinio upelio slėnyje buvo iškastas aptakios konfigūracijos antrasis tvenkinys, kurio krantinės sutvirtintos akmenimis.

Dvaro matininkas Jonas Šostakas. Fot. N. Dosas. Sankt Peterburgas, 1875 m.

Priešais senuosius rūmus buvo įrengtas gėlynas ir nedidelis dekoratyvinis baseinas su fontanu. Pasak dvaro tarnautojo Vladislovo Suchaneko, fontaną puošė didelė, iš žalvario ir švino nulieta, moters skulptūra.
 
Nuo Kretingos miesto ir Kartenos kelio (dab. Vytauto g.) link parko dvaro laukais vedė dvi kaštonų alėjos: viena ėjo palei vaismedžių sodo rytinį pakraštį (išliko šiaurinė dalis, esanti tarp dvaro parko ir ligoninės), o kita nuo Kartenos kelio parėjo antrojo tvenkinio pietine pakrante (išliko jos fragmentas Dvaro gatvės pradžioje). Abi alėjos susikirto ties užtvankos pylimu, skiriančiu senąjį ir antrąjį tvenkinius. 
 
Prie peizažinio parko buvo prijungta šiaurės vakarinė vaismedžių sodo dalis, kurią 1816 metais apjuosė aukšta akmenų mūro siena. Iki mūsų dienų išliko tik vakarinė šios tvoros dalis, skirianti parką nuo Vilniaus gatvės. Sodui sumažėjus, 1874 metais jame tebeaugo 194 vaismedžiai: 120 obelų, 70 kriaušių, 4 apelsinmedžiai.
 
Grafų Zubovų įkurtas ir puoselėjamas Kretingos dvaro parkas kartu su Gargždų, Plungės, Rietavo ir Šateikių dvarų parkais 1839 metais buvo išrinktas į gražiausių Telšių paviete angliškojo stiliaus parkų penketuką.
 
Dvarą įsigijęs grafas Juozapas Tiškevičius 1875 metais iš Lentvario į Kretingą perkėlė savo šeimos rezidenciją. Baigęs statyti naujus, mūrinius rūmus jis ėmėsi pertvarkyti parką, suteikdamas jam prancūziškojo (geometrinio) parko bruožų. Pagal dvaro matininko Jono Šostako 1878–1880 metais parengtus projektus angliškojo parko dalyje buvo įrengti trys kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu, o prancūziškajame parke – 4 nauji fontanai.
 
Peizažinėje (angliškoje) parko dalyje prie Salantų kelio buvo supilta kalva altanai, nuo kurios atsivėrė rūmus supančio parko su tvenkiniu panorama. Atokiau nuo altanos, tvenkinio šiaurinio kranto šlaite buvo įrengta krioklio uola, į kurią gražiausias vaizdas atsiverdavo nuo rūmų verandos ir parko centrinės dalies (parterio).

Dvaro daržininkas Liudvikas Haidukas. Nežinomas fotografas, XX a. pr.

Šalia krioklio buvo pastatytas didžiulis plokščias akmuo, kuriame iškaltas dvipusis suolas. Nuo jo atsiverdavo abiejų tvenkinių ir juos supančių želdinių panorama. Akmenį dvaro gyventojai seniau vadino Sostu, o vėliau praminė Meilės akmeniu. Pasakojama, kad ant jo sėdėjusi rusų imperatorė Kotryna II, atvykusi į svečius pas savo favoritą ir meilužį Kretingos dvarininką kunigaikštį Platoną Zubovą. Deja, tai tik graži legenda, kadangi imperatorė mirė 1796 m., kai Kretingą dar tebevaldė grafai Potockiai.
 
Pasak dvariškio Vladislovo Suchaneko, šis akmuo Zubovų laikais „buvo skirtas fontano pjedestalui“. Juozapui Tiškevičiui panaikinus nebeveikiantį fontaną, darbininkai „uždėjo fontano pjedestalą (akmenį) ant didelių ratų su jaučiais, jį nuvežė prie I-mo tvenkinio ir padėjo. Akmens viršaus viduryje yra skylė, į kurią buvo įstatytas geležis pritvirtinimui žalvario statulos.“ 
 
Dvarą paveldėjęs Aleksandras Tiškevičius senojo dvaro tvenkinio centrinėje dalyje priešais rūmus XX a. pradžioje įrengė fontaną, kurį galima pamatyti vokiečių leidėjo Oto Albrechto apie 1915 metus Berlyne išleistame atviruke.
 
Antrasis tvenkinys buvo praplėstas ir pagilintas, skirtas rekreacijai. Jame supilta sala, kurią su krantu jungė medinis, arkinis, kiauraraščiais ornamentais papuoštas tiltelis. Pietinė tvenkinio krantinė buvusi išgrįsta akmenimis ir lentomis, čia įrengtos dvariškių maudyklės. Tvenkinyje galima buvo pasiplaukioti valtimi. Priešingame krante J. Tiškevičius pastatė mūrinę šveicariško stiliaus vilą – svečių namus, kuriuos vėliau pritaikė dvaro ligoninei bei senelių ir vaikų prieglaudai. 
 
Iš antrojo tvenkinio ąžuoliniais vamzdžiais buvo tiekiamas vanduo kriokliui, parko fontanams bei dvaro vandentiekiui.

Prancūziškojo parko šiaurės rytinio skvero plano projektas. Aut. architektas Johann Larass. 1879 m.

Už antrojo tvenkinio buvo iškastas trečiasis. Jame veisėsi vandens paukščiai, tapdavę grafų Tiškevičių ir jų svečių medžioklės laimikiu. Už šio tvenkinio buvusi iškasta kūdra, pavadinta Dvario prūdu arba Dvaro ežerėliu. Jos vandeniu buvo girdomi dvaro ganyklose ganęsi galvijai, o sausros metu vanduo naudotas nusekusių tvenkinių vandens lygiui pakelti. 
 
Parterio centre buvo įrengtas nuostabaus grožio prancūziško ornamentinio stiliaus gėlynas, kurį ratu juosė pagrindinis privažiavimas prie rūmų paradinio įėjimo. Į šiaurės rytus nuo gėlyno buvo nedidelė altanos kalvelė, kurioje augo kaštonas, o papėdėje ratu stovėjo suoliukai. Parterio pietrytiniame ir pietvakariniame kampuose, arčiau prancūziškosios parko dalies augo ąžuolų grupės. Pietrytinėje dalyje tarp ąžuolų buvusi įrengta nedidelė altana – stalas su suoliukais poilsiui.
 
Vakarinėje parterio dalyje priešais rūmų vakariniame korpuse buvusius grafų Sofijos ir Juozapo Tiškevičių apartamentus buvo įrengtas naujas, apskritas dekoratyvinis baseinas su fontanu. 1890 metais Paulinos Mongirdaitės daryta nuotrauka liudija, kad jame stovėjo antikinė mergaitės skulptūra, virš kurios trykštantis vanduo įgaudavo skėčio formą. Pasak dvaro tarnautojų šeimoje gimusios ir užaugusios mokytojos Sofijos Tutlaitės, vėliau, Aleksandro Tiškevičiaus valdymo laikais fontane stovėjusi kita skulptūra: du nuogi berniukai, laikantys virš galvų iškeltą dubenį, iš kurio tryško vanduo.

Karo muziejui padovanota gnomo (nykštuko) skulptūra iš Kretingos dvaro fontano. Fot. Donatas Butkus, 2007 m.

Į pietus nuo parko parterio buvo formuojamas prancūziškasis (geometrinis) parkas. Jį sudarė 4 stačiakampiai skverai, kuriuos skyrė ir juosė karpomų mažalapių liepų alėjos. Liepos sodininko žirklėmis buvo karpomos dviejų metrų aukštyje ir sudarydavo ištisinį pavėsingą tunelį, iš kurio pro nedideles angas galima buvo patekti į vieną iš skverų.
 
Dviejų skverų projektus 1879 metais parengė vienas geriausių Prūsijos (Vokietijos) parkų architektų Johanas Larasas (1820–1893). Kiti du skverai, reikia manyti, buvo rengiami pagal tuos pačius, šiek tiek pakoreguotus, eskizus. Gėlynus ir želdynus kūrė ir prižiūrėjo vengrų kilmės dvaro daržininkas, karališkasis sodininkas-planuotojas Liudvikas Haidukas (1856–1914), amato paslapčių mokęsis Habsburgų dinastijos Šionbruno rezidencijoje šalia Vienos (Austrija).

Archeologinių tyrimų metu 2006 m. atkastų šiaurės rytinio skvero fontano baseino liekanų planas. Braižė Dovilė Jonkuvienė, Julius Kanarskas. 2006 m.

Kiekviename skvere buvo pasodinti gėlynai, introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, kuriuos juosė ratu einantys takai. Šiaurės rytiniame skvere buvo įrengtas rožynas, šiaurės vakariniame, arčiausiai pagrindinių vartų, puošnus gėlynas. Pietrytiniame ir pietvakariniame skveruose gėlių buvo mažiau: čia dominavo dekoratyviniai krūmai ir veja. Ties kiekvieno skvero kampais stovėjo 4 skulptūros, vaizduojančios antikiniais graikių rūbais vilkinčias moteris, simbolizavusias pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą. Be to, anot dvariškių prisiminimų, prie pagrindinių vartų esančiame šiaurės vakariniame skvere dar buvusi Mozės skulptūra.
 
Kiekvieno skvero viduryje buvo įrengta po fontaną, kurių dekoratyviniai baseinai buvo skirtingų formų. Rožyno skvero baseinas buvo pagrindinės skvero ašies kryptimi ištęsto ovalo su žvaigždiniais kampais pavidalo. Ties jo galais buvo įrengta po vandens purkštuką, o centre ant riedulių pastatyta bronzinė skulptūra, vaizduojanti stovintį gnomą (nykštuką), abiem rankomis plėšiantį pusiau uolieną, iš kurios į viršų trykšta vandens čiurkšlė. Šio fontano liekanas pavyko aptikti ir ištirti 2006 metais. Jo baseinas buvęs 16 m ilgio ir 10,5 m pločio, vidutinio dydžio ir smulkiais akmenimis išgrįstu dugnu. Baseino sienelės išmūrytos iš dvaro plytinėje degtų raudono molio plytų ir tinkuotos su kalkėmis maišytu tinku. Ties šiaurės rytiniu galu buvusi mūrinė kvadratinio plano šachta vandentiekio sklendei.

Prancūziškojo parko šiaurės vakarinio skvero plano projektas. Aut. architektas Johann Larass. 1879 m.

Šiaurės vakarinio skvero (dabar čia stovi bendrabutis, kuriame veikia socialiniai būstai) fontano baseinas buvo mažesnis, taisyklingo kompaktiško plano. 1890 metais Paulinos Mongirdaitės darytoje nuotraukoje matosi, kad šiame fontane vanduo tryško iš uoloje įrengto purkštuko. Pasak dvariškių atsiminimų, jo centre buvusi Galijoto skulptūra. XX a. pradžioje P. Mongirdaitės išleistame atviruke matyti, kad fontano centre buvusi pro plyšį uoloje kyšanti žmogaus pusfigūrė, vienoje iš iškeltų rankų laikanti vamzdelį, iš kurio į viršų trykšta vandens srovė. 
 
Apie kitus du fontanus detalesnių duomenų neturime. Iš dvariškių atsiminimų žinoma, kad viename jų stovėjusi „balta statula, vaizduojanti mergaitę, liejančią vandenį iš balto indelio.“
 
Skverus apšvietė didelės žibalinės lempos, pritaisytos prie aukštų geležinių stulpų su puslankio pavidalo viršūnėmis.

Šiaurės vakarinis skveras ir fontanas su Galijoto (?) pusfigūrės skulptūra iš vakarų pusės. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.

Geometrinę (prancūziškąją) parko dalį iš rytų, pietų ir vakarų pusių juosė akmenų mūro tvora, o šiaurės pusėje nuo parterio skyrė platus takas. Ties tvoros kampais parke stovėjo žalvarinės stirnų skulptūros, o abipus alėjos buvo pastatyta po stambų akmenį su jo paviršiuje iškaltu suolu (vienas iš tų suolų išliko prie tvenkinio, šalia tiltelio).
 
Alėjų susikirtime buvo suformuota erdvi, apvali, gerai apšviesta aikštelė, kurioje stovėjo medinė rotonda – poilsiui skirtas apskrito plano vienos patalpos statinys, dengtas kupolu ir apjuostas kolonomis. Nuo miesto pusės į rotondą buvo įeinamą pro puošniai dekoruotą arką, o nuo rūmų pusės buvo įrengti dvivėriai ažūriniai varteliai. Pastato sienos ir stogas buvo apaugę vijokliais. Vasarą rotondoje grodavo kazokų, o 1882–1891 m. – rūmų orkestras.

Prancūziškojo parko pietrytinis skveras su fontanu iš pietvakarių pusės. Nežinomas fotografas. Apie 1915 m.

Iš parko liepų alėjomis galima buvo patekti į vaismedžių sodą. Jame, alėjų susikirtimuose taip pat buvo įrengta pora erdvių apskrito plano aikštelių su altanomis. Skverų ir alėjų takai buvo grįsti smulkiais akmenukais arba plūkti iš žvyro. Juos nuolat prižiūrėjo dvi darbininkės.
 
Kai kurie autoriai mano, kad parką kuriant prisidėjo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Fransua Andrė (1840–1911). Tačiau šis garsus kūrėjas Tiškevičių Lentvario, Užutrakio ir Lentvario dvarų parkus kūrė 1896–1898 metais, kai Kretingos dvaro parkas jau seniai buvo išgarsėjęs. 
 
Grafų Tiškevičių rūpesčiu atnaujintas parkas įgavo mišriems parkams būdingų bruožų. Parką ir prie jo besiglaudžiantį vaismedžių sodą grafai pavadino bendru vardu – Vasaros sodu, nuo Vilniaus gatvės jį atitvėrė degto molio plytų tvora. 

Karpomų mažalapių liepų alėja ir pietrytinis skveras iš pietvakarių pusės. Liepų alėjos gale matosi rotonda. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.

Skirtingai nuo kitų didikų, grafai Tiškevičiai leido Vasaros sode pasivaikščioti kiekvienam mirtingajam. Lankytojams įėjimas į parką buvo įrengtas nuo Vilniaus gatvės pusės. Prie vartelių kabėjusi iškaba skelbė, kada vasaros sode (parke) draudžiama vedžiotis šunis, vaikščioti žolynais ir skinti gėles (Gėlę nusiskinti be grafo Juozapo Tiškevičiaus leidimo neturėjo teisės net jo vaikai). Norintieji detaliau sužinoti apie parke augančias gėles bei augalus galėjo išsikviesti sodininką Liudviką Haiduką, kuris mielai priimdavo lankytojus ir papasakodavo apie savo ir samdomų darbininkų rankomis sukurtą pasakišką grožį.
 
Parke lankėsi aukšto rango valdžios pareigūnai, su Tiškevičiais bendravę Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos didikai. Vasarą svečiuodavosi vasarotojai iš Rytų Prūsijos (Juodkrantės ir pan.) ir Palangos kurortų, nes Kretingos parkas buvo vienintelis arčiausiai jūros (iki 1897 m., kol nebuvo įkurtas Palangos dvaro parkas). XIX a. pab. – XX a. pr. Kretingos parkas laikytas vienu gražiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje.

Rotondos vaizdas pareinant nuo miesto pusės. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.

Parko naikinimas prasidėjo Pirmojo pasaulinio karo metais. Dvaro paveldėtojui Aleksandrui Tiškevičiui ir naujajam daržininkui Andrejui Bogdanui pasitraukus iš Kretingos, dvare įsikūrusi okupacinė vokiečių valdžia parku nesirūpino, nuardė didesniąją akmenų mūro tvoros dalį. Be priežiūros likę sunyko rožynas ir gėlynai, pažeista buvo vandens tiekimo sistema, dingo žalvarinės stirnų skulptūros, dalis fontanų ir skverų skulptūrų.
 
Po karo grįžęs Aleksandras Tiškevičius bandė parką atkurti, tačiau Lietuvos žemės reformos metu netekęs didžiosios dalies valdytų žemių jis prarado pagrindinį pajamų šaltinį. Grafas išsaugojo parko struktūrą ir želdinius, parteryje priešais rūmus atkūrė žvaigždinio plano gėlyną, tačiau buvo priverstas atsisakyti brangiai kainuojančių fontanų. Liudininkai teigia, kad buvo paliktas tik vienas fontanas (prie didžiųjų vartų), o kiti užpilti atvežtine žeme, jų teritorija paversta veja. Uolieną skeliančio gnomo skulptūrą, keletą kiparisų ir tujų medžių bei dalį parko šviestuvų grafas padovanojo kretingiškio generolo Vlado Nagevičiaus kuriamam Karo muziejaus sodeliui. 
 
Po Antrojo pasaulinio karo dvare įsikūrus Kretingos tarybiniam ūkiui, jo direktoriaus Semionovo įsakymu 1946–1947 metais dvaro parkas su vaismedžių sodu buvo gerokai išretintas malkoms, išnaikinti seni, paminkliniai medžiai ir vaismedžiai.
 
Pagal 1951 ir 1959 metais patvirtintus Kretingos miesto užstatymo projektus dvaro parkas ir sodas turėjo tapti miesto parku, 1958 metais paskelbtas valstybės saugomu gamtos paminklu. Nežiūrint į tai, parko vientisumas ir harmonija buvo sugriauta, didelė parko dalis prarasta: vaismedžių sodas iškirstas, gėlynas ir prancūziškosios parko dalies skverų želdiniai sunaikinti, palikta tik keletas senų ąžuolų, kaštonų, pavienių medžių, liepų alėjos. Prancūziškojo parko teritorijoje buvo pastatyti žemės ūkio mokyklos (technikumo) šiltnamiai, įrengta žaidimų aikštelė, pastatyti du daugiaaukščiai mūriniai bendrabučiai, elektros pastotė. Į vaismedžių sodą buvo perkeltos sovietų kariuomenės karių kapinės, jame pastatyti garažai, katilinė, šaudykla. 

Krioklio uola prie tvenkinio priešais rūmus. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m.

Visuomenei ir valdžios įstaigoms daugiau dėmesio pradėjus skirti kultūros ir gamtos paveldo išsaugojimui, Kretingos žemės ūkio technikumo (aukštesniosios žemės ūkio mokyklos) administracijos iniciatyva 1970 metais architekto A. Jovaišos vadovaujama grupė parengė parko sutvarkymo projektą. Naują parko želdinių projektą 1978 metais sukūrė architektas Algis Knyva. Pagal šiuos projektus apželdinta iki tol dirvonavusi buvusio vaismedžių sodo teritorija.
 
Aukštesniosios žemės ūkio mokyklos pradėtus parko atkūrimo darbus nuo 1992 metų tęsia Kretingos muziejus. Per ketvirtį amžiaus buvo atnaujinti parko alėjų takai, įrengtos dvi poilsio aikštelės, sodinami nauji medžiai, atkurtas parteris su žiediniu taku, gėlynais (rožynu) ir fontanu, įrengti nauji apžvalgos takai prie senojo tvenkinio, įkurtas unikalus, kretingiškių ir muziejaus lankytojų pamėgtas astronominis kalendorius su saulės laikrodžiu, nugriauta šaudykla, katilinė, dalis garažų, mokomasis korpusas. 1997 metais Kretingos dvaro sodyba su parku buvo paskelbta valstybės saugoma kultūros vertybe, o 2005 metais pripažinta nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paveldo objektu.
 
Nugriovus sovietmečiu statytą mokomąjį korpusą, atsivėrė erdvi parterio panorama. Atstačius verandą ir altanas, atnaujinus tvenkinio pietinės pakrantės takus, užbaigus pagrindinio žiedinio privažiavimo rekonstrukciją atsiras nauja rekreacinė erdvė šalia dvaro rūmų.

Ūkio banko Kretingos skyriaus vedėjas Simonas Jurgis Simutis su žmona, Kretingsodžio (Kretingos 3-iosios) pradžios mokyklos vedėja Magdalena Perkumaite-Simutiene prie skulptūros dvaro parke. Fot. Simonas Simutis. Apie 1930 m.

Muziejaus administracija siekia atkurti neužstatytąją prancūziškojo (geometrinio) parko dalį. Remiantis 2006 metų archeologinių tyrinėjimų duomenimis, archyvinėmis nuotraukomis ir parkų architekto Johano Laraso 1879 metais parengtu planu pirmiausia ruošiamasi atkurti šiaurės rytinį skverą su fontanu. Šis skveras jungėsi su pietrytinėje ir šiaurės vakarinėje parko dalyje buvusiais kitais dviem skverais. Šiaurės vakarinio skvero didžioji dalis yra užstatyta, o išlikusiame plote 2006 metais nutiesti takai ir pasodinti gėlynai. Pietrytinėje geometrinio parko dalyje yra jau antrą dešimtmetį nenaudojama ir apleista asfaltuota žaidimų aikštelė, kurioje buvo dar vienas skveras su gėlynais, tujomis, skulptūromis ir fontanu. Šiam skverui atkurti taip pat yra visos galimybės, apie jį renkami archyviniai-istoriniai duomenys. Juos žymiai papildyti galėtų archeologiniai kasinėjimai, kurie leistų atsekti skvero takų ir gėlynų išplanavimą, nustatyti čia buvusio fontano formą ir matmenis. 
 
Kretingos dvaro parkas tebėra mėgiamas kretingiškių ir padvariškių, vasaros sezono metu, kaip ir grafų Tiškevičių laikais, gausiai lankomas turistų ir poilsiautojų. Atgaivinant parką buvo išpuoselėta lengviausiai atkuriama peizažinė parko dalis. Belieka kantriai laukti atgimstant prancūziškojo (geometrinio) parko su gėlynais, fontanais, dekoratyviniais krūmais, skulptūromis, atgaivintomis karpomų mažalapių liepų alėjomis ir kretingiškius bei miesto svečius rotondoje pasitinkančiu dvaro orkestru.
 
Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus