Skip to content Skip to navigation

Jakovo Rabinovičiaus namas

Jakovo Rabinovičiaus namas

Pateikta: 2017-11-27 08:33 (atnaujinta: 2017-11-27 08:58)

S. Livšico vaistų ir reikmenų parduotuvė apie 1910 m. Fot. Paulina Mongirdaitė. Kretingos muziejus

Po 1941 metų gaisro Kretingos senamiestyje prie Rotušės aikštės išliko tik keli seni namai, statyti XIX amžiuje. Vienas iš jų – aikštės ir Vytauto gatvės kampe stovintis Jakovo Rabinovičiaus tinkuoto mūro namas, sovietmečiu garsėjęs jame gaminamais ir parduodamas skaniais kulinarijos gaminiais. Per pusantro šimtmečio istoriją ne kartą keitėsi pastato savininkai, kito jo išvaizda, patalpose veikė įvairios komercinės, administracinės ir visuomeninės įstaigos.
***

S. Livšico vaistų ir reikmenų parduotuvė apie 1912 m. Fot. Paulina Mongirdaitė. Kretingos muziejus

Pirmasis pastatas šioje posesijoje buvo pastatytas po 1609 metų, pradėjus statyti Karolštatą – Kretingos miestą. Posesija to meto mieste užėmė svarbią vietą, nes prie jos į turgaus aikštę įsiliejo Vytauto gatvė, kuria iki pat XX amžiaus vidurio ėjo svarbus prekybos kelias, jungęs Šiaurės vakarų Žemaitijos miestelius su Kretinga, o toliau – su Klaipėdos uostu. Palei posesijos vakarinį kraštą nuo aikštės kampo šiaurės kryptimi ėjo nedidelė gatvė, kuri rėmėsi į pranciškonų vienuolyno sodo tvorą. Dėl to ši gatvelė iš pradžių buvo vadinama Vienuolyno sodo, vėliau – Sodo, tarpukariu – Rytų, Aušros gatve, o pokariu atsidūrė naujai suformuotoje Tarybų (dabar Rotušės) aikštėje. 
 
XVII-XIX amžiais aprašoma posesija pateko prie Sodo (Aušros) gatvei priskirtų namų valdų. Jos pietvakarinėje dalyje, kampe, dabartinio mūrinio namo vietoje stovėjo medinis gyvenamasis namas, trumpuoju (galiniu) fasadu atsuktas į Sodo gatvę. Jis turėjo būti vienaukštis, stačiakampio plano, 1-2 kambarių, su kamara ir virtuve, įstiklintais langais, šiaudiniu stogu, be kamino. 1771 metų dvaro inventorius leidžia teigti, kad posesiją su namu tuo metu iš Kretingos dvarininko, Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio nuomojosi katalikas, miesto pilietis Pranciškus Špučys (Franciszek Szpucis).

J. Rabinavičiaus namas apie 1938 m. Fot. Stasys Vaitkevičius. Kretingos muziejus

Per 1788 metų balandžio–birželio mėnesiais praūžusius tris gaisrus visi miesto centre stovėję mediniai namai sudegė. Sudegusio namo vietoje Vytauto gatvės ir aikštės kampe buvo pastatytas naujas medinis pastatas. Nors miesto valdymo nuostatuose nuo 1771 metų buvo reikalaujama naujus namus prie aikštės statyti mūrinius, tačiau po didelių gaisrų, kai tekdavo atstatyti didesnę pusę miesto, šio reikalavimo nebuvo paisoma.
 
Iki tarpukario Lietuvos žemės reformos posesija priklausė Kretingos dvarui, kurio savininkams žemės sklypo nuomininkas mokėjo nustatyto dydžio činšą – žemės nuomos mokestį pinigais. Išlikę archyviniai dvaro dokumentai leidžia manyti, kad aprašomą posesiją 1879–1890 metais iš grafo Juozapo Tiškevičiaus nuomojosi žydas verslininkas Michelis Dribinas ir jo duktė Chaja Dribin.

 Emilija Bavarskienė, Henrikas Bavarskis (sūnus), tarpduryje – Stasys Bavarskis. Apie 1931 m. Vilijos Handschin archyvas

Deja, XIX amžiaus dokumentuose nekalbama apie posesijoje stovėjusius pastatus. Pagal nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos duomenis dabartinis mūrinis namas buvęs pastatytas 1888 metais. Kitų istorinių duomenų, patvirtinančių jo statybos datą, kol kas nėra žinoma. Vis tik panašu, kad ši data metais ar dviem paankstinta. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad per 1889 metų vasarą kilusį didelį gaisrą vėl sudegė visi prie turgavietės stovėję namai, netgi mūrinė senoji evangelikų liuteronų bažnyčia. Po šio gaisro 1889–1890 metais pastatyta daug mūrinių namų. Panašu, kad tais metais iškilo ir namas Vytauto gatvėje 1.  
 
Pastatas ryškiai išsiskyrė iš kitų miesto centre stovėjusių mūrinių namų. Jis buvo istorizmo architektūros, turintis neogotikos bruožų, vienaukštis, tinkuoto mūro sienomis, stačiakampio plano, su raudonų plytų mūro ertikiu ir pastogėje įrengtomis mansardos tipo gyvenamosiomis patalpomis, trumpuoju fasadu atsuktas į buvusią Sodo (Aušros) gatvę. Ertikio sienas puošė figūriniais karnizai ir tinkuotos nišos. Stogas buvęs dvišlaitis, gegninės konstrukcijos, dengtas čerpėmis. Virš jo kilo trys raudonų plytų mūro kaminai.

Knygyno „Vairas“ filialas Kretingoje. Už prekystalio Stasys ir Emilija Bavarskiai, priešais prekystalį kairėje – Danevičius, dešinėje – Henrikas Bavarskis. Apie 1931 m. Vilijos Handschin archyvas

Pagrindinis eksterjero akcentas – kampinis įėjimas nuo aikštės į prekybines patalpas, priešais kurį iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi dviejų apvalių kolonų prilaikoma pastogė. Jo durys buvo medinės, dvivėrės, filinginės, iki pusės įstiklintos, o virš durų įrengtas horizontalus švieslangis, kurį sudarė 3 stiklai: viduryje – kvadratinis, šonuose – stačiakampiai. Priešais duris buvę dviejų pakopų laipteliai. Virš įėjimo kilo nedidelis stačiakampis frontonas su atiku. Ties jo viduriu buvęs įrengtas arkinis švieslangis, o atiko centre – pusiau apskrita niša. Be pagrindinio įėjimo, Vytauto gatvės pusėje buvę dar du šoniniai įėjimai, vedantys į komercines patalpas.
 
Apie 1910–1912 metus namas rekonstruotas: nuo Vytauto gatvės ties šoninio fasado viduriu pastogėje pristatytas masyvus, virš namo stogo iškilęs mezoninas su trikampiu raudonų plytų mūro dviejų tarpsnių frontonu bei balkonu.
 
Pastato pirmajame aukšte buvo 10 patalpų. Nuo Vytauto gatvės pusės 4 komercinės paskirties patalpose veikė mažiausiai 3 parduotuvės. Kiemo pusėje buvusios 6 patalpos naudotos nuomininkams gyventi ir prekėms sandėliuoti. Viena jų, kurioje buvo įėjimas iš kiemo, naudota kaip priemenė: joje buvę įrengti laiptai mansardoje gyvenusiai namo savininko šeimai. Pagrindinėse patalpose, į kurias patenkama pro kampinį įėjimą, iki 1915 metų veikė žydų kilmės verslininko S. Livšico vaistų ir medicinos reikmenų parduotuvė.

Šventinė eisena prie Jakovo Rabinovičiaus namo (kairėje) ir Kretingos vartotojų bendrovės pastato. Romualdo Beniušio archyvas

Tarpukariu pastatas priklausė žydų verslininkui Jokūbui Rabinavičiui (Jakovui Rabinovičiui). Čia jis įsirengė optikos prekių parduotuvę, o dalį pirmojo aukšto patalpų nuomojo. Pastate apie 1930–1931 m. veikė Stasio Bavarskio „Vairo“ bendrovės knygyno skyrius, kuriame pardavėja dirbo steigėjo žmona Emilija Bavarskienė. Knygyną uždarius, jo patalpose 1931 m. įsikūrė Kretingos verslininkų klubas ir valgykla, veikę iki karo. 
 
Tarpukariu namas nežymiai keitėsi. Buvo užmūrytas virš kampinio įėjimo esantis švieslagis, o jo vietoje atsiradusi niša ir frontonėlio plokštumos apačia nutinkuota ir išbaltinta kalkėmis. Prie pastato šiaurinio fasado palei Aušros gatvę (dabartinę Rotušės aikštę) pristatytas nedidelis mūrinis, vienaukštis priestatas su vienšlaičiu stogu.
 
Kiemo gilumoje palei posesijos šiaurinį kraštą stovėjo vienaukštis, stačiakampio plano pagalbinis ūkinis pastatas su šlaitiniu stogu. Jo šiaurinė siena buvusi betoninė, o kitos – medinės.

Namas po 1941 m. gaisro. Kretingos muziejus

Holokausto metu nelikus savininko, nuo 1941 metų rudens pastatas stovėjo apleistas. Po karo jis nacionalizuotas ir perduotas Kretingos miesto vykdomajam komitetui. Iki 1951 metų jame veikė Kretingos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto būstinė, o priestate 1944–1948 metais – Lietuvos komunistų partijos (bolševikų) Kretingos apskrities komiteto ir Kretingos apskrities darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto laikraščio „Žemaičių tiesa“ spaustuvė. 
 
Minėtas įstaigas iškėlus buvo įkurdintas restoranas, o vėliau pastate veikė kitos Kretingos rajono kooperatyvų sąjungos prekybos ir maitinimo įstaigos. Iš jų garsėjo Kretingos visuomeninio maitinimo įmonių ūkiskaitiniam susivienijimui „Gintaras“ priklausanti kulinarijos prekių parduotuvė, kurios gaminių cechui vietoje senojo 1980 metais pastatytas naujas, dvigubai didesnis priestatas. 

Namas 1970 m. Fot. Steponas Kaštaunas. Kretingos muziejus

Antrame pastato aukšte veikė įvairios valstybinės, profesinės ir visuomeninės institucijos, tame tarpe – vairuotojų ir prekybos (pardavėjų) mokyklos, Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti ir pan.
 
Apie 1964 metus pastatas rekonstruotas: virš kampinio įėjimo buvęs frontonėlis su atiku nuardytas, ertikis ištinkuotas, mezoninas su frontonu nugriautas, mansardos abiejose pusėse įrengti tūriniai stoglangiai. Mansardoje įruoštos koridorinio išplanavimo patalpos. Į jas patekti vakarinėje namo dalyje buvo įruošta laiptinė su tambūru, o sienoje nuo aikštės pusės vietoje lango iškirstas įėjimas. Po Atgimimo pastatas privatizuotas, toliau naudojamas komercinei paskirčiai.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus