Skip to content Skip to navigation

Jubiliejinės sukaktys: Kretingos krikštas ir pirmoji bažnyčia

Jubiliejinės sukaktys: Kretingos krikštas ir pirmoji bažnyčia

Pateikta: 2017-04-10 13:27 (atnaujinta: 2017-10-03 09:28)


Pirmajai Kretingos bažnyčiai atminti 2003 m. J. Basanavičiaus gatvėje buvo pastatyta Trimituojančio angelo skulptūra (aut. Adolfas Viluckis). Fot. J. Klietkutės, 2012

Šiemet Kretinga mini Viešpaties Apreiškimo Švc. Mergelei Marijai pastatymo 400-ųjų metinių jubiliejų. Šios šventės šešėlyje liko dvi reikšmingos istorijos datos: Kretingos krašto krikšto pradžios 765-osios ir pirmosios Kretingos bažnyčios įkurimo 415-osios metinės.

Krikščionių tikėjimą į Kretingą atnešė vokiečių riteriai ir misionieriai kunigai. Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Mindaugui nutarus krikštytis, pajūryje gyvenusių kuršių žemes 1252 metais užėmė Livonijos ordinas, pavedęs jas krikštyti Kuršo vyskupijai.

Dokumentai liudija, kad Kretingos pilies valdovas Veltūnas, įvertinęs susidariusią politinę padėtį ir siekdamas išsaugoti dalį valdų, kryžiuočius į savo žemes įsileido taikiai, su pavaldiniais apsikrikštijo ir padėjo platinti krikščionybę. Pagal 1253 m. balandžio mėnesi Klaipėdos pilyje surašytą Kretingos pilies apygardos dalybų aktą, mainais už paramą Veltūnui su broliais Reiginu, Tvertikiu ir Saveidžiu lėno teise buvo palikta pusė apygardos žemės kartu su pilimi, o kitą pusę pasidalino Livonijos ordinas ir Kuršo vyskupija.


Andulių (Egliškių) piliakalnis – kuršių didiko Veltūno XIII a. viduryje valdytos Kretingos pilies vieta. Fot. J. Kanarsko, 2006

1252 metais pradėto krikšto užbaigimo data reikėtu laikyti 1258 m. liepos 27-ąją. Tą dieną Kuršo vyskupas Henrikas ir Livonijos ordino magistras Burchardas fon Hornhauzenas patvirtino raštą, kuriuo Klaipėdos parapinei šv. Mikalojaus bažnyčiai pavedė Kretingos pilies apygardos gyventojus. Jos kunigams buvo patikėta rūpintis gyventojų krikštu, dvasiniu gyvenimu, lydėti į paskutinę kelionę.

XIII a. viduryje atnešta krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į kretingiškių protėviu sielas. Pagonybės sergėtojų pastangos išgelbėti protėvių tikėjimą, aktyvi žemaičių karinė veikla kuršių žemėse bei vokiečių riterių 1260 metais Durbės mūšyje patirta karinė nesėkmė paskatino kuršius sukilti ir atsimesti nuo krikščionybės. Kretinga tapo svarbia sukilėliu pilimi, iš kurios jie puldinėjo Klaipedą, kliudė susisiekti su Kuldiga. Ginti krikščionybę ir atsimetėlius krikštyti kryžiuočiai ėmėsi kalaviju ir ugnimi. Po dviejų 1263 metais surengtų kryžiaus žygių kryžiuočiai Kretingos pilį sunaikino. Kretingoje išliko Klaipėdos komtūrui pavaldi krikštą priėmusių kuršių bendruomenė, kurią XV–XVI amžiais asimiliavo žemaičiai.


Jonas Karolis Chodkevičius (1560–1621) – pirmosios Kretingos bažnycios įkūrėjas (1602 m.). Nežinomas dailininkas, XVII a. pr. Lietuvos nacionalinis muziejus

Lietuvos christianizaciją vainikavęs 1413–1417 metų Žemaičių krikštas Klaipėdos komtūrijai priklausančios Kretingos nelietė. Kretingą vokiečiai atidavė 1422 metų Melno taikos sutartimi. Lieka neaišku, ar didžiojo kunigaikščio pavaldiniais tapę kretingiškiai vėl buvo krikštijami. Vokiečių ordinas buvo krikščioniška valstybė, todėl, vargu, ar pasikeitus siuzerenui reikėjo gyventojus iš naujo krikštyti.

Naujų pavaldinių dvasiniu gyvenimu rūpintis ėmėsi Žemaičių vyskupija. Sąlygos krikščionybės misijoms XV–XVI amžiais krašte buvo nepalankios. Vyskupas M. Valančius teigia, kad ten, „kur szendien ira Pałanga, Darbienaj, Łaukzemis, Kretinga, Sałantaj, Kartena (...) tuokartu niekokios dar nebuwa bazniczes kataliku“. Todėl dauguma gyventojų gimdavo, gyveno ir mirdavo be kunigo. Tik XVI a. viduryje Palangoje buvo pastatyta pirma šiame krašte bažnyčia.


Lotyniškas kryžmiškas kryželis iš XVI a. antrosios pusės vyro kapo. Antano Lūžos nuotr., 2004 m. Kretingos muziejus

Katalikybės pozicijas ėmė klibinti XVI a. pirmoje pusėje iš Prūsijos plitusi protestantiška reformacija. Krikščionių konfrontacija sudarė sąlygas pagonybės atgimimui. Sugrįžę, anot M. Valančiaus, „į seną tėvų savo stabmeldišką, arba pagonišką, tikėjimą“ senieji krašto gyventojai atgaivino pagonių šventyklas.

Viena iš alku su astronominiu stebėjimu vieta Saulės ir Mėnulio kalendorių derinimui XV–XVI amžiais veikė ir Kretingoje. Ją sudarė stambūs, plokščiais šonais akmenys, išdėstyti su saulės ir mėnulio azimutais sutampančiomis kryptimis, o vieno akmens paviršiuje buvęs iškaltas latakas.

XVI a. 7-me dešimtmetyje pradėjusi kontrreformaciją Katalikų bažnyčia didesnį dėmesį skyrė dvasininkų parengimui, žmonių švietimui, katekizacijai, rekolekcijoms. Žemaičių vyskupas Merkelis Giedraitis 1576-1609 m. siuntė kunigus misijoms, ragino Žemaičių didikus statyti bažnyčias. Atsiliepdamas į vyskupo raginimą, katalikų bažnyčios padėtimi ėmėsi rūpintis Kretingos dvarininkas Jonas Karolis Chodkevičius (1560-1621). Jis uždraudė gyventojams bendrauti su protestantų kunigais, o 1602 m. dešiniajame Akmenos krante pastatė pirmąją Kretingoje bažnyčią. Ja ir tikinčiaisiais rūpintis pavedė vienuoliams pranciškonams. Ši bažnyčia buvusi Lietuvos karvedžio J. K. Chodkeviciaus padėka Viešpačiui už pirmąją žymesnę pergalę prieš švedus, kuria jis su Kristupu Radvila Perkūnu pasiekė 1601 m. birželio 23 d. Kokneses mūšyje prie Dauguvos.


Žygimanto Augusto sidabro lietuviški pusgrašiai, kaldinti 1556 ir 1564 m. Antano Lūžos nuotr., 2004 m. Kretingos muziejus

Bažnyčia iškilo Kretingos kaimo kapinėse, J. Basanavičiaus gatvėje. Manoma, kad tai buvusi medinė, apsides plano koplyčia, su masyviu šiaudų ar skiedrų stogu, virš kurio kraigo kilo bokštelis su kryžiumi. Joje įrengtoje kriptoje 1605 m. sausio 6 d. Jonas Karolis ir Sofija Chodkevičiai palaidojo sausio pradžioje Livonijoje gimusį ir tris valandas gyvenusį jaunėlį sūnų Joną Kazimierą.

Legenda mena, kad atvykęs pasižiūrėti į pastatytą bažnyčią, J. K. Chodkevičius apstulbo pamatęs nedidelę bažnytėlę. Rimbu sušėręs žirgui per strėnas, jis raitas peršoko ją ir sušuko: „Kokia čia bažnyčia?! Bažnyčia privalo būti didinga, mūrinė!“. Taip kitapus Akmenos buvo pradėta mūrinės bažnyčios statyba. Ją pastačius, senojoje buvo šarvojami mirusieji, vyko mirusiųjų laidojimo ir pagerbimo liturginės apeigos. Manoma, kad ji sunyko XVII a. antroje pusėje, per kovas su švedais. Tiksli pirmosios bažnyčios vieta nėra nustatyta. Jai atminti senųjų kapinių šiaurės rytiniame pakraštyje 2003 metais pastatyta Trimituojančio angelo skulptūra (tautodailininkas Adolfas Viluckis).


Seniausios Kretingos krikščionių kapinės J. Basanavičiaus g. V. Romanausko nuotr., 1936 m. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka

Kretingos kaimo kapinės yra seniausios krikščioniškos kapinės Kretingos miesto teritorijoje. Jos įrengtos aukštumos kyšulyje, veikė XVI–XVIII amžiais. Be Kretingos kaimo gyventojų jose laidoti dvaro tarnautojai, per švedmečio karus žuvę kariai, o XVII a. pirmame ketvirtyje – Karolštato (Kretingos) miestiečiai. Nuo 1796 metų pradėjus visus parapijiečius laidoti kitapus Akmenos įrengtose parapijos kapinėse, senoji laidojimo vieta buvo apleista. Čia retsykiais iki XX a. pradžios be kunigo laidojo savižudžius, nekrikštytais mirusius kūdikius, sunkių užkrečiamų ligų aukas, neatpažintus skenduolius. Formuojant J. Basanavičiaus gatvę ir pradėjus gyvenamųjų namų statybas, nemaža kapinių dalis buvo nukasta arba užstatyta. Iki šių dienų išliko apie 30 x 20 m dydžio, stačiakampio plano, Maro kapeliais vadinama dalis. Ją saugojo XVIII a. sukrauta apie 60 cm aukščio ir iki 1 metro pločio lauko akmenų tvora, kurią 1961 m. kovo 14-17 d. suskaldė akmenskaldys Rokas Kontrimas.

Kapinėse 2004 ir 2011 metais archeologai ištyrė apie 430 kv. m plotą, kuriame surado 59 kapus. Mirusieji laidoti intensyviai, viena virš kitos dviem-trimis horizontais iškastose 0,6-1,5 m gylio duobėse, į kurias buvo guldomi aukštielninki, ištiestoje padėtyje, ant krūtines arba juosmens padėtomis rankomis, dažnai grupinėse kapavietėse, kuriose aptikta nuo 2 iki 4 asmenų.


Kolektyvinis tarp 1566 ir 1572 metų nuo maro mirusių kretingiškių vyrų kapas. Antano Lūžos nuotr., 2004 m. Kretingos muziejus

Ankstyvesnės kapų duobės yra ištęsto ovalo, o vėlyvesnės – stačiakampio plano. Mirusieji iš pradžių guldyti galvomis į šiaurę, o vėliau – į vakarus-pietvakarius. Ankstyviausiuose kapuose karstų liekanų neaptikta, todėl manoma, kad mirusieji laidoti be karstų arba skobtiniuose karstuose, kurie sunyko. Kituose kapuose aptikta lentinių, vinimis sukaltų karstu.

XVI–XVII amžiais nemažai mirusiųjų palaidota su įkapėmis, o XVIII a. kapuose jų pasitaiko labai retai. Iš viso rasta 11 žalvarinių arba prastos prabos sidabro kryželių, 6 žvangučio formos sagos, 5 sidabro ir vario lydinio monetos, 5 geležinių peilių geležtės, 3 juostiniai ir 2 signetiniai žiedai, 3 nedidelės apskritos segės, 2 diržų sagtys, 2 gintaro gabalėliai, metalinė plokštelė, odinės piniginės apkalas, apvali švino kulka, pora apžiestos ir trejetas žiestos keramikos šukių bei 3 neaiškūs dirbiniai.

Mirusiųjų puošimą papuošalais, darbo įrankių, buities reikmenų ir pinigu dėjimą į kapą tyrinėtojai laiko pagoniškų papročių reliktu. Tačiau ne visos įkapės susijusios su pagonių tradicijomis. Pavyzdžiui, grynai buitine paskirtį turėjo sagtys, kuriomis buvę susegti mirusiųjų rūbus juosę diržai. Žiedai taip pat galėjo būti krikščioniškų jungtuvių simboliu. XVI–XVII amžių kapuose krūtinės srityje aptikti kryželiai liudija apie mirusiojo priklausymą katalikų konfesijai, saugo sielą nuo piktųjų dvasių. Pagonybės reliktu laikoma tradicija į kapą dėti peilius, pinigines, pavienes monetas, keramikos šukes, gintaro amuletus. Papildomos įkapės išnyksta XVIII a. antroje pusėje.

Grupiniai kapai skirstomi į du tipus: šeimyninius ir kolektyvinius. Šeimyniniuose kapuose palaidoti nuo epidemijų ar suiručių metu mirę keli šeimos, o kolektyviniuose – dėl tų pačių priežasčių ar karinių veiksmų vienu metu į Anapilį iškeliavę keli kaimo ar karinės bendruomenės nariai. Grupiniams kapams buvusi kasama bendra duobė, kurioje karstai padėti vienas šalia kito.

Vienas kolektyvinis kapas buvo įrengtas 1,87 x 1,82 metrų dydžio ir 64-65 cm gylio duobėje. Jame vienas šalia kito pastatytuose karstuose palaidoti keturi 20-35 metų amžiaus ir 1,56-1,7 metro ūgio vyrai. Prie griaučių rasti žalvariniai kryželiai, parišti virvutėmis ant kaklo, o vienam į kišenėlę prie krūtinės įdėtas minėtas amuletas – gintaro gabalėlis. Prie kito vyro kojų buvę įmesti 2 lietuviški Žygimanto Augusto sidabro pusgrašiai, kaldinti 1556 ir 1564 metais. Monetos leidžia teigti, kad šiame kape vienu metu palaidoti nuo maro, siautėjusio tarp 1566 ir 1572 metų, mirę kretingiškiai.


Kretingos kaimo senosios kapinės – Maro kapeliai. Fot. J. Klietkutės, 2012

Kapinėse amžinam poilsiui atgulė ne tik kretingiškiai. Už kapinių tvoros, po važiuojamąją gatvės dalimi 1,2 metro gylio ir 2,56 x 2,12 metro dydžio duobėje rastas 8 vyrų kolektyvinis kapas. Mirusieji buvę 17-45 metų amžiaus, 1,60-1,68 metro ūgio. Septyni kūnai palaidoti karstuose, kurie suleisti į duobę trimis horizontais. Ant dugno rasti dveji, viduriniame horizonte – 4, o viršuje – 1 griaučiai. Tarp abiejų apatinių karstų duobėje gulėjo dar vienų griaučių liekanos: krūtinės dešiniosios pusės šonkauliai, žastikaulis ir plaštakos kaulai. Be to, įvairiame gylyje aptikta pavienių kaulų ir dantų, kurių priskirti kitiems griaučiams nepavyko. Manoma kad tai buvusios į kapą sumestos sprogimo sumaitoto ar gyvūnų sudraskyto žmogaus kūno liekanos. Ant viršutinio karsto ir abipus jo į duobe primesta daug įvairaus dydžio akmenų, turėjusių apsaugoti kūnus nuo žvėrių ir išalkusiu šunų.

Antropologiniai tyrimai parode, kad keturios kaukolės buvusios deformuotos. Viena kaukolė dešiniojo smilkinio srityje įdubusi, o skruostikaulis įlūžęs, kita kaukolė įlūžusi kairės ausies srityje. Sužalojimai, laidojimo būdas, sumaitoto kūno liekanos, kape rastos kariško tipo tuščiavidurės sagos ir apskrita švino kulka leidžia manyti, kad kolektyviniame kape buvo palaidoti per Šiaurės karą XVIII a. I ketvirtyje Kretingoje ar jos apylinkėje žuvę Švedijos arba Lietuvos kariuomenes kariai.

Prie kapų nepastebėta individualių memorialinių antkapinių paminklų (kryžių ir pan.) pėdsakų. Manoma, kad kapus seniau seniau žymėjo tik žemių kauburėliai, o bendromis kaimo lėšomis kapinėse buvo statomi kolektyviniai memorialiniai statiniai: koplytėlė, keletas monumentalių kryžių. Paskutinis kryžius nuvirto 1940 metais, o atnaujinta koplytėlė mirusiųjų atminimą saugo iki šių dienų.

Chronologines kapiniu ribas nustatyti padeda monetos. Ankstyviausias yra XVI a. 2-me dešimtmetyje kaldintas didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo lietuviškas pusgrašis, o vėlyviausia – Rusijos imperijos caro Pavlo I 1798 metu dviejų kapeikų moneta.

Seniau kiekvieną gegužės mėnesį Kretingos kaimo gyventojai Kryžiavos dienomis, dažniausiai lydimi dūdorių, susirinkdavo kapinėse, melsdavosi už mirusiuosius, giedodavo Visų Šventųjų litaniją.

Julius KANARSKAS
Kretingos muziejaus istorikas