Skip to content Skip to navigation

Juozapas Tiškevičius – primirštas Lietuvoje vienas stambiausių XIX amžiaus žemvaldžių ir investuotojų

Juozapas Tiškevičius – primirštas Lietuvoje vienas stambiausių XIX amžiaus žemvaldžių ir investuotojų

Pateikta: 2018-08-20 10:50 (atnaujinta: 2018-08-20 11:19)
Juozapas Tiškevičius Paryžiuje. Fot. L. Lafonas. Apie 1864 m.Kretingos istorijoje reikšmingus pėdsakus paliko ne tik miesto, mokyklos, vienuolyno ir bažnyčios įkūrėjas, žymus Lietuvos karvedys Jonas Karolis Chodkevičius, bet ir XIX amžiuje Kretingos dvaro valdas valdęs Juozapas Tiškevičius (1835-1891), garsėjęs kaip vienas turtingiausių ir įtakingiausių XIX amžiaus Lietuvos žemvaldžių, aktyvus naujų technologinių sprendimų ir inovacijų šalininkas, pramonės įmonių kūrėjas.
 
Jis gimė ir augo grafų Tiškevičių giminės II (Biržų) linijos atstovo, Trakų Vokės, Valažino ir Palangos dvarininko, Ašmenos apskrities bajorų maršalkos Juozapo Mykolo Tiškevičiaus (1805–1844) ir iš Labūnavos dvaro (Kėdainių r.) kilusios Onos Zabielaitės (1807–1857) šeimoje.
 
Rusijos imperijos dragūnų karininkas Juozapas Tiškevičius. Fot. Noišeferis. Apie 1855 m.Anksti netekęs tėvo, vaikystę leido Trakų Vokėje ir Valažine, Lietuvos grafų Tiškevičių giminės lopšyje – Lahoisko dvare netoli Minsko. Jo auklėjimu rūpinosi bibliografas, filologas Adomas Benediktas Jocheris, muzikos pagrindų mokė žymus kompozitorius Stanislovas Moniuška. Vėliau mokėsi pažų korpuse ir kariūnų mokykloje Sankt Peterburge. Čia susiformavo jo dorovinės vertybės ir pasaulėžiūra, kurioms didelės įtakos rusiška aplinka ir kultūra.
 
Tėvui mirus paveldėjo Izabelino dvarą Ašmenos apskrityje ir Palangos valdą Žemaitijoje. Gyvenime įsitvirtinti grafaičiui labai padėjo viengungis dėdė, Biržų ordinatas Jonas Konstantinas Tiškevičius (1801–1862), rėmęs jo mokslus Sankt Peterburge, testamentu užrašęs 1 milijoną sidabro rublių, padėjęs netoli Vilniaus 1850 metais įsigyti Lentvario dvarą.
 
Baigęs kariūnų mokyklą ir tapęs Rusijos imperijos karininku, buvo paskirtas į Vilniaus I Sumų husarų pulką. Iš pradžių tarnavo Vilniaus generalgubernatoriaus Iljos Bibikovo (~1853–1855 m.), o vėliau – Vladimiro Nazimovo (1855–1863 m.) adjutantu. Tarnybinėms pareigoms vykdyti ir asmens sargybai jam buvo priskirta 25-ių kazokų kuopa. 
 
Juozapas Tiškevičius su žmona Sofija, uošviais Aleksandru ir Klotilda Horvatais, vaikais ir artimaisiais. Nežinomas fotografas. Apie 1880 m.Kazokus Juozapas apgyvendino Lentvaryje, leido jiems iš Rusijos parsivežti vaikus ir žmonas. Iš muzikuojančių kazokų jis subūrė orkestrą, kuris, kaip pamena senieji kretingiškiai, vasaromis grodavo Kretingos dvaro parke. 
 
Grafą nuolat lydėjo ir saugojo keli kazokai, o svarbių užduočių vykdyti išvykdavo visa kuopa. Taip jo vadovaujami kazokai išvaikė Paneriuose įsikūrusią plėšikų gaują, kuri kelis dešimtmečius nedavė ramybės Vilniaus apylinkių gyventojams ir Kauno bei Trakų keliais vykstantiems keliautojams. 
 
Valdiška tarnyba leido greitai tapti įtakingu žmogumi. Juozapui ir vyriausiam jo broliui Mykolui Tiškevičiui buvo pavesta 1858 metais savo valdose Lentvario ir Biržų apylinkėse organizuoti medžioklę Vilniuje viešėjusiam Rusijos imperatoriui Aleksandrui II, kuris 1861 m. gegužės 8 d. broliams Juozapui, Mykolui ir Jonui Vytautui Emanueliui Tiškevičiams bei jų palikuonims patvirtino turėtą grafo titulą. 
 
Juozapo Tiškevičiaus šeimos Kretingos rezidencijos rūmai su Žiemos sodu. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.Išvaizdus, aukštas (181 cm ūgio), lieknas, mėlynakis, viengungis husarų karininkas traukė diduomenės moterų dėmesį. Juozapas irgi nebuvo abejingas moteriškam žavesiui. Netrukus Lentvaryje atsirado pora nesantuokinių dukterų ir sūnus, kuriuos grafas adaptavo (oficialiai įsivaikino) ir apsiėmė išlaikyti bei auginti. Jie gavo Tiškevičių pavardę, tačiau neturėjo teisės paveldėti grafo titulo ir pretenduoti į tėvo palikimą.
 
Artimųjų skatinamas vesti, 25-metis aristokratas pasipiršo vengrų kilmės Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės didiko Aleksandro Horvato jauniausiajai dukrai Sofijai Horvat (1837–1919). Santuoka įvyko 1860 m. birželio 29 d. Horvatų giminės Barbarovo dvare netoli Mozyriaus. Žmonai Juozapas dovanojo vestuvinį žiedą, kuriame išgraviruotas užrašas skelbė: „Boże błogosław nas 1860 r. Czerwcza 29 J. T.“ (Dieve, laimink mus, 1860 m. birželio 29 d. J. T.).
 
Pagrindine jaunavedžių rezidencija Vilniuje tapo Sofijos Horvataitės-Tiškevičienės rūmai Trakų gatvėje Nr. 12, kuriuose šiuo metu veikia Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Užmiesčio rezidenciją šeima įsirengė Lentvario dvare, kuriame vaizdingoje vietoje prie ežero iškylo šveicariško stiliaus rūmai
 
Kretingos dvaro parko rožynas. Fot. Paulina Mongirdaitė. XX a. pr.Juozapas pasižymėjo kaip ryžtingas, turintis tvirtą nuomonę, stiprios valios žmogus, kuris siekdamas savo tikslų sugebėdavo įveikti visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Tačiau sėkmingą jo tarnybinę karjerą kita linkme pakreipė 1863 metų sukilimo įvykiai. Rusiškoje aplinkoje išugdytas karininkas nešoko į sukilimo verpetus. Realiai įvertindamas Rusijos karinę galią jis suprato, kad priešininkų jėgos nelygios, o sukilimas pareikalaus nemažai sukilėlių, ypač jaunų žmonių, kraujo ir paskatins rusų valdžią imtis represijų.
 
Prasidėjus pobaudžiavine žemės reforma nepatenkintų valstiečių maištams, generalgubernatorius įsakymu jis su kazokų kuopa išvaikė Vijos miesto turgavietėje netoli Lydos maištaujančius grafienės Elvyros Zamoiskos valstiečius. Už tai sukilimui simpatizavę artimieji ir draugai grafą pasmerkė. Tvirtai laikydamasis savo pažiūrų, sukilime jis nedalyvavo, tačiau skyrė nemažą pinigų sumą sukilėliams apginkluoti. Prasidėjus neramumams grafas apsisprendė atsisakyti adjutanto pareigų ir su žmona porai metų išvyko į Paryžių.
 
Afrikos palmės Kretingos dvaro Žiemos sode. Fot. Maksas Erhardtas. Klaipėda, XX a. pr.Grįžęs į tėvynę, pradėjo ieškotis ramesnės, atokiau nuo Vilniaus esančios vietos naujai šeimos rezidencijai. Jai iš rusų dvarininko Mikalojaus Zubovo (1801-1871) išsinuomojo, o 1874 metais Sankt Peterburge vykusiose varžytinėse įsigijo šalia Palangos buvusį Kretingos dvarą.
 
Rengdamas naują rezidenciją, prie anksčiau statytų rūmų pristatė administracinį-gyvenamąjį korpusą ir oranžeriją. Joje įkūrė vieną didžiausių Europoje privatų Žiemos sodą, kuriame augo egzotiškų kraštų augalai, veikė krioklys, fontanas, sienas puošė koralai. Žiemos sode vyko šeimos šventės, kultūriniai renginiai, apylinkės dvarininkų susiėjimai, dvaro orkestro ir choro koncertai, šurmuliuodavo į Kretingą atvykę Tiškevičių giminaičiai ir svečiai.
 
Grafo sumanymu iš pagrindų buvo pertvarkytas parkas, pavadintas Vasaros sodu. Jį kūrė vokiečių parkų architektas Johanas Larasas, Tiškevičių valdų matininkas Jonas Šostakas ir daržininkas Liudvikas Haidukas. Parke augo introdukuoti medžiai ir dekoratyviniai krūmai, gėlynai, stovėjo antikinės skulptūros. Alėjų sankirtoje iškilo rotonda, kurioje vasaromis grodavo orkestras. Ties rūmais parką supo 3 kaskadiniai tvenkiniai su kriokliu. Prie antrojo tvenkinio iškilo šveicariško stiliaus vila svečiams apsistoti. 
 
Kretingos dvaro ratinė (kairėje) ir vandens malūnas-elektrinė. Nežinomas fotografas. XX a. 4 dešimtmetisŽiemos ir Vasaros sodai garsėjo toli už Lietuvos ribų. Jais pasigrožėti atvykdavo aukšto rango Rusijos imperijos pareigūnai, Palangos ir Juodkrantės kurortų vasarotojai, svečiai iš Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus, Varšuvos, Sankt Peterburgo, netgi Berlyno. Iki XIX a. pabaigos, t. y. iki Palangos parko įkūrimo, tai buvo vienas didžiausių ir gražiausių Vakarų Žemaitijos parkų.
 
Skirtingai nuo daugelio kitų žemvaldžių, nemažą šeimos kapitalo dalį Juozapas investavo į pramonę ir prekybą. Vilniuje įkūrė garinį malūną, steigė įvairias dirbtuves ir fabrikus, Lentvaryje pastatė vinių ir vielos fabriką bei ketaus liejyklą.
 
Palangos dvaro Vilimiškių palivarke pastatė plytinę, o Palangoje 1886 metais įrengė laivų prieplauką privačiam jūros uostui, kurį su plytine sujungė siauruoju geležinkeliu. Išdegtas plytas 1–2 kartus per savaitę grafo garlaivis „Phoenix“ plukdė į Liepoją. Kartu buvo gabenama žemės ūkio produkcija, atvykdavo ir išvykdavo vasarotojai, buvo atplukdomos pramonės ir užjūrio kraštų prekės. Jūrai kaskart užnešus smėliu prieplauką, jai valyti reikėjo samdyti žemsiurbę. Galų gale buvo paskaičiuota, kad išlaidos prieplaukos priežiūrai yra didesnės nei gaunamos pajamos, todėl uostas buvo uždarytas, o jūros tiltas tapo mėgstamiausia vasarotojų pasivaikščiojimo vieta.
 
1858-1862 metais tiesiant pro Lentvario dvaro žemes Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelį, Juozapas apsiėmė savo lėšomis pastatyti Lentvario geležinkelio stotį su visomis tarnybinėmis, pagalbinėmis ir mechaninių dirbtuvių patalpomis. Mainais už investicijas į geležinkelio stoties infrastruktūros kūrimą gavo lengvatų supirkinėjant nusigyvenusių žemvaldžių dvarus. Todėl kitą laisvo kapitalo dalį skyrė naujoms valdoms įsigyti.
 
J. Tiškevičiaus 1886 m. pastatyta Palangos jūros prieplauka garlaiviui „Feniksas“. Fot. Paulina Mongirdaitė. Apie 1890 m.Pirkdamas naujas valdas, pirmenybę teikė miškingoje žemėje esantiems dvarams, kurių šeimininkai buvo iškirtę miškus, todėl savo valdas pardavinėjo pusvelčiui. Žiūrėdamas toli į priekį, Juozapas buvo įsitikinęs, kad kol užaugs jo vaikai, užaugs ir miškas, o valda tokiu būdu taps žymiai vertingesne nei buvo ją įsigyjant ir neš pelną jo palikuonims.
 
Nusigyvenusių žemvaldžių atžvilgiu buvo tolerantiškas. Jeigu paskutinę savo valdą pardavęs dvarininkas daugiau nekilnojamojo turto neturėjo, Juozapas leisdavo nelaimėliui su šeima pasilikti buvusiuose savo namuose, skirdavo jiems išlaikymą. Pavyzdžiui, buvusį Dunilovičių dvaro savininką Janiševskį jis paskyrė valdytoju (dvaro ūkvedžiu), o penkis jo mažamečius vaikus išleido į mokslus ir suteikė finansinę paramą gyvenimo pradžiai. 
 
Grafui 1891 metais mirus, jam priklausė 27 dvarai su 400 000 dešimtinių (437 000 ha) žemės: Kretinga, Darbėnai, Grūšlaukė, Pagenčiai, Pašėtė, Gružos (Kauno gubernija), Palanga (Kuršo gubernija), Osovecas, Vysokoje, Lelčicai, Sniadynė, Savičiai (Minsko gubernija), Lentvaris, Užutrakis, Daugirdiškės, Kageliškės, Butrimonys, Kasciušiškės, Kairėnai, Baltoji Vokė, Palesė, Izabelinas, Dunilovičiai, Svidnas, Bychovščizna, Rogozinas, Žuchoranai (Vilniaus gubernija). Visų dvarų ūkinę-finansinę veiklą tikrino grafo patikėtinis – valdų kontrolierius.
 
Juozapas Tiškevičius Vilniuje. Fot. Aleksandras Vladislovas Štrausas. Apie 1881 m.Nedidelę dalį minėtų valdų (apie 22 000 ha) Juozapas buvo įsigijęs formaliai. Rusų valdžiai po 1863 metų sukilimo uždraudus lenkų dvarininkams už Lenkijos karalystės ribų įsigyti nusigyvenusių žemvaldžių nekilnojamąjį turtą, paprašytas gerai pažįstamų aristokratų Juozapas šį turtą pirkdavo savo vardu, palikdamas dvarą valdyti šio sandorio iniciatoriui, investavusiam savo kapitalą. Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo įformintas Baltosios Vokės dvaro pirkimas, kurį apie 1873 metus įsigijo Tiškevičiaus pažįstamas Hilarijus Lenskis. Šių formalių valdų Juozapo sūnūs atsikratė tik po 1905-ųjų metų revoliucijos, valdžiai panaikinus suvaržymus nekilnojamam turtui įsigyti.
 
Grafas imlus buvo technologijų naujovėms ir įvairiems mokslo atradimams, kurie galėjo būti naudingi jo valdose. Pagal susitarimą su Rusijos imperijos pašto ir telegrafo ryšių ministerija, 1878 metais Kretingos dvaro rūmuose jis atidarė pirmąjį Kretingoje telegrafą, kurio tarnautojui suteikė butą ir mokėjo atlyginimą. Duktė Elena Klotilda Ostrovska prisimena, kad tėvas labai džiaugėsi įsigijęs pirmąjį gramofoną (patefoną) ir radijo aparatą. Iš spaudos sužinojęs apie Gotlybo Daimlerio išrastą motorinį vežimą – keturratį benzininį automobilį, paprašė Romoje viešėjusios dukters Marijos Tiškevičiūtės nuvykti į Miuncheną, apžiūrėti naujovę ir nuspręsti ar ją vertą nusipirkti. Naujovę išbandžiusi duktė telegrafu pranešė, kad ligų kankinamam tėvui motorinis vežimas netiks, nes jis skleidžia didžiulį triukšmą, o važiuojant baisiai krato. Tokiu būdu dukters ir artimųjų įkalbėtas grafas atsisakė minties įsigyti vieną pirmųjų automobilių. 
 
Į dvaro kanceliariją ir grafo kabinetą 1882 metais buvo atvesta pirmoji Lietuvoje telefono ryšio linija, sujungusi Kretingą su kunigaikščių Mykolo ir Bogdano Oginskių Plungės ir Rietavo dvarais. Kiek vėliau telefono ryšiu dvaras buvo sujungtas su visais palivarkais. 
 
Juozapas Tiškevičius tapo pirmosios elektrinės Lietuvoje įkūrėju, kurią įrengė Kretingos dvare, rekonstruotame vandens malūno pastate. Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomoje Kretingos elektros stoties byloje nurodoma, kad Tiškevičių dvare elektrinė „pastatyta 1878 m. (pirmutinė elektros stotis Lietuvoje)“ [LCVA, f. 388, ap. 1, b. 789, l. 40]. Deja, kitų šią datą patvirtinančių šaltinių nerasta. Tačiau Kretingos muziejuje saugomi dvaro kasos išlaidų dokumentai liudija, kad elektrinė buvusi įrengta kiek vėliau – 1883 metais. Ją įrengti apsiėmė Vokietijos pilietis Huberis, darbams vadovavo dvaro inžinierius Kietorovskis, dirbo samdomas mechanikas ir šaltkalvis. Jiems padėjo pagalbiniai darbininkai, kuriems atlyginimą dvaras mokėjo už darbadienius arba atliktą konkretų darbą.
 
Rusijoje 1888 m. pagamintos taurelės, dovanotos 1890 m. Juozapui Tiškevičiui vardadienio progaElektrinės įrenginius suko vandens turbina, o sausros metu ir žiemą – garo variklis. Elektros energija iš pradžių buvo tiekiama tik Žiemos sodui, o vėliau pradėta naudoti ir kitoms rūmų patalpoms apšviesti. Elektros jungiklių tuo metu nebuvo. Paleidus elektrinę, visos pajungtos lempos pradėdavo šviesti, o elektrinės turbinoms sustojus – vienu metu visos elektros lempos užgesdavo.
 
Juozapas su Sofija susilaukė 12-kos vaikų, iš kurių užaugo 5 sūnūs ir 3 dukros, o kiti keturi – dukra ir 3 sūnus, anksti mirė. Be jų, šeimoje užaugo iki santuokos įsivaikinti (adaptuoti) 3 nesantuokiniai Juozapo vaikai – dvi dukros ir sūnus. Vaikų auklėjimui ir ugdymui buvo skiriamas didelis dėmesys. Sūnūs nuo vaikystės mokėsi Sankt Peterburgo pažų korpuse, vėliau – karo mokyklose, o su tėvais ir artimaisiais susitikdavo tik per šv. Velykas, šv. Kalėdas ir vasaros atostogas arba artimiesiems aplankant juos Sankt Peterburge.
 
Dukras namuose augino ir mokė kruopščiai parinktos samdomos auklės ir mokytojos. Rinkdamasi pedagogę, grafienė Sofija pirmenybę teikė intelektui, sumanumui, išsilavinimui ir mokėjimui bendrauti. O grafas besąlygiškai reikalavo, kad mokytoja būtų graži, todėl su rekomendacija, raštišku prašymu priimti į darbą jam turėjo būti atsiųsta ir nuotrauka.
 
Be vaikų auklių ir mokytojų, dvare gyveno samdomi tarnautojai – gydytojas, inžinierius, matininkas, stalius, daržininkas, vaistininkė, kasininkas, sekretorius, raštininkas, medžioklis, girininkai, ekonomė ir kambarinės. Visi jie buvo kilę iš bajorų arba miestiečių luomo, o finansinius dvaro reikalus tvarkė iš dvarininkų luomo kilęs grafų bendrapavardis Mikalojus Juozapas Karolis Tiškevičius (1834-1901).
 
Kretingos dvaro ligoninės, senelių ir našlaičių prieglaudos pastatas, kuriame 1898 m. atidarytas pirmasis lietuviškas vaikų darželis. Fot. Paulina Mongirdaitė. 1890 m.Išėjęs į atsargą ir netekęs savo suburto kazokų orkestro, grafas sumanė įkurti rūmų orkestrą. Todėl jis reikalavo, kad naujai priimami į darbą tarnautojai vyrai mokėtų groti muzikos instrumentu. Tokiu būdu 1884 metais buvo įkurtas rūmų orkestras, kurio branduoliu tapo profesionalių muzikantų įgūdžius turintys tarnautojai čekai ir vengrai, grafo kvietimu atvykę su šeimomis iš Austrijos–Vengrijos. Jiems vadovavo koncertuojantis smuikininkas Mikalojus Vaičekovskis iš Vilniaus, grojo čekų kilmės dvaro stalius Pranciškus Suchanekas, vengrų kilmės dvaro daržininkas Liudvikas Haidukas ir kiti muzikantai. Orkestras koncertuodavo Palangos kurorte, artimiausiuose Kuršo gubernijos ir Rytų Prūsijos miestuose. Grafui mirus, jis iširo.
 
Dvare tarnavusios moterys, gydytojas ir grafų vaikai dainavo rūmų chore. Jam vadovavo ir muzikinius renginius organizavo muzikos mokytoja Selma Retty, baigusi Berlyno konservatoriją.
 
Neabejingi grafai buvo likimo nuskriaustiems žmonėms ir našlaičiams. Grafas Juozapas Tiškevičius buvo Kauno gubernijos vaikų prieglaudų globos draugijos narys, finansiškai rėmė jo valdose veikusias našlaičių prieglaudas.
 
Prie antrojo tvenkinio pastatyta svečių vila dažniausiai stovėjo tuščia, todėl pastatas buvo panaudotas socialinėms reikmėms. Jame grafas atidarė ligoninę, kurioje dvaro gydytojas nemokamai gydė pasiligojusius kumečius ir samdinius bei jų šeimų narius. Tame pačiame pastate veikė grafienės Sofijos Tiškevičienės išlaikoma našlaičių ir senelių prieglauda, į kurią priimdavo našlaičiais likusius kumečių ir samdinių vaikus, nusenusius, invalidais tapusius ir be artimųjų priežiūros likusius nedarbingus kumečius ar jų šeimos narius. 
 
Juozapo Tiškevičiaus šeima po velionio palikimo dalybų.  Fot. Stanislovas Filibertas Fleris. Vilnius, 1896 m.Ligonius ir prieglaudos globotinius prižiūrėjo ir slaugė grafaitės, kurias tėvai nuo vaikystės pratino prie socialinės ir labdaringos veiklos. Jos taip pat globojo mieste gyvenusias elgetas ir vargetas, mokė jų vaikus skaityti ir rašyti, siuvo jiems rūbus, nešė maisto, duodavo išmaldai pinigų. Vyriausia duktė Marija Tiškevičiūtė filantropijai paskyrė visą savo gyvenimą: rėmė neturtingas mergaites, gabiausias siuntė mokytis į gimnazijas, prie dvaro prieglaudos 1898 metais kumečių vaikams atidarė pirmąjį Lietuvoje lietuvišką vaikų darželį.
 
Vasaras Tiškevičiai leisdavo Palangoje, kurioje šalia senųjų rūmų, kairiajame Rąžės krante grafas 1877–1880 metais pradėjo kurti kurortą: pastatė kurhauzą, kelias vilas, teatrą, įrengė maudykles. Tiesa, kurorto kūrimosi pradžia užtruko, kadangi dalis dvaro žemę išsinuomojusių palangiškių nenorėjo iš savo sklypų kraustytis į grafo suteiktą naują gyvenamąją vietą. Todėl teko iš Kretingos kviestis kazokų kuopą, kuri nepaklusniuosius nuomininkus iškeldino per prievartą.    
 
Kurortinis sezonas prasidėdavo gegužės mėnesio pradžioje, o pasibaigdavo rugpjūčio viduryje. Pirmieji iš Kretingos atvažiuodavo grafai Tiškevičiai su šeimyna. Kelyje nuo Kretingos link Palangos tą dieną nusidriekdavo ilga vežimų gurguolė, kuri kurorto sezonui gabeno maistą, baldus, namų apyvokos reikmenis, skrynias su rūbais, naminius gyvulius ir pan. 
 
Kretingos grafų Tiškevičių šeimos koplyčia-mauzoliejus (architektas K. E. Strandmanas, 1893 m.). Fot. L. Kazakevičius. 1933 m.Visų kultūrinių renginių bei pramogų iniciatoriais ir vykdytojais būdavo grafo vaikai, giminaičiai ir artimieji, o pagrindinis visų renginių organizatorius, režisierius ir scenografas – sūnus Vladislovas Tiškevičius (1865-1936). Vaidinimai buvo skiriami dvare ir vilose vasaroti apsistojusiems grafų Tiškevičių svečiams, tačiau į juos kvietimus gaudavo ir miestelyje apsistoję inteligentai, dvasininkai, valdininkai. Vėliau Tiškevičiai vasaros sezonui kviesdavo Varšuvos teatro aktorius.
 
1886 metais pradėtas litografiniu būdu leisti pirmasis kurorto humoristinis rankraštinis laikraštis prancūzų kalba „La Limande“ („Plekšnė“). Jo redaktorius buvo jau minėtas sūnus Vladislovas, o bendradarbiai – grafų Tiškevičių svečiai, kurių kiekvienas turėjo savo skyrių. Laikraštyje buvo humoristiškai pateikiamos politinės, ekonominės, finansinės naujienos, spausdinami feljetonai, žinios apie teatrą ir pramogas, su humoru nušviečiamas visas kurortinis gyvenimas. Laikraščio redakcijos nariai straipsnius perrašydavo ranka ant litografinio popieriaus, veždavo dauginti į Klaipėdą ir sekmadieniais Palangos bažnyčioje po Šv. Mišių išdalindavo svečiams. Bažnyčioje ir šventoriuje juos prancūzų kalba paryžietišku akcentu reklamuodavo balsinga Tiškevičių vaikų guvernantė Marija Fajard.  
 
Grafo sumanymu vienoje iš altanų, buvusių tarp jūros ir senojo dvaro, nuo liepos 1 dienos kasdien nuo 19 iki 23 valandos grodavo pučiamųjų orkestras. Netoli orkestro altanos buvo įrengtos pirmosios karuselės, kurias sudarė pora ratu besisukančių maniežų su arkliukais ir rogutėmis.
 
Tiškevičiai su artimaisiais Palangoje ne tik pramogavo. Jie kasmet rengdavo labdaros akcijas, kurių metų surinktos lėšos buvo skiriamos našlaičiams, invalidams, sergantiems žmonėms paremti ir prieglaudai išlaikyti. Sykį Tiškevičiai surengė netradicinę labdaros akciją. Jie vienai dienai išleido iš darbo savo virėjus ir jų padėjėjus, o patys, apsirengę virėjų rūbais, ruošė ir gamino įvairius patiekalus, kuriuos pateikė bilietus įsigijusiems ir prie stalų parke susirinkusiems vasarotojams, dvasininkams ir vietinei inteligentijai. Ne visi patiekalai buvo gerai pasisekę, tačiau išalkę grafai su svečiais juos visus suvalgė. 
 
Iš kapinių koplyčios į Kretingos muziejų tyrimams ir restauravimui išvežamas grafo Juozapo Tiškevičiaus sarkofagas. Fot. Laisvūnas Kavaliauskas. 2014 m.Pagal Juozapo Tiškevičiaus nustatytą tvarką, grafai ir jų svečiai maudytis eidavo į pietus, o miestelyje įsikūrę vasarotojai ir palangiškiai – į šiaurę nuo jūros tilto. Grafų paplūdimyje nuo 9 iki 11 valandos maudėsi moterys ir merginos, o nuo 11 iki 14 valandos – vyrai ir vaikinai. Jiems persirengti pliaže buvo pastatytos kelios būdelės, o apie maudymosi laiko pradžią ir pabaigą buvo pranešama pakeliant ir nuleidžiant signalinę vėliavą. Nuo 14 valandos paplūdimys buvo skiriamas tik pasivaikščiojimui. Į šiaurę nuo tilto esančiame miestelio paplūdimyje ši tvarka negaliojo.
 
Nuo dvaro iki jūros reikėjo sunkiai eiti klampiu smėliu. Tačiau netrukus grafas nutiesė taką, o vėliau nuo dvaro iki pliažo paklojo bėgius, ant kurių pastatė platformą su suolais, traukiamą arklio. Į pliažą nujoti ir iš jo parjoti galima buvo ir ant žemaitukų, pabalnotų cirko balnais, ant kurių tilpdavo po du žmones. Kad nenukristų, užpakaly sėdinčiam asmeniui laikytis prie balno buvo pritvirtinta išlenkta rankenėlė, o kojoms įremti – lentelės.
 
Juozapas Tiškevičius labai mėgo žemaitukus, Kretingoje juos kryžmindavo su arabų ir anglų veislės žirgais. Jo arklidėse visados buvo laikoma keliolika rinktinių žemaitukų, kuriais jodinėti galėjo šeimos nariai, svečiai, vaikų mokytojos, tarnautojai. Pliaže jis rengdavo žemaitukų lenktynes, kuriose dalyvavo ir apylinkės gyventojų išauginti šios veislės žirgai. Raiteliai ant žirgų rungėsi greičio, kliūčių, svorio, dvigubų balnų rungtyse.
 
Įkapinis Juozapo Tiškevičiaus krucifiksas (restauravo Gintaras Kazlauskas). Fot. Julius Kanarskas. 2017 m.Paskutinius dešimt gyvenimo metų Juozapas Tiškevičius sunkiai sirgo širdies ir plaučių ligomis, negalėjo vaikščioti. Mirė 1891 m. gegužės 26 d. (naujuoju kalendoriumi – birželio 7 d.) po nesėkmingos operacijos Kretingoje, pašarvotas buvo Palangoje. Iš Karaliaučiaus universiteto pakviestas medicinos mokslų profesorius kūną užbalzamavo, parengdamas palaikus atsisveikinimo su mirusiuoju laikotarpiui. Kūnas buvo įdėtas į sarkofagą, nupirktą pas Karaliaučiaus verslininką Ekertą už 1 200 markių. Jis cinko skardos, dengtas alavu, su dvigubu dugnu ir dangčiu, rakinamas dviem spynelėmis, puoštas neoklasicistiniais ornamentais, su dekoruotomis funkcinėmis detalėmis. Mirusiajam į rankas grafienė Sofija Tiškevičienė įdėjo sidabro lydinio krucifiksą, kurį pagamino juvelyras Bajeris.
 
Gegužės 31 dieną sarkofagas su palaikais buvo išvežtas į Kretingą. Katafalką, pasisamdytą Klaipėdoje, traukė 4 juodai apdengti arkliai, o iš šonų žygiavo fakelais nešini 4 juodai apsirengę vyrai. Karstą lydėjo mylimiausias grafo žirgas, šeimos nariai ir artimieji. Aprengtas paradine pulkininko uniforma, grafas gulėjo karste, ant kurio buvo padėta uniforminė kepurė ir kardas. Kretingoje karstas buvo pastatytas senųjų parapijos kapinių Šv. Jurgio koplyčioje, specialiai jos prieangyje išmūrytoje nišoje. Kretingos paveldėtojui Aleksandrui Tiškevičiui 1893 metais pastačius šeimos koplyčią (architektas Karlas Eduardas Strandmanas), palaikai buvo perkelti į jos kriptą.
 
Šeimai pasidalinus velionio turtą, rezidenciją Kretingoje paveldėjo vyriausias sūnus Aleksandras Tiškevičius (1864-1945). Lentvario paveldėtoju tapo Vladislovas Tiškevičius (1865-1936), surinkęs didžiulę Vakarų Europos meno kūrinių kolekciją, įkūręs Vilniaus meno ir mokslo muziejų, pastatęs Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčią. Trečiajam sūnui Antanui Tiškevičiui (1866-1920) atiteko fabrikai, gamyklos ir dirbtuvės Vilniuje bei Kairėnų dvaras. Jis ženkliai prisidėjo prie Vilniaus pramonės kūrimo, aktyviai dalyvavo miesto savivaldybės veikloje, buvo renkamas miesto valdybos pirmininku. Ketvirtasis sūnus Juozapas Tiškevičius (1868-1917) paveldėtame Užutrakio dvare pastatė naujus rūmus su parku, įkūrė majoratą ir tapo grafų Tiškevičių III (Užutrakio) linijos pradininku. Jauniausias sūnus Feliksas Vincentas Tiškevičius (1869-1932) Palangoje pastatė naują dvaro sodybą su rūmais ir parku, nemažai investavo į kurorto infrastruktūros plėtrą, buvo pagrindinis naujos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų statybos fundatorius.
 
Ant Juozapo Tiškevičiaus karsto aptiktas dragūnų karininko kardas su Sankt Peterburgo P. Fokino karinių reikmenų parduotuvės firminiu ženklu. Fot. Jolanta Klietkutė, 2014 m.Grafo Juozapo Tiškevičiaus (1835-1891) atminimas saugomas Kretingoje. Jo puoselėtame dvare šiandien veikia Kretingos muziejus, kurio ekspozicijos mena ir grafų Tiškevičių šeimos istoriją. Muziejaus administracijos rūpesčiu Europos struktūrinių fondų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės lėšomis renovuoti dvaro rūmai, ūkvedžio namas, ratinė, malūno-elektrinės pastatas, didysis šiltnamis. Šiemet UAB Pajūrio restauratorius (direktorius A. Kliukas) baigia restauruoti grafų Tiškevičių šeimos koplyčią-mauzoliejų (architektė Marija Nemunienė), į kurio kriptą netrukus sugrįš restauruoti grafo Juozapo Tiškevičiaus ir jo žmonos Sofijos Tiškevičienės sarkofagai, kuriuos atnaujino restauratorius Gintaras Kazlauskas ir UAB „Mažoji restauracija“ (direktorius Rimantas Žvinys).
 
Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus