Skip to content Skip to navigation

Jurgaičiai. Pobaudžiavinės reformos sunaikintas kaimas

Jurgaičiai. Pobaudžiavinės reformos sunaikintas kaimas

Pateikta: 2019-07-09 10:47 (atnaujinta: 2019-07-09 10:49)
Salantų dvaro inventoriuose bei Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios metrikų knygose ir parapijiečių sąrašuose nuo XVII amžiaus minimas Jurgaičių kaimas. Jį sunaikino 1861 metais pradėta įgyvendinti pobaudžiavinė žemės reforma, o šiandien šio kaimo žemėje plyti pietinė Salantų miesto dalis ir Žvainių kaimas.
***
Tikslesnių duomenų apie Jurgaičių kaimo pradžią neišliko. Ankstyviausias, 1568 metais sudarytas, Salantų dvaro valdų žemėlapis liudija, kad XVI amžiuje dabartinių Salantų miesto, Gargždelės ir Žvainių kaimų teritoriją apėmė Salantų arba Grebšių kaimas, vėliau tapęs Salantų miesteliu.
 
Į pietus ir pietryčius nuo Salantų miestelio ir dvaro plytėjo bendrosios ganyklos, kuriose buvo ganomi dvaro ir miestelėnų galvijai. Didėjant žemės ūkio produkcijos poreikiui ir daugėjant žemdirbių šeimų, dvaro savininkai leido įdirbti plėšininę ganyklų žemę, kurioje XVII amžiaus pirmoje pusėje išaugo kelių vienkieminių ūkių nausėdija, pavadinta Jurgaičiais.
 
Pirmąkart kaimo vardas paminėtas 1675 metais, Pinsko maršalkai ir Gargždų seniūnui Motiejui Vainai bei Užvenčio tijūnui Benediktui Vainai dalijantis paveldėtą mirusio tėvo, Salantų dvarininko Vladislovo Vainos nekilnojamąjį turtą. Pagal dalybų aktą Salantų miestelis su dvaro sodyba, Jurgaičių ir Gedgaudžių kaimais bei Daukšių vaitijos Žalgirių, Šakalių, Ledžių, Kernų, Juodeikių, Šatraminių ir Žemytės kaimai atiteko Benediktui Vainai.
 
Vietovardis liudija, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš asmenvardžio Jurgaitis daugiskaitos formos. Jis leidžia teigti, kad pirmuoju naujakuriu buvo valstietis Jurgis, kurio vaikai pagal to meto tradiciją gavo Jurgaičio pavardę, tapusią bendriniu kaimo vardu. Rašytiniuose istorijos šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašomas „Jurgaycie, Jurgajcie“, rusiškai – „Юргайце“. Žemaičiai kaimą vadino – „Jórgātē“.
 
Šiaurėje Jurgaičiai ribojosi su Salantų dvaru ir miesteliu, pietuose – su Imbarės, pietryčiuose – su Gedgaudžių kaimų žeme, rytuose – su Salantų dvaro ir miestelio bendrų ganyklų, šienaujamų pievų ir miško žeme, kurioje vėliau buvo įkurtas Salantėlių palivarkas (dabar – Gargždelės kaimas).
 
Centrine kaimo dalimi link Salanto tekėjo Alkupio upelis, o vakariniame žemių pakraštyje plytėjo Salanto upės slėnis, kuriame stūksojo legendinis Gaidžio kalnas. Vakarine dalimi ėjo vieškelis (dab. Piliakalnio gatvė), jungęs Salantus su Imbare ir Skaudaliais. Šiaurės rytiniu pakraščiu praėjo senasis Salantų–Plungės vieškelis, šalia kurio XVIII amžiaus pabaigoje pradėjo veikti Salantų parapijos kapinės.
 
Kaimas buvo kupetinis, susiformavęs savaime – be išankstinio plano. Jo sodybos stovėjo netoli viena kitos abipus Alkupio upelio, dabartinių Žvainių kaimo sodybų Žvainių g. 9, 11, 13 rajone. Nuo gyvenvietės ėjo du keliai: vienas vedė į Salantų miestelį, o kitas – link Salantų parapijos kapinių, ties kuriomis įsiliejo į senąjį Plungės vieškelį (dabartinę Gargždelės kaimo Žemaitės gatvę).
 
Jurgaičių žemės pietvakariniame pakraštyje, bendrose ganyklose, į Salanto slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje po 1795 metų buvo atidarytos Salantų žydų bendruomenės kapinės.
 
1750 metais Jurgaičiuose buvo 5 katalikų ūkiai, 1821 metais – 5 katalikų sodybos su 35 valstiečiais, 1843 metais – 5 kiemai ir 38 katalikai, o 1846 metais – 5 dūmai (prievolininkų sodybos). 1845 metais kaime gyveno Juozapo Skėrio, Leono Vasiliauskio, Krizostomo Vasiliauskio, Jono Kupio, Prano Laukio, Antano Laukio, Prano Kasperavičiaus, Prano Paberkio ir Antano Nikodimo šeimos, kurias sudarė 45 asmenys: 19 vyrų ir 26 moterys.
 
Visi gyventojai buvo Salantų katalikų parapijos parapijiečiai, uoliai lankę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Jo lojalumą bažnyčiai ir katalikų tikėjimui liudijo trys monumentalūs kryžiai, XIX a. viduryje stovėję pakelėje tarp kaimo gyvenvietės ir Salantų miestelio.
 
Kaime apsigyvenusios šeimos tapdavo Salantų dvaro pavaldiniais. Už išsinuomotą ariamą, ganyklų ir šienaujamų pievų žemę kiekviena šeima mokėjo dvaro savininko nustatyto dydžio mokesčius, su savo darbo priemonėmis, įrankiais ir padargais ėjo dvare lažą, sunešdavo kasmet dvarui natūrinę duoklę (nustatytą kiekį rugių ir avižų, vištų, žąsų, jų kiaušinių ir pan.), kurią pagal dvaro patvirtintą kainininką galima buvo atiduoti ir pinigais.
 
1845 metų parapijiečių sąrašas liudija, kad Jurgaičių kaimo žemdirbiai nebuvo pasiturintys. Samdinių – bernų, pusbernių, mergų ir pusmergių jie nesamdė, o visus žemės ūkio darbus stengėsi atlikti šeimynos rankomis, sunkesniems darbams pasikviesdami į talką kaimynus. Tik Antano Nikodimo ūkyje samdine tarnavo Barbora Jasaitė.
 
Panaikinus 1861 metais baudžiavą, į laisvę paleistiems valstiečiams buvo leista išsipirkti iki tol iš dvaro nuomotą dirbamą žemę. Tačiau vykdant pobaudžiavinę žemės reformą dvarininkai turėjo teisę nuspręsti kurią žemės dalį paskirs valstiečiams išsipirkti, o kurią paliks savo poreikiams. Jiems buvo leista įvairiuose kaimuose dvarui likusią žemės normą perkelti į vieną valdą ir suformuoti stambų palivarkinį ūkį. Šia teise pasinaudojo ir Salantų dvarininkas Konstantinas Gorskis, Jurgaičių kaimo žemėje tarp Salantų miestelio ir Imbarės kaimo įkūręs Salantų palivarką. Todėl tarp 1861–1866 metų Jurgaičių kaimas buvo panaikintas, sodybos nugriautos, žemė paversta palivarko arimais ir ganyklomis, o valstiečiai iškeldinti į šalia parapinių kapinių išaugusį Gargždelės kaimą.
 
Lietuvos žemės reformos metu 1922–1924 metais Salantų palivarką suvalstybinus ir pradėjus parceliuoti, jo žemę Lietuvos žemės reformos komisija ėmėsi dalinti buvusiems kumečiams, miestelio ir apylinkės bežemiams ir mažažemiams, taip pat kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės dalyvavusiems kariams. Iš pradžių naujakuriai savo gyvenvietę neoficialiai vadino senuoju Jurgaičių vardu (Jórgātē), tačiau 1926 metais naujasis kaimas oficialiai buvo pavadintas Žvainiais.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas