Skip to content Skip to navigation

Ką mena Mišučių dvarvietė

Ką mena Mišučių dvarvietė

Pateikta: 2017-05-29 08:22 (atnaujinta: 2017-06-01 08:38)

Mongirdų giminės herbas Wadwicz.

Prieš 140 metų Mišučių dvaro Notiškės palivarke gimė lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, vienas iš pirmojo lietuviško vaidinimo Palangoje organizatorių ir aktorių, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris, Lietuvos valstybingumui pamatus padėjusios 1917 m. Vilniaus konferencijos dalyvis, Sibiro tremtinys, gydytojas Vladas Mongirdas.
 
***
 
Gimtojo Vlado Mongirdo Notiškės palivarko seniai nebelikę: sodybos pastatai sovietmečiu nugriauti, o vietovardis seniai nebenaudojamas. Šiandien Notiškės žemės priklauso Kalno Grikštų ir Nausodžio kaimams. Buvusį palivarką tebeprimena Kartenalės upės slėnyje stūksantys vandens malūno užtvankos griuvėsiai.
 
Visų primirštas ir Mišučių dvaras, kuriame prabėgo Vlado Mongirdo vaikystė ir kuriame vėliau lankydavosi svečiuodamasis pas tėvus ir brolį. Kažkada plačiai žinomą dvarą šiandien mena kelio iš Raguviškių į Nausodį kairėje pusėje, Dvaro gatvėje, stūksantys baigiantys sunykti dvaro sodybos statiniai bei Minijos pakrantėje išlikę parko želdiniai.
 
Dvarui pradžią davė XVIII a. pirmoje pusėje Mišučių kaimo žemėje pastatyta palivarko sodyba. Iš pradžių Mišučių palivarkas buvo didikų Sapiegų valdomo Kartenos dvaro administracinis-ūkinis padalinys. Iš jo buvo valdomi Kartenos valsčiaus pietvakariniame pakraštyje abipus Minijos buvę Mišučių, Laumalių, Raguviškių, Būdviečių, Babrūnių (dab. Jokūbavas), Baublių, Kačaičių, Kalno Grikštų, Gudgalio (Gudų) ir Nausodžio kaimai.
 
Iš Onos Sapiegaitės-Masalskienės Kartenos valdą 1766 m. nupirko Žemaičių kunigaikštystės pakamaris Jokūbas Nagurskis. Jo valdymo laikais Mišučių palivarkas tapo visos Kartenos grafystės administraciniu centru ir buvo pavadintas Naujosios Kartenos dvaru. Iš mirusio kunigaikščio valdas XIX a. pradžioje paveldėjusios dukters Joanos Žukauskienės Kartenos dvarą įsigijo Šateikių grafai Pliateriai.

Mišučių dvaro kiaulininkas. Prie pastato stovi Sofija Mongirdienė. Igno Končiaus nuotr., 1925 m.

Mišučių dvarą kaip nuotakos kraitį grafai Pliateriai perleido giminaitei Stefanijai Eismontaitei, kuri ištekėjo už Raudondvario (netoli Vilniaus) dvarininko Ignoto Parčevskio. Savo kraitį ji užrašė įsūniui Antanui Parčevskiui. Jo laikais Mišučių palivarkas buvo atskirtas nuo Kartenos dvaro valdų ir tapo savarankišku dvaru, kuriame lažą 1846 m. ėjo 855 baudžiauninkai. Antanui Parčevskiui mirus, jo turtus paveldėjo sūnus Konstantinas Parčevskis, vėliau garsėjęs kaip pažangus Jokūbavo dvarininkas.
 
1861 m. dvaro sodyboje gyveno 53 gyventojai, veikė vyno gamykla. Panaikinus baudžiavą, didelė dalis dvaro žemių atiteko valstiečiams: 1870 m. duomenimis, už gautą žemę dvarui prievoles atlikinėjo 603 prievolininkai.
 
Konstantinui Parčevskiui savo šeimos rezidenciją perkėlus į Jokūbavo dvarą, XIX a. antroje–XX a. pirmoje pusėje Mišučiuose šeimininkavo bajorai Mongirdai. Tai sena Lietuvos bajorų giminė, naudojusi Wadwicz (Žuvų) herbą, kurį Horodlės unijos metu iš Lenkijos bajorų 1413 metais gavo vienas jos pradininkų Naugarduko seniūnas Petras Mongirdaitis. Manoma, kad iš pradžių Mongirdai dvarą nuomojosi (1870 m. ir 1877 m. Mišučius oficialiai tebevaldė Konstantinas Parčevskis), o vėliau jį įsigijo.

Mongirdai su svečiais prie Mišučių dvaro rūmų.

Vienas pirmųjų Mišučiuose įsikūrė Vincentas Kazimieras Mongirdas. Čia 1854 m. jam gimė sūnus Mykolas Kazimieras Mongirdas, kuris 1877–1883 m. baigė Dorpato (dab. Tartu) universiteto medicinos fakultetą ir vertėsi gydytojo praktika.
 
Po baudžiavos panaikinimo vykusios žemės reformos metu Mišučių dvarui buvo paliktos tarp dvaro sodybos ir Kartenalės upės plytėjusios Gudgalio (Gudų) ir Mažųjų Kačaičių kaimų žemės. Čia gyvenusios kelios valstiečių šeimos iškeldintos į gretimus kaimus, o dvarui paliktą žemę administruoti buvo įsteigtas Notiškės palivarkas. Gudgalio (Gudų) žemė buvo paversta dirbamais laukais, o Mažųjų Kačaičių žemėje iškilo palivarko sodyba. Kartenalės dešiniajame krante buvo pastatytas administracinis (ūkvedžio) namas, keli kumetynai, tvartai, svirnas, kluonas, daržinė, kiti ūkiniai-gamybiniai pastatai. Prie užtvenktos Kartenalės stovėjo anksčiau statytas vandens malūnas.
 
Iš Vincento Kazimiero Mongirdo dvarą paveldėjo vyresnysis sūnus Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas. Jis buvo įtakingas apylinkės dvarininkas, vienas iš dabartinės Budrių Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčios statybos rėmėjų. Valdžia jam patikėjo svarbias pareigas – vadovauti karo reikalams tinkamų žirgų ir arklių apskaitai Kretingos valsčiuje. Notiškės palivarke nuo XIX a. antrosios pusės iki pat Pirmojo pasaulinio karo vasaromis buvo rengiamos karinės stovyklos, kuriose kavaleristai mokė žirgus karinės rikiuotės, treniravo juos karo veiksmų sąlygomis.
 
Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas vedė iš Senkų kaimo (netoli Dimitravo) kilusią bajoraitę Olimpiją Šalkauskaitę. Jų šeimoje gimė ir užaugo 4 vaikai – dvi dukros ir du sūnūs. Abu sūnūs – Vladas ir Vytautas Mongirdai – aktyviai dalyvavo XIX a. pabaigos–XX a. pradžios lietuvių tautiniame judėjime, kovojo už Lietuvos valstybingumo atkūrimą.

Pirmojo lietuviško spektaklio „Amerika pirtyje“ dalyviai. Pirmoje eilėje iš kairės sėdi gydytojas Žalnieriukynas, mokytoja Jadvyga Teofilė Juškytė-Juškevičiūtė, gydytojas Liudas Vaineikis, režisierė Stanislava Jakševičiūtė, gydytojas Feliksas Janušis; antroje eilėje stovi medicinos studentas Vladas Mongirdas, verslininkas Edvardas Empacheris, teisės studentas Augustinas Janulaitis, rašytojas, režisierius Povilas Višinskis, Gabalis ir gimnazistas Stanislovas Kuizinas. Paulinos Mongirdaitės nuotr.

Olimpija Mongirdienė mirė 1911 m. Vyras su vaikais ją palaidojo Kartenos parapijos kapinėse, greta jos tėvų. Šeimos galva Jonas Viktoras Benediktas Mongirdas prieš mirtį savo valdas padalino sūnums ir jaunesniajai dukrai, kuriems teko po 100 ha žemės, o likusią žemę išpardavė 6 naujakuriams valstiečiams. Vyriausioji dukra Sofija Ona Mongirdaitė-Žirnilovska (g. 1875 m.) jau buvo ištekėjusi ir savo dalį gavusi. Sūnus Vladas jam tekusią dalį pardavė, sesuo Vincenta Teklė Mongirdaitė-Šniukštienė (g. 1881 m.) įsikūrė Notiškės palivarke, o Mišučių dvarą paveldėjo jaunėlis sūnus Vytautas. Tėvui 1919 m. mirus, vaikai jį, kaip Budrių bažnyčios fundatorių, palaidojo Budrių kapinėse įrengtoje Mongirdų šeimos kapavietėje.
 
Vyresnysis sūnus Vladislovas Jonas Mongirdas gimė 1877 m. gegužės 6 d. (naujuoju stiliumi – 18 d.) Notiškės palivarke. Užaugo Mišučių dvare, mokslo žinių sėmėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje, o Maskvos universitete studijavo mediciną. Dar gimnazijoje įsijungė į lietuvišką veiklą, Maskvoje buvo slaptos lietuvių studentų draugijos narys ir pirmininkas. 1899 m. su kitais inteligentais Palangoje pastatė pirmąjį viešą lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“, kuriame vaidino Bekampį. Po sėkmingo debiuto su bendraminčiais Augustinu Janulaičiu, Stanislava Jakševičiūte ir Povilu Višinskiu pasiryžo su šiuo spektakliu aplankyti Liepojos ir Mintaujos (dab. Jelgava) lietuvius bei Šiaulius. 1900 m. pradžioje „Ameriką pirtyje“ jie suvaidino Liepojoje, tačiau netrukus rusų valdžios pareigūnai atėmė išduotą leidimą, o aktyviausius vaidintojus suėmė. Vladas Mongirdas administracine tvarka dviem metams buvo ištremtas į Armavirą (Šiaurės Kaukazas). Iš ten lietuvių laikraščiams rašė eilėraščius ir apysakas, 1904 m. sukūrė dramą „Kovoje už laisvę“. Medicinos studijas tęsė Tomske, o baigė 1906 m. Maskvoje, jau grįžęs iš tremties.

Mišučių dvaro rūmai sovietmečiu. Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m.

Tapęs mediku įsikūrė žmonos paveldėtame Aukštadvario dvare, vertėsi gydytojo praktika. Nepamiršo visuomeninės veiklos: rūpinosi švietimo, kultūros ir lietuvybės reikalais, išrašinėjo valstiečiams ir platino lietuvišką spaudą, atstovavo Aukštadvario valsčiaus lietuvius 1917 m. rugsėjo 18–22 d. d. Vilniuje vykusioje Lietuvių konferencijoje. Atkūrus valstybingumą, 1919 m. įstojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę, tarnavo karo sanitarijos tarnyboje, kartu su provizoriumi Č. Budrevičiumi paruošė mokomąjį leidinį „Apie vidurių šiltinę, kruvinąją ir kolerą. Trumpi praktiški patarimai dezinfekatoriams“. Išėjęs į atsargą, Aukštadvaryje toliau vertėsi gydytojo praktika, augino upėtakius, bendradarbiavo „Lietuvos žiniose“, „Lietuvos ūkininke“ ir kituose leidiniuose. 1941 m. birželio 14 d. su sūnumi Tadu, marčia Liuda ir anūku Bronislovu buvo areštuotas ir ištremtas į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą gyveno Kėdainiuose. Ten 1960 m. mirė ir buvo palaidotas.
 
Kretingos krašto istorijoje ryškų pėdsaką paliko jo jaunesnysis brolis Vytautas Juozapas Mongirdas. Jis gimė 1888 m. vasario 14 (26) d. Mišučių dvare, mokėsi Palangos progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje, Maskvos universitete baigė teisės studijas.
 
Kaip ir brolis, aktyviai dalyvavo lietuviškoje veikloje, 1917 m. Lietuvių konferencijoje atstovavo Kartenos valsčių. Grįžęs iš Vilniaus, kartu su kretingiškiu provizoriumi Vladu Grudzinsku 1917 m. lapkritį pranciškonų vienuolyno susirinkimų salėje sukvietė Kretingos apskrities visuomenės atstovų susirinkimą, aiškino konferencijos nutarimus dėl valstybės atkūrimo, steigiamojo seimo, konstitucijos, santykių su kitomis valstybėmis, akcentavo nutarimų reikšmę Lietuvos ateičiai, aktyviai gynė prezidentinės valstybės idėją teigdamas, kad „Lietuva būsianti liuosybės kraštas“. Atkūrus valstybingumą, Laikinosios vyriausybės įsakymu 1918 m. gruodžio 9 d. buvo paskirtas Kretingos, Sedos ir Vėžaičių apskričių taikos teisėju. Paveldėjęs Mišučių dvarą, didžiąją laiko dalį skyrė ūkininkavimui, o taip pat vertėsi advokato praktika, dalyvavo visuomeninėje veikloje.

Mišučių dvaro rūmai. Jolantos Klietkutės nuotr., 2014 m.

Mišučių dvaro sodyba buvo įkurta vaizdingoje vietovėje, šalia kovas su kryžiuočiais menančio piliakalnio (Mongirdo pilalės), Minijos kairiojo kranto aukštumoje, nuo kurios atsiveria plati upės senslėnio panorama. Centrinėje sodybos dalyje stovėjo mediniams Žemaitijos dvarams būdingi vienaukščiai, kampinio plano rūmai su erdviais kambariais ir pastogėje įrengtomis mansardos tipo gyvenamosiomis patalpomis.
 
Į šiaurės vakarus nuo rūmų buvo dvaro rūsys (ledaunė) ir keli šeimynos namai, kuriuose po baudžiavos panaikinimo įrengti kumetynai samdinių šeimoms apgyvendinti. Už kumetynų, labiausiai nuo rūmų į šiaurės vakarus nutolęs, stovėjo kiaulininkas, kurio sienų apatinė dalis buvusi akmenų mūro, o viršutinė – medinė.
 
Į pietvakarius nuo rūmų buvo ūkinė dvaro sodybos dalis su karvių ir arklių (žirgų) tvartais, ratine, svirnu, kluonu, daržine, kalve, vyno darykla (bravoru) ir kitais pagalbiniais ūkiniais-gamybiniais statiniais. Netoli tvartų buvusi iškasta didelė kūdra. Ji buvo skirta gyvuliams girdyti, skalbiniams skalauti bei gaisro metu užsidegusiems ūkiniams statiniams gesinti.
 
Vakarinėje dvaro sodybos dalyje XIX a. pirmoje pusėje buvo įrengtas landšaftinis parkas su apžvalgos takais. Rytiniame jo pakraštyje netoli rūmų buvusi iškasta kūdra. Ji buvo skirta priešgaisriniams reikalams bei daržams laistyti. Į pietus nuo rūmų augo šimtametis ąžuolas, menantis dvaro įkūrimo laikus.
 
1923 m. dvaro sodybai priklausė 8 kiemai, kuriuose gyveno 55 gyventojai. Pagrindiniams žemės ūkio darbams Vytautas Mongirdas tarpukariu laikė keturias samdinių šeimas, o namų ūkiui tvarkyti samdė namų šeimininkę.

Mišučių dvaro ąžuolas. Stepono Kaštauno nuotr., 1966 m.

Mišučių dvare tarpukariu lankėsi žymūs Kretingos krašto ir Lietuvos asmenys. Pas Mongirdus dažnai svečiavosi Sofijos Kentraitės-Mongirdienės tėvas, Kretingos apskrities savivaldybininkas, notaras Jonas Kentra su žmona Felicija, sesuo Marija Kentraitė-Končienė su vyru, etnografu, Dotnuvos žemės ūkio akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto profesoriumi Ignu Končiumi bei jo broliu, Lietuvos ūkio banko Kretingos, Klaipėdos ir Vilniaus skyrių įkūrėju ir vadovu, kita sesuo Bronislava Kentraitė-Petronaitienė su vyru, Lietuvos kariuomenės kūrėju savanoriu, karininku, Nepriklausomybės kovų dalyviu, Kretingos apskritis komendantu, Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi, advokatu Vladu Petronaičiu (1941 m. nukankintas Rainiuose), Vytauto Mongirdo sesuo Vincenta Teklė Mongirdaitė-Šniukštienė su vyru, Lietuvos kariuomenės teismo pirmininku, 1934–1935 m. Krašto apsaugos ministru, 1935–1936 m. Valstybės Tarybos nariu, advokatu, generolu Petru Šniukšta. Vytautas Mongirdas bendravo su kaimynystėje gyvenusiais dvarininkais – gydytoju, profesoriumi Karoliu Parčevskiu iš kitapus Minijos buvusio Stančių dvaro, Lietuvos prezidentu, agronomu Aleksandru Stulginskiu, ūkininkavusiu Jokūbavo dvare. Mišučių miške tarpukariu kelis sykius medžiojo Palangoje vasarojęs Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
 
Po sovietų invazijos 1940 m. Mišučių dvarui buvo palikta 30 ha žemės, o jo savininkai 1941 m. birželio 14 d. ištremti į Rusijos gilumą. Vytautas Mongirdas su uošviu Jonu Kentra, prezidentu Aleksandru Stulginskiu ir gydytoju Karoliu Parčevskiu buvo išvežtas į Krasnojarsko krašto Rešiotų lagerį, kuriame išsekintas darbų ir bado 1943 m. mirė.
 
Mišučių dvaras 1944 m. buvo nacionalizuotas, jame įkurdintas Kretingos valstybinio ūkio skyrius. Vėliau dvaro sodyba perduota „Aušros“, po to – „Jaunosios gvardijos“ kolūkiui. Didžioji dvaro sodybos statinių dalis sovietmečiu buvo nugriauta, parkas apleistas, ąžuolas nukirstas. Šiandien 5,5 ha teritorijoje išliko dalis parko želdinių, baigiančių sunykti rūmų fragmentas, kumetynas, mūriniai kiaulidės pamatai, rūsio pamatai, šulinys.
 
Mišučių dvarvietė turi istorinę ir memorialinę vertę. Joje gimė ir užaugo kovotojai už Lietuvos valstybingumą broliai Vladas ir Vytautas Mongirdai. Vlado Mongirdo atminimą Nausodžio kaimo bendruomenė įamžino jo vardu pavadindama pagrindinę gyvenvietės gatvę. Reikia tikėtis, kad minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį Kretingos rajono savivaldybė baigiančią sunykti Mongirdų dvarvietę įamžins bent atminimo ženklu.
 
Julius KANARSKAS
Istorikas, Kretingos muziejus