Skip to content Skip to navigation

Kačaičiai. Kaimas prie dviejų Kartenalių

Kačaičiai. Kaimas prie dviejų Kartenalių

Pateikta: 2019-04-29 10:17 (atnaujinta: 2019-04-29 10:24)
Pietinėje dabartinio Budrių kaimo žemių dalyje, esančioje į pietus-pietvakarius nuo Tvenkinio gatvės, prieš pusę amžiaus dar stovėjo vieno seniausių Žalgirio seniūnijoje Kačaičių kaimo sodybos. Šiandien kaimo nebėra, o jį ženklina Budrių kaimo Kačaičių gatvė, prie kurios stūkso Atgimimo laikais atstatytas monumentalus kaimo kryžius. Kaimavietėje yra pora sodybų, o prie Kartenalės I upelio rymo senosios kapinės, kuriose amžinam poilsiui atgulė senieji išnykusio kaimo gyventojai.
***
Kačaičiuose rastas gludintas akmens kirvis keturkampe pentimi leidžia teigti, kad pirmieji žmonės kaimo žemėje prie Kartenalės I ir II upelių santakos apsigyveno prieš 3–4 tūkstančius metų. Ryškesnius materialinės kultūros pėdsakus paliko I tūkstantmečio po Kristaus antroje pusėje–XIII amžiuje gyvenusi kuršių bendruomenė, prie upelių santakos įsirengusi piliakalnį.
 
Piliakalnis būdingas gerai įtvirtintoms nedidelėms IX–XIII amžių kuršių gynybinėms pilims. Iš rytų ir šiaurės pusių ją saugojo platus Kartenalės I ir II upelių santakos slėnis, o vakarų pusėje – gyli ledynų tirpsmo išgraužta griova. Pilies aikštelė trikampė, iki 30 m ilgio ir 20 m pločio. Palei jos pietinį kraštą buvo supiltas tiesus 23 m ilgio ir 20 m pločio gynybinis pylimas, už kurio iškastas 5 m pločio apsauginis griovys. Į pietus nuo pylimo buvo 23 x 10 m dydžio priešpilis, saugojęs pilį nuo aukštumos pusės, iš kurios priešui buvo lengviausia užpulti. Nuo aukštumos jį saugojo 36 m ilgio ir 14 m pločio puslankiu išlenktas gynybinis pylimas ir 48 m ilgio, 9 m pločio ir 2 m gylio griovys.
 
Ant gynybinių pylimų stovėjo medinės užtvaros, o pilies kieme palei pylimą – medinis gyvenamasis pastatas. Manoma, kad jame gyveno pilies apygardos vadas ir jo kariauna. Kiti bendruomenės nariai – žemdirbiai, amatininkai, pirkliai, buvo įsikūrę už priešpilio stovėjusioje gyvenvietėje. Artėjant priešui, gyvenvietės ir pilies gyventojai gintis rinkdavosi į priešpilį. Piliakalnio tyrinėjimai liudija, kad pilis degė tris sykius. Po pirmųjų gaisrų bendruomenė ją atstatė, o pylimus paaukštino, supildama virš degėsių naują smėlio sluoksnį. Po trečiojo gaisro pilis nebeatstatyta.
 
Piliakalnis yra dviejų Kartenale vadinamų upelių santakoje, todėl tikėtina, kad ant jo stovėjusi Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. balandžio 5 d. rašte minima Cartine (Kartinės) pilis. Tačiau istorikai šį vardą tradiciškai sieja su Kartenos piliakalniu. Tuo tarpu istorikas Tomas Baranauskas ant Kačaičių piliakalnio bando lokalizuoti tame pačiame rašte minimą Ducinės pilį. Jis mano, kad senąjį vietovardį išsaugojo Ducinės (Docėne) vietovė, esanti šiaurinėje kaimo dalyje, abipus Kartenalės I upelio.
 
Vietos gyventojai piliakalnį vadina Pilale (Pėlale), pasakoja, kad ją supylė čia įsitvirtinę švedai. Vejami iš Lietuvos jie piliakalnyje užkasė prisiplėštą turtą, o slėptuvių vietas pažymėjo plane. Atradę šį planą, į Kačaičius, esą, bandė atvykti grupė švedų lobių ieškotojų. Tačiau kilus didžiuliam potvyniui ištvinusi Minija nunešė visus tiltus, todėl švedams nepavyko pasiekti piliakalnio, o užburtieji turtai pasiliko amžiams jo požemiuose.
 
Kiti padavimai mena, kad Pilalėje vaidenasi, pasirodo įvairios šmėklos. Praeiviai ne kartą nakties metu matė iš jos išjojančius ginkluotus raitelius, kurie nužvangėdavo šlaitais į pakalnę ir joje pranykdavo. Todėl sutemus keliauninkai vengdavo pro piliakalnį eiti ar važiuoti.
 
Manoma, kad pilį pasistačiusios kuršių bendruomenės nariai buvo laidojami Kartenalės I dešiniajame krante veikusiame kapinyne, kuris seniau priklausė išnykusiam Gudų (Gudgalių) kaimui.
 
Kačaičiais pavadintas žemaičių žemdirbių kaimas susiformavo Valakų reformos metu, XVI a. antroje pusėje. Manoma, kad nausėdijos pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Kačio (vard. Kačys) vardo. Jo sūnūs ir vaikaičiai gavo Kačaičių pavardę, kuri virto bendriniu gyvenvietės pavadinimu.
 
Planinė Kačaičių struktūra būdinga tipiniams valakiniams-gatviniams kaimams. Jo dirbama žemė buvusi padalinta į 3 didelius laukus, išskirstytus rėžiais. Centriniame lauke palei pagrindinę gatvę buvo sukeltos ar naujai pastatytos visos valstiečių sodybos, kurių namai (trobos) ir svirnai (klėtys) stovėjo pietinėje, o tvartai (kūtės), kluonai (jaujos) ir kiti ūkiniai pastatai – vakarinėje pusėje.
 
Šiaurinėje-šiaurės vakarinėje kaimo dalyje driekėsi su Budriais, Nausodžiu ir Gudais (Gudgaliais) besiribojančios bendrosios ganyklos. Kita ganyklų dalis ir miškas plytėjo pietinėje kaimo dalyje, abipus Kartenalės II upelio, Braukliškėmis vadintoje vietovėje.
 
Kačaitiškiai buvo Kartenos dvaro baudžiauninkais. Iš pradžių lažą jie ėjo Kartenoje, XVII–XVIII a. – Mišučių, o XIX a. – Lukauskių dvare. 1718 metais kaimo gyventojas Andrius Ivanauskas skundėsi Mišučių dvaro savininkui Kazimierui Jonui Sapiegai, kad dvaro administratorius T. Arbašauskas liepęs jam išimti bei dvarui atiduoti klėties duris ir kol pastatas stovėjo be durų, jis patyręs nemažai nuostolių. Be to, administratorius negyvai rimbu nuplakęs jo kiaules. T. Arbašauskas teisinosi, kad duris A. Ivanauskas savavališkai buvo parsinešęs iš dvarui priklausančio apgriuvusio pastato, o kiaulės buvo įnikusios knaisioti dvaro javų lauką. Jis sutiko apmokėti dalį valstiečio patirtų nuostolių, šiam pateikus sąskaitą ir prisiekus teisme.
 
Visi kaimiečiai buvo katalikai, lankę Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Apie 1753–1763 metus Budriuose pastačius koplyčią ir įsteigus Kartenos bažnyčios filiją, joje kaimo gyventojai galėjo krikštyti vaikus, išlydėti mirusius artimuosius.
 
Mirusiuosius iki XVIII a. pabaigos laidojo šalia gyvenvietės kairiajame Kartenalės I krante nuo XVI a. veikusiose kapinėse. Daugiausia čia atgulė nuo maro mirusių žemdirbių, dėl to jos vadinamos Maro kapeliais. Nuo XVIII a. pabaigos pradėjus laidoti Kartenos parapijos, o nuo XX a. pradžios – Budrių filijos, kapinėse, Maro kapeliuose retsykiais laidodavo savižudžius, nekrikštytais mirusius kūdikius, užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas.
 
Kaimo pietvakariniame pakraštyje už abiejų Kartenalių santakos miško ir ganyklų žemėje XVIII a. susiformavo Mažųjų Kačaičių užusienis – kelių vienkieminių sodybų nausėdija. 1846 metais joje gyveno 2, o kaime – 12 valstiečių šeimų. 1861 metais Kačaičiuose buvo 13 kiemų ir 171 gyventojas, o Mažuosiuose Kačaičiuose prie Kartenalės II upelio jau stovėjo vandens malūnas. Panaikinus baudžiavą, Mažųjų Kačaičių žemę Mišučių dvaro savininkai priskyrė prie kuriamo Notiškės palivarko, kurio sodybą pastatė šalia vandens malūno.
 
Vykdant pobaudžiavines reformas, valstiečiai išsipirko iš dvaro dirbamą žemę ir išsirinko luominę savivaldą. Kačaičių kaimas, kuriame 1872 m. buvo jau 16 ūkių, nuo 1861 m. priklausė Kartenos valsčiaus Mišučių seniūnijai. Atidalinant kaimo ir Lukauskių dvaro žemes, matininkas Teodoras Hesė jas išmatavo, išdalino sklypais ir 1884 m. birželio 3 d. parengė žemėnaudos planą. Jis kaimui taip pat priskyrė šienaujamų pievų ir miško sklypą prie Minijos upės, tarp Nausodžio ir Abakų kaimų, priešais Rubulius.
 
Pagal planą kaimui priklausė 448 dešimtinės ir 684 sieksniai (apie 490 hektarų) žemės, kurią valdė 16 valstiečių. Kiekvienam dalis ariamos žemės buvo palikta prie sodybos, o kita dalis ir ganyklos buvę išskirstyta rėžiais po visą kaimą. 
 
Tarp Kartenalės I upelio ir Budrių miestelio įsikūrė stambiausi ūkininkai Pranciškus Armalis ir Antanas Vaišnoras. Pirmajam priklausė per 38, o antrajam – per 35 dešimtines žemės. Į pietus nuo jų, kitapus upelio gyveno vargingiausias valstietis Jonas Šilys, turėjęs tik 3 dešimtines žemės. 
 
Kaimo centre prie pagrindinės gatvės liko gyventi Juozapas Dirmeikis, Juozapas Balsevičius (Leono sūnus), Juozapas Lukauskis, Pranciškus Macius, Juozapas Balsevičius (Antano sūnus), Melitonas Mažonis, Ignotas Vaišnoras, o už daubos – Antanas Birkšys ir Antanas Jurkus. Į vakarus nuo jų ir į šiaurę nuo kapinių prie Kartenalės I ūkininkavo Pranciškus Vaišvila ir Pranciškus Kumponas. Visi jie valdė po 28–29 dešimtines žemės.
 
Vakarinėje kaimo dalyje tarp abiejų Kartenalių gyveno Melitonas Kumponas, o pietvakariniame pakraštyje, kitapus Kartenalės II upelio stovėjo Juozapo Drungilo sodyba. Abu jie valdė kiek daugiau kaip po 27 dešimtines žemės.
 
Daugėjant kaime gyventojų, XIX a. antroje pusėje išaugo žemdirbių ūkių. Pasak Budrių mokytojo Vinco Jankausko, XX a. pradžioje kaimo branduolį sudarė ūkininkai Antanas Balsevičius, pravardžiuojamas „Zuikiu“, J. Dirmeitis, Balsevičius, J. Lukauskas, Pr. Macius, J. Mažonis, Ignas Vaišnoras, Pranas Butkus, Ignas Jurkus, Pranas Žilinskis ir Juozas Balsevičius. Gudgalių vietovėje gyveno Ignas Armalis, Juozas Liaudinskis, Pranas Armalis, Antanas Armalis ir Ignas Lukauskas.
 
Tarp kaimo ir Gudgalių stovėjo Igno Kumpono, o toliau, anapus Kartenalės I – Bražinskių sodyba. Palčio vietovėje gyveno J. Balsevičius-„Gaidys“, K. Macius, Kajetonas Macius-„Kajusis“, J. Skliūderis-„Skliūderaitis“, J. Kumponas-„Kremlius“ ir Drungilai, prie Kartenalės I upelio – Blagnys, Vladas Slušnys, Antanas Slušnys, Vladas Jurkus, Juozas Balsevičius-„Kazukas“, o Braukliškėse – A. Vasiliauskas.
 
Mišučių dvarininkui Jonui Mongirdui 1919 m. išpardavus tarp kaimo ir dvaro esančias žemes, jose įsikūrė Vladas Jurkus, Pranas Keblys, Leonas Kniūkšta, Braudė, Alf. Jurkus, Karčauskas-„Kaimynėlis“, Jonas Kumponas-„Amerikonas“ ir Antanas Viršilas.
 
1915 metais kaime buvo 25 sodybos, 1923 m. – 29 ūkiai ir 186 gyventojai, o Kačaičiai priklausė Budrių seniūnijai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, valdžios atsiųstas matininkas Aleksandras Dikčius 1934 metais kaimą išskirstė į vienkieminius ūkius. Reformos metu prie kaimo buvo prijungta dalis Notiškės ir Lukauskių dvarų žemių, tarp kurių buvo ir Lukauskių dvarininkui Edvardui Višumirskiui priklausęs Kačaičių piliakalnis.  
 
Tarpukariu kaimui priklausė apie 600 hektarų žemės, kurios didžiąją dalį sudarė dirbami laukai. Rytiniame pakraštyje augo miškas, o pietiniame plytėjo mišku ir krūmais apaugusios ganyklos. Kiekvienas kaimo žemės lopinėlis turėjo savo vardą. Skirtingai nuo šių dienų geografų, Kartenalės I upelį kačaitiškiai laikė pagrindine upe ir vadino Didžiąja Kartenale. Piliakalnio papėdėje, anot jų, į Didžiąją Kartenalę įtekėjo Braukliškių Kartenalė, kurią šių dienų geografai laiko pagrindine upe, bet kažkodėl vadina Kartenale II. Šį upelį kačaitiškiai dar vadino ir Mažąja Kartenale, o iš Braukliškių pievų tekantį intaką – Pasmailupiu, Smailupiu. Vėliau upelį imta vadinti Alksnupiu, o Braukliškių pievose išaugusį mišką – Alksna.
 
Gatvinio kaimo centrinė dalis su sodybomis ir 10 ha ariamos žemės buvo vadinama Sodybų rėžiais. Jos šiaurinėje dalyje prie kelio nuo seno stovėjo monumentalus kryžius, saugojęs kaimą nuo nelaimių. Gyvenvietės centre abipus Pr. Balsevičiaus ūkio buvo 5 ha dirbamos žemės sklypas, vadintas Kleciais (Klecē). Už puskilometrio driekėsi Vidaus laukais vadinamas 10 ha ariamos žemės laukas, o į šiaurę nuo sodybų prasidėjo Platysis (Platesis) – nedidelis, 2 ha ariamos žemės rėžis.
 
Šiauriniame pakraštyje prie Budrių–Nausodžio kelio 20 ha apėmė Papjaunėmis vadinamos pievos, kurios ribojosi su Nausodžio kaimu. Jose buvo Briedgauriu (Breidgauris) vadinamas 2 ha ariamos žemės rėžis, apie pusės hektaro dydžio Bendrine vadinta pieva ir Uodegelė (Oudegalė) – pievų kertė prie pat minėto kelio. Šalia Papjaunių 10 ha plote plytėjo Apluokų rėžiais (Aploukrėžē) vadinama ariama žemė bei hektaras šilais apaugusios žemės, pavadintos Šileliu. Abipus Kartenalės I upelio buvo 3,5 ha ariamos žemės sklypas, vadintas Ducine (Docėne).
 
Šiaurės vakarinis pakraštys, esantis už Kartenalės I upelio, vadintas Gudgaliais (Godgalē), o kadagiais apaugusios ganomos pakrantės – Gudgalio ganyklėle (Godgale ganyklāle). Šiedu vietovardžiai priminė anksčiau čia buvusį Gudgalių (Gudų) kaimą, sunaikintą per pobaudžiavinę žemės reformą. Ties pačia riba su Gudgaliais driekėsi 4 ha dydžio Patorinis rėžis. Apie 20 ha dydžio šiaurės vakarinė-vakarinė ariamų žemių dalis vadinta Žvizdru (Žvezdros).
 
Prie kelio į Raguviškius 3 ha plote driekėsi ariama žemė, vadinama Blagnienės atkalnėmis, o kitapus Kartenalės I upelio žiojėjo didelė žvyrduobė. Per upelį buvęs nutiestas medinis tiltas, kurį žmonės pavadino Panarska. Esą, jis tokį keistą vardą gavęs dėl to, kad sykį tiltu važiavęs žmogus netikėtai įlūžo ir panyro į upę. Panarkos vardą taip pat gavo šalia tilto bei kelio plytėjęs dirbamos žemės laukas.
 
Rytinėje kaimo dalyje buvo 2 ha dydžio ariama pakiluma, vadinama Baltkalniu, o ties riba su Lukauskių (Budrių) dvareliu – Galiniais laukais vadintas 30 ha ir Devintokais vadintas 15 ha ariamos žemės sklypai. Pasakojama, kad pastarąjį baudžiavos laikais nuomojosi vienas ūkininkas, kurio nelikus, sklypą pasidalino šalia žemę dirbę kiti devyni ūkininkai.
 
Prie kelio į Žutautus šalia gyvenvietės buvo Privartimi vadinamas 4 ha ariamos žemės sklypas. Atokiau nuo jo pakelėje hektarą ariamos žemės apėmė Buivydiškė (Boivydeške), kurią iš dvaro senais laikais nuomojosi žemdirbys Buivydas. Prie pat Lukauskių dvaro miško ir Braukliškių pievų driekėsi Lūžtalė – 30 ha dydžio dirbamos žemės laukas.
 
Į pietryčius nuo gyvenvietės buvo nedidelis, ketvirtį hektaro apėmęs ariamas laukas, vadintas Jakšiu. Pietrytiniame pakraštyje plytėjo mišku apaugusios pievos, vadinamos Braukliškėmis. Jose buvo išsimėčiusios Pastaunyčios – viso kaimo ūkininkų šienaujamos pievos, stūksojo Miegų kalnu vadinama aukšta ganoma kalvelė, o miškelyje buvo dirvonuojantis sklypas, vadintas Didžiuoju lauku. Viduryje Braukliškių į Kartenalės II upelį rėmėsi Paberžiais vadintas 1 ha ariamos žemės sklypas, o į vakarus nuo jo buvo Paberžtviu vadinama 2 ha dydžio ariama ir ganyklų žemė. Pietine Braukliškių puse driekėsi Patorio lauku vadinta mišku apaugusi pieva. Į vakarus nuo Braukliškių 10 ha plote netoli Palaivių augo Apušroto (Apošrots) pušynas bei plytėjo Gudgalio pievos (Godalē peivas), kuriomis kažkada naudojosi Gudgalių (Gudų) kaimo gyventojai.
 
Pietinis gyvenvietės galas buvo vadinamas Palčiu. Jis apėmė apie 6 ha dydžio žemės sklypą, kuriame gyveno 3 ūkininkai. Tarp Palčio ir Braukliškių pievų 20 ha plote driekėsi Skersiniais rėžiais vadinama ariama žemė.
 
Į pietvakarius nuo gyvenvietės buvęs Tarpalis – 1 ha ariamos žemės, tokį patį plotą užėmusi Pamarkaliu vadinta ganykla, o pietvakarinę dalį apėmė Palaivės – didžiausias kaime 50 ha dydžio ariamos žemės laukas. Pietvakaris pakraštys, kuris ribojosi su Kalno Grikštais, buvo vadinamas Špogynu, kuriam teko 3 ha ariamos žemės.
 
Į vakarus nuo gatvinio kaimo sodybų 4 ha ariamos žemės apėmė Stiedis (Steidis), o 3 ha – Papušynis (Papošynis). Vakarinėje dalyje Kartenalės I upelio pakrantės buvo vadinamos Padaubiais, o su slėniu susisiekianti ledynmečio suformuota išgrauža – Didžiojo akmens dauba. Joje netoli upės stūkso ledynų atvilktas riedulys, vadinamas Didžiuoju arba Ypatinguoju kūliu (akmeniu).
 
Vietos gyventojai akmenį laikė ypatingu, kadangi daugiau tokio dydžio riedulių apylinkėje nėra. Tai natūralus, balkšvas, netaisyklingos formos, 5,2 m ilgio ir 4 m pločio granitas, kurio pietinis šonas status, 1,65 m aukščio, kiti nuolaidesni. Akmens viršuje yra negilus 1,6 x 1,2 m dydžio įdubimas. Esą, jis atsirado į riedulį trenkus perkūnui ir nuskėlęs nuo jo atplaišą, kuri gulėjusi šalia akmens. 1958 metais ūkininkas Pranas Balsevičius akmens pašonėje iškasė duobę ir nustatė, kad akmens apačia yra 1,80 m gylyje nuo žemės paviršiaus.
 
Padavimas mena, kad akmenį nešė velnias, bet užgiedojus pirmiesiems gaidžiams pametė. Pasak kito padavimo, riedulį nešusi ragana, o pametė sutikusi velnią. Senieji kačaitiškiai pasakojo, kad prie akmens sutemus klaidino: praeivis ilgai klaidžiodavo aplinkui, kol susivokdavęs kur esąs. 
 
Prie akmens žmonės rasdavo medžio anglių, todėl buvo manoma, kad čia buvęs pagonių aukuras, prie kurio kuršiai atlikdavo senovės baltų tikėjimo apeigas ir aukodavo aukas savo dievams.
 
Be to, kaime sklandė gandas, kad iš Lietuvos vejami švedų ar prancūzų kariai po akmeniu užkasė karo žygių metu prisiplėštus turtus. Todėl ne vienas drąsuolis ėjo jų ieškoti, bet nieko nerado.
 
Prieš karą stambiausias kaimo ūkininkas buvo Ignas Kumponas, valdęs 35,93 ha žemės. Pirmosios sovietų okupacijos metais naujoji valdžia jam paliko dirbti 30 ha, o likusius 5,93 ha perdavė Žemės fondui. 
 
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, gretimame Žutautų miške būrėsi Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Kartenos kuopos partizanai. Iš miškan pasitraukusių ir partizanais tapusių kaimo vyrų, 1950 m. spalio 16 d. Žutautų miške žuvo 28-metis Petras Jonauskas. 1948 metais buvo suimti ir 25 metams lagerio nuteisti partizanų ryšininkai Steponas Balsevičius, Jonas Martinkus-„Šaltinis“ ir Ignas Mažonis.
 
Kačaičiuose šalia Žutautų miško buvusi įrengta žeminė, kurioje pavojaus metu prieglobstį rasdavo keli partizanai. Išdavikams apie ją pranešus MGB (Valstybės saugumo ministerijos) Kartenos valsčiaus poskyriui, 1949 m. vasario 11 d. slėptuvę, kurioje buvo apsistoję 3 Buganto (Kartenos) kuopos partizanai, apsupo 15-ka MGB vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareivių ir Kartenos valsčiaus stribų. Apsuptiesiems atsisakius pasiduoti, į slėptuvę stribai įmetė tris surištas granatas, nuo kurių žuvo kuopos vadas Vladas Lukauskas-Prutenis ir jo brolis Vytautas Lukauskas-Plienas iš Žutautų kaimo bei neatpažintas partizanas.
 
Vykstant masiniam gyventojų trėmimui, iš kaimo į Rusijos gilumą ištremti 22 žmonės. Tai buvo stambių ūkininkų, partizanų rėmėjų ar artimųjų šeimos. Per pirmąjį trėmimą 1948 m. gegužės 22 d. į Krasnojarsko kraštą išvežti Ignas Kumponas su seserimi Magdalena Kumponaite, žmona Barbora (abi mirė tremtyje), sūnumi Ignu ir Julius Butkus su motina Elzbieta, žmona Kazimiera, dukra Adele. Antrojo trėmimo metu į tą patį kraštą 1949 m. kovo 25 d. ištremti Steponas Balsevičius su žmona Karolina, dukromis Justina ir Karolina, Jono Martinkaus žmona Katryna su vaikais Birute ir Jonu, Igno Mažonio žmona Karolina, dukterys Genė, Abrozina, Kazimieras, sūnus Leonas bei Stasė Šeputienė su dukra Irena. 
 
Pokariu vykusi kolektyvinės ūkio sistemos plėtra ir melioracija kaimo sodybas nušlavė nuo žemės paviršiaus, o jų gyventojai išsikėlė į gretimus Budrius bei kitas gyvenvietes. Pasiliko tik kryžius prie Žilinskių sodybos, piliakalnis, Didysis akmuo, senosios kapinės su koplytėle bei koplytstulpiu ir netoli jų stovintis mūrinis kolūkio ūkinis pastatas. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo nutarimu kaimas 1986 m. buvo išbrauktas ir apskaitinių duomenų.
 
Panaikintų Kačaičių žemė iš pradžių buvo priskirta Baublių kaimui. Prasidėjus Atgimimui buvę gyventojai 1989 m. atstatė prie pagrindinės gatvės stovėjusį monumentalų kryžių. Vykstant kolūkio turto privatizacijai, fermų pastatą už čekius išsipirko Pranas Slušnys, perdavęs jį ūkininkauti pasiryžusiam sūnui Benediktui Slušniui. Šis 1992 m. tapo pirmuoju sunaikinto kaimo naujakuriu, o vėliau sodybą kaimavietėje pasistatė Kačaičiuose ūkininkaujantis verslininkas Irvingas Paulauskas. 
 
Prieš keletą metų Kačaičių žemė buvo prijungta prie Budrių, o siekiant išsaugoti senąjį vietovardį, kaimavietės laukus kertantis kelias pavadintas Kačaičių gatve.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus