Skip to content Skip to navigation

KAČAIČIŲ PILIAKALNIS – IŠNYKUSIO KAIMO PRIEŠISTORĖS LIUDININKAS

KAČAIČIŲ PILIAKALNIS – IŠNYKUSIO KAIMO PRIEŠISTORĖS LIUDININKAS

Pateikta: 2017-08-09 08:14 (atnaujinta: 2017-08-09 09:14)


 www.piliakalniai.lt)

Apie 2 kilometrus į pietryčius nuo Žalgirio seniūnijos administracinio centro – Raguviškių kaimo, Kalno Grikštų kaimo žemių šiaurės rytiniame pakraštyje, Mažosios ir Didžiosios Kartenalių santakoje stūkso Kačaičių piliakalnis – valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas, turintis archeologinį, istorinį, kraštovaizdžio ir mitologinį vertingųjų savybių pobūdį.

Pro piliakalnį nuo seno ėjusio kelio Raguviškiai–Kačaičiai–Budriai jau keli dešimtmečiai nebėra. Todėl dabar jį galima pasiekti nuo Budrių kaimo Tvenkinio gatvės važiuojant Kačaičių gatve iki pat Mažosios Kartenalės, o toliau daugiau kaip 800 metrų vakarų kryptimi einant dirvos pakraščiu palei upelio krantą, kitapus kurio atsiveria piliakalnio rytinis šlaitas.


Piliakalnis iš pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 1993 m.

Piliakalnis būdingas gerai įtvirtintoms nedidelėms IX–XIII amžių kuršių gynybinėms pilims, įrengtas giliai į upių santaką įsiterpusiame aukštumos kyšulyje, kurį iš rytų ir šiaurės pusių lanku juosia platus upių santakos slėnis, o vakarų pusėje – paskutiniojo ledynų tirpsmo metu išgraužta gyli griova. Kyšulio šlaitai statūs, iki 22 metrų aukščio, sunkiai priešui įkopiami.

Kyšulio viršūnėje įrengta pilies aikštelė, kurios plotas siekia 220 kvadratinių metrų. Ji beveik trikampė, 30 metrų ilgio, pailga šiaurės – pietų kryptimi, siaurėja link šiaurinio galo, 14 metrų pločio pietiniame gale. Palei jos pietinį kraštą supiltas tiesus 23 metrų ilgio, 1 metro aukščio ir 20 metrų pločio gynybinis pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į 5 metrų pločio ir 0,5 metro gylio apsauginį griovį.

Pylimui panaudotas smėlis ir akmenys. Iš stambių ir vidutinio dydžio akmenų buvo sukrautas tvirtas padas, virš kurio iš priešais iškasto griovio supiltas smėlis. Į pylimą buvę įkasti medinės užtvaros stulpai, o kad smėlis nebirtų, sampilo paviršius išplūktas molio sluoksniu. Archeologai pylime aptiko tris degėsių bei perdegusio molio sluoksnius, liudijančius, kad pylimo medinės gynybinės užtvaros degė tris sykius. Po pirmųjų dviejų gaisrų įtvirtinimai buvo atstatyti, o pylimas paaukštinamas, supilant virš degėsių naują smėlio sluoksnį. Po trečiojo gaisro įtvirtinimai nebebuvo atstatyti.


Piliakalnis po UAB „Damba“ atliktų rytinio šlaito tvirtinimo darbų. Juliaus Kanarsko nuotr., 1993 m.

Pilies aikštelės pietiniame pakraštyje palei pylimo papėdę stovėjo medinis pastatas, sudegęs gaisro metu. Jame aptikti apdegę akmenys iš išardyto židinio leidžia manyti, kad tai buvęs gyvenamasis statinys, kuriame galėjo gyventi pilies vadas ir jo kariauna. Buityje pilies gyventojai naudojo lipdytos keramikos indus, kurių šukių aptikta kultūriniame sluoksnyje.

Į pietus nuo gynybinio pylimo ir griovio buvęs įrengtas priešpilis – apie 230 kvadratinių metrų plotą užimantis gynybai naudotas darinys, saugojęs pilį nuo aukštumos pusės, iš kurios priešui buvo lengviausia užpulti. Jo aikštelė keturkampė, 23 metrų ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 10 metrų pločio. Aikštelės rytinis galas rėmėsi į upelio skardį, o vakarinis leidosi į griovą. Nuo aukštumos priešpilį saugojo kitas, 36 metrų ilgio, 2 metrų aukščio, 14 metrų pločio, puslankiu išlenktas gynybinis pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į 48 metrų ilgio, 9 metrų pločio ir 2 metrų gylio apsauginį griovį.

Artėjant priešui, į priešpilį gintis rinkdavosi ne tik pilies valdovo kariauna, bet ir visi pilies bendruomenės nariai – žemdirbiai, amatininkai, prekybininkai, gyvenę į pietus – pietryčius nuo priešpilio stovėjusioje papėdės gyvenvietėje, apėmusioje apie 2400 kvadratinių metrų plotą.


Priešpilio gynybinis pylimas iš pietų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 1993 m.

Piliakalnis yra dviejų upelių, turinčių bendrą Kartenalės vardą, santakoje. Todėl tikėtina, kad ant jo galėjusi stovėti Kuršo vyskupo Henriko 1253 metų balandžio 5 dienos rašte minima Cartine (Kartinos) pilis. Tačiau istorikai tradiciškai šios pilies vardą sieja su Kartena ir šalia jos, Abakų kaime stūksančiu Kartenos piliakalniu.

Vilnietis istorikas Tomas Baranauskas ant Kačaičių piliakalnio bando lokalizuoti tame pačiame vyskupo Henriko rašte minimą Ducinės pilį. Jis mano, kad senąjį istorinį vietovardį išsaugojo 1935 metais Budrių pradžios mokyklos mokytojo Vinco Jankausko užpildytoje Lietuvos žemės vardyno anketoje paminėta Ducinės (žem. Docėne) vietovė – apie 3,5 ha dydžio ariamos žemės sklypas, plytėjęs šiaurinėje Kačaičių kaimo dalyje, abipus Didžiosios Kartenalės upelio.

Vietos gyventojai piliakalnį žino nuo seno, tradiciškai jį vadinama Pilale (žem. Pėlale), sukūrė apie jį įvairių pasakojimų, padavimų ir legendų.

Vienas padavimas pasakoja, kad Pilalę supylė į Lietuvą įsiveržę švedai, kurie joje apsigyveno. Esą, persekiojami Lietuvos kariuomenės ir skubėdami pasitraukti į Švediją, kariai piliakalnyje užkasę ir paslėpę daug auksinių ir sidabrinių pinigų ir kitokio prisiplėšto turto, o slėptuvių vietas pažymėjo plane. Vėliau šis planas buvo aptiktas ir į Lietuvą atvyko grupė švedų lobių ieškotojų. Tačiau tuo metu kilo didžiulis potvynis ir ištvinusi Minija nunešė visus tiltus. Tokiu būdu švedams nepavyko pasiekti Kačaičių piliakalnio, o užburtieji turtai pasiliko amžiams jo požemiuose.

Kiti pasakojimai mena, kad piliakalnyje vaidenasi, pasirodo įvairios šmėklos. Praeiviai ne kartą nakties metu matė iš Pilalės išjojančius ginkluotus raitelius, kurie nužvangėdavo šlaitais į pakalnę ir joje pranykdavo. Todėl sutemus keliauninkai vengdavo pro piliakalnį eiti ar važiuoti.


Generolo leitenanto Vlado Nagevičiaus 1927 m. spalio mėn. raštas Lietuvos žemės reformos valdytojui dėl Kačaičių piliakalnio išsaugojimo (Kultūros paveldo centro paveldosaugos bibliotekos Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, ap. 1, b. 19, l. 124).

Nuo XV amžiaus piliakalnis priklausė Kartenos dvaro valdai. XVI amžiaus antroje pusėje įkūrus valakinį Kačaičių kaimą, piliakalnis pateko į bendro naudojimo žemę – ganyklas, kurios vėliau tapo šalia Budrių bažnytkaimio įsteigto Lukauskių dvarelio savininkų Višomirskių nuosavybe. Lietuvos žemės reformos metu šis dvaras buvo išparceliuotas, o jo žemę pradėta dalinti mažažemiams ir bežemiams valstiečiams.

Prasidėjus žemių dalybai iškilo pavojus, kad piliakalnis gali būti sunaikintas. Jo gelbėti ėmėsi kitapus Kartenalės netoli piliakalnio gyvenusios Notiškės palivarko savininkės Vincentos Mongirdaitės-Šniukštienės vyras, Lietuvos kariuomenės teismo pirmininkas, generolas leitenantas Petras Šniukšta. 1927 metų spalio 4 dieną jis parašė laišką iš Kretingos kilusiam Karo muziejaus įkūrėjui, generolui leitenantui Vladui Nagevičiui, pranešdamas jam, kad „dabar piliakalnis perduodamas mažažemiams, kurie ten gano gyvulius ir degina augančias ant jo eglaites ir jo plotą nori paversti į dirvą“. Laiške P. Šniukšta prašo generolo, kaip profesionalaus archeologo, gelbėti piliakalnį nuo sunaikinimo.

Generolas Vladas Nagevičius nedelsdamas raštu kreipėsi į Lietuvos žemės reformos valdytoją rekomenduodamas piliakalnį „nusavinti ir pavesti globon kaimynų, būtent ar generolo Šniukštos ar gan išsilavinusio ūkininko Žilinsko“, gyvenusio netoli piliakalnio. Tokiu būdu piliakalnio teritorija buvo išimta iš dalinamos dvaro žemės plotų ir priskirtas Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Budrių būrio globai. Šaulių būrio valdybos pirmininkas, Budrių pradžios mokyklos mokytojas Vincas Jankauskas 1935 metų liepos 20 dieną raštiškai pasižadėjo kultūros paveldo objektų apsauga besirūpinančiai Valstybės archeologijos komisijai prižiūrėti piliakalnį ir saugoti jį nuo sunaikinimo.

Per Antrąjį pasaulinį karą ir pokariu piliakalnio ir priešpilio pylimuose valstiečiai kasė rūsius bulvėms per žiemą saugoti. Siekdami įvažiuoti į priešpilį, jo pylimą ties viduriu nukasė, o priešais esančią apsauginio griovio dalį užpylė.

1958–1959 metais medžiagą apie piliakalnį rinko Kretingos kraštotyros muziejaus vyr. mokslinis bendradarbis Juozas Mickevičius, kuris 1959 m. parsivežė vienoje iš pylime iškastų bulviarūsių duobių aptiktą gludintą akmens kirvį keturkampe pentimi. Šio tipo kirviai yra baltiški ir buvo naudojami II tūkstantmečio antroje pusėje – I tūkstantmetyje prieš Kristų. Manoma, kad šis seniausius Kačaičių–Kalno Grikštų–Baublių apylinkių gyventojus menantis radinys į piliakalnį pateko atsitiktinai, kartu su akmenimis, surinktais pylimo pagrindui sutvirtinti.


Piliakalnio su priešpiliu planas (Kretingos muziejaus mokslinis archyvas).

Archeologai piliakalniu domisi nuo 1966 metų. Tais metais Kačaičiuose lankėsi Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto archeologinė ekspedicija, vadovaujama Adolfo Tautavičiaus. Jos dalyviai piliakalnį su priešpiliu aprašė ir apmatavo. Ekspedicijos metu buvo konstatuota, kad piliakalnio rytinis šlaitas labai šaltiniuotas ir nugriuvęs į jo papėdę skalaujantį Mažosios Kartenalės upelį.

Piliakalnio rytiniam šlaitui nuolat griūnant, 1993 metais Paminklotvarkos departamento lėšomis Kretingos UAB „Damba“ sustiprino kalvos šlaitą, upelio vagą atitraukė nuo papėdės, palei kurią iš akmenų supylė apsauginį pylimą. Šlaitui 1996 metais vėl nuslinkus, buvo parengtas naujas piliakalnio avarinės būklės likvidavimo projektas (autorius – inžinierius hidrotechnikas Juozas Lukošiūnas), o jame numatytus tvarkymo darbus 1997–1998 metais atliko UAB „Plungės lagūna“ (darbus finansavo Kultūros vertybių apsaugos departamentas).

1997 metais piliakalnį tyrinėjo Kultūros vertybių apsaugos departamento archeologas Rimantas Kraujalis, ištyręs 31 kvadratinio metro plotą. Jis nustatė, kad didesnėje piliakalnio aikštelės dalyje kultūrinis sluoksnis neišlikęs. Tik ties pylimu aptiko iki 0,35 metro storio archeologinį sluoksnį su degėsiais, smulkiomis anglimis, lipdytos keramikos šukėmis, sudegusio pastato ir išardyto židinio liekanomis. Tyrėjo nuomone piliakalnis I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje naudotas tik gynybos tikslams, o pilies gynėjai ir bendruomenės nariai nuolatos gyveno kitoje vietoje.

Panaikinus Kačaičių kaimą, seniausią apylinkės praeitį menantis piliakalnis išlaikė Kačaičių vardą. Kaimo nelikus, jis buvo priskiriamas Baubliams ir šiuo adresu registruotas kultūros vertybių registre, o po paskutiniojo gyvenamųjų vietovių teritorijų ribų patikslinimo atiteko į Kalno Grikštų kaimui.

Julius KANARSKAS,

archeologas, istorikas, Kretingos muziejus