Skip to content Skip to navigation

Kaimas prie Erlos upės vingio

Kaimas prie Erlos upės vingio

Pateikta: 2018-12-31 09:30 (atnaujinta: 2018-12-31 09:55)
Salantų regioniniame parke, Kretingos rajono šiaurės rytiniame pakraštyje, ties riba su Skuodo rajonu, abipus kelio Skuodas–Plungė plyti Erlėnų kaimas. Istorijos šaltiniai liudija, kad tai esanti viena seniausių ir didžiausių Salantų krašto gyvenviečių, kurios vardas minimas nuo 1511 metų. 
***
Manoma, kad pirmieji žmonės Erlėnų žemėje apsigyveno pirmaisiais amžiais po Kristaus. Apie tai liudija šalia kaimo Erlos slėnyje stūksantis Alkos alkakalnis, kuriame nuo priešistorinių laikų iki XVII a. pradžios veikė pagonių šventykla – alkas. Tai buvo vakariniai baltai, nuo VII a. priklausę kuršių genčiai. Kovų su vikingais ir kryžiuočiais laikotarpiu Erlėnų apylinkės priklausė Cėklio žemei, o pagrindinė šios apylinkės kuršių tvirtovė – medinė pilaitė, stovėjo prie Salanto upės, ant dabartinio Laivių piliakalnio.
 
Erlėnų kaimas pradėjo kurtis XV a. antroje pusėje, kai Vokiečių ordinas perleido Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei dalį pajūrio krašto žemių, kuriose seniau gyveno kuršiai. Į karų su kryžiuočiais laikais ištuštėjusias kuršių žemes ėmė keltis ir kaimus kurti žemdirbiai žemaičiai. Tuo metu naujakuriai apsigyveno ir prie Erlos upelio, o savo gyvenvietę pavadino Erlėnais.
 
Pirmąkart Erlėnų vardas, kuris senąja rusų kalba dokumente užrašytas „Арлены“, paminėti 1511 metais, tarp Platelių dvarui priklausančių kaimų. Vėlesniuose rašytiniuose šaltiniuose vietovardis rusiškai rašomas „Орляны“, o lenkiškai – „Orlany“. Žemaičiai kaimo vardą nuo seno tarė „Erlienā“.
 
Kaimui vardą davęs Erlos upelis iš pradžių teka centrine kaimo dalimi iš šiaurės į pietvakarius, o ties riba su Dvaraliu daro staigų lankstą į šiaurę ir toliau vakariniu kaimo pakraščiu teka link Bartuvos upės. Kaimo centrinėje dalyje į Erlą įsilieja kairysis intakas Pagilbrastis. Seniau skirtingos šio upelio dalys turėjo savo vardus: aukštupis vadintas Laivos upeliu, vidurupis – Pagilbrasčiu, žemiau esanti dalis – Liūnų upeliu, o žemupis ties santaka su Erla – Apluokų upeliu. Rytiniu Erlėnų žemių pakraščiu prateka didžiausia šiose apylinkėse Salanto upė, skirianti kaimą nuo kaimynystėje esančių Laivių.
 
Iš pradžių kaimas buvo kupetinis, o pirmieji naujakuriai kūrėsi prie Erlos upelio, daugiausia arčiau aukštupio, dešiniajame jo krante esančiose terasose. Sunkias  naujakurių pastangas įdirbti akmeningą žemę mena prie kelio į Skuodą esančiame miškelyje išlikę senieji žemdirbystės laukai. Jie liudija, kad įdirbdami plėšininę žemę iš dirvos išluptus akmenis žemdirbiai krovė palei savo sklypo kraštą arba metė į krūvas ant stambių, neišjudinamų riedulių. Taip susiformavo 4–30 m ilgio ir 4–5 m pločio pylimai, ženklinantys žemės sklypų ribas, bei sklypuose ir jų pakraščiuose sukrautos 2–3 m skersmens akmenų krūsnys.
 
Apie 1568 metus karališkasis matininkas Jokūbas Laškovskis Platelių dvaro žemėse pravedė Valakų reformą. Jos metu Erlėnams priskirta žemė sudarė tarp Salanto ir Erlos upių plytėjusį stačiakampio plano plotą, kuris pietuose ribojosi su Salantų, pietvakariuose – su Pesčių, vakaruose – su Juodupėnų, šiaurės vakaruose – su Šaučikių, šiaurėje – su Nerėpų, šiaurės rytuose – su Baidotų, o pietryčiuose – su Laivių kaimų žemėmis.
 
Dirbama žemė buvo padalinta į tris, valakais suskirstytus sklypus, o už jų esanti žemė tapo bendro naudojimo ganyklomis ir pievomis. Visi žemdirbiai gavo po rėžį žemės kiekviename sklype ir privalėjo persikelti į kaimo gyvenvietę, kurios sodybos buvo statomos centriniame sklype, abipus senojo kelio iš Salantų į Skuodą, dabar vadinamo Salantų gatve. Taip susiformavo gatvinis kaimas, kurio planinė struktūra išliko iki mūsų dienų. Už valakais suskirstytų dirbamos žemės sklypų atsidūrę Erlos pakrantėje išsibarstę seniausi žemdirbių laukai buvo apleisti ir tapo kaimo ganyklomis.
 
Dvasiniais gyventojų reikalais iš pradžių rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų parapijos kunigai. 
 
Nuo XVI a. antrosios pusės kaimas priklausė Salantų dvarui, iš kurio savininkų valstiečiai nuomojosi žemę ir trobesius. Už tai jie dvarui mokėjo žemės mokestį (činšą), atlikinėjo įvairias prievoles ir ėjo dvare lažą. Didikams Motiejui ir Benediktui Vainoms 1675 m. pasidalinus valdą pusiau, Erlėnai atiteko naujai įkurtam Grūšlaukės dvarui, kurį nuo XVII a. pabaigos valdė kunigaikščiai Oginskiai, o nuo 1775 m. – Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis.
 
Salantų bažnyčios 1750 m. vizitacijos aktas liudija, kad Erlėnų ir Nerėpų kaimai tuo metu priklausė Vilniaus trinitorių vienuolynui. O tai reiškia, kad erlėniškiai XVIII amžiuje mokėjo mokesčius ir atlikinėjo įvairias prievoles išlaikydami Sapiegų rezidencijoje Antakalnyje (Vilniuje) veikusį trinitorių vienuolyną ir Išganytojo (kitaip – Viešpaties Jėzaus) bažnyčią. Šis faktas leidžia manyti, kad tuo metu kunigaikščiai Oginskiai Erlėnus ilgam laikui buvo išnuomoję didikams Sapiegoms. XIX amžiuje kaimas tapo grafų Zubovų Grūšlaukės dvaro valdų dalimi.
 
1750 m. kaime buvo 37 kiemai, 1846 m. – 29 dūmai (baudžiauninkų sodybos), o 1866 m. – 28 katalikų sodybos. Jose 1821 m. gyveno 270, 1843 m. – 285, o 1866 m. – 258 gyventojai.
 
XVI–XVIII amžiais kaimas turėjo dvejas kapines. Seniausios kapinės veikė rytinėje žemių dalyje, bendrose ganyklose. Tai Burbos kapeliais, Maro kapais vadinama Pagilbrasčio upelio dešiniojo kranto pakiluma, kurią juosė žemių pylimas ir griovys, o centrinėje dalyje stovėjo koplytėlė ir keletas monumentalių kryžių. Šiandien šias kapines tebeženklina vos matomas pylimas ir centrinėje dalyje išlikusi koplytėlė. 
 
Antrosios kapinės yra centrinėje kaimo dalyje. Manoma, kad jos įrengtos per Didįjį 1709–1711 metų marą, kai bado ir ligų išsekinti gyvieji nebeturėjo jėgų ir galimybių mirusiuosius nugabenti į senąsias kapines, todėl juos laidojo čia pat, gyvenvietėje. Jas ženklina betoninis kryžius su užrašu: „Čia ilsis mūsų protėviai“.
 
Nuo XVIII a. pabaigos visi mirusieji laidoti parapijos kapinėse Gargždelėje, o senosiose kapinėse iki XX a. 2 dešimtmečio pabaigos retsykiais be kunigo buvo amžinybėn išlydimi savižudžiai, nekrikštyti mirę kūdikiai, nuo epideminių ligų mirę vaikai ir suaugusieji.
 
Panaikinus baudžiavą, valstiečiai gavo teisę išsipirkti iki tol iš dvaro nuomotą žemę. 1870 metų duomenimis Erlėnuose 1 422 žemės rėžius buvo įsigiję 253 valstiečiai, už gautą žemę atlikinėję atodirbio prievolę grafo Juozapo Tiškevičiaus nusipirktame Grūšlaukės dvaro Pesčių palivarke.
 
Įkūrus 1861 m. luominę valstiečių savivaldą, kaimas sudarė Erlėnų seniūniją, kuri iš pradžių priklausė Grūšlaukės, o nuo 1880 m. – Salantų valsčiui. 1923 metais vykusio pirmojo Lietuvos apgyvendintų vietų surašymo duomenimis Erlėnuose buvo 47 ūkiai ir 337 gyventojai.
 
1935 m. sudaryto Lietuvos žemės vardyno duomenimis Erlėnų kaimo žemės nuo seno turėjo savo pavadinimus. Į vakarus nuo gyvenvietės prie Erlos upės plytėjo potvynių metu užliejamos drėgnos pievos, vadintos Apluokais. Už jų, vakarinėje kaimo dalyje, driekėsi ariama žemė, kurios nedidelė dalis vadinta Pempinais (apie 9 ha), o šiaurinė dalis – Padubiais (50 ha). Pasakojama, kad pirmajame lauke, prieš paverčiant jį ariama žeme, anksčiau plytėjo žolių kupstais apaugusios pievos, kuriose veisdavosi pempės, todėl jis gavo Pempinų vardą. O Padubių pavadinimas atsirado todėl, kad ši laukų dalis yra įdubusioje vietoje.
 
Vakariniame kaimo žemių pakraštyje, nuo Salantų iki Juodupėnų, užpelkėjusiame ir durpingame Erlos upės slėnyje plytėjo Erlų pievos, trumpiau vadintos Erlomis. Gyvenvietę su Erlomis jungiantis slėnis gavo Didžiosios daubos vardą. Juo tekėjo Daubos upelis, įtekantis į Apluoko upelį, t. y. Pagilbrasčio žemupį. Prie Alkos kalno esanti Erlų pievų dalis buvo vadinama Juciškėmis, aukščiau jų plytėjo Viduriniosios, o šiaurinėje dalyje – Pastarosios pievos. Šalia Pastarųjų pievų buvo Pručdaubio (Pručdaubės) dauba, kurioje vakarais ir naktimis vaidendavosi, todėl kaimo gyventojai dėl šventos ramybės čia buvo pastatę kryžių. Priešais Juodupėnų kaimą esanti pelkių ir pievų juosiama pakiluma buvusi pavadinta Juodupėnų kalnais.
 
Į šiaurę nuo gyvenvietės plytėjo Pamedalio ganyklos ir Laivos pievos. Ties riba su Kalniškiais buvo Užžardeniu vadinama ariama žemė, į pietus nuo jos, šalia senųjų kapinių – Pakapiais pavadinta ariama žemė, o prie Salanto upės – dar vienas ariamos žemės plotas, vadinamas Pasalančiu. Šiaurės rytinis kaimo žemių kampas vadintas Talžomis. Tokį vardą jis gavo todėl, kad čia seniau buvusi drėgna ir pelkėta vieta.
 
Gyvenvietės rytiniu pakraščiu abipus Liūnų upelio (palei Pagilbrastį) driekėsi durpinga ir pelkėta pieva – Liūnai. Kaimo žemių rytuose prie Salanto upės buvusi krūmais apaugusi dauba, vadinta Pridotkais. Jos viduryje stūksojo Pilale vadinama kalvelė. Pasakojama, kad seniau ant kalvelės stovėjęs kryžius, kuriam supuvus, jo vietoje žmonės ėmę naktimis matyti ugnelę. Senoliai spėjo, kad čia esą pakasti užburti auksiniai pinigai, todėl ne vienas lengvatikis drąsuolis bandė jų ieškoti, bet taip nieko ir nerado. Šalia Pridotkų, Salanto upelio kilpoje, buvusi apie 1,5 ha dydžio pieva, vadinama Vingiu. Pietrytiniame kaimo pakraštyje prie Salanto buvusi Biržtvomis vadinama kalvota ariama ir pievų žemė.
 
Šiauriniame kaimo žemių pakraštyje, paribyje su Šaučikiais, dešinajame Erlos krante, prie kelio į Skuodą XIX a. antroje pusėje kūrėsi Erlėnų mažažemiai valstiečiai. Naujakurių gyvenvietė formavosi kelio vingyje, todėl buvusi pavadinta Vingine. Tiesa, yra pasakojama, kad iš pradžių nausėdija buvusi vadinama Švogerių soda, t. y. Svainių kaimu, kadangi visi joje įsikūrę naujakuriai buvo svainiai. 1923 metų surašymo medžiagoje šis kaimas vadinamas Vingeliais. Tuo metu jame stovėjo 9 sodybos, kuriose gyveno 65 gyventojai. 
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, Erlėnai buvo išskirstyti į vienkieminius ūkius, prie kaimo vėl prijungta iki tol savarankiška gyvenviete buvusi Vinginė (Vingeliai).
 
 
941 m. birželio 22 d., prasidėjus Birželio sukilimui, atsargos puskarininkis Petras Kadys iš Erlėnų su bendraminčiais Antanu Ereminu iš Perkūnkaimio ir Jonu Petrausku iš Gedgaudžių kaimo Salantuose surinko Salantų valsčiaus sukilėlių būrį, kurį sudarė 22 savanoriai. Tarp jų buvo dar du erlėniškiai: Pranas Baltuonis ir Juozas Grabys.
 
Pokario partizaniniame judėjime aktyviai dalyvavo Petras Gadeikis, gimęs 1917 m. Erlėnuose. Jis tapo Lietuvos laisvės armijos Žemaičių apygardos partizanu Robinzonu, vadovavo Kardo rinktinės Slyvos (Salantų) kuopos būriui, o vėliau, kuopai pasivadinus Taruragio vardu – buvo jos vadas. Žuvo 1947 m. liepos 6 dieną. Manoma, kad jo kūną stribai užkasė netoli gimtojo kaimo, tarp Žudgalio ir šalia Alkos kalno buvusiame durpyne.
 
1944–1959 metais Erlėnai buvo apylinkės centras, o nuo 1949 iki 1992 metų – Alkos kolūkio pagrindinė gyvenvietė. Joje 1961 m. atidaryta biblioteka, 1964 m. duris atvėrė iš Šaučikių atkelta pradinė mokykla (uždaryta 1994 m.), 1973–1994 m. veikė kultūros namai, 1988–1991 m. – vaikų lopšelis-darželis. Prasidėjus melioracijos vajui, į kolūkio pagrindinę gyvenvietę vėl buvo sukeliami ne tik Erlėnų, bet ir aplinkinių kaimų vienkieminių sodybų gyventojai. Todėl Erlėnai išliko viena didžiausių Salantų krašto gyvenviečių: 1959 m. joje gyveno 398, o 1979 m. – 412 gyventojų. Vėliau jų skaičius ėmė mažėti: 1985 m. buvo surašyta 376, o 2011 m. – 284 gyventojai.
 
Kaimas nuo seno garsėja etninės kultūros paveldo gausa. Jame yra nemažai XIX–XX amžiais pastatytų memorialinių smulkiosios architektūros paminklų – koplytėlių, kryžių ir koplytstulpių, menančių Lietuvos kryždirbystės tradicijas. Meniškumu pasižymėjo prie S. Stropaus sodybos stovėjęs monumentalus ornamentuotas kryžius su Nukryžiuotojo skulptūra, kurį 1936 m. sukūrė garsus Žemaitijos liaudies meistras Juozapas Paulauskas iš Grūšlaukės.
 
Senosios etninės architektūros tradicijas mena 1834 m. pastatytas turtingo valstiečio gyvenamasis namas, kuris Danguolės ir Rimanto Letukų rūpesčiu atgimė naujam gyvenimui. Rumšiškėse veikiančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje galime pamatyti buvusią Antano Stropaus etnografinę sodybą, kuri reprezentuoja Šiaurės Vakarų Žemaitijos XVIII–XIX amžių etninės architektūros tradicijas.
 
2011 m. liepos 16 d. erlėniškiai iškilmingai pažymėjo Erlėnų kaimo vardo pirmojo paminėjimo 500-ąsias metines. Ta proga kaimo kryžkelėje jie atidengė paminklą, kuriam akmenį dovanojo Birutė ir Aloyzas Skripkauskai, o ornamentuotą kryželį nukalė kalvis Raimondas Diekontas.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas