Skip to content Skip to navigation

KALNO GRIKŠTŲ PRIEŠISTORĖS LIUDININKAI

KALNO GRIKŠTŲ PRIEŠISTORĖS LIUDININKAI

Pateikta: 2017-09-25 10:10 (atnaujinta: 2017-09-25 10:27)

 1) Kalno Grikštų piliakalnis su priešpiliu; 2) Kalno Grikštų II piliakalnis; 3) Kačaičių piliakalnis; 4) Kalno Grikštų senovės gyvenvietė; 5) Kalno Grikštų II senovės gyvenvietė; 6) Kalno Grikštų kapinynas (V–VI a.); 7) Raguviškių II kapinynas (II–IV a.; VIII–XIII a.); 8) Raguviškių II kapinynas (VIII–XIII a.)

Žalgirio seniūnijoje, abipus Raguviškių-Baublių kelio ir Kartenalės II (Didžiosios Kartenalės) upelio kairiajame Minijos upės krante plyti Kalno Grikštų kaimo žemė. Tai viena seniausių Kretingos rajono vietovių, kurioje žmonės nuolat gyvena nuo I tūkstantmečio prieš Kristų. Jų pėdsakus saugo pora senovės gyvenviečių, kapinynas ir net trys piliakalniai – Kalno Grikštų I ir II bei Kačaičių. Apie pastarąjį mūsų laikraštyje jau pasakojome, o šiame straipsnyje apžvelgsime kaimo priešistorę ir jame prieš metus aptiktus abu piliakalnius.
 
***
 
Kalno Grikštų kaimas yra geografiškai ir strategiškai dėkingoje vietoje, vaizdingoje, terasų išraižytoje Minijos pakrantėje, ties šios upės santaka su Didžiąja Kartenale, kuri geografiniuose žinynuose oficialiai vadinama Kartenale II. Ši vaizdinga, miškų ir upių apsupta vietovė nuo seno traukė senovės klajoklius medžiotojus ir žvejus, skatino juos čia apsistoti ilgesniam gyvenimui.
 
Apie seniausius šios apylinkės gyventojus liudija Kačaičių piliakalnyje aptiktas ir Kretingos muziejuje saugomas baltiško tipo gludinto akmens kirvis keturkampe pentimi, naudotas II tūkstantmečio antroje pusėje – I tūkstantmetyje prie Kristų.
 
Pirmuosius sėslius gyventojus, kurie vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, mena prie Minijos ir Didžiosios Kartenalės santakos buvusi senovės gyvenvietė, įrengta upių kairiuosiuose krantuose, į jų santaką įsiterpusiame terasos kyšulyje. Deja, Jaunosios Gvardijos kolūkiui XX amžiaus 8 dešimtmetyje pradėjus šioje vietoje kasti žvyrą, nemaža senovės gyvenvietės dalis buvo sunaikinta. Kretingiškis kraštotyrininkas, inžinierius Ignas Jablonskis karjero pakraščiuose 1974 ir 1977 metais aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį, liudijantį, kad žmonės šioje gyvenvietėje nuolat gyveno ne vieną šimtmetį. Jie statėsi medinius būstus, kurių sienas šiltino molio tinku. Būstus šildė atviri, iškastose duobėse įrengti židiniai, naudoti ir maistui ruošti. Prie vieno ugniakuro aptiktas akmeninis padėklas puodui pastatyti. Kasdienėje buityje gyventojai naudojo iš titnago, kurį gaudavo prekybos keliu, pagamintus įrankius bei iš vietinio molio lipdytus indus, apie kuriuos liudija aptiktos keramikos šukės grublėtu ir lygiu paviršiumi bei miniatiūrinis puodelis.

Kalno Grikštų senovės gyvenvietė iš pietų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2014 m.

Senovės gyvenvietė plytėjo dideliame plote, daugiau kaip 3 hektarų plote. Ji apėmė Minijos slėnyje esantį apleistą karjerą bei šalia jo stūksantį spygliuočių mišką. Kultūrinio sluoksnio su lipdyta keramika pėdsakų 1987 metais Broniaus Dakanio vadovaujami Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai aptiko ir į šiaurę nuo miško, dirbamame lauke tarp jo ir Didžiosios Kartenalės.
 
Apie pusę kilometro į pietus, aukštesnėje pakrantės terasoje, šalia Kalno Grikštų kaimo senųjų kapinių esančio karjero pakraščiuose šių eilučių autorius 2002 metais aptiko ugniaviečių pėdsakų ir lipdytos keramikos šukių, menančių, kad šioje vietoje buvusi kita atvira senovės gyvenvietė. Ryškesnio kultūrinio sluoksnio ugniaviečių aplinkoje nepastebėta, todėl manoma, kad šioje vietoje įsikūrusi bendruomenė gyveno neilgai. Besiplečiantis karjeras senovės gyvenvietę sunaikino. Galbūt jos pėdsakų išliko senųjų kaimo kapinių teritorijoje ir jos aplinkoje.
 
Pirmoji senovės gyvenvietė datuojama I tūkstantmečio prieš Kristų pabaiga – I tūkstantmečio po Kristaus pirmaisiais amžiais, o antroji – I tūkstantmečio po Kristaus pradžia.
 
Deja, kol kas nežinome kurioje vietoje bendruomenės nariai laidojo mirusius artimuosius. Artimiausios žinomos to laikotarpio kapinės: III–I amžių prieš Kristų Baublių pilkapynas už dviejų kilometrų į pietus bei II–IV amžių Raguviškių kapinynas už dviejų kilometrų į šiaurę.
 
Prie Minijos ir Didžiosios Kartenalės gyvenusias bendruomenes palietė IV amžiuje prasidėjęs Didysis tautų kraustymasis. Jos neišvengiamai turėjo susidurti su klajojančiais germanais – gotų, kimbrų ar herulų genčių būriais, kurie Minijos pakrantėmis atklysdavo ir į mūsų kraštą. Atvirose gyvenvietėse gyventi tapo nesaugu, todėl žmonės jas apleido ir ėmėsi rengti įtvirtintas gyvenvietes – piliakalnius.

Kalno Grikštų I piliakalnio gynybinio pylimo vaizdas nuo priešpilio, iš šiaurės pusės. Arūno Strazdo nuotr., 2016 m. Kultūros paveldo centro kultūros vertybių registro skaitmeninis archyvas

Vienas pirmųjų apie V amžių buvo įrengtas Didžiosios Kartenalės dešiniajame krante, kelio į Baublius kairėje pusėje esantis piliakalnis. Bendruomenė jam panaudojo aukštumos pietinį kyšulį, kurį iš šiaurės vakarų, pietų ir pietryčių pusių patikimai saugojo tuo metu dar klampūs Minijos ir Didžiosios Kartenalės santakos slėniai. Kyšulio viršūnėje iškilo medinė pilaitė, kuriai apginti šiaurės rytų pusėje skersai aukštumos bendruomenė iškasė gynybinį griovį bei supylė žemių ir akmenų pylimą, ant kurio pastatė gynybinę užtvarą.
 
Mirusius pilies gyventojus ir kovoje su priešais žuvusius jos gynėjus bendruomenė ėmė laidoti netoliese, už 250 metrų buvusios senovės gyvenvietės teritorijoje įrengtame kapinyne. Jį 1988 metais išaiškino, o po metų tyrinėjo inžinierius Ignas Jablonskis, 30 kvadratinių metrų plote ištyręs 4 griautinius kapus.
 
Tyrimai parodė, kad kapinynas veikė porą šimtmečių – V–VI amžiais. Mirusiesiems laidoti buvo kasamos 2,1–2,2 metro ilgio ir 1–1,1 metro pločio, vos 23–55 cm gylio duobės. Aplinkui duobę iš vidutinio ir stambaus dydžio akmenų buvo kraunami ovalo plano vainikai, kurie jungėsi vienas su kitu. Laidojimo apeigų metu virš kapo supildavo apie 2 metrų aukščio žemių sampilą, kuris laikui bėgant suplokštėdavo ir dabartinis duobių gylis siekia 63–110 cm nuo esamo žemės paviršiaus.
 
Kapų inventorius menkas, liudijantis, kad bendruomenės nariai neturėjo sukaupę didelių turtų. Vieninteliame pagyvenusios moters kape rasta įkapių. Mirusioji gulėjo galva į pietus. Jos krūtinę puošė šešių gintaro karolių ir kelių žalvario įvijų vėrinys, o galvos apdangalas buvęs susegtas geležiniu smeigtuku. Virš galvos kape gulėjo smiltainio akmens verpstukas ir lipdytas molio puodelis.
 
Tautų kraustymosi ir germanų kultūros įtakoje keitėsi Lietuvos pajūrio gyventojų etninė sudėtis. Pasak profesoriaus Vlado Žulkaus, atsikėlusioms gentims asimiliavus senuosius gyventojus VI–VII amžiais susiformavo kuršiai. Jų materialinė kultūra labiausiai klestėjo VIII–X amžiais, o didžiausią karinę galią gentis pasiekė IX–XIII amžiais. Labiausia juos užgrūdino kovos su karingaisiais skandinavų vikingais, kurie VII–XII amžiais ne sykį bandė užkariauti kuršius, skelbėsi Kuršo valdovais, vertė mokėti duoklę. Siekdami apsisaugoti nuo vikingų, kuršiai stiprino senųjų piliakalnių įtvirtinimus, rengė gynybai skirtus priešpilius, statėsi medines pilis ant naujų piliakalnių.
 
Kalno Grikštų piliakalnis VII–XIII amžiais tapo kuršių teritorinės bendruomenės gynybiniu, ūkiniu ir administraciniu centru. Ant jo stovėjusią medinę pilį patikimai tebesaugojo statūs, 27–30 metrų aukščio šlaitai, kurie rytuose ir pietuose leidosi į Didžiosios Kartenalės, o vakaruose-šiaurės vakaruose – į platų bei gilų Minijos slėnį. Piliakalnio aikštelė buvo beveik trikampė, pailga šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi, 50 metrų ilgio ir 45 metrų pločio, žemėjanti link pietvakarinio krašto. Pilies kieme stovėjo gyvenamieji ir pagalbiniai statiniai, o palei šiaurės rytinį kraštą, ant skersai kyšulio supilto nežymiai puslankiu išlenkto 50 metrų ilgio, 12 metrų pločio ir 1,2 metro aukščio pylimo, stovėjo pilį nuo priešų sauganti medinė siena. Pylimo išorinis 1,6 metro aukščio šlaitas leidosi į priešais jį iškastą 6 metrų pločio apsauginį griovį, kurio gylis dabar tesiekia 0,4 metro.

Kalno Grikštų II piliakalnio aikštelės vaizdas nuo pylimo, iš rytų pusės. Arūno Strazdo nuotr., 2016 m. Kultūros paveldo centro kultūros vertybių registro skaitmeninis archyvas

Bendruomenė pilį dar labiau įtvirtino, už gynybinio pylimo įrengė priešpilį – pilies gynybai skirtą darinį. Jis stačiakampio plano, pailgas šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi, 50 metrų ilgio ir 17 metrų pločio. Palei šiaurės rytinį jo kraštą buvo supiltas 50 metrų ilgio, 7 metrų pločio ir per 1 metro aukščio pylimas, priešais kurį iškastas apie 5 metrų pločio apsauginis griovys. Šiuo metų pylimas smarkiai suplokštėjęs, tesiekia pusės metro aukštį, o griovys užslinkęs, 50 cm gylio. Pilies gyvavimo laikotarpiu ant priešpilio pylimo, kaip ir priešais pilies kiemą, stovėjo gynybinė užtvara su vartais, pro kuriuos pilies gynėjai subėgdavo į priešpilį artėjant priešo būriams.
 
Kuršiams taip pat priskiriamas Kalno Grikštų II piliakalnis, esantis 650 metrų į šiaurę nuo pirmojo, kelio Kretinga-Raguviškiai-Budriai dešinėje pusėje, už 470 metrų nuo kryžkelės su Baublių keliu. Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės ir pietų pusių juosia gilios šaltiniuotos daubos, o iš vakarų – platus upės slėnis. Pietryčiuose toliau tęsiasi aukštuma. Šlaitai statūs, šiaurėje ir pietuose 15–16 metrų, o nuo upės slėnio pusės – iki 25 metrų aukščio.
 
Piliakalnio aikštelė beveik ovali, 25 metrų ilgio šiaurės vakarų-pietryčių kryptimi bei 20 metrų pločio. Vidurinė jos dalis išgaubta, o rytinė – žemėja link krašto. Piliakalnio šiaurės vakariniame šlaite, 3 metrais žemiau aikštelės, yra iki 5–6 metrų pločio ir apie 20 metrų ilgio terasa. Kita apie 2–3 metrų pločio terasa išliko apie 4 metrus žemiau aikštelės šiaurinio krašto.
 
Manoma, kad piliakalnio aikštelėje stovėjo gyvenamieji ir gynybinės paskirties pastatai, nuo aukštumos pusės saugomi dviejų įtvirtintų gynybinių pylimų. Pirmasis pylimas apie 20 metrų ilgio, 20 metrų pločio ir pusės metro aukščio, eina palei aikštelės pietrytinį kraštą skersai kyšulio. Jo išorinis 2 metrų aukščio šlaitas leidžiasi į priešais pylimą iškastą 5 metrų pločio ir 1 metro gylio gynybinį griovį. Už griovio supiltas antrasis, apie 10 metrų pločio ir pusės metro aukščio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidžiasi į lygiagrečiai iškastą 10–12 metrų pločio ir pusės metro gylio antrąjį gynybinį griovį, skiriantį piliakalnį nuo aukštumos.
 
Iš aprašymo matome, kad šis piliakalnis mažesnis už pirmąjį, talpinantis nedidelį skaičių žmonių, neturi priešpilio, tačiau gerai įtvirtintas, patikimai apsaugotas dviejų pylimų gynybinės užtvaros. Mano manymu jo paskirtis buvusi grynai gynybinė, o piliakalnis įrengtas kovų su vikingais laikais ir skirtas apsaugoti pagrindinę Kalno Grikštų pilį nuo netikėto priešo užpuolimo. Priešais piliakalnį buvo brasta per Minijos upę, kuria viduramžiais ir vėliau ėjo svarbus kelias, jungęs abiejuose upės krantuose esančias gyvenvietes. Ant šio piliakalnio stovėjusios pilies įgulos pagrindinė užduotis buvusi neleisti nuo Palangos-Kretingos apylinkių atžygiavusiam priešui persikelti per Miniją, pasitikti, sunaikinti ar nublokšti atgal per upę keltis mėginančius ar Minijos kairiąja pakrante nuo Kartenos atžygiuojančius mažesnius priešo būrius, kuo ilgesniam laikui pristabdyti gausesnių priešo pajėgų puolimą sudarant sąlygas pagrindinės pilies gynėjams ir gyventojams pasiruošti ilgalaikei gynybai.
 
Manoma, kad per minėtą Minijos brastą į Anapilį buvo išlydimi mirę ir žuvę abiejų pilių gynėjai ir bendruomenės nariai. Jie VIII–XIII amžiais laidoti už upės, skyrusios mirusiųjų ir gyvųjų pasaulius, dešiniojo Minijos kranto slėnio terasose veikusiose pagoniškose kuršių kapinėse, kurios šiandien žinomos kaip Raguviškių I ir II kapinynai. Tiesa, ankstesnėje archeologinėje literatūroje šie kapinynai buvo siejami su Mišučių piliakalniu, tačiau jis yra tolokai nuo jų.
 
Šiandien galime teigti, kad abu Kalno Grikštų piliakalniai VIII–XIII amžiais vaidino svarbų vaidmenį kuršių genties gyvenime, patikimai saugojo nuo priešo didžiausios genties žemės – Cėklio vakarines prieigas. Į šią gynybinę sistemą įėjo taip pat apie vieną kilometrą į rytus prie Didžiosios ir Mažosios Kartenalių santakos esantis Kačaičių piliakalnis bei porą kilometrų į šiaurę prie Minijos stūksantis Mišučių-Nausodžio piliakalnis.
 
Pagal piliakalnio aikštelės ir priešpilio dydį šioje gynybinėje sistemoje didžiausias yra Kalno Grikštų I piliakalnis. Manau, kad ant jo galėjusi stovėti 1253 metų Kuršo vyskupo Henriko rašte minima Paminijės pilis, kurią iki šiol bandyta lokalizuoti Mišučių-Nausodžio ir Martynaičių piliakalniuose.
 
Kuršiai piliakalnius apleido XIII amžiaus 6–7 dešimtmečiais, kai kraštą užkariavo Livonijos ordino kryžiuočiai. Abiejų Kalno Grikštų piliakalnių teritorija nuo XV amžiaus priklausė Kartenos valsčiaus žemėms, kurioms administruoti XVII amžiuje buvo įkurtas Mišučių (Naujosios Kartenos) dvaras. Pradėjus kurtis valstiečių gyvenvietėms, pirmasis piliakalnis pateko į Kalno Grikštų, o antrasis piliakalnis – į Gudų, XIX amžiuje vadintų Gudgaliais, kaimui priskirtas žemes. Po baudžiavos panaikinimo Gudgalių kaimo nebeliko, nes jo žemėse dvarininkas Jonas Mongirdas įkūrė Mišučių dvaro ūkinį padalinį – Notiškės (Nataniškių) palivarką. Abiejų piliakalnių gynybinių pylimų ir griovių būklė leidžia manyti, kad jų teritorija XV–XVIII amžiais buvusi ariama. Vėlesni topografiniai žemėlapiai liudija, kad XIX amžiuje tarp Didžiosios Kartenalės ir Nausodžio kaimo kairiajame Minijos krante augo Mišučių dvarui priklausantis miškas, kuris šiandien vadinamas Mišučių mišku.
 
Abu piliakalniai apaugo mišku, o laikui bėgant nugrimzdo į užmarštį. Lietuvos žemės vardyno anketos ir Valstybės archeologijos komisijos medžiaga liudija, kad 1935 metais vietos gyventojai apie juos nieko nežinojo. 1940–1941 metais enkavedistai ir raudonarmiečiai pirmojo piliakalnio vakariniame šlaite išbetonavo dotą – ilgalaikį frontalinės ugnies kulkosvaidžio lizdą, o priešpilio pusėje prieš pat karą spėjo iškasti duobę antrajam dotui. Panašu, kad prieš pat karą dotą buvo ruošiamasi įrengti ir prie antrojo piliakalnio, kurio pirmosios terasos pietiniame gale išliko apie 5 metrų skersmens ir 1 metro gylio duobė. Šie dotai priklausė vadinamajai Molotovo gynybinei linijai, kuri nuo Palangos palei tuometinę sieną su nacistine Vokietija ėjo iki pat Lenkijos.
 
Iš šimtmečių užmaršties abu piliakalnius 2016 metais prikėlė biologas Darius Stončius, per kelis metus Lietuvoje atradęs apie 40 pamirštų ir nežinomų piliakalnių. Prasidėjus Piliakalnių metams, abu piliakalniai 2017 metų sausio 23 dieną buvo registruoti Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens registrinės kultūros vertybės, turinčios archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį (unikalūs objektų kodai – 40560, 40563).
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas, Kretingos muziejus