Skip to content Skip to navigation

Kartenos piliakalnis. Menama žemaičių karaliaus pilis

Kartenos piliakalnis. Menama žemaičių karaliaus pilis

Pateikta: 2017-04-18 10:18 (atnaujinta: 2017-04-18 10:56)

Piliakalnis nuo Minijos slėnio pusės 2012 m. Fot. J. Kanarsko

Į pietus nuo Kartenos miestelio, Minijos kairiajame krante stūkso kalnas, vadinamas Pilimi, Pilale, Švedų kalnu, Lūžties kalnu. Tai Kartenos piliakalnis, apipintas padavimais ir legendomis.
 
Legendos pasakoja, kad piliakalnį supylė žemaičiai, kariavę su švedais ir rusais. Viena jų mena, kad „ant kalno pas Karteną kitą kartą yra didelė pilis stovėjusi, kurioje žemaičių karalius turėjo savo buveinę. Pilį aplinkui juosė vandenys. Kalnui esant neaukštam, vandens vilnys plakėsi beveik į pilies sienas. Vandenyje laikėsi trys labai didelės žuvys. Šitos žuvys tarnavo žemaičių karaliui: jos taip sergėjo pilį, kad niekas prie jos negalėjo prisiartinti“.
 
Kovų su priešais metu, esą, atsiradęs ir Kartenos vardas. Kartą žemaičių pulti vienu metu atskubėjo dvi kariuomenės – švedų ir rusų. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies kuorų stebėdamas vingyje įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veizėkiet, karė tenā!“ (Žiūrėkit, karas tenai!). Nuo to laiko vietovė vadinama Kartena.
 

Piliakalnis nuo aukštumos pusės 1986 m. Fot. J. Kanarsko

Čia viešpatavęs Žemaičių karalius „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakelėje tarp Kartenos ir Kretingos. Vidurnaktį „negyvi karžygiai išeina iš savo grabo ir mankštinasi kovoje. Kariai yra liepsnoti pavidalai, karalius būna baltai apsirengęs, jis raitas joja ant balto žirgo“. Kai laikrodis išmuša pirmą valandą nakties, kariai ir karalius vėl suieško savo kapus balsiai rėkdami „Veikiai laikas išsipildys, kada mes vėl pareisime!“
 
Kai Žemaičių karalius dingo, jo „pilis nuskendo, vanduo nuseko ir netolimais kalno susidarė prūdas, kuris dar šiandien ten matomas. Prūde dar šiandien viena iš žuvų užsilaiko. Ji tokia didelė, jog sverianti apie 100 svarų. Dažnai bandoma buvo žuvį pagauti, tačiau lig šiolei veltui, nes žuvis sudraskanti kiekvieną tinklą, kuriuo ją norima pagauti. Dar dabar mato baisiąją žuvį tankiai nakties metu išplaukiant ant prūdo paviršiaus“.
 
Kiti padavimai mena, kad pilies kalną rankomis supylė švedai, įsirengę jame savo tvirtovę, iš kurios puldinėjo apylinkes. Dėl to jis buvo pavadintas Švedų kalnu.
 
Tačiau šių eilučių autoriaus 1995, 2012 ir 2013 m. vykdyti archeologiniai tyrinėjimai leidžia teigti, kad piliakalnį šioje vietoje supylė ir ant jo medinę pilį apie VIII–IX a. pasistatė senieji šio krašto gyventojai kuršiai.
 
Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas Minijos upės ir bevardžio upelio (manau, kad šis upelis senovėje vadintas Kartenos ar Kartenalės upeliu ir davė vardą vietovei) santakoje stūksančiame aukštumos kyšulyje. Formuojant piliakalnį, viršutinė, 6–7 m aukščio kyšulio šlaitų dalis buvo nukasta kuo stačiau. Viršūnė nukasta ir rūpestingai išlyginta, joje šiaurės – pietų kryptimi įrengta pailga, 48 m ilgio ir 40 m pločio aikštelė. Aikštelėje stovėjo nedideli stulpinės konstrukcijos antžeminiai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Jų karkasą sudarė į žemę įkasti mediniai stulpai, o tarpai tarp jų (pastato sienos) buvę išpinti kartelėmis ir apšiltinti molio tinku. Prie pastatų rasta lipdytos ir apžiestos keramikos šukių, molio tinko fragmentų. Pastatus juosė aikštelės pakraščiuose stovėjusi medinė gynybinė siena, o nuo aukštumos pusės pilaitę saugojo aikštelės pietiniame pakraštyje supiltas 48 m ilgio, 30 m pločio, iki 2 m aukščio pylimas, ant kurio stovėjo mediniai gynybiniai įtvirtinimai. Nustatyta, kad pylimas plūktas iš molio mažiausiai per 2 kartus. Ankstesnio pylimo viršuje fiksuoti stambūs degėsiai, liudijantys, kad pilis sykį buvusi sudeginta. Po gaisro ji atstatyta, o gynybinis pylimas paaukštintas.
 

Piliakalnis nuo aukštumos pusės 2013 m. Fot. J. Kanarsko

Piliakalnį nuo aukštumos pietų ir pietvakarių pusėje skyrė du 18 m ilgio, 11–16 m pločio ir 1,5–2 m gylio grioviai, kurių rytiniai galai leidosi į bevardžio upelio slėnį, o šiaurės vakariniai įsiliejo į piliakalnio vakarų pusėje esančią griovą. Tarp griovių buvo supiltas 18 m ilgio, 11 m pločio ir 1,6 m aukščio antrasis gynybinis pylimas, ant kurio pastatytos medinės užtvaros.
 
Piliakalnio šiaurės rytinėje papėdėje prie bevardžio upelio, o taip pat aukštumoje į pietus ir pietvakarius nuo piliakalnio kelių hektarų plote plytėjo papėdės gyvenvietė. Joje stovėjo antžeminiai stulpinės ir rentinės konstrukcijos pastatai, o gyvenamąsias patalpas šildė žemėje įgilinti židiniai, kurie naudoti ir maistui ruošti.
 
Į vakarus ir šiaurės vakarus nuo papėdės gyvenvietės, aukštumos pakraštyje ir vaizdingoje Minijos vingio pakrantėje veikė kapinynas, kuriame laidoti pilies gyventojai ir gynėjai. Papėdės gyvenvietės teritorijoje rasta lipdytos lygios ir grublėtos keramikos šukių, molio tinko, žalvarinių dirbinių (žiedas, diržo skirstiklis, smeigto fragmentas ir kt.), o kapinyne aptikta VIII–XIII a. kapinynams būdingų žalvarinių apyrankių ir segių fragmentų.
 
Kartenos pilis stovėjo geografiškai ir strategiškai patogioje vietoje, patikimai apsaugota gamtinių kliūčių bei gynybinių įtvirtinimų. Rašytiniai šaltiniai leidžia teigti, kad ankstyvaisiais viduramžiais, t. y. X–XIII a. ji buvusi svarbi kuršių pilis, Ceklio žemės apygardos administracinis, ūkinis ir gynybinis centras, kuriame gyveno šios apygardos kunigaikštis.
 

Piliakalnis nuo Minijos slėnio pusės 2007 m. Fot. J. Kanarsko

Kartenos piliai teko atlaikyti ne vieną priešų antpuolį, tačiau 1252 m. ji nepajėgė apsiginti nuo kryžiuočių puolimo. Livonijos ordino magistrui ir Kuršo vyskupui Henrikui dalinantis užkariautas pietinių kuršių žemes, 1253 m. balandžio 5 d. pirmąkart buvo paminėtas Kartenos (lot. Cartine) vardas.
 
Kryžiuočiams numalšinus 1260–1266 m. kuršių sukilimą, Kartenos pilis neteko strateginės padėties ir buvo apleista. Naujoji Kartenos gyvenvietė kūrėsi kitapus Minijos upės, priešais piliakalnį plytinčiame slėnyje. Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915 m. balandžio–lapkričio mėn. piliakalnyje buvo įsitvirtinę Rusijos imperijos kariuomenės kariai, ilgą laiką atlaikę kaizerinės Vokietijos kariuomenės puolimą. Piliakalnio aikštelės šiaurės vakariniame – šiauriniame krašte kariai išsikasė apkasų tranšėją, o didžiojo pylimo šlaite – slėptuvę. Jų laikus mena gausybė šautuvų ir pistoletų šovinių tūtų, randamų piliakalnyje ir aplinkui jį.
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, piliakalnis atiteko karteniškiams ūkininkams Antanui Mažrimui ir Tadui Žilinskui, kurie ėmėsi piliakalnį ir jo aplinką arti. Žemės darbų metu buvo nuskleistas piliakalnio papėdėje buvęs gynybinis pylimas (išliko tik rytinis jo galas), užpilti abu apsauginiai grioviai.
 
Arimo darbai buvo nutraukti pokariu. Nebenaudojamas piliakalnis apaugo mišku, o jo pylime urvus išsirausė žvėreliai. Prasidėjus piliakalnio rytinio šlaito erozijai ir nuslinkus pagrindinio pylimo rytiniam galui, 1995 m. Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšomis piliakalnio šlaitas buvo sutvirtintas, užpilta nuslinkusi pylimo dalis ir jame buvusi Pirmojo pasaulinio karo laikų slėptuvė, išretinti piliakalnyje augę medžiai.
 

I tūkstantmečio stulpinės konstrukcijos antžeminių statinių stulpavietės piliakalnio aikštelėje. Fot. J. Kanarsko

Prijungus piliakalnį prie Salantų regioninio parko teritorijos, parko direkcijos rūpesčiu buvo parengtas piliakalnio tvarkymo ir pritaikymo turistų lankymui projektas. Gavus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansavimą, 2012–2013 m. UAB „Rekreacinė statyba“ atliko piliakalnio su gyvenviete teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos tvarkymo ir pritaikymo pažintiniam lankymui darbus, įrengė privažiavimo kelią.
 
2016 m. liepos 23 d. Salantų regioninio parko direkcija prie piliakalnio surengė pirmąjį Kretingos rajone gyvosios archeologijos renginį „Kuršių genties vartus pravėrus“, kuris žada tapti tradiciniu šio krašto renginiu.
 
Kartenos piliakalnis su gyvenviete yra valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksas (unikalus kodas 23783), turintis archeologinį, istorinį, kraštovaizdžio ir mitologinį vertingųjų savybių pobūdį.
 
Julius KANARSKAS
Archeologas, istorikas
 
Piliakalnio aikštelėje rasta XI–XIII a. apžiestos keramikos šukė ir carinės Rusijos 1 kapeikos nominalo vario lydinio monetos, kaldintos 1854 ir 1861 m.   1 – žiedas paplatinta priekine dalimi ir užkeistais galais; 2 – kryžminio smeigto petelio galvutė; 3 – diržo sagties liežuvėlis; 4 – diržo skirstiklis su apkalais   1 – deformuota žalvarinė apyrankė išplatintais galais; 2, 3, 5 – žalvarinių apyrankių išplatintais galais fragmentai; 4 – lankinės žieduotinės segės korpusas; 6 – Lietuvos Respublikos Klaipėdos muitinės 1928 m. plomba; 7 – kovinio pistoleto šovinio tūtelė.