Skip to content Skip to navigation

Kartenos (Vytauto) gatvė – Kretingos miesto vartai

Kartenos (Vytauto) gatvė – Kretingos miesto vartai

Pateikta: 2019-06-12 12:22 (atnaujinta: 2019-06-12 12:29)
Nuo XVI a. pabaigos Kretinga buvo svarbus užsienio prekybos centras, į kurį nuo Kartenos parėjo vienas pagrindinių prekybos kelių, jungusių Šiaurės Žemaitiją su Klaipėdos uostu. Statant 1609 m. Karolštato (Kretingos) miestą, naujos gyvenvietės teritorijoje atsidūrusi šio kelio atkarpa buvo pavadinta Kartenos gatve ir nešiojo šį vardą 320 metų. Pasitinkant Vytauto Didžiojo mirties 500-ąsias metines, gatvė buvo pervadinta šio didžiojo Lietuvos kunigaikščio vardu, kurį išlaikė iki mūsų dienų.
***
Gatvė prasidėjo nuo Turgaus aikštės šiaurės rytinio kampo ir ėjo rytų kryptimi. XVII–XVIII amžiais jos ilgis siekė apie 290 metrų, o gatvė užsibaigė ties aukštu akmenų pylimu – miesto siena, už kurios prasidėjo bendrosios miesto ganyklos.
 
Nors detalesnio tų laikų gatvės aprašymo neturime, tačiau manoma, kad pylime buvę įrengti mediniai dvivėriai vartai, kurie dieną buvo atviri, o naktimis uždari ir saugomi sargybą ėjusių miesto piliečių. Karų ir maro epidemijų metu vartus sargyba uždarus laikydavo ir dieną, atverdama juos pirkliams tik turgaus ir kitų prekymečių dienomis.
 
1771 metų miesto planas liudija, kad naujus vartus rytinėje sienoje planuota XVIII a. paskutiniame ketvirtyje įrengti tarp Kartenos (Vytauto) ir Gargždų (Kęstučio) gatvių. Tačiau po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo ir Kretingos prijungimo prie Rusijos imperijos, šių vartų nebeprireikė, o miestą juosusios ir saugojusios sienos nebeliko.
 
Už miesto sienos gatvė jungėsi su Kartenos keliu, į kurį miesto ganyklose įsiliejo Gargždų kelias (dabartinė – J. Jablonskio gatvė).
 
Kuriantis Karolštato miestui, jį projektavę matininkai abipus Kartenos gatvės išmatavo 20 posesijų – žemės sklypų, kuriuos iš dvaro nuomojosi mieste įsikūrę piliečiai. Kaip ir visame mieste, posesijos buvo vienodo dydžio, stačiakampio plano, o jų kraštinių ilgio santykis siekė 1:3. Viena trumpąja kraštine sklypai buvę atsukti į gatvę, kita trumpoji kraštinė kairėje (šiaurės) pusėje rėmėsi į Vienuolyno tvenkinio (V. Nagevičiaus) gatvę, o dešinėje (pietų) pusėje susisiekė su Gargždų (Kęstučio) gatvės posesijomis.
 
Gatvės pradžioje abipus buvo dar dvi posesijos, į ją atsuktos ilgosiomis kraštinėmis. Tačiau šie sklypai priklausė nebe Kartenos gatvei, o Turgaus aikštei. 1771 metų miesto planas ir sklypų aprašymas liudija, kad Kartenos gatvės posesijos prasidėjo kairėje pusėje nuo dabartinės Trumposios gatvės, o dešinėje – nuo žemės sklypo Vytauto g. 6-6A.
 
1771 metais iš Vilniaus vyskupo, kunigaikščio Ignoto Jokūbo Masalskio posesijas vienoje gatvės pusėje nuomojosi miesto piliečiai Liudvikas Tamošauskis, Simonas Koncevičius, Mikalojus Tumpis, Jonas Apanavičius, Juozapas Žutautas, Tadas Bumbulis, Motiejus Stakanis, Melchioras Puškorevičius, Martynas Šimkevičius, Pranciškus Puškorevičius, Jokūbas Stankevičius, Domininkas Andruškevičius, Kazimieras Šaulinskis, Tadas Rubinavičius, Mikalojus Beniušis, Teresė Čepukauskienė, Antanas Kaštaunas, Martynas Jokūbauskis, Magdalena Mailkienė, kitoje gatvės pusėje – Petras Girtas, Juozapas Budrevičius, Domininkas Puškorevičius, Stanislovas Dirmantavičius, Jonas Mikaločius, Juozapas Mikaločius, Baltramiejus Mažeika, Izidorius Klibevičius, Mykolas Sakavičius, Kasparas Šaulinskas, Melchioras Nagrodzkis, Tomas Tomašauskis, Pranciškus Vaičekauskas ir Antanas Idzeliauskis. Iš jų trylika sklypų valdė po vieną nuomininką, o likusius septynis buvo išsinuomoję po kelis asmenis. Net 14-koje posesijų buvo išnuomota statybai. Tai liudija, kad gatvė dar nebuvo atstatyta po gaisrų, niokojusių miestą nuo Šiaurės karo bei jį lydėjusio Didžiojo 1709–1711 metų maro. Dauguma posesijų nuomininkų vertėsi žemdirbystė ir turėjo dirbamos žemės sklypus Sūdų lauke už miesto ribų. Vienintelis Kasparas Šaulinskis be žemdirbystės užsiėmė degtinės bei alaus gamyba ir prekyba. 
 
Nuo miesto įkūrimo gatvė buvusi dengta akmenų grindiniu (žemaitiškai – bruku), kurį grindė patys miestiečiai arba jų pakviesti meistrai. Tik XX a. 8 dešimtmetyje bruką pakeitė ant grindinio paklota asfalto danga. 
 
Kretingai tapus carinės Rusijos dalimi, miestas XIX a. plėtėsi į rytus ir pietryčius. Nauji žemės sklypai buvo formuojami ir dalinami nuomai buvusioje miesto ganyklų žemėje abipus Kartenos ir Gargždų kelių. Tarp 1771 ir 1837 metų Kartenos gatvė išaugo daugiau kaip 5 kartus – iki 1,5 km ilgio, ir tęsėsi jau iki pat dabartinės kryžkelės su Melioratorių gatve. Senosios jos atkarpos posesijų dydis XIX a. ne sykį keitėsi: dalis jų buvo padalinta į smulkesnes, kitos apjungtos į stambesnes. 1837 metų plane senojoje atkarpoje pažymėti 24, o 1854 m. plane – 21 žemės sklypas. Tuo tarpu naujojoje gatvės atkarpoje buvo išmatuota 30 žemės sklypų (16 kairėje ir 14 dešinėje pusėje), iš kurių 1854 m. miestelėnai nuomojosi 29 posesijas. 
 
Naujosios posesijos buvo žymiai didesnės, o kai kurių plotas siekė net kelis hektarus. Šie žemės sklypai buvo skirti ne tik miestelėnams gyventi: trobesiais buvę užstatyti tik arčiau senamiesčio esantys mažesni sklypai, o kituose žemdirbyste, daržininkyste ir gyvulininkyste vertėsi mieste gyvenę žemdirbiai.
 
Šiaurine kraštine naujieji sklypai rėmėsi į bernardinų (pranciškonų observantų) žemę. Tarp jos ir Kartenos (Vilniaus) gatvės šalia dabartinės kryžkelės su Melioratorių gatve nuo XIX a. antrosios pusės stovėjo koplytstulpis su ornamentuotu kryželiu ir Pietos skulptūrine grupe. Jis žymėjo tuometinę miesto šiaurės rytinę ribą, o jame esantys šventieji globojo šia gatve į miestą atvykstančius ir iš jo išvykstančius važiuotus keleivius ir pėsčius praeivius. 
 
XIX amžiuje gatvėje, ypač senojoje jos atkarpoje, ėmė kurtis prekyba vertęsi Kretingos žydų bendruomenės nariai – pirkliai ir krautuvininkai, iki tol gyvenę šalia miesto malūno buvusiame Žydų Naujamiestyje. Jie 1878–1890 m. valdė 25–26 posesijas, kurias iš grafo Juozapo Tiškevičiaus nuomojosi Feigė ir Chaja Dribin, Joselis Pricas, Abelis Zelikas Teplicas, Pesė Teplicaitė, Nachmanas Icikovičius, Šenderis Leibas Pružanas, Rapolas Šenderis ir Pera Kil su dukra Tauba, Civa Altšuler ir Chana Gilis, Calelis Gilis, Jankelis Sergejus (dvi posesijas), Leiba ir Zelikas Špicai (dvi posesijas po pusę), Zelmanas, Chackelis, Šlioma ir Gilelis Dorfmanai, Šmaja Šmajevas, Jankelis Lipmanas, Joselis Gilis, Aronas Žolkovas, Abraomas Prismanas, Michelis Dribinas, Todresas Leiba Markusovičius, Leiba Gricmacheris, Michelis Alšvangas su sūnumis Mauša ir Vulfu, Rocha Kretingen, Faivė Šeifer, Leiba Dorfmanas, Beras Mauša Dovidovas, Abraomas Dorfmanas, Judelis Dorfmanas, Bliuma Dorfman, Šeina Dorfman, Gilis, Šlioma Natanas Gilis bei Riva Chana Prisman.
 
1824 metais netoli žvyrduobės Kretingos evangelikų liuteronų bendruomenė iš grafų Zubovų įsigijo 1,5 valako (per 32 ha) žemės sklypą, plytėjusį tarp Kartenos gatvės ir bernardinų (pranciškonų observantų) vienuolyno žemės. Jame evangelikai liuteronai prie gatvės pasistatė kleboniją, šalia kurios 1831 m. iškilo nedidelė medinė bažnyčia.
 
Tarpukariu didesniąja gatvės gyventojų dalį tebesudarė žydų kilmės kretingiškiai, iš kurių reikėtų paminėti žymesnius to meto Kretingos verslininkus ir visuomenės veikėjus Šepšelį Kaną, Dovydą Šerą, Aroną Šlezą, Iciką Kacą, Boruchą Špicą. Prie jų prisijungė apie 1937 m. joje įsikūręs ir automobilių nuoma vertęsis Š. Šmulovičius.
 
Gatvėje bandyta steigti valdines įstaigas, kurioms savivaldybė patalpas nuomojosi iš namų savininkų. 1929–1935 metais joje veikė Kretingos pašto ir telegrafo įstaiga, nuo 1938 m. – apskrities savivaldybės biblioteka. 1941 metais buvo atidarytas vaikų darželis, vadovaujamas E. Kazakevičiūtės. Šioje gatvėje butus nuomojosi į Kretingą dirbti atvykę valdininkai, nespėję įsigyti mieste nekilnojamąjį turtą. Tarp jų buvo žurnalistas, paskutinis tarpukario Kretingos burmistras Tomas Dambrauskas, įsikūręs miesto savivaldybės išsinuomotame name netoli žvyrduobės.
 
Nuo seno gatvės namai buvo mediniai, vienaukščiai, stačiakampio plano, dvigaliai, pakelti ant akmenų mūro cokolio, dvišlaičiais skiedrų, rečiau – čerpių stogais. Tarp namų buvo įrengti įvažiavimai į kiemus su lentiniais vartais. Įsiplieskus mieste gaisrui, jie ne sykį degė ir buvo vėl atstatomi. Paskutinis didesnis gaisras, kurio metu sudegė 13-ka Kartenos (Vytauto) ir Gargždų (Kęstučio) gatvėje stovėjusių namų, kilo 1915 metais vokiečių žandarams padegus Gargždų (Kęstučio) gatvėje namą, kuriame bandė slėptis rusų kazokas. Tarpukariu atstatant namus, dauguma jų buvo statoma nebe mediniai, o mūriniai. Todėl prieš Antrąjį pasaulinį karą Vytauto gatvės pradžioje stovėję namai buvo jau mūriniai.
 
Pirmasis mūrinis namas iškilo pusę amžiaus anksčiau, po 1888 m. gaisro, per kurį supleškėjo beveik visi centre stovėję mediniai namai. Tai dabartinis pastatas Vytauto g. 1. Iš pradžių jis buvo neogotikinis, vienaukštis, stačiakampio plano, su ertikiu ir dvišlaičiu stogu, ilguoju fasadu atsuktas į pagrindinę gatvę. Pastatas ryškiai išsiskyrė iš kitų centre stovėjusių mūrinių namų: jo sienos buvo tinkuoto mūro, ertikis – raudonų plytų mūro, dekoruotas figūriniais karnizais ir tinkuotomis nišomis.
 
Iki šių dienų išliko pagrindinis pastato eksterjero akcentas: kampinis įėjimas nuo aikštės į prekybines patalpas, priešais kurį iki Pirmojo pasaulinio karo buvusi įrengta dviejų apvalių kolonų prilaikoma pastogė. Virš įėjimo kilo nedidelis stačiakampis frontonas su arkiniu švieslangiu bei atiku, kurio centre buvusi pusiau apskrita niša. Tarpukariu švieslangį namo savininkai užmūrijo, o jo vietoje atsiradusią nišą ir frontonėlio plokštumos apačią nutinkavo ir išbaltino kalkėmis.
 
Prabėgus ketvirčiui amžiaus nuo statybos, apie 1910–1912 m. namas buvo rekonstruotas: nuo gatvės pusės ties šoninio fasado viduriu pastogėje iškilo masyvus mezoninas su trikampiu raudonų plytų mūro dviejų tarpsnių frontonu bei balkonu.
 
Be pagrindinio įėjimo, gatvės pusėje buvo du šoniniai įėjimai, vedę į komercines patalpas. Iš viso pastate veikė 3–4 komercinės patalpos bei buvo įrengta keletas kambarių savininkų šeimai ir nuomininkams gyventi. Didžiausioje patalpoje, į kurią patenkama pro kampinį įėjimą, iki 1915 m. veikė žydų kilmės verslininko S. Livšico vaistų ir medicinos reikmenų parduotuvė. Tarpukariu pastatą valdęs žydų verslininkas Jakovas Rabinovičius (Jokūbas Rabinavičius) įsirengė jame optikos prekių parduotuvę, o kitą dalį patalpų nuomojo. Pastate apie 1930–1931 m. veikė Stasio Bavarskio įkurtas „Vairo“ bendrovės knygyno skyrius, o ilgiausiai, nuo 1931 m. iki pat 1940 m. sovietų okupacijos – Kretingos verslininkų klubas ir valgykla.
 
Pastatas nežymiai nukentėjo per 1941 m. birželio 26 d. gaisrą, o netekęs savininko ilgą laiką stovėjo apleistas. Po karo jis buvo rekonstruotas: virš kampinio įėjimo buvęs frontonėlis su atiku nuardytas, ertikis ištinkuotas, mezoninas su frontonu nugriautas, mansardos abiejose pusėse įrengti tūriniai stoglangiai, vakarinėje pastato dalyje įruošta mansardos laiptinė su tambūru, o sienoje nuo Rotušės aikštės pusės vietoje lango iškirstas įėjimas.
 
Iki 1951 m. name veikė Kretingos miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto būstinė, o kiemo pusėje prieškariu pristatytame priestate iki 1948 m. – Kretingos apskrities laikraščio „Žemaičių tiesa“ spaustuvė. Vėliau pastate buvo įkurdintas restoranas, o jį iškėlus iki Atgimimo laikų veikė kretingiškių pamėgta kulinarijos gaminių parduotuvė. Antrajame aukšte buvo įkurdintos įvairios valstybinės, profesinės ir visuomeninės institucijos, tame tarpe – vairuotojų ir prekybos mokyklos, Savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti. Po Atgimimo pastatas privatizuotas, toliau naudojamas komercinei paskirčiai.
 
Tarp šio namo ir Trumposios gatvės tarpukariu vietoje medinių iškilo trys mūriniai, vienaukščiai, su mediniais mezoninais namai. Viename jų veikė žydų krautuvininko manufaktūros prekių parduotuvė ir sandėlis, o mansardoje – savininko butas. Kitas namas priklausė prekybininkui Bružui, kuris čia gyveno ir laikė audinių parduotuvę. Pokariu visi šie namai nacionalizuoti ir rekonstruoti: pakeisti perdengimai, išmūrytas antras aukštas su mansarda, visi trys sublokuoti, o tarp namų Vytauto g. 3 ir 5 buvusiame praėjime įrengta bendra laiptinė. Pirmųjų dviejų pastatų apatiniuose aukštuose veikė sporto prekių ir audinių parduotuvės, o antrajame aukšte – viešbutis. Viešbutį iškėlus, čia buvo įsikūrusi rajono kooperatyvų sąjungos visuomeninio maitinimo įmonės „Gintaras“ administracija. Trečiajame pastate buvo įrengti komunaliniai butai.
 
Priešingoje gatvės pusėje, Turgaus (Viešosios, dab. Rotušės) aikštės ir gatvės kampe nuo XIX a. pabaigos stovėjo vienas iš didžiausių turgavietės rytinės kraštinės medinių namų. Per 1915 m. gaisrą jis sudegė, o žemės sklypas 15 metų stovėjo tuščias. Jį įsigijusi Kretingos vartotojų bendrovė čia 1931 m. pasistatė modernios architektūros mūrinį, trijų aukštų pastatą, kuriame įsirengė prekybos sales ir patalpas administracijai. Šiuo metu pastatas priklauso Kretingos rajono vartotojų kooperatyvui ir naudojamas komercinei veiklai. Vytauto gatvės pusėje pastate buvo įrengti bendrovės sandėliai, kurie po karo rekonstruoti, praplėsti ir pritaikyti prekybos paskirčiai.
 
Už vartotojų bendrovės pastato dešinėje gatvės pusėje tebestovi apie 1930 m. verslininko Joselio Joselovičiaus pasistatytas dviaukštis tinkuoto mūro namas su balkonu. Jo pirmajame aukšte veikė savininko manufaktūros parduotuvė ir butas, o antrąjį aukštą nuomojosi gydytojas Dovydas Karlinskis, įsirengęs jame gyvenamąjį būstą ir ligoninių priėmimo kabinetą.
 
Gydytojui išsikėlus, patalpas 1938 m. išsinuomojo apskrities savivaldybė, įkėlusi į jas Kretingos viešąją biblioteką, kuri turėjo apie 3 000 knygų, o jai vadovavo knygininkė Bronislava Karbauskaitė. Po karo namas nacionalizuotas ir visas atiduotas 1945 m. veiklą atnaujinusiai Kretingos valstybinei masinei bibliotekai, veikusiai jame iki 1957 metų.
 
Biblioteką iškėlus, čia įsikūrė Kretingos rajono liaudies teismas. Teisingumo ministerijos lėšomis 1994–1995 m. pastatas restauruotas, jame veikė Kretingos apylinkės teismas, o šiuo metu – Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmai.
 
Už J. Joselovičiaus namo gyveno mėsininkas Calelis Gilis. Jo namas buvo pailgas, tinkuoto mūro sienomis, vienaukštis, stačiakampio plano, su rūsiu ir medine mansarda. Pastatą nacionalizavus, viename gale buvo įrengti komunaliniai butai, o kitame veikė daržovių parduotuvė. XX a. 9 dešimtmečio pradžioje namas nugriautas, o 1995–1998 m. toje vietoje išaugo du nauji dviaukščiai namai.
 
Priešingoje gatvės pusėje, Vytauto ir tuometinės P. Eimučio (dab. Trumposios) gatvių dešiniajame kampe verslininkas Jurgis Peldys 1935 m. pasistatė dviejų aukštų tinkuoto mūro pastatą. Jį įsirengęs, iš išsinuomotų patalpų Viešojoje aikštėje 1939 m. perkėlė restoraną ir viešbutį „Saulė“. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui viešbutis su restoranu didelio pelno nedavė. 1944 metų kovo pradžioje dalį pastato išsinuomojo Kretingos apskrities komendantūrą, kurios veiklą organizavo raštvedys-ūkio vedėjas kapitonas Osvaldas Žadvydas. Joje rinkosi Kretingos apskrities savanoriai, įstoję į generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujamą Vietinę rinktinę ir pasiryžę ginti Lietuvą nuo grįžtančių bolševikų.
 
Savininkui J. Peldžiui pasitraukus į Vakarus, pastatas sovietų okupacijos pradžioje buvo nacionalizuotas ir perduotas represinėms struktūroms. Jame įsikūrė MVD–MGB Kretingos valsčiaus poskyrio būtinė, o vėliau Kretingos rajono milicijos ir Valstybės saugumo komiteto (KGB) skyriai bei areštinė (laikino sulaikymo kamera). Saugumo būstinėje buvo sudarinėjami tremiamųjų sąrašai, kalinami, tardomi ir kankinami kovotojai už Lietuvos laisvę. Inžinierius Ignas Jablonskis savo atsiminimuose rašo, kad kankinimų metu enkavedistai kieme užvesdavo variklį, kurio skleidžiamas triukšmas turėdavo užgožti kankinamųjų riksmus. Dėl čia vykdomų kankinimų kretingiškiai pastatą pokario metais vadino „Kailių dirbtuvėmis“. Prie pastato ir jo kieme stribai pamesdavo iš Kretingos apylinkių parvežtus nukautų partizanų kūnus. 
 
Atkūrus Nepriklausomybę, iki 1999 m. čia veikė Kretingos rajono policijos komisariatas. Policijai išsikėlus į kitas patalpas, pastatas grąžintas teisėtiems paveldėtojams. Jame veikia komercinės įstaigos, teisines paslaugas teikia advokatų biurai.
 
Iš kitų istorinių pastatų reikėtų paminėti buvusią Kretingos evangelikų liuteronų kleboniją (Vytauto g. 43A). Šalia jos, įvažiavimo į kiemą vietoje 1831–1852 m. stovėjo antroji, medinė, Kretingos evangelikų liuteronų bažnytėlė, kurią bendruomenė įsirengė iš bernardinų (pranciškonų observantų) įsigytoje ir parsivežtoje koplyčioje.
 
Po Antrojo pasaulinio karo kleboniją sovietų valdžia nacionalizavo ir perdavė Kretingos komunalinės tarnybos Namų ūkio valdybai, kuri joje įrengė komunalinius butus. Įgyvendinant restitucijos aktą, bendruomenė klebonijos pastatą paliko savivaldybei mainais už Kęstučio gatvėje 1992–1993 m. restauruotus ir grąžintus parapijos namus.
 
Toliau nuo evangelikų liuteronų klebonijos pastato stovėjusiame mediniame name Vytauto g. 51 sovietmečiu veikė Kretingos namų valdyba. Nepriklausomybės laikotarpio pradžioje privatizavus mieste esančius butus, namų valdyba buvo panaikinta. Prie senojo jos pastato pristatytame mūriniame priestate nuo 1985 m. iki 1991 m. dirbo Kretingos rajono viešosios bibliotekos skaitytojų aptarnavimo skyrius. Vėliau pastatą įsigijo ir rekonstravo privati sveikatos priežiūros bendrovė „Diaverum“, 2018 m. atidariusi jame hemodializės kliniką, kurioje teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos inkstų ligomis sergantiems miesto ir rajono gyventojams.
 
Sovietmečiu Vytauto gatvė dar labiau pailgėjo. Nutiesus atkarpą nuo kryžkelės su Melioratorių gatve iki pat ribos su Kluonalių kaimu ties Palangos–Šiaulių plentu, dabar ji siekia 2,4 km ilgio. Abipus naujosios gatvės atkarpos išaugo gamybinis-gyvenamasis kvartalas, kuriame iškilo Kretingos melioracijos statybos montavimo valdybos, Autobusų parko, Autotransporto įmonės, Komunalinio ūkio tarnybos, Kilnojamos specializuotų darbų kolonos, Kelių priežiūros tarnybos administraciniai ir ūkiniai pastatai, o arčiau Melioratorių gatvės pastatytuose gyvenamuosiuose namuose (bendrabučiuose) apsigyveno šių įmonių darbuotojų šeimos. 
 
Įsibėgėjus 1991 m. pradėtai rajono statybos organizacijų privatizacijai, dauguma įmonių tapo akcinėmis bendrovėmis, buvo išskaidytos į mažesnius gamybinius vienetus. Taip melioracijos statybos valdybos bazėje atsirado statybos darbus vykdžiusios uždarosios akcinės bendrovės „Damba“ ir „Edija“, kurios laikui bėgant likvidavosi. Ištuštėjusiuose melioratorių administraciniuose ir gamybiniuose pastatuose veikė Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos Kretingos rajono teritorinis gynybos štabas, įsikūrė uždarosios akcinės bendrovės „Reismusas“, Medrida“, „Vakarų spaustuvė“, „Edvas“, „Scandia Steel Baltic“, „KRETI“, „Vasare“, „Drena“, kelios individualios įmonės, valstybės įmonės „Regitra“ Klaipėdos filialo Kretingos grupė ir kt.
 
Autobusų parkas ir komunalinė tarnyba buvo paverstos Kretingos rajono savivaldybės specialiomis įmonėmis „Kretingos autobusų parkas“ ir „Kretingos komunalininkas“, iš kurių pirmoji vėliau reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Šalia jų veiklą vysto akcinė bendrovė „Kretingos kelių tarnyba“, uždarosios akcinės bendrovės „Autotava“, „Edla“, „Kretingos būstas“, „Vieškelis“, „Kretingos smagratis“, „Terekas“. Ši bendrovė užsiima plastikinės taros pūtimo technologinės įrangos kūrimu ir gamyba. Joje sukurtos polietilentereftalato taros pūtimo mašinos ne sykį apdovanotos Lietuvos pramonininkų konfederacijos įsteigtu Aukso medaliu už novatoriškiausią Lietuvos metų gaminį.
 
Dar viena statybininkų organizacija – Kretingos statybos-remonto valdyba veikė arčiau miesto centro, Vytauto g. 71. Po privatizacijos jos bazėje buvo įsteigta UAB „Sija“, o šiuo metu – UAB „Ringesta“. Ištuštėjusiame erdviame administraciniame pastate įsikūrė UAB „Kretingos šeimos medicinos centras“ filialas, UAB „Godana“ siuvykla ir kt. 
 
Šalia senųjų vienaukščių tradicinės architektūros miesto pastatų, seniausioje Vytauto gatvės atkarpoje sovietmečiu buvo pastatyta keletas išvaizda ir tūriu išsiskiriančių statinių. Tai tipinis sovietmečio architektūros silikatinių plytų mūro Kretingos vartotojų bendrovės pastatas, kurio pirmajame aukšte veikė gastronomas „Akmena“, o antrajame administracinės ir buitinės bendrovės patalpos.
 
Šalia gastronomo išdygo Kretingos liaudies vartojimo gaminių įmonės „Akmena“ administracinis pastatas su siuvykla. Nepriklausomybės laikais įmonei išyrus, pastatą įsigijo Vidaus reikalų ministerija, įrengusi jame Kretingos rajono policijos komisariatą.
 
Belieka tikėtis, kad vykdant miesto centrinės dalies tvarkymo darbus, istorinė Vytauto gatvės dalis atgims naujam gyvenimui, susigrąžins sovietmečiu išdraskytą senamiesčio dvasią, likdama viena pagrindinių miesto prekybos arterijų ir pėsčiųjų pamėgta senamiesčio zona. 
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus