Skip to content Skip to navigation

Kazimieras Tiškevičius – paskutinysis Kretingos paveldėtojas

Kazimieras Tiškevičius – paskutinysis Kretingos paveldėtojas

Pateikta: 2018-11-27 13:03 (atnaujinta: 2018-11-27 13:16)
Grafo Aleksandro Tiškevičiaus herbas „Leliva“, naudotas XIX a. pab. – 1915 metais
Pasitinkant Visų Šventųjų dieną, Kretingos II senosiose kapinėse buvo atverta restauruota grafų Tiškevičių koplyčios-mauzoliejaus kripta. Kretingiškiai ir miesto svečiai joje gali matyti karstus, kuriuose ilsisi grafų Tiškevičių ir jų artimųjų palaikai. Arčiausiai įėjimo, kairėje kriptos pusėje stovi paskutiniojo Kretingos dvaro paveldėtojo, Lietuvos karininko, Nepriklausomybės kovų ir 1941 m. Birželio sukilimo dalyvio, grafo Kazimiero Tiškevičiaus karstas.
***
Grafų Aleksandro ir Marijos Tiškevičių Kretingos dvaro rūmai, kuriuose 1896 m. sausio 13 d. gimė grafas Kazimieras Viktoras Justinas Marija Tiškevičius. Paulinos Mongirdaitės atvirukas, išleistas XX a. pradžioje
Kazimieras gimė 1896 metų sausio 13 dieną Kretingos dvare, Lietuvos ir Lenkijos didikų, grafų Aleksandro Tiškevičiaus ir Marijos Puslauskaitės-Tiškevičienės šeimoje. Iš tėvo jis paveldėjo giminės herbą „Lelivą“ ir grafo titulą, kurį Lietuvos grafų Tiškevičių giminės pradininkui Baziliui Tiškevičiui (Vosyliui Tiškovičiui; 1492–1571) dar 1569 metais suteikė Lenkijos karalius ir didysis Lietuvos kunigaikštis Žygimantas Augustas, o 1861 metų gegužės 8 dieną Kazimiero seneliui Juozapui Tiškevičiui (1835–1891) pakartotinai patvirtino Rusijos imperatorius Aleksandras II.
 
Grafienė Sofija Tiškevičienė su anūkais Palangoje prie savo vasarnamio „Sofija“ (dab. Anapilis). Kazimieras stovi trečioje eilėje antras iš kairės pusės. Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1903 m.
Naujagimio krikštynos įvyko tik po mėnesio. Kodėl jos buvusios atidėtos – nežinoma. Galbūt sirguliavo gimdyvė, arba ilgokai kelionėje užtrūko būsimieji krikštatėviai. Krikštynų šventė prasidėjo Kretingos bernardinų Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus bažnyčioje, kurioje parapijos klebono pareigas ėjęs kunigas Leonardas Tarvydas (bernardinų vienuolyno gvardijonas tėvas Leonas Tarvydas OFM) 1896 metų vasario 17-ąją kūdikį pakrikštijo Kazimieru Viktoru Justinu Marija. Krikšto tėvais tapo iš Suvalkų gubernijos Vilkaviškio krašto atvykęs Alvito ir Šūklių dvarininkas Viktoras Gauronskis su Giedraičių dvarininke Justina Dmochauskaite iš Vilniaus gubernijos, o kūdikio globėja – motinos Marijos Puslauskaitės-Tiškevičienės giminaitė baronienė Gabrielė Marija Oginskaitė-Renė, kilusi iš Veisiejų.
 
Berniukas užaugo Kretingos dvare, vasaras leisdavo su močiute Sofija Tiškevičiene, svečiuodamasis jos viloje „Sofija“ (dabar – „Anapilis“) bei dėdės, tėvo brolio Felikso Vincento Tiškevičiaus rūmuose. Nuo vaikystės bendravo su tarnautojų, tarnų, kumečių ir miestiečių vaikais, išmoko lietuvių (žemaičių) kalbą, kurios pagrindų dvariškių vaikus mokė grafų Tiškevičių palivarkų ūkvedžio Vladislovo Bortkevičiaus dukterėčia Sofija Bortkevičiūtė, ruošusi juos ir Pirmajai šv. Komunijai.
 
Aleksandras Tiškevičius su žmona Marija, uošviu Stanislovu Puslovskiu (sėdi) ir vaikais Palangoje. Kazimieras stovi dešinėje pusėje, priešais vyriausiąjį brolį Stanislovą. Fot. Paulina Mongirdaitė, apie 1905 m.
Vidurinio mokslų pagrindų jaunuolis mokėsi Kuršo gubernijos Mintaujos (dabar – Jelgava, Latvija) gimnazijoje. Mintauja (Jelgava) nuo XIX a. 9 dešimtmečio iki 1915 metų vaidino svarbų vaidmenį Kretingos grafų Tiškevičių gyvenime. Joje gyveno ir mokėsi grafų vaikai, o patys grafai šiame mieste, kaip tarpinėje stotyje, apsistodavo pakeliui į Rusijos imperijos sostinę Sankt Peterburgą.
 
Vos baigus gimnaziją, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, todėl pilnametystės sulaukęs Kazimieras buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę ir išsiųstas tęsti karybos mokslų į kavalerijos kadetų mokyklą. Ją baigęs tapo kornetu, t. y. jaunesniuoju kavalerijos karininku, ir 1915 m. buvo išsiųstas į Rusijos Vakarų frontą kovoti su kaizerinės Vokietijos kariuomene, įžengusią į Rusijos imperijos valdomas Lenkiją, Lietuvą, Latviją ir Baltarusiją.
 
Kazimieras Tiškevičius (kairėje) su tėvu Aleksandru ir broliu Juozapu. Nežinomas fotografas. Apie 1914 m.
Po bolševikų surengto ginkluoto perversmo Rusijoje įsiplieskus pilietiniam karui, grįžo į Kretingą, įstojo į Lietuvos kariuomenę, 1919 m. liepos 4 d. buvo įrašytas į mobilizuotų karininkų sąrašus ir paskirtas Pirmojo lietuvių raitelių pulko, vadovaujamo karininko Prano Jackevičiaus, kulkosvaidžių eskadrono vadu. Vėliau raitelių dalinys buvo pavadintas Pirmuoju kavalerijos pulku, o įvedus karinius laipsnius Kazimieras Tiškevičius tapo leitenantu. Jis dalyvavo Lietuvos Rytuose vykusiose kovose su bolševikinės Rusijos raudongvardiečiais, Šiaurės Lietuvą užpuolusiais bermontininkais (rusų baltagvardiečių ir vokiečių samdiniais) ir Vilniaus kraštą užėmusiais Lenkijos kariuomenės legionieriais.
 
Lietuvos kariuomenės karininkas Kazimieras Tiškevičius (penktas iš dešinės) su Lietuvos ir užsienio šalių diplomatais. Nežinomas fotografas. Apie 1920 m.
Nepriklausomybės karams pasibaigus, 1921 metais demobilizavosi ir grįžo į Kretingą. Baigęs agronomijos mokslus, padėjo tėvui ūkininkauti dvaro žemėje. Lietuvos žemės reformos pradžioje valstybė iš grafų Tiškevičių Kretingos dvaro paėmė 6 001,3 ha žemės ir miškų. Dvaras neteko Aukštkalvių, Miniuvkos (dabar – pietinė Žadeikių kaimo ir vakarinė Kartenos miestelio dalys abipus Minijos ir Palčio santakos palei senąjį kelią iš Kartenos į Rubulius), Platonavo (dabar – Gestautai), Ruginių (tarpukariu vadintų Duoniais), Šašaičių ir Žadeikių palivarkų, smarkiai buvo apkarpyti Dimitravo (dabar – Tarvydai), Jazdų (dabar – Negarba), Kretingos ir Pryšmančių palivarkai. Kazimieras Tiškevičius kreipėsi į Lietuvos žemės reformos komisiją prašydamas, kad jam, kaip Nepriklausomybės kovų dalyviui-savanoriui, būtų palikta didesnė žemės norma. Tačiau iš Komisijos gavo atsakymą, kad jis, kaip ir dauguma kitų iš Rusijos grįžusių karininkų, Krašto apsaugos ministro įsakymu buvęs mobilizuotas, todėl jam kariams savanoriams taikomų lengvatų nepriklauso.
 
Agronomas, verslininkas Kazimieras Tiškevičius. Fot. Alfonsas Survila. Kretinga, 1929 m.
Tiesa, vėliau, atlyginant už nusavintas žemes, prie dvaro paliekamo bendro žemės sklypo norma buvo padidinta iki 206,4 ha dirbamos žemės, 42,15 ha durpyno ir 6,62 ha miško, o Seinų miškų urėdijoje (Lazdijų-Veisiejų apylinkėse) suteikta išsikirsti 27,84 ha miško. Be tradicinės žemdirbystės, tarpukariu dvaras specializavosi gyvulininkystėje, laikė veislinius galvijus ir apie 60 melžiamų karvių, tarp kurių dominavo juodmargės.
 
Vyresniesiems broliams Stanislovui ir Juozapui Tiškevičiams po Lietuvos valstybės atkūrimo atsidūrus Lenkijoje ir tapus jos piliečiais, Kazimieras liko vieninteliu teisėtu Kretingos dvaro paveldėtoju. Jis rūpinosi dvaro sodyba, rūmų remontu. Dvaro tarnautojai prisimena, kad nepakeldamas didžiulės finansinės naštos, kurios reikalavo pastatų išlaikymas, jis planavo nugriauti nuostolingiausią statinį – Žiemos sodą. Tačiau gerbdamas tėvo Aleksandro pastangas sodui išsaugoti, kol senasis grafas gyvas to nedarė.
 
Grafo Kazimiero Tiškevičiaus pramonės įmonių darbininkai prie sunkvežimio „Ford“ ir lengvojo automobilio „Dodge“ ūkiniame kieme priešais dvaro ratinę. Ant lengvojo automobilio sparno sėdi dvaro vairuotojas Pranas Gedrimas. Nežinomas fotografas, apie 1930 m.
Kazimieras bandė gauti pajamų išnuomodamas ūkinius ir pagalbinius dvaro pastatus Lietuvos kariuomenei ir Kretingos verslininkams. Nuo 1925 metų pats ėmėsi plėtoti verslą, steigė smulkiosios pramonės įmones, kurios užsiėmė vietinių žaliavų perdirbimu į vartojimui ir pardavimui tinkamus gaminius ir produktus. Buvusiame dvaro ligoninės pastate prie antrojo tvenkinio įkūrė kalkių degyklą, į šiaurę nuo kurios laukuose tebeveikė dvaro plytinė. Vandens malūno-elektrinės pastate įsteigė augalinio tepalo dirbtuvę, aliejaus spaudyklą-fabriką „Oelit“, medaus, sirupo ir saldainių dirbtuves „Šatrija“, metalo ir medžio tekinimo dirbtuves. Dvaro produkcijai realizuoti miesto centre atidarė parduotuvę „Šatrija“, kurioje be firminių produktų – medaus, saldainių, sirupo, aliejaus, dvare pagamintos pieno produkcijos, galima buvo įsigyti kanceliarijos ir kitų plataus asortimento prekių. Be to, dalis dvare pagamintos produkcijos buvo realizuojama per tarpininkus ir Klaipėdoje.
 
Kretingos apskrities valdybos nariai, apskrities viršininko įstaigos tarnautojai ir valsčių viršaičiai po savivaldybininkų konferencijos, nusifotografavę Viešojoje aikštėje prie Nepriklausomybės paminklo. Apskrities valdybos narys Kazimieras Tiškevičius sėdi šeštas iš dešinės, o į kairę nuo jo – apskrities viršininkas ir valdybos pirmininkas Juozas Vaišnys. Nežinomas fotografas, 1936 m.
Deja, šis smulkus verslas nebuvo labai pelningas. Todėl nemažai lėšų pragyvenimui, gamybai vystyti ir dvarui išlaikyti teko skolintis. Dvaro archyvas liudija, kad iš pradžių Kazimieras skolinosi iš Klaipėdoje veikusių bankų, kreditavusių smulkius verslininkus ir žemdirbius. Iš šių paskolų jis pradėjo verslą, produkcijai ir prekėms vežioti iš Amerikos lietuvių bendrovės atstovybės Klaipėdoje įsigijo krovininį sunkvežimį „Ford“. Pats grafas važinėdavo anglišku lengvuoju automobiliu „Dodge“. Surašyti protokolai byloja, kad Kazimieras mėgo greitį, už kurio viršijimą plente tarp Nemirsetos ir Palangos bei Kretingos–Klaipėdos kelyje ne sykį buvo baudžiamas administracine tvarka Kretingos apskrities ir Klaipėdos krašto policijos vadų nustatytomis piniginėmis baudomis.
 
Dvaro archyve saugomi vekseliai leidžia teigti, kad  XX amžiaus 4 dešimtmetyje pagrindiniu finansiniu Kazimiero Tiškevičiaus kreditoriumi tapo žydų kilmės kretingiškis verslininkas Zalmanas (Salomonas) Tubianskis. Tai patvirtina ir Novosibirske (Rusija) gyvenantis verslininko ainis Maksimas Kostinas, kuris lankydamasis Kretingoje pasakojo, kad jo protėviai artimai bendravo su grafais Tiškevičiais.
 
Kretingos apskrities katalikiškųjų organizacijų kongreso organizacinio komiteto nariai. Pirmoje eilėje ketvirtas iš dešinės (su skrybėle rankoje) sėdi grafas Kazimieras Tiškevičius, o už jo – senasis grafas Aleksandras Tiškevičius ir Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijos provincijolas t. Kazimieras Čepulis. Nežinomas fotografas. Kretinga, Pranciškonų vienuolyno sodas, 1927 m.
Prieškariu dvare tarnavę dvariškiai prisimena, kad grafo Kazimiero verslas sekėsi labai prastai. Negaudamas paskolų iš bankų ir fizinių kreditorių, jis priverstas būdavo skolintis iš dvaro tarnautojų, pvz., kalvio, ūkvedžio ir pan.
 
Grafas aktyviai dalyvavo Kretingos krašto visuomeniniame gyvenime. Jis buvo renkamas Kretingos apskrities valdybos nariu, Lietuvos verslininkų sąjungos Kretingos skyriaus valdybos pirmininku, Kretingos parapijos katalikiškų organizacijų kongresų ir suvažiavimų organizacinių komitetų nariu, Kretingos apskrities jaunųjų ūkininkų ratelių globos tarybos pirmininku, rėmė lietuvių katalikiško jaunimo federacijos „Pavasaris“ Kretingos kuopą, lietuvių katalikų blaivybės draugijos skyrių, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos kuopą, 1929 metais tapo Kretingos pirmosios žemės ūkio parodos pasiekimų organizacinio komiteto nariu.
 
1940 metų vasarą rusams dvarą užėmus ir rūmuose įrengus NKVD pasienio kariuomenės 105-soios brigados karo ligoninę ir karininkų bendrabutį, kariškiai grafą Kazimierą su tėvu Aleksandru iškeldino į daržininko namą, o vėliau leido persikelti į Pryšmančių dvarą. Tačiau netrukus, augant įtampai sovietų Rusijos ir nacistinės Vokietijos pasienyje, enkavedistai visus kaimo gyventojus evakavo, o Kazimieras su tėvu apsigyveno motinai Marijai Tiškevičienei priklausančiame Židikų dvare.
 
Grafas Kazimieras Tiškevičius (dešinėje) su tėvu Aleksandru Tiškevičiumi, teta Marija Tiškevičiūte ir seserimi Imakulata Marija Tiškevičiūte šalia senųjų Palangos dvaro rūmų Vytauto gatvėje, priešais kurhauzą. Nežinomas fotografas. 1940 m.
Prasidėjus nacių ir bolševikų karui, Kazimieras vadovavo Židikų apylinkės 1941 m. birželio sukilėlių būriui. Per vieną iš susirėmimą su besitraukiančiais raudonarmiečiais buvo sunkiai sužeisti keli sukilėliai. Iš rusų atimta trofėjine mašina, vadinama „polutarka“, grafas juos 1941 m. birželio 24 d. skubiai išvežė į ligoninę. Tačiau prie Skuodo budėję vokiečių kareiviai, manydami kad sunkvežimiu bando prasiveržti rusai, automobilį apšaudė, o jį vairavusį grafą nukovė. Išsiaiškinus aplinkybes, Kazimieras su keliais sukilėliais buvo palaidotas Narvydžių (Skuodo) kapinėse. Bronius Kviklys knygoje „Mūsų Lietuva“ (t. 4, p. 300) rašo, kad prie grafo kapo buvo pastatytas medinis kryžius su sudraskytu šalmu.
 
Frontui nuslinkus į Rytus, žuvusiuosius leista perlaidoti. Židikiškiai buvo išvežti į Židikų kapines, o karstas su grafo Kazimiero palaikais tėvo Aleksandro rūpesčiu parvežtas į Kretingą ir pastatytas grafų Tiškevičių šeimos koplyčios-mauzoliejaus kriptoje.
 
Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus