Skip to content Skip to navigation

Kirkšiai. Kaimas, kurį mena senas kelias ir dykra virtę laukai

Kirkšiai. Kaimas, kurį mena senas kelias ir dykra virtę laukai

Pateikta: 2019-09-25 09:16 (atnaujinta: 2019-09-25 13:26)
 
Į šiaurės vakarus nuo Salantų, tarp Juodupėnų ir Bargalio kaimų plyti Kirkšių kaimas. Jis priklauso tiems sovietmečio melioracijos ir kolektyvizacijos sunaikintiems kaimams, kurių išliko tik pavadinimas ir plačiais dirbamais laukais paversta žemė be trobesių ir juose gyvenusių žemdirbių šeimų. Per kaimą tebevingiuoja vienas seniausių apylinkės kelių, iš Salantų pro Žudgalį ir Kirkšius vedęs link Urbaičių ir Juodupėnų.
***
Senieji žemėlapiai ir Salantų bažnyčios metrikų knygos leidžia teigti, kad kaimas atsirado XVIII amžiuje. Jis susiformavo Juodupėnų kaimo pietinėje dalyje, naujakuriams pradėjus įdirbti plėšininę ganyklų žemę, plytėjusią paribyje su Pesčių kaimo ir dvaro bendrosiomis ganyklomis. Pirmąkart Kirkšiai paminėti 1750 metų Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios vizitacijos akte.
 
Iš pradžių tai buvo Juodupėnų kaimo užusienis, vėliau tapęs savarankišku kaimu. Manoma, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio asmenvardžio „Kirkšys (Kirkšė)“ daugiskaitos formos. Vietovardis kai kur lietuviškai buvo rašomas „Kiršiai“. Istoriniuose šaltiniuose ir kartografinėje medžiagoje vietovė lenkiškai vadinama „Kirksze“, vokiškai – „Kirkscha“, rusiškai – „Киркшa, Киркшaй, Киркшяй“. 
 
1750 metais nausėdijoje jau stovėjo 4 žemdirbių sodybos, kurių kiekis, kaip liudija vėlesni vizitacijos aktai ir parapijiečių sąrašai, iki pat baudžiavos panaikinimo nepakito. Jose 1821 m. gyveno 47, 1843 m. – 38, o 1845 m. – 49 katalikai: 25 vyrai ir 24 moterys. Parapijiečių sąrašai leidžia teigti, kad daugelyje sodybų glaudėsi po pora šeimų. Tai galėjo būti perpus ūkį nuomoję giminaičiai arba ūkio šeimininkai su šeimyna: kampininkais ir samdiniais bei jų šeimų nariais.
 
1845 metais Kirkšiuose gyveno Dementijus Bėrontas su žmona Petronėle, vaikais Pranciškumi, Juozapu ir Petronėle, seserimi Petronėlė Bėrontaitė, Jokūbas Giedra su sūnumi Jonu, Kajetonas Paulauskis, Kazimieras Motužė su žmona Marcelijona, vaikais Antanu, Kazimieru, Juozapu, Barbora ir Marijona, Magdalena Matutytė, Jonas Pabrėžas su žmona Elžbieta, vaikais Jonu, Juozapu ir Barbora, Pranciškus Martinkus, Barbora Petrutienė, Mykolas Bružas su žmona Viktorija, Ona, Barbora ir Antanina Jackutės, Kajetonas Paulauskis, Jonas Skėrys su žmona Pranciška, dukromis Barbora ir Petronėle, Antanas Mikšius ir Kunigunda Mikšienė su dukra Elena.
 
Gausiausia buvo Puškorių šeima, kurią sudarė 12 asmenų: šeimos galva Kazimieras Puškorius, jo žmona Kotryna, sūnūs Pranciškus, Kazimieras, Juozapas, Antanas, Pilypas ir Jonas, dukros Barbora, Kotryna ir Marijona, taip pat Barbora Puškoriūtė, matyt, neištekėjusi sodybos šeimininko sesuo.
 
XIX amžiaus kartografinė medžiaga liudija, kad Kirkšių ribos tuo metu pasislinko dar labiau į pietus, į gretimo Pesčių kaimo ir dvaro ganyklų žemę, kurioje 1861–1872 metų žemėlapiuose žymimas vieno kiemo Kirkšių užusienis, įsikūręs netoli Salantų–Grūšlaukės kelio. Vėliau šis užusienis tapo Barkelių (dabar – Bargalio) kaimo dalimi.
 
Iki baudžiavos panaikinimo ariamą žemę ir pievas Kirkšių žemdirbiai nuomojosi iš Grūšlaukės dvaro savininkų ir nustatytomis dienomis ėjo lažą šio dvaro Pesčių palivarke. Pobaudžiavinės reformos metu jie buvo paleisti iš baudžiavos, išsipirko iš grafo Juozapo Tiškevičiaus žemę ir buvo priskirti savivaldą gavusiam valstiečių luomui. Nuo 1861 m. kaimas priklausė Grūšlaukės, o nuo 1880 m. – Salantų valsčiui. 
 
Išlaisvinus valstiečius iš baudžiavos, XIX a. antroje pusėje–XX a. pradžioje ūkių kaime padaugėjo. 1866 metais jame buvo 6 katalikų kiemai, kuriose gyveno 46 valstiečiai, 1915 m. stovėjo 7 sodybos, o per 1923 metų Lietuvos apgyvendintų vietų surašymą suskaičiuoti 7 ūkiai ir 44 gyventojai.
 
Beveik visos sodybos telkėsi kaimo šiaurės rytinėje dalyje, virš Erlos senslėnio priešais Alkos kalną stūksančioje aukštumoje, o žemdirbystei skirti rėžiai buvo išsimėtę po visą kaimą. Į rytus nuo gyvenvietės plytėjo Didžioji dauba, o už jos – Pašalutiniais vadinamas šaltiniuotas slėnis.
 
Į pietryčius nuo gyvenvietės į senslėnį puslankiu leidosi kita dauba, kuria pavasariais, rudens ir vasaros liūčių metu link Erlos intako Alkupio tekėjo sausu metų laiku išdžiūvantis Rubeždaubio upeliukas.
 
Šiaurės rytiniame kaimo pakraštyje augo Alkos pušynėlis ir plytėjo Alkos durpynas, kurių pirmasis apėmė 5 ha, o antrasis – apie 10 ha Erlos upės senslėnio. Miške dominavo pušelės, tarp kurių buvo gausu krūmų. Durpyne Kirkšių gyventojai savo poreikiams kasė durpes, kurių sluoksnis siekė iki 3 metrų storio. 
 
Į šiaurę nuo gyvenvietės, tarp jos ir Juodupėnų, plytėjo lazdynų krūmais apaugusi vietovė, vadinama Lieknos (Leiknos) miškeliu.
 
Nuo gyvenvietės į pietus ėjo gatvelė, įsiliejanti į kaimo pietine dalimi einantį kelią Salantai–Žudgalis–Urbaičiai. Netoli šio kelio kryžkelės su Pesčių–Juodupėnų keliuku iki Pirmojo pasaulinio karo stovėjo mūrinė smuklė. Pasakojama, kad joje gyveno smuklininkas Baltelė, kurio vardu vėliau, smuklės nebelikus, pavadintas apie 5 ha žemės laukas, priklausęs smuklininko ūkiui.
 
Šiaurėje kaimas ribojosi su Juodupėnais, rytuose – su Alka, pietryčiuose – su Žudgaliu, pietuose – su Barkeliais, pietvakariuose – su Pesčiais (nuo 1927 m. – Leliūnais), o vakaruose – su Urbaičiais.
 
Lietuvos žemės reformos metu XX a. 3–4 dešimtmečiais visa ariama ir bendro naudojimo žemė buvo išskirstyta į vienkieminius ūkius.
 
Po Antrojo pasaulinio karo Kirkšiuose gyveno Kubilienės, Petrauskų, Puškorių, Razmų, Stepono ir Juozo Venckų šeimos. Valstietis Kazimieras Puškorius dėl valstybinių prievolių nevykdymo buvo suimtas, 1946 m. nuteistas dvejiems metams lagerio ir penkeriems metams tremties.
 
Sovietų valdžiai 1949 m. pradėjus kolektyvizaciją, ūkininkai buvo priversti savo žemę, dalį žemės ūkio padargų ir naminių gyvulių perduoti kolūkiui, o jų šeimos nariai priverstinai tapo kolūkiečiais. Iš pradžių kaimas priklausė Juodupėnuose įsikūrusiam Kirovo kolūkiui, o vėliau – Alkos kolūkiui, kurio administracinis-ūkinis centras veikė Erlėnuose.
 
Pirmųjų dviejų sovietų okupacijos dešimtmečių ekonominiai ir socialiniai sunkumai demografinei kaimo būklei didesnio poveikio neturėjo. 1959 metais kaime tebegyveno 61 žmogus. Deja, įsibėgėjus sovietinei melioracijai, kaimą buvo nuspręsta nugriauti ir visą jo teritoriją paversti dirbamais kolūkio laukais.
 
Šiandien Kirkšiai pagal teritorijos dydį yra 28-tas Imbarės seniūnijos kaimas. Jam priklauso 116,69 ha žemės, kurią supa Juodupėnų, Alkos, Žudgalio, Bargalio ir Leliūnų kaimai. Senųjų Kirkšių ir Šiaurės Vakarų Žemaitijos valstiečių etninę architektūrą reprezentuoja vienintelis išlikęs gyvenvietės pastatas – Juozo Venckaus sodybos klėtis, eksponuojama Rumšiškėse veikiančiame Lietuvos liaudies buities muziejuje.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas