Skip to content Skip to navigation

Kretingos (Karolštato) rotušė

Kretingos (Karolštato) rotušė

Pateikta: 2019-01-15 15:21 (atnaujinta: 2019-01-28 09:29)
 
Suteikus Kretingai 1609 metais Magdeburgo teisę, priešais bernardinų vienuolyną ir bažnyčią buvo pastatytas miestas, kurio širdimi tapo keturkampė aikštė, skirta turgui, prekymečiams ir miesto piliečių susirinkimams. Jos centre miesto iždo lėšomis iškilo magistrato (miesto tarybos) namai, vadinami rotuše. Ji XVII–XVIII amžiais buvo pagrindiniu miesto savivaldos simboliu ir dominuojančiu architektūriniu akcentu, apie kurį telkėsi visapusis miestiečių gyvenimas.
***
1609 metais įkurtas Kretingos, kitaip – Karolštato, miestas buvo medinis. Tik svarbiausi visuomeniniai pastatai – rotušė, iždinė, svečių namai ir prieglauda, bendromis miestiečių lėšomis buvo statomi mūriniai.
 
Svarbiausiu ir gražiausiu miesto pastatu tapo rotušė, iškilusi turgaus aikštės viduryje. Tai buvo pagrindinė miesto savivaldybės įstaiga ir pastatas, kuriame vyko miesto tarybos (magistrato) ir teismo posėdžiai, visuotiniai piliečių susirinkimai, dirbo savivaldybės administracijos tarnautojai. Terminą „rotušė“ lietuviai perėmė iš kaimynų lenkų, kurie šią savivaldos įstaigą vadina „ratusz“ (taria – „ratuš“). Savo ruožtu į lenkų kalbą jis pateko iš savivaldos institucijų steigimo Europoje pradininkų vokiečių naudoto termino „Rathaus“ (t. y. „Tarybos namas“).
 
Kretingos savivaldos steigėjo Jono Karolio Chodkevičiaus sudarytuose miesto valdymo nuostatuose nurodyta, kad rotušė turi būti pastatyta „už bendrus miestiečių pinigus [...] miesto papuošimui“. Manoma, kad ją mūrijo Krokuvos mūrininkas Tomas Kasparas (Kasparas Arkonas), 1607–1617 metais išmūrijęs bernardinų vienuolyną ir bažnyčią.
 
Ilgą laiką neturėjome tikslių duomenų apie rotušės statybos datą. Ją išsiaiškinti padėjo Klaipėdos Mažosios Lietuvos muziejaus archeologas Raimondas Sprainaitis, 1992 m. ir 1994 m vadovavęs Rotušės aikštės archeologiniams tyrinėjimams. Ant rotušės rytinės sienos pamatinio akmens išlikusiame kalkių skiedinyje jis aptiko 1621 metais kaldintą sidabrinį Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Zigmanto Vazos šilingą. Tuo metu buvo laikomasi tradicijos ant statomo pastato kertinio akmens padėti monetą, kurioje esanti pinigo kaldinimo data žymėdavo ir pastato statybos datą. Todėl aptiktas sidabro šilingas leidžia mums tvirtai teigti, kad Kretingos arba Karolštato rotušė buvo pastatyta arba pradėta statyti 1621 metais, t. y. prabėgus 12-kai metų nuo miesto savivaldos įkūrimo. Be abejo, tai nereiškia, kad iki 1621 metų rotušės nebuvo; tiesiog jos paskirčiai naudotas kitas miesto iždui priklausęs namas, greičiausiai – turgavietės šiaurės vakariniame kampe stovėjęs medinis pastatas, kuriame vėliau veikė smuklė.
 
Labai trūko duomenų apie rotušės išvaizdą. Archeologiniai tyrinėjimai ir archyviniai dokumentai liudijo, kad rotušė buvusi raudonų plytų mūro, dviejų aukštų, stačiakampio plano, pailga rytų (pietryčių)–vakarų (šiaurės vakarų) kryptimi, apie 32 metrų ilgio ir 26 metrų pločio. Pamatai buvę nuo 1 m iki 2 m pločio ir iki 1,1 metro aukščio, lauko akmenų (riedulių) mūro, surišti rusvos spalvos kalkių skiediniu, į kurį tarp akmenų įterpti pavieniai plytgaliai. Pastato stogas buvo dengtas degtomis raudono molio čerpėmis, o virš jo kilo apskardintas bokštas. Kretingos miesto statybos vystymosi bruožus tyrinėjęs architektas Antanas Simonas Pilypaitis manė, kad bokšto „viršūnė turėjo būti sudėtingo (renesansinio ar barokinio) profilio, kurio negalima buvo uždengti čerpėmis“ (Lietuvos architektūros klausimai. Vilnius, 1966, t. 3, p. 330), dėl to jo dangai naudota skarda.
 
Žinias apie Kretingos rotušę papildė ir ją vizualizuoti leido profesoriaus Alfredo Bumblausko knygoje „Senosios Lietuvos istorija“ 2005 metais publikuota graviūra, kurioje švedų dailininkas įamžino XVIII a. pradžioje vykusį mūšį tarp Švedijos ir Lietuvos kariuomenių. Nors graviūros autorius nurodo, kad joje vaizduojamas Plungės mūšis, tačiau gan detaliai pavaizduotas miestas su turgaus aikšte ir mūrine bažnyčia primena Kretingą, juo labiau, kad Plungė tuo metu dar neturėjo nei Magdeburgo teisės, nei mūrinės bažnyčios.
 
Graviūroje matome miesto aikštėje stovintį pastatą su bokštu, kuris, be abejonių, vaizduoja pagrindinį miesto pastatą – rotušę. Ji stačiakampio plano, dviejų aukštų, su dvišlaičiu stogu. Ties stogo viduriu įrengtas keturkampis bokštas su piramidės pavidalo keturšlaičiu stogeliu, užsibaigiančiu aukšta smaile, prie kurios viršūnės pritvirtinta vėtrungė. Įdomu tai, kad toje pačioje graviūroje ir iš XVIII a. mus pasiekusiame Lietuvos bernardinų vienuolynų žemėlapyje Kretingos bažnyčios bokštas vaizduojama su panašia keturkampės piramidės pavidalo smaile. 
 
Minėtame piešinyje vaizduojamas pagrindinis rotušės fasadas, kuriuo pastatas buvęs atsuktas link bernardinų bažnyčios, t. y. link turgaus aikštės šiaurinės kraštinės. Puošnus pagrindinis įėjimas (portalas) buvo įrengtas ties fasado viduriu, o virš jo, stogo šlaite, žemiau bokšto, buvęs įrengtas trišlaitis stogelis. Pirmojo aukšto sienos pavaizduotos aklinos, be langų, o antrajame aukšte matosi penkios stačiakampės langų angos. Kiekvienoje bokšto sienoje buvo įrengta po pora atvirų stačiakampių atvirų švieslangių, kad gerai girdėtųsi jame kabėjusio varpo skambesys.
 
Bandant ieškoti kituose Lietuvos ir jos kaimynų miestuose XVII a. pirmoje pusėje statytų rotušių pavyzdžių, nustatyta, kad labai panaši į minėtoje graviūroje pavaizduotąją rotušė stovi Lietuvos pasienyje, kaimynų latvių Bauskėje. Įdomu tai, kad Bauskė, kaip ir Kretinga, savivaldą gavo tais pačiais 1609 metais, o jos magistratui rotušę pasistatyti leista 1615 metais. Tuo metu Bauskė priklausė Livonijos kunigaikštystei, kurią XVII a. pradžioje administravo Kretingos (Karolštato) miesto įkūrėjas Jonas Karolis Chodkevičius. Bauskės rotušė ir minėtoje graviūroje pavaizduota rotušė leidžia daryti prielaidą, kad abiejų miestų magistratai savivaldybės pagrindinį pastatą pasistatė pagal to paties autoriaus projektą. Skiriasi tik pastato architektūrinės detalės, ypač bokšto smailė, kuri būdinga to meto Livonijos renesanso architektūrai.
 
Kretingos (Karolštato) rotušės pirmajame aukšte buvo įrengti sandėliai į miestą iš tolimesnių vietovių atvykusių Lietuvos ir užsienio kraštų pirklių prekėms laikyti ir erdvus svarstyklių kambarys. Jame stovėjo prie akmenų prikaustytos kontrolinės svarstyklės bei buvo saugomi ilgio, svorio ir saiko matų etalonai. Turgaus dienomis ant kontrolinių svarstyklių buvo persveriami abejonę sukėlę pirkiniai, tikrinami sukčiavimu įtariamų prekiautojų naudoti matavimo įrankiai ir prietaisai.
 
Antrajame pastato aukšte veikė administracinės savivaldybės patalpos. Jose saugoti pagrindiniai magistrato juridiniai dokumentai: Saksų teisynas, Kretingos magdeburgijos privilegija ir miesto nuostatai, o taip pat vaito ir burmistro antspaudai. Magdeburgijos knygose rotušėje buvo registruojami miesto piliečių sudaryti sandoriai ir sutartys, pateikti skundai ir ieškiniai, turto paveldėjimas, magistrato teismų nutarimai.
 
Didžiąją dalį antrojo aukšto užėmė erdvi posėdžių salė. Joje kiekvienų metų pirmąjį pirmadienį miesto piliečiai iš savo tarpo rinko magistrato (miesto tarybos) narius – burmistrą, suolininkus, tarėjus ir raštininką, kurie iškilmingai visų rinkėjų akivaizdoje prisiekdavo sąžiningai atlikti patikėtas pareigas. Nuo XVIII a. burmistro rinkimai vyko atskirai nuo kitų pareigūnų rinkimų: jis buvo renkamas gegužės mėnesį, o savo kadenciją pradėdavo kitų metų gegužės 1-ąją, per Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo šventę. Šioje salėje vykdavo piliečių išrinkto magistrato bei iš jo narių sudarytų vaito ir burmistro teismų posėdžiai.
 
Šalia posėdžių salės mažesnėje patalpoje veikė pradinė (parapinė) mokykla, kurioje vaikus mokė magistrato iš išsimokslinusių miesto piliečių tarpo paskirtas mokytojas.
 
Rotušės bokšte kabėjo vario lydinio varpas, kurio naudojimą reglamentavo miesto nuostatai. Pagal juos skambinti varpu buvo leidžiama mušant valandas, kviečiant į turgų, prekymečius, susirinkimus ir teismą, pranešant apie bausmių vykdymą, gaisrą, nelaimingus įvykius, artėjantį priešą ar kitą pavojų. Nuostatuose nurodyta, kad „dėl kitų priežasčių varpą liesti ir juo skambinti negalima. O jeigu tai kas nors padarytų, tą, kaip ramybės drumstėją, turi teisti magistratas. Taip pat ypatinga sargyba turi saugoti varpą, kad pasiutėliai ir girtuokliai kokių nors maišačių mieste nesukeltų“.
 
Po bokštu rotušėje buvo įrengtas kalėjimas. Jame teismo dienos laukdavo suimti įtariamieji ir bausmę atlikdavo nuteisti nusikaltėliai.
 
Magistrato priimti ir patvirtinti nutarimai nedelsiant buvo paviešinami. Juos turgaus aikštėje priešais rotušę paskelbdavo šauklys. Aikštėje šalia rotušės turgaus dieną magistrato pareigūnų, miestiečių ir miesto svečių akivaizdoje būdavo baudžiami nusikaltėliai. Už padarytus nusikaltimus budelis juos viešai plakdavo rykštėmis arba bausdavo mirties bausme. Nubausti šmeižikai privalėjo, laikydami rankose akmenį arba keliais eidami aplinkui rotušę, viešai atšaukti savo nepagarbius žodžius.
 
Magistratą ir rotušę teismų dienomis saugojo ir viešąją tvarką turgaus ir prekymečių dienomis turgavietėje palaikė keturi uniformuoti sargybiniai, vadovaujami vachmistro – sargybos viršininko.
 
Pagal vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio 1771 m. patvirtintus Kretingos grafystės valdymo nuostatus, rotušę magistratas privalėjo nuolat prižiūrėti, remontuoti pagal iš anksto parengtą ir dvaro vietininko arba savininko patvirtintą brėžinį (eskizą). Jos remontui miesto iždo lėšomis turėjo būti perkamos plytos, kalkės, kitos statybinės medžiagos bei mokamas atlyginimas meistrui, o taip pat atlyginama miesto piliečiams už akmenų, žvyro ir medienos atvežimą.
 
Rusijos imperijai 1795 m. aneksavus Lietuvą, Kretinga neteko Magdeburgo teisės. Nelikus savivaldos institucijų, nuo XVIII a. pabaigos rotušė stovėjo apleista. Tarp 1810 m. ir 1830 m. joje veikė laikini Kretingos evangelikų liuteronų bendruomenės maldos namai. Neremontuojamam pastatui pradėjus irti, 1845 m. rotušė buvo parduota už 60 sidabro rublių ir nugriauta, o plytos panaudotos naujų mūrinių miesto namų statybai. 1854 metų miesto sklypų planas liudija, kad turgaus aikštės viduryje vietoje rotušės buvo likęs tvora apjuostas skverelis, kurio pakraščiuose augo medžiai.
 
Po 30-ties metų rotušės vietoje Rusijos imperijos valdžia pastatė ortodoksų bažnyčią – Šv. kunigaikščio Vladimiro cerkvę. Ją 1925 m. tai pat nugriovus, skverelio centre nuo 1930 iki 1949 metų stovėjo paminklas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečiui atminti.
 
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo atsiradusi viltis, kad rotušė bus atstatyta, o joje įsikurs Kretingos teismo rūmai. Šia proga 1992 m. pradėti archeologiniai rotušės vietos tyrinėjimai, kuriais siekta surinkti kuo daugiau informacijos apie rotušės liekanas, pastato išplanavimą. Deja, dėl prasidėjusio sunkmečio šios idėjos buvo atsisakyta.
 
Bauskės savivaldybė, turinti tik 10 000 gyventojų, savo rotušę 2013 m. sugebėjo atstatyti. Belieka tikėtis, kad netolimoje ateityje kretingiškiai žengs kaimynų latvių pavyzdžiu ir naujam gyvenimui iš užmaršties prikels istorinę rotušę, kuri taps reprezentaciniais Kretingos rajono savivaldybės tarybos ir administracijos namais.
 
Julius Kanarskas,
istorikas, Kretingos muziejus