Skip to content Skip to navigation

Kretingos krašto piliakalniai – tolimos istorijos liudininkai

Kretingos krašto piliakalniai – tolimos istorijos liudininkai

Pateikta: 2017-03-20 09:47 (atnaujinta: 2017-03-27 08:16)

Kretingos rajono piliakalnių žemėlapis

Piliakalniai – įspūdingiausi žmogaus rankų sukurti ir per šimtmečius neatskiriama mūsų kraštovaizdžio dalimi tapę materialinės kultūros paveldo objektai, stūksantys vaizdingose upių santakose, pakrančių kyšuliuose ir aukštumų pakraščiuose. Tai senovės įtvirtinimai, skirti ilgalaikiam gynimuisi ir gyvenimui gynybos (apsupties) sąlygomis. Žemaičiai juos dažniausiai vadina Pilalėmis, o stambesnius – Pilimis, Pilies kalnais.
 
Ant piliakalnių stovėjo įtvirtintos gyvenvietės, vėliau virtusios medinėmis pilimis. Kretingos rajone archeologai suskaičiavo 26 piliakalnius: Andulių (Ėgliškių), Auksudžio, Dauginčių I ir II, Gaudučių, Gintarų, Imbarės, Joskaudų, Kačaičių, Kalno Grikštų I ir II, Kartenos, Kurmaičių, Laivių, Martynaičių, Mišučių (Nausodžio), Negarbos, Reketės, Rūdaičių, Sauserių, Senkų, Senosios Įpilties I, II ir III, Valėnų, Vėlaičių. Iš aplinkos jie išsiskiria tuo, kad piliakalnių aikštelę nuo aukštumos saugo gynybiniai pylimai ir prieš juos iškasti grioviai, kurie kartais aikštelę juosia ratu (Negarba, Senosios Įpilties Pilies kalnas). Tiesa, dėl panašumo į piliakalnius senoliai pilalėmis vadino ir piliakalniais laikė natūralias kalvas ar aukštumų kyšulius, esančius Anužių, Auksudžio, Dvarčininkų, Kalniškių, Kartenos, Kretingsodžio, Kūlsodžio, Lūgnalių, Prystovų, Tarvydų (Dimitravo) ir Vaineikių kaimuose.


Negarba

Archeologiniai tyrinėjimai liudija, kad vieni pirmųjų I tūkstantmečio iki Kristaus antroje pusėje buvo įrengti Imbarės, Vėlaičių ir Kurmaičių piliakalniai. Dauguma kitų piliakalnių atsirado senajame geležies amžiuje (II–V amžiuje po Kristaus), tautų kraustymosi laikotarpiu padažnėjus karo žygiams, gotų ir jiems giminingų germanų genčių ar su jomis susidėjusių vakarų baltų gentainių puldinėjimams.

Ankstyviausi piliakalniai buvo įtvirtintos gimininių bendruomenių gyvenvietės, skirtos apsisaugoti nuo netikėto priešų užpuolimo. Jų įtvirtinimai nebuvo sudėtingi. Bendruomenė įsikurdavo gamtinių kliūčių – gilių ir pelkėtų upių slėnių apjuostame kyšulyje, o nuo aukštumos pusės gyvenvietę atitverdavo medine užtvara. Užtvarą dažniausiai statydavo ant tiesaus ar nežymiai puslankiu išlenkto pylimo, kurį supildavo iškasdami priešais jį griovį. Pylimo pagrindą, šlaitus ir užtvaros apačią sutvirtindavo akmenų grindiniais arba sienelėmis.

Sauseriai

Su tautų kraustymosi epocha tautosaka sieja Kretingos pilies atsiradimą. Esą, IV amžiuje šiose vaizdingose apylinkėse sumanė įsikurti gotų karo vadas Armonas, kuris čia pasistatė ir savo giminės pirmtakų vardu pavadino Grutingos (Kretingos) pilį. Spėjama, kad ši pilis galėjusi stovėti ant Valėnų piliakalnio. Kai kurie archeologai mano, kad gotai ar jiems giminingi kimbrai rytiniame Baltijos pajūryje paliko mįslingus senovės gynybinius įtvirtinimus, kurių aikštelę ratu juosia akmenų pylimas. Toks įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale, išliko Auksūdžio Pilalės miške. Kitas arčiausiai esantis panašus įtvirtinimas stūkso Skuodo rajono Erslos kaimo miške. Jie priskiriami prie I tūkstantmečio piliakalnių. Kitas piliakalnių įrengimo etapas vyko VII–XI amžiais, mūsų protėviams susidūrus su vikingais. Atplaukę į kuršių žemes, vikingai susitardavo su vietos gyventojais nustatytą laiko tarpą laikytis taikos ir prekiauti, o terminui praėjus imdavo plėšikauti. Jie puldinėjo gyvenvietes, jas plėšdavo. Mažesnės kuršių bendruomenės net nesipriešino: gavę žinią apie artėjantį priešą, žmonės pasitraukdavo į mišką ir laukdavo, kol skandinavai patrauks savo keliais. Gausesnės bendruomenės plėšikaujančių vikingų būrius užpuldavo, o plėšikus bausdavo mirties bausme arba priversdavo vergauti. Vikingų puldinėjimai skatino kuršius stiprinti pilis: buvo aukštinami gynybiniai pylimai ir tvirtinamos gynybinės sienos, įtvirtintu pylimu buvo apjuosiama visa piliakalnio aikštelė, o priešais pilį papildomai supilami dar 1-4 gynybiniai pylimai su užtvaromis ir grioviais. Imbarės, Kačaičių, Kalno Grikštų I, Mišučių (Nausodžio), Sauserių, Senosios Įpilties II (Karo kalno), Vėlaičių piliakalniuose priešais pilį buvo įrengti įtvirtinti priešpiliai – gynybai skirta piliakalnio aikštelės dalis. Didesnės teritorinės bendruomenės statėsi naujus piliakalnius: taip apie VIII–IX amžių atsirado gerai įtvirtintas Kartenos piliakalnis, o šalia Valėnų piliakalnio buvo supiltas Andulių (Ėgliškių) piliakalnis, siejamas su istorijos šaltiniuose minima Kretingos pilimi.

Įpiltis

Vikinginiu laikotarpiu piliakalniai tapo teritorinės bendruomenės valdovo pilimi, kurioje jis gyveno su šeimyna ir kariauna. Kiti bendruomenės nariai kurdavosi aplinkui pilį ar atokiau nuo jos esančiose atvirose gyvenvietėse. Tik priešui artėjant, visi susirinkdavo į pilį bendromis pajėgomis gintis. Vėlaičių piliakalnyje vykusias kovas primena archeologų aptiktas į priešpilio šlaitą įsmigęs VII–X amžių geležinis įmovinis ietigalis, liudijantis, kad pilis buvusi puolama nuo aukštumos pusės.
 
Piliakalnių eros saulėlydis prasidėjo XIII amžiaus viduryje, Lietuvos pajūrio žemes užkariavus Livonijos ordino kryžiuočiams. Kuršo vyskupui ir Livonijos ordino magistrui dalinantis užgrobtas teritorijas, dalybų aktuose buvo paminėta daug Vakarų Lietuvos vietovių.

Imbare

Tarp jų 1253 metais pirmąkart minimos Imbarė, Impiltis, Kartena, Negarba, Kretinga, kurios siejamos su Imbarės, Senosios Įpilties I, Kartenos, Negarbos ir Andulių (Ėgliškių) piliakalniais. Be jų minima daugiau vietovių, tačiau jas kol kas sunku sutapatinti su esančiais piliakalniais. Tačiau istorikai mano, kad Kačaičių piliakalnyje galėjusi stovėti Ducinės, Kurmaičių piliakalnyje – Mutenės, o Martynaičių piliakalnyje - Paminijės pilys.
 
Rašytiniuose šaltiniuose paminėti piliakalniai XII–XIII amžiais buvo svarbūs pajūrio žemėse gyvenusios prūsams giminingos kuršių genties pilių apygardų, jungusių kelias teritorines bendruomenes, administraciniai ir gynybiniai centrai, apygardų kunigaikščių rezidencijos. Mėguvos žemės, plytėjusios tarp jūros ir Akmenos – Danės upės, politinis ir gynybinis centras buvo Kretingos pilis, lokalizuojama ant Andulių (Ėgliškių) piliakalnio. Joje XIII amžiaus viduryje rezidavo kuršių kunigaikštis Veltūnas su broliais Reiginu, Saveidžiu ir Tvertikiu. Mėguvos žemėje yra Kurmaičių, Negarbos, Rūdaičių, Senkų ir Valėnų piliakalniai, iš kurių svarbaus gynybinio centro vaidmuo teko galingai įtvirtintai Negarbos piliai.
Į šiaurę nuo Mėguvos buvusios Duvzarės žemės pagrindinė pilis buvo Impiltis. Tai buvęs galingai įtvirtintas politinis ir gynybinis centras, kurio pagrindinė pilis stovėjo ant Senosios Įpilties I piliakalnio, vadinamo Pilies kalnu. Ją saugojo atokiau Jpilties ir Šventosios upių pakrantėse pastatytos mažesnės priešakinės pilys (Marijos kalnelis ir Karo kalnas), turėjusios pristabdyti kryžiuočių puolimą, suteikti laiko pagrindinės pilies įgulai pasiruošti gynybai.
 
Likę Kretingos krašto piliakalniai priklausė didžiausiai kuršių žemei Cekliui, kuri driekėsi į rytus nuo Salanto ir Minijos upių. Viena pagrindinių šios žemės pilių stovėjo ant Imbarės piliakalnio.
 
Aplinkui kiekvieną pilį plytėjusioje papėdės gyvenvietėje gyveno pilies gynėjai, amatininkai, pirkliai, žemdirbiai. Pilyje, papėdės gyvenvietėje ar už jos ribų veikė pagonių šventyklos, kuriose stovėjo apeiginiai akmenys su dubenimis arba nulygintu paviršiumi. Atokiau nuo pilies ir gyvenvietės, dažniausiai atskirtas upės, upelio ar išdžiūvančio upokšnio, veikė kapinynas – pagonių kapinės. Archeologinė ir mitologinė medžiaga leidžia manyti, kad be piliakalnio teritorijoje buvusių kulto vietų netoliese būdavo dar svarbiausia visos apygardos šventykla – alkakalnis. Jame gyveno žyniai, degė amžinoji ugnis, vyko aukojimo apeigos, tarnavo vaidilutės. Tokios šventyklos veikė ant Alkos (netoli Imbarės), Naujosios Jpilties, Joskaudų (netoli Negarbos) alkakalnių, vadinamų Alkos kalnais.
 
Ant piliakalnių stovėjusios pilys buvo sudegintos arba apleistos sunyko per 1260–1267 metų kuršių sukilimą, kuris prasidėjo po Livonijos ordino pralaimėjimo Durbės mūšyje. Rašytiniai šaltiniai liudija, kad pagrindinėmis sukilėlių pilimis tapo Kretinga ir Impiltis, kurių sunaikinimui 1263 metais vadovavo Livonijos ordino magistrai Verneris fon Braithauzenas.

Kartena

Po kuršių sukilimo numalšinimo pilys nebebuvo atstatytos, o piliakalniai laikui bėgam buvo primiršti. Tik ant Imbarės ir Gintarų piliakalnių XVI amžiuje iškilo Imbarės ir Kartenoj dvarai, sudeginti XVII amžiaus viduryje per karus su švedais.
 
Plečiantis žemdirbystei, piliakalnius pradėta arti. Tačiau XVI amžiaus antroje pusėje įvykdyta Valakų reforma keliems šimtmečiams pristabdė jų naikinimą. Būdami aukštumų pakraščiuose ir kyšuliuose, piliakalniai atsidūrė už valakais išmatuotų ariamos žemės sklypų ir pateko į bendro naudojimo ganykloms ir miškams skirtus žemės plotus. Juos intensyviai arti pradėta po Lietuvos žemės reformos, kai bendro naudojimo žemė buvo išdalinta ūkininkams. Kretingiškis generolas, Karo muziejaus įkūrėjas Vladas Nagevičius ėmėsi ardymui pasmerktus piliakalnius gelbėti. Jis ragino matininkus piliakalnius priskirti apsišvietusiems, kultūros paveldui neabejingiems ūkininkams, skatino ūkininkus ir visuomenines organizacijas juos apsodinti medžiais.
 
Laikui bėgant tautosakoje tikroji piliakalnių paskirtis buvo primiršta, apie juos pradėta kurti legendas, padavimus ir nebūtus pasakojimus. Dažniausiai legendos pasakoja, kad piliakalnius ir pilales švedmečiu supylė švedų kariai, įsirengę įtvirtintas karo stovyklas arba protestantiškas šventyklas. Kiti padavimai mena, kad tai buvusios žemaičių pilys, kurias jie pasistatė kovai su švedais ir rusais. Esą, ant Kartenos piliakalnio stovėjusioje pilyje viešpatavo Žemaičių karalius, vėliau „galą gavęs su raitelių tuntu“ pakeliui į Kretingą. Pasak vėliau atsiradusių padavimų, ant piliakalnių (pilalių) seniau stovėjo dvarai, kurių ponai ištvirkavo, skaudžiai baudė ir žudė baudžiauninkus. Už tai jie buvę nubausti – prasmego su visu dvaru skradžiai žemę. Esą, prasmegusius dvarus mena pilalių požemiuose slypinčios lobių skrynios, kurias galima pasiekti pro retsykiais kalvų šlaituose atsiveriančius urvus. Tik nepatartina eiti jų ieškoti, kadangi daugelis ieškotojų iš ten gyvi negrįžo. O tiems, kurie sugrįžo, nugvelbti lobiai anglimi pavirsdavo.
 
Nors piliakalniams jau daugiau kaip 2500 metų, tačiau dėl jų pavadinimo kilmės iki šių dienų nesutariama. Vieni mano, kad piliakalnio vardas kilo iš sąvokos „pilies kalnas". Žemaičiai irgi aiškina, kad „pilalė“ – tai kalva, ant kurios stovėjusi pilis. Tačiau kalbininkai linkę manyti, kad pavadinimas vis tik kilo nuo žodžio „pilti", o terminas „piliakalnis" reiškia supiltą kalną. Jiems antrina ir istorinė Įpilties vardo forma – Impiltis (rašytiniuose šaltiniuose: Empilten, Ampilten, Ampillen, Ampille), reiškianti dirbtinai supiltą vietą.
Julius KANARSKAS
archeologas, istorikas