Skip to content Skip to navigation

Kretingos pranciškonų bažnyčios išorės kaita 1617–1982 metais

Kretingos pranciškonų bažnyčios išorės kaita 1617–1982 metais

Pateikta: 2017-05-08 13:37 (atnaujinta: 2017-05-08 14:12)

Kretingos bažnyčios piešinys 1779–1781 metais Hiršo Leibovičiaus išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje. Iš knygos „Lietuva žemėlapiuose“ (Vilnius, Lietuvos nacionalinis muziejus, 2002)

Kretingos puošmena Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia – seniausia Vakarų Lietuvoje išlikusi bažnyčia, tikintiesiems duris atvėrusi prieš 400 metų. Istorijos ratui be perstojo riedant į priekį, neišvengiamai keitėsi ne tik bažnyčios geradariai, ją lankantys maldininkai, tačiau ir pastato išorė. Per savo amžių bažnyčios išore kito 6-tą sykių. Šiai kaitai įtakos turėjo karai, miestą siaubę gaisrai, išaugusios religinės bendruomenės poreikiai, bažnyčios koliatorių ir įtakingų geradarių simpatijos naujiems architektūros stiliams. Šiuo straipsniu siekiama supažindinti „Švyturio“ skaitytojus su garbingą jubiliejų švenčiančios mūsų katalikų bažnyčios eksterjero istorine raida.
 
Turimi rašytiniai šaltiniai ir istoriniai tyrinėjimai liudija, kad bažnyčia šalia baigto statyti bernardinų (pranciškonų observantų; toliau – pranciškonų) vienuolyno iškilo 1610–1617 metais Kretingos dvarininkų Jono Karolio ir Sofijos Chodkevičių fundacija. Pagal fundatorių pateiktą eskizą-projektą, kurio autorius nežinomas, ją mūrijo specialiai iš Krokuvos pakviestas profesionalus mūrininkas Kasparas Arkonas. Pagalbiniais darbininkais dirbo Kretingos valsčiaus valstiečiai, kurie vežė statybai akmenis, ruošė kalkes, nešiojo plytas ir kitas statybines medžiagas. Bažnyčios statybai grafai Chodkevičiai paskyrė 7-erių metų Kretingos dvaro pajamas.

Kauno bernardinų vienuolyno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia – 1617 metais pastatytos Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. M. Marijai ir šv. Pranciškaus Serafiniečio bažnyčios prototipas. Nuotrauka iš Vikipedija.lt

Baigus interjero tvarkymo darbus ir pastačius pagrindinius altorius, 1619 metų liepos 7 dieną įvyko bažnyčios konsekravimo iškilmės, kurių metu Žemaičių vyskupas Stanislovas Kiška ją pašventino Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai ir šv. Pranciškaus Sarafiniečio titulu.
 
Eskizo ar projekto, pagal kurį buvo statoma bažnyčia, likimas nežinomas. Todėl pirminį bažnyčios eksterjerą galime atkurti tik pagal negausias XVII–XIX amžių archyviniuose dokumentuose užsilikusias žinias, seniausius bažnyčios piešinius bei architektūrinius pastato tyrimus.
 
Turimi duomenys leidžia teigti, kad 1617 metais baigta statyti bažnyčia buvusi panaši į Kauno bernardinų vienuolyno šv. Jurgio Kankinio bažnyčią. Šis panašumas nėra atsitiktinis, kadangi būtent iš šio vienuolyno atvykę mažesnieji broliai tapo Kretingoje 1602 metais įsteigtos vienuolijos branduoliu. Bažnyčia buvo gotikinė, bebokštė, netinkuoto degto molio plytų mūro, stačiakampio plano, halinė, su kontraforsais ir pailga pusapvale apside. Skirtingai nuo kauniškės bažnyčios ji buvo vienanavė, t. y. apėmė dabartinės bažnyčios didžiąją navą.
 
Kairįjį fasadą skaidė ir pastato kampus rėmė kontraforsai, tarp kurių beveik per visą sienos aukštį buvo įrengti smailiaarkiai langai. Tokius pat langus turėjo apsidė, kuri apėmė dabartinės bažnyčios transepto centrinę dalį su presbiterija. Pro juos kritusi šviesa apšvietė presbiterijoje stovintį didįjį altorių ir už jo įrengtą vienuolių chorą bei jame ant sienos kabantį titulinį Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai paveikslą.

Bažnyčios piešinys 1819 metais išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje. Iš Vlado Drėmos knygos „LDK miestai ir miesteliai“ (Vilnius, 2006)

Pagrindiniame fasade bažnyčios portalą puošė polichromuotos, medinės plastikos raižiniais dekoruotos pagrindinės durys. Virš portalo fasado centre kilo aukšta anga su smailiaarkiu langu, pro kurį šviesą krisdavo į bažnyčios vidų. Šį langą tebeženklina bažnyčios sienoje esanti niša, matoma lipant į bokštą, o taip pat bažnyčios viduje, virš choro balkono. Abipus lango buvo įrengtos kelios nedidelės nišos.
 
Prie bažnyčios dešiniojo fasado sienos glaudėsi vienuolyno galerija, juosianti uždarąjį kiemą – kluatrą. Iš galerijos vienuoliai patekdavo į bažnyčios vidų, į vienuolių chorą, buvusį už didžiojo altoriaus, o taip pat į požemius, kuriuose buvo įrengta vienuolių laidojimo kripta.
 
Aukšta, siaura, grakščių gotikinės architektūros formų bažnyčia XVII amžiuje ryškiai dominavo nedidelio medinio ir vienaukščio Kretingos miestelio panoramoje. Tačiau jos žavesys negelbėjo nuo įvairių nelaimių, kurios lydėjo nesibaigiančius karus su švedais bei Lietuvos didikų tarpusavio vaidus. Prabėgus vos porai dešimčiai metų nuo jos konsekravimo, 1639 metais bažnyčią jau teko remontuoti. Dar smarkiau ją švedų kariuomenė nuniokojo 1659 metais.
 
Karo kovoms aprimus, Kretingos savininkas, Polocko vaivada, Lietuvos didysis pastalininkis ir Lietuvos dvaro paiždininkis Kazimieras Jonas Sapiega skyrė lėšų bažnyčios ir vienuolyno pastatų remontui. Jo metu gotikinį pagrindinį fasadą pridengė masyvus, aukštas, stačiakampis, keturių tarpsnių bokštas su keturšlaite išilgintos piramidės pavidalo smaile. Manoma, kad tuo pat metu bažnyčios sienos buvo nutinkuotos, o virš navos stogo ties sandūra su apside iškilo mūrinis, renesansinis, dviejų tarpsnių signatorijos bokštelis. Pagrindinio bokšto smailė, matyt, buvusi medinės konstrukcijos, nes 1688 metais ją teko remontuoti. 1764 metais buvo perstatyti ir skarda apkalti abu bokštai, t. y. pagrindinio bokšto viršūnė ir signatorijos bokštelis.

Bažnyčios piešinys 1854 metų Kretingos miestelio sklypų plane

Naująją išvaizdą bažnyčia išsaugojo beveik porą šimtų metų. Su renesansiniu signatorijos bokšteliu ir aukštu stačiakampiu bokštu, užsibaigiančiu piramidine smaile, ji vaizduojama 1779–1781 metais Hiršo Leibovičiaus parengtame ir Nesvyžiuje išleistame Pranciškonų observantų ordino Lietuvos provincijos vienuolynų žemėlapyje. Tai ankstyviausias mus pasiekęs neabejotinai Kretingos pranciškonų bažnyčios atvaizdas.
 
Panašiai bažnyčios pastatas pavaizduotas ir 1819 metais išleistame Lietuvos bernardinų provincijos žemėlapyje. Tik čia vaizdas mažiau detalizuotas, pieštas schematiškai.
 
Pristačius bokštą, bažnyčia tapo dar labiau įspūdingesnė, iš tolo matoma parvažiuojant Klaipėdos, Palangos, Darbėnų, Salantų, Kartenos ir Gargždų keliais. Savo tūriu ji užgožė ne tik medinį miestelį, bet ir vienuolyną, kuris abiejuose minėtuose piešiniuose vaizduojamas kukliai prigludęs prie bažnyčios šono.
 
Po 1854 metais Kretingą nuniokojusio gaisro buvo sudarytas atstatomo miestelio sklypų planas. Jame yra schematinis bažnyčios piešinys, kuriame ji vaizduojama jau ne su piramidine smaile, o su neorenesansiniu dviejų tarpsnių kupolu. Turimi šaltiniai leidžia manyti, kad ši bažnyčios išorės permaina galėjo įvykti po 1837 metų, greičiausiai per 1849 metų remontą. XX amžiaus pirmoje pusėje bokšte buvo įrengtas mechaninis laikrodis, sujungtas su 4 varpais, iš kurių du buvę senesni už bažnyčią, nulieti 1592 ir 1593 metais. 
 
1875 metais Kretingoje lankėsi lenkų dailininkas Napoleonas Orda, kuris savo piešiniuose įamžino svarbiausius ir gražiausius miesto statinius – pranciškonų bažnyčią su vienuolynu ir grafų Tiškevičių dvaro rūmus. Jo piešinyje matome, kad bažnyčios bokštas yra žymiai žemesnis, nei XVIII a. – XIX a. pirmosios pusės piešiniuose, ir užsibaigia sulig bažnyčios stogo kraigu, virš kurio kyla žemas keturių šlaitų stogelis su trijų tarpsnių neorenesansiniu kupolu, atkartojančiu signatorijos bokštelio siluetą. Tai leidžia teigti, kad 1672 metais pastatytas keturių tarpsnių bokštas dėl avarinės būklės ir trūkstant lėšų remontui tarp 1854 ir 1875 metų buvo pastebimai pažemintas nuardant viršutinį tarpsnį.

Bernardinų bažnyčia 1875 metais. Dail. Napoleonas Orda

Palyginus N. Ordos 1875 metų piešinį ir apie 1905–1908 metus palangiškės fotografės Paulinos Mongirdaitės darytą bažnyčios nuotrauką matosi, kad per tą laikotarpį šiek tiek pasikeitė bokšto viršūnė (kupolas). Nuotraukoje jis žemesnis ir šiek tiek kitokios formos. Lieka neaišku, ar viršūnė tikrai tarp 1875 ir 1905 metų buvo perdirbta. Galbūt dailininkas popieriaus lape nusibraižęs bažnyčios eskizą, piešinyje viršūnės paprasčiausiai nedetalizavo.
 
Daugėjant atlaidų ir augant parapijiečių skaičiui, vienanavė bažnyčia tapo ankštoka. Per didžiąsias šventes ir daug tikinčiųjų sutraukiančius atlaidus joje nebesutilpdavo visi maldininkai. Jie buvo priversti melstis ir pamaldų klausytis šventoriuje. Kitiems vienuoliai leisdavo melstis prie bažnyčios prigludusioje vienuolyno galerijos dalyje.
 
Bažnyčios remontui ir praplėtimui aukos buvo pradėtos rinkti apie 1873 metus, parapijos klebonu ir vienuolyno gvardijonu paskyrus pranciškoną tėvą Joną Mykolą Dargevičių. Per 20 metų tikintieji paaukojo apie 5000 rublių, kuriuos naujasis klebonas ir gvardijonas tėvas Feliksas Rimkevičius prieš mirtį 1895 metais perdavė Kretingos grafui Aleksandrui Tiškevičiui, prašydamas jo aukomis ir lėšomis paremti bažnyčios rekonstrukciją.
 
Dėl stačiatikiškosios Rusijos valdininkų sudaromų kliūčių, paruošiamieji bažnyčios atnaujino darbai ilgokai užtruko. Tik 1905 metais buvo sudarytas Bažnyčios statybos komitetas. Jo pirmininku išrinktas pagrindinis rėmėjas grafas Aleksandras Tiškevičius, nariais – Stončių dvarininkas, gydytojas dr. Karolis Parčevskis, jo brolis, Jokūbavo dvarininkas Vincentas Parčevskis, parapijiečiai Domininkas Mažonis, Jonas Barzdys, Kazimieras Drungilas ir Juozapas Martinauskis.

Bažnyčia apie 1905–1908 metus. Fot. Paulina Mongirdaitė

Projektą paruošė grafo Aleksandro Tiškevičiaus rekomenduotas Krokuvos architektas Slavomiras Odživolskis, prisidėjęs prie Vilniaus bernardinų bažnyčios atnaujinimo. Vadovaujami klebono, diecezinio kunigo Kazimiero Petreikio pagrindinius rekonstrukcijos darbus parapijiečiais ir jų pasamdyti statybininkai pradėjo ir pabaigė 1908 metų vasarą, o spalio 29 dieną atnaujinta bažnyčia buvo naujai pašventinta. Interjero pertvarkymo darbai užtruko iki 1912 metų pabaigos. 
 
Statybos darbų metu buvo sutvirtinti pamatai, rekonstruotas fasadas ir portalas. Abipus senosios navos buvo įrengtos mažesnės šoninės navos. Dešinioji nava įruošta pertvarkius prie bažnyčios prigludusią vienuolyno galeriją, iškirtus arkines angas nuo pagrindinės navos ją skyrusioje sienoje, o kairioji – naujai pristatyta. Visas tris navas presbiterijos pusėje sujungė erdvus transeptas, už kurio liko daugiau nei perpus sutrumpėjusi apsidė. Tokiu būdu bažnyčia tapo laiptuoto tūrio, bazilikinė, trinavė ir įgavo lotyniško kryžiaus planą. 

Bažnyčia po 1908 metų rekonstrukcijos. Fot. Paulina Mongirdaitė

Transepto išorę papuošė puošnūs frontonai, atkartojantys vienuolyno senojo frontono renesansines formas. Prie šventoriaus pusėje esančio frontono buvo pritvirtinti du herbai – bažnyčios statytojų grafų Chodkevičių grifas su kalaviju ir pagrindinių bažnyčios rekonstrukcijos rėmėjų grafų Tiškevičių „Leliwa“ – skydas su šešiakampe žvaigžde ir pusmėnuliu.
 
Bažnyčios bokšto perdengimai buvo atnaujinti, o bokštas paaukštintas. Virš jo pastatyta nauja, medinės konstrukcijos, apskardinta neorenesansinio stiliaus viršūnė su apžvalgos aikštele, o kampuose – keturi apvalūs bokšteliai su dvigubo kūgio pavidalo stogeliais. Naujoji bažnyčios bokšto viršūnė grafo Aleksandro Tiškevičiaus sumanymu pastatyta pagal Krokuvos Vavelio pilies katedros Žygimantų bokštą. Joje buvo įrengta varpinė, į kurią perkelti trys senieji bažnyčios varpai ir pakabintas naujas, garsioje Rusijos varpų liejykloje Valdajuje nulietas varinis didysis varpas. 
 
1908-ųjų metų rekonstrukcija smarkiai pakeitė ankstesnį bažnyčios vaizdą. Ši bažnyčia įamžinta daugelyje tarpukariu darytų Kretingos nuotraukų. Ji išliko ir senųjų kretingiškių atmintyje. Ruošiantis Telšių vyskupijos eucharistiniam kongresui, 1935 metais kaunietis inžinierius Rapolas Žigas medinę bokšto dalį remontavo. Prieš pat karą į varpinę buvo įkeltas 1939 metais parvežtas parapijiečių lėšomis Paryžiuje nulietas Šv. Antano varpas.

Pranciškonų bažnyčia apie 1936 metus

Nacistinės Vokietijos okupacijos pradžioje 1941 metų birželio 26 dieną padegus sinagogą, mieste kilęs gaisras nusiaubė vienuolyną su bažnyčia ir jiems priklausančius pastatus. Sudegė bažnyčios stogas, bokšto medinė dalis, nuo karščio išsilydė Šv. Antano varpas, suskylinėjo lubos, nukentėjo interjeras. Vienuolyno ir bažnyčios atstatymui pranciškonų provincijolo T. Kazimiero Čepulio iniciatyva aukos buvo renkamos ne tik parapijoje, bet ir visame krašte.
 
Pranciškonų ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijolo T. Kazimiero Čepulio kreipimasis į Telšių vyskupijos parapijų klebonus dėl paramos Kretingos bažnyčios ir vienuolyno atstatymui:
Žlibinų parapijos J. M. Didžiai Gerbiamam Kunigui Klebonui Žlibinuose.
Garbė Jėzui Kristui! Kreipiuosi į Didžiai Gerbiamąjį Kunigą Kleboną šiuo nuolankiu prašymu.
Pirmomis karo dienomis skaudus gaisras sunaikino Kretingos Pranciškonų bažnyčią, vienuolyną, gimnaziją ir visus kitus trobesius. Pranciškonai, pernai bolševikų apiplėšti iki mažiausių daiktų, nepajėgs sudegusių trobesių atstatyti be dosnios katalikiškos visuomenės paramos. Tad pavesdami Tamstos, Didžiai Gerbiamasai Kunige Klebone, nuoširdžiai užuojautai tą sunkųjį Kretingos vargą, prašome teikitės pranešti savo Parapijiečiams apie ištikusią Kretingos Pranciškonus skaudžią gaisro nelaimę ir paprašykite padėti duosniomis aukomis!  Jei dėl ko nors nebūtų patogu padaryti tam reikalui rinkliavos bažnyčioje, neatsisakykite, Didžiai Gerbiamasai Kunige Klebone, patarpininkauti ir priimti aukas iš duodančių Parapijiečių mūsų Kretingoj trobesių atstatymui.  Apsaugojimui nuo susigadinimų trobesių, kurių išliko sienos ir lubos, norėtume dar prieš žiemą juos apdengti. Tad paminėkite norintiems paaukoti, kad dėl tos priežasties labai laukiama skubesnė parama. Per Tamstą nuoširdžiai prtašau ir mieluosius Tretininkus prisidėti gausesne dalimi ir palengvinti Kretingos vargą. Už visus aukotojus bus laikomos Šventos Mišios kasdieną per ištisus metus. Tegu Išganytojo nuopelnai visiems gausiai atlygina! Aukas malonėkite siųsti, progai pasitaikius, per patikimus asmenis, šiais adresais: Kretinga, T. Provinciolui, arba Kaunas, Uosto 6 (prie Vytauto bažnyčios) T. Provinciolui.
Ta proga sveikinu Tamstą, D. Gerbiamasai Kunige Klebone, ir visus sveikus sulaukusius išlaisvinimo iš bolševikų kruvinojo teroro!
Su giliu dėkingumu ir aukšta pagarba.
1941 m. spalių mėn. 15 d.
T. Kaizmieras Čepulis
O.F.M. Provinciolas
Kretinga.

Bažnyčia po 1941 metų gaisro

Parapijos klebono pranciškono tėvo Pijaus Jurgio Andraičio vadovaujami parapijiečiai, gavę Kretingos apskrities statybos skyriaus 1941 metų spalio 31 dieną išduotą leidimą, iki metų pabaigos geležinėmis sijomis sutvirtino bažnyčios lubas, uždėjo naują stogą ir atliko bokšto remontą. Bažnyčios reikmenims laikyti šventoriaus pusėje tarp apsidės ir transepto 1942 metais pristatė pagalbinį priestatą, kuriame mažesnieji broliai 2005 metais įrengė Kankinių koplyčią.
 
Pokariu buvo remontuojamas tik bažnyčios interjeras. Atkurti jos išorę atstatant senąjį bokštą ėmėsi 1980 metais parapijos klebonu paskirtas kanauninkas Bronislovas Burneikis. Pagal architektūros istoriko Klemenso Čerbulėno anksčiau atliktus tyrimus kultūros paminklų konservavimo instituto architektė Margarita Ramanauskienė ir inžinierius Vytautas Šliogeris parengė restauravimo projektą, kuriame numatė atstatyti ne 1908 metais rekonstruotą neorenesansinį, o XVIII a. – XIX a. pirmosios pusės ikonografinėje medžiagoje užfiksuotą keturių tarpsnių bokštą su piramidine viršūne ir apžvalgos aikštele. Jo statybai lėšas ir medžiagas aukojo parapijiečiai, dirbę ir įvairius statybos darbus. Naujasis bokštas iškilo per porą metų, o pašventintas buvo 1982 metų rugpjūčio 14 dieną. Po trejeto metų į jį klebonas Bronislovas Burneikis įkėlė savo paties nulietus varpus, kuriuos 1985 metų liepos 13 dieną konsekravo Telšių vyskupas Antanas Vaičius.
 
Kanauninko Bronislovo Burneikio atstatytą bokštą pranciškonai 2004 metais restauravo, naujai nutinkavo, įrengė jame naujus laiptus, tarpines aikšteles ir apšvietimą, pritaikydami jį ir apžvalgos aikštelę turistų lankymui.
 
Seniausia Vakarų Lietuvoje Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia yra registruota nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir valstybės saugoma kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas (unikalus kodas 27495), turintis architektūrinį, dailės, kraštovaizdžio ir sakralinį vertingųjų savybių pobūdį.
 
Julius KANARSKAS,
Istorikas, Kretingos muziejus
 
Bažnyčios ir vienuolyno pastatai apie 1961 metus   Bažnyčios bokšto viršūnės montavimo darbai 1981–1982 metais
Iliustracijos iš Kretingos muziejaus rinkinių.