Skip to content Skip to navigation

Kuokštinis chlorofitas – nereikli ir labai naudinga gėlė

Kuokštinis chlorofitas – nereikli ir labai naudinga gėlė

Pateikta: 2021-02-23 15:54 (atnaujinta: 2021-02-23 15:57)
Ar teko girdėti, kad yra tokių kambarinių augalų, kurie ne tik mus džiugina savo žaluma ar žiedais, bet ir valo kambarių orą? 
 
Vieni geriausių kambario oro filtrų – chlorofitai. Patys nenukentėdami, jie sugeria ir nukenksmina daug kenksmingų medžiagų – formaldehidą, anglies monoksidą, benzolą, azoto oksidą, taip pat chloretileną, sunkiuosius metalus. Ypač chlorofitus patariama auginti naujai įrengtose patalpose. Teigiama, jog apie 10 kv. m patalpos orui gerinti reikėtų 2–3 šių augalų. Jų efektyvumas, žinoma, priklauso nuo dydžio ir vešlumo. Be to, jiems turi tekti pakankamai šviesos. Chlorofitai labai pageidautini virtuvėje su dujine virykle, nes augalai sugeria jos išskiriamus dujų degimo produktus.
 
KILMĖ. Chlorofitų tėvynė – Pietų Afrika, Gerosios Vilties kyšulys.  Jie auga beveik visoje Afrikoje, išskyrus dykumas. Paplitę įvairiose buveinėse, kartais įsikuria ant medžių ir auga kaip epifitai – augalai (gyvenantys ant kitų augalų, bet nieko blogo jiems nedarydami). 
 
RŪŠYS. Pasaulyje žinoma 100–200 chlorofitų rūšių, tačiau tik kelios iš jų auginamos kaip kambariniai augalai. Populiariausi ir dažniausiai auginami iš chlorofitų yra kuokštiniai chlorofitai (Chlorophytum comosum). Kambarinių chlorofitų pradininkas yra žalialapis augalas, tačiau jį nukonkuravo margalapė forma. Dekoratyviausi yra seni, tankūs augalai, apsupti daugybės nusvirusių žiedynkočių su jaunomis atžalėlėmis. Rečiau kambariuose auginami šie chlorofitai: nendrinis (Chlorophytum arundinaceum) ir ilgalapis (Chlorophytum capense). 
 
IŠVAIZDA. Tai daugiamečiai, stambius kerus sudarantys augalai. Chlorofitams būdingos kuokštais augančios lapų skrotelės, kurios leidžia palaipas (gulsčius stiebo ūglius). Lapai ilgi, apie 40 cm, grakščiai išlenkti, žali arba baltai ir žaliai dryžuoti. Kambariuose dažniausiai auginami margalapiai kuokštiniai chlorofitai. Tipiškų kuokštinių chlorofitų rūšies atstovų lapai siauri, linijiški, iki 40 cm ilgio, žali, o plačiau paplitusios veislės ‘Variegatum’ – su plačiomis baltomis juostomis per vidurį, išilgai pagrindinių gyslų. Kretingos muziejaus Žiemos sode galima pasigrožėti šiomis chlorofitų veislėmis: ‘Bonnie’, ‘Variegatum’,  ‘Vittatum’.
 
Naujesnė yra kuokštinių chlorofitų veislė ‘Vittatum’ – su platesnėmis baltomis juostomis per lapų vidurį. ‘Mandaianum’ – juostelės ne baltos, o geltonos. ‘Bonnie’ – kuokštinių chlorofitų veislė,  išvesta 1999 m. Šios veislės dryžuoti lapai susisukę spiralėmis ir tankiai apgaubia vazonėlį. Jį rekomenduojama auginti pakabinamuose vazonuose. 
 
ŽIEDAI. Kuokštinių chlorofitų žiedai yra smulkūs ir baltos spalvos. Žydi ant ilgų (iki 1 m ilgio) žiedynkočių ūglių. Nužydėjus žiedynkočio viršūnėlėse susidaro lapų skrotelės su orinėmis šaknelėmis. Atskirtos nuo pagrindinio augalo, jos greitai įsišaknija vandenyje ar substrate. Vienus metus paaugintas kuokštinis chlorofitas išleidžia ploną, 30–60 cm ilgio žiedynkotį ir pražysta smulkiais baltais žiedeliais.
 
PRIEŽIŪRA. Kuokštiniai chlorofitai auga greitai, lengvai dauginami, nelepūs, gerai ištveria sausą orą. Vešliai žaliuoja šviesioje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Esant dirbtiniam apšvietimui, tinka ir tamsesnės vietos. Chlorofitai žaliais lapais neblogai auga ir tamsesnėse patalpose, o margais lapais – reikalauja daugiau šviesos, labiau mėgsta šviesias vietas, tamsesnėse patalpose  skursta. Vasarą laistoma gausiai, žiemą – saikingai, nes nuo drėgmės pertekliaus storos ir mėsingos šaknys pradeda pūti. Šaknų stormenyse, panašiose į gumbus, chlorofitai kaupia vandenį ir maisto medžiagų atsargas, todėl trumpą perdžiūvimą gali ištverti. Vasarą, kai jau praėjusios šalnos, chlorofitus galima pasodinti lauke – gėlyne arba balkono loveliuose. 
 
ĮDOMYBĖS. Kuokštinis chlorofitas kambariuose auginamas jau daugiau kaip 200 metų. Pirmą kartą chlorofitai buvo aprašyti 1794 m. Europoje jie introdukuoti XIX a. viduryje. Istorikai rašo, kad šie augalai be galo sužavėjo garsųjį vokiečių rašytoją ir filosofą Johaną Wolfgangą Goethe.