Skip to content Skip to navigation

Kupšiai – ištuštėjęs kaimas Karkluojės pakrantėse

Kupšiai – ištuštėjęs kaimas Karkluojės pakrantėse

Pateikta: 2021-01-06 09:12 (atnaujinta: 2021-01-07 13:46)

Kupšiai (Kupsze) Rusijos imperijos Kauno gubernijos Kartenos apylinkių 1915 m. topografiniame žemėlapyje

Kretingos rajono rytiniame pakraštyje, abipus Karkluojės upelio ir kelio į Kulius, plyti Kupšių kaimas. Tai nedidelis Kartenos dvaro žemėje išaugusi nedidelė žemdirbių gyvenvietė, skaičiuojanti kelių šimtmečių istoriją.

***

XIX a. statytas valstiečio namas Kupšių kaime. Nežinomas fotografas, 1955 m. Kretingos muziejus, Nr. P-8908/10

Manoma, kad pirmieji naujakuriai Karkluojės upelio pakrantėse ėmė kurtis XVII a. pabaigoje arba XVIII a. pirmoje pusėje, Kartenos dvarininkams ėmus eksportui ir vidaus rinkai kirsti tarp Alanto upės, Gaudučių, Baltmiškių, Eitučių ir Lubių kaimų augusį dvaro mišką, vadintą Girale. Iš dvaro išsinuomotus, o vėliau išsipirktus, ir plėšiniais paverstus miško sklypus dar ilgai kaimo žemdirbiai vadino Giralėmis arba Pagiraliais. Atsiradus kaimui, mišką pradėta vadinti Kupšine.

Rašytiniuose šaltiniuose Kupšių kaimas sutinkamas nuo XIX amžiaus. Manoma, kad jo pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Kupšio pavardės. Ši pavardė kildinama iš žemaičių tarmėje naudojamo žodžio kupčius – pirklys, leidžiančio spėti, kad pirmasis naujakurys galėjęs būti ne žemdirbys, o pirklys, išsipirkęs iš dvaro teisę išsikirsti ir išvežti pardavimui dalį miško. Archyviniuose dokumentuose kaimo vardas lenkiškai rašomas Kupsze, o rusiškai – Купши. Žemaičiai savo gimtąjį kaimą vadina Kopšē.

Julijos Lūžaitės ir Liudviko Eglinskio vestuvių dalyviai. Nežinomas fotografas. 1939 m. vasario 19 d. Kretingos muziejus, inv. Nr. IF-4334

Kaimas kūrėsi prie Karkluojės upelio, gretimame Lygnugariškių kaime įtekančio į Alanto upę. Abipus upelio XIX a. pirmoje pusėje jau stovėjo šešios, o XIX a. viduryje – penkios, baudžiauninkų sodybos. Keturios sodybos telkėsi aplinkui Karkluojės dešiniajame krante buvusią kryžkelę, o pora vienkieminių sodybų stovėjo atokiau į rytus, abipus upelio.

Ūkius kaime išsinuomoję žemdirbiai ėjo lažą netoliese buvusiame grafų Pliaterių Kartenos dvare, vadintame Sendvariu. Žemdirbių šeimų dvasiniais reikalais rūpinosi Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios kunigai, o mirusius artimuosius gyventojai laidojo Kartenos parapinėse kapinėse. Tik prieš save ranką pakėlusius kaimynus, nekrikštytais mirusius kūdikius ir užkrečiamųjų ligų epidemijų aukas be kunigo palaidodavo šalia esančiuose Gaudučių maro kapeliuose.

Kaimo planas po Lietuvos žemės reformos. Apie 1939 m.

Panaikinus baudžiavą, žemdirbiams buvo leista išsipirkti iš dvaro iki tol dirbtą žemę. Iš viso kaime buvo išmatuoti 36 žemės rėžiai, už kuriuos išperkamuosius žemės mokesčius grafams Pliateriams 1870 m. mokėjo 28 valstiečiai.

Nedidelis, kelių sodybų kaimas buvo strategiškai svarbioje vietoje, todėl jis pateko į 1865–1918 m. rusų ir vokiečių topografų sudarytų Rusijos imperijos vakarinių gubernijų geografinius ir topografinius žemėlapius. Iki Pirmojo pasaulinio karo didesnių pokyčių jame neįvyko. Tarp 1895 m. ir 1915 m. Kupšiuose buvo septynios sodybos, kuriose 1902 m. gyveno 61 valstietis. XX amžiaus pradžioje stambiausi ūkininkai buvo Pranciškus ir Ona Jedenkai, Antanas ir Marijona Domarkai, taip pat Antanas ir Ona Lūžos, ūkį perdavę sūnui Juozapui Lūžai.

Plungės mokytojų seminarijos auklėtinis Juozas Lūža. Fot. M. Berkovičius. Plungė, 1934 m. Kretingos muziejus

Ūkių kaime padvigubėjo tuoj po Pirmojo pasaulinio karo, Lenkijoje gyvenusiai Kartenos dvarininkei Sofijai Viliopolskai pradėjus išpardavinėti dvarui priklausančias žemes. Todėl 1923 m. Kupšiuose jau buvo 13-ka sodybų ir 87 gyventojai. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1927 m. visa kaimo žemė buvo išskirstyta į vienkiemius ūkius, kurių skaičių papildė bendrosiose ganyklose suformuoti trys nauji vienkieminiai ūkiai.

Vieni stambiausių kaimo ūkininkų tebebuvo Aleksandras ir Juozapa Jedenkai. Pasakojama, kad Juozapa bičiuliavosi su Plungės kunigaikščiais Oginskiais, kartais nuvykdavo pas juos brikele, vežiną įvairių gėrybių. Aleksandras per Pirmąjį pasaulinį karą pateko į vokiečių nelaisvę, dirbo belaisvių stovykloje, iš kurios išėjęs ėmė sirguliuoti. Mirė nuo širdies ligos 1936 m. gruodžio 22 d., pragyvenęs 49 metus. Jam mirus, didžioji ūkio dalis – 20 ha, atiteko sūnui Kazimierui, o kiti du sūnus – Julijonas ir Apolinaras gavo po 7 ha žemės.

Be sūnų, Jedenkų šeimoje užaugo 4 dukros: Stanislava, ištekėjusi už Vaclovo Joneckio, Aniceta, Agnieška ir Morta. 41 metų našlė Juozapa 1939 m. vasario 19 d. antrąkart ištekėjo už 58 metų našlio Pranciškaus Narkaus, 1935 m. palaidojusio savo 50-metę žmoną Konstanciją, našlaičiais palikusią sūnų Konstantiną, dukras Karoliną ir Petronėlę.

Kitų stambių kaimo ūkininkų – Domarkų, šeimos galva Juozapas mirė nuo plaučių ligos 1938 m. kovo 30 d., būdamas 54 metų amžiaus. Našle liko žmona Marijona, o našlaičiais – vaikai Juozapas, Antanas, Julijonas, Morta, Alfonsas, Pranciškus ir Fortūnatas. Po tėvo mirties Julijonui atiteko 28 ha, o Juozapui – 12 ha žemės.

Grupė 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulko ryšių kuopos karių Klaipėdos įgulos kareivinių kieme. Dešinėje sėdi Antanas Lūža iš Kupšių kaimo. Nežinomas fotografas, 1936 m. Kretingos muziejus, inv. Nr. IF-4326

Prie stambiausių ūkininkų priklausė 30 ha savininkas Juozapas Lūža. Su žmona Karolina jiedu susilaukė sūnų Juozo ir Antano bei dukterų Severinos, Aleksandros ir Julijonos. Žmonai 1926 m. kovo 29 d. gimdymo metu mirus, Juozapui ūkyje tvarkytis padėjo antroji žmona Barbora. Duktė Severina ištekėjo už Aleksandravo ūkininko Liudviko Eglinskio, tačiau 1938 m. gegužės 31 d. ją ištiko mamos likimas – gimdydama tėvų namuose Severina mirė. Jos sūnų Antaną auginti ėmėsi sesuo Julijona, 1939 m. vasario 21 d. ištekėjusi už našlio sesers vyro Liudviko Eglinskio.

Vyriausiąjį sūnų Juozą Lūžą, gimusį 1911 m. spalio 17 d., tėvai išleido į mokslus. Jis mokėsi Kartenos pradinėje mokykloje, Kretingos progimnazijoje ir Plungės mokytojų seminarijoje. Vėliau studijavo Dotnuvoje veikusioje Žemės ūkio akademijoje, kurią baigęs tapo diplomuotu agronomu. Nuo 1936 m. dirbo Jaunųjų ūkininkų ratelių instruktoriumi Marijampolės ir Klaipėdos apskrityse, o vėliau buvo paskirtas Marijampolės akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ žaliavų skyriaus vedėju. Laisvu nuo darbo metu jis spaudoje skelbė ūkininkams skirtus patarimus apie cukrinių runkelių auginimą ir ūkininkavimą. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, su žmona ir dukra pasitraukė į Angliją, dirbo pramonės įmonėse, lietuvių „Nidos“ knygų klubo spaustuvės linotipininku, redagavo knygas ir laikraštį „Europos lietuvis“, dalyvavo Didžiosios Britanijos lietuvių sąjungos veikloje, buvo „Tautos fondo“ atstovybės valdybos narys ir „Lietuvių Sodybos“ vedėjas.

Tremtiniai Antanas ir Juzefa Lūžos su sūnumi Antanu (dešinėje) Balaganoko gyvenvietėje, Bodaibo r., Irkutsko sr. Fot. Antanas Lūža, 1957 m. Kretingos muziejus

Gimtajame ūkyje pasiliko 1913 m. vasario 2 d. gimęs jaunėlis sūnus Antanas. Po 1936–1937 m. Klaipėdoje atliktos privalomos karinės tarnybos 6-ojo Pilėnų kunigaikščio Margio pėstininkų pulko ryšių kuopoje, jis ėmėsi tėviškėje ūkininkauti, o 66-erių metų amžiaus tėvui Juozapui Lūžai 1939 m. sausio 5 d. mirus, tapo tėvonijos šeimininku. Jo sodyboje stovėjo gyvenamasis namas (troba) ir 4 pagalbiniai-ūkiniai pastatai, buvo įrengti 2 šuliniai – gerasis šeimynai ir prastasis gyvuliams girdyti, o kieme stūksojo didelis ąžuolinis kryžius. Į savo namus šeimininkauti iš Plungės valsčiaus Narvaišių kaimo jis parsivedė penkiais metais jaunesnę Juzefą Valančiūtę, su kurią kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje 1939 m. vasario 19 d. jį sutuokė parapijos klebonas Jurgis Rutkauskas.

Be minėtų ūkininkų, prieš Antrąjį pasaulinį karą ir pokario metais Kupšiuose gyveno Antanas ir Petrė Spučiai, Antanas ir Stasė Symės, Leonas ir Kazimiera Brazdeikiai, Pranas ir Jadvyga Razmai, Juozas Kumpis, Kundrotas, Kubilius, Šlyžius, Puplesiai, kalvis Ignas Stončius su žmona Kazimiera, Vaclovas ir Aniceta Stončiūtė Butkai, bežemis kaimo stalius Juozas Stončius.

Kaimo centrine dalimi nuo Mamių link Lygnugariškių kaimo tekantį Karkluojės upelį vietos gyventojai kitaip dar vadino Karkluva. Aukštame jo skardyje žiojėjo didžiulė duobė. Pasakojama, kad kitą kartą Kupšiuose gyvenęs labai turtingas pirklys, turėjęs gausybę aukso. Vieną ankstų rytą samdinys bernas pamatęs, kaip pirklienė išvilkusi iš namų pilną vonią auksinių pinigų ir užkasusi tame skardyje. Nuo to laiko ne vienas lengvo uždarbio ieškotojas naktimis bandė laimę ieškodamas paslėptų pirklio lobių, o jų išraustą beveik 30 kv. metrų dydžio duobę žmonės praminė Auksaduobe.

Kretingos muziejaus fotografo Antano Lūžos autorinių kūrinių parodos „Tremtis ir dabartis fotografijoje“ atidarymas. 2003 m. birželio 13 d. Kretingos muziejus, Nr. P-8792/5

Karkluojės dešiniojo kranto daubas ir kalvas apėmė šienaujamos pievos. Jas žmonės vadino Būgninėmis, kadangi kalvos kyšojo virš daubų tarsi būgnai. Kairėje upelio pusėje besidriekianti ariama žemė vadinta Lankale. Esą, seniau šioje vietoje buvusi didelė lanka, o upeliui pragraužus dabartinę vagą ir atskyrus nedidelį jos kraštelį, šis buvęs pavadintas lankele. Tame pačiame krante apie 5 ha užėmė Žvizdru vadintas laukas, kuriame dominavo smulkus žvyras. Netoliese buvusi Siaureliu vadinama Karkluojės vagos ir ariamos žemės juosiama pievelė. Dar viena pieva, kurios paviršius buvo lygus tarsi kluono grendymas, buvo vadinama Kluonais (Kluonā) arba Kluonaliu (Klounalis). Šalia kaimo kelio, Aleksandro Jadenkaus žemėje tuopomis aplinkui apsodinta pievelė vadinta Pečaliu.

Šiaurės rytinis kaimo pakraštys, kuriame ribojosi Gaudučių, Raštų ir Kupšių kaimų pievos ir dirvos vadinosi Upiais (Opē). Iš Upių ištekėjo Rupšupis (Ropšopis), kuris Gaudučių kaimo laukais vingiavo link Alanto.

Pačios Alanto upės kaimo žemės nesiekė, tačiau Kupšių pietvakarinis pakraštys apėmė dalį dešiniojo kranto klonyje buvusių pievų. Šias pievas ir šalia plytinčią ariamą žemę valdė ūkininkas Juozapas Lūža, todėl jos buvo pavadintos Lūžine (Lūžėnė). Slėnyje esančioje pelkėtoje, apie 120 kv. metrų ploto Lūžinės dalyje nuolat stovėjo rudas, geležies rūdis primenantis vanduo, davęs vietovei Rūdijų (Rūdėjos) vardą. Šioje pelkėje įsmuko ne vienas žmogus, todėl ją kitaip dar vadino Smukle. Vidury Rūdijų apie 2 ha dydžio plotą apėmė Bubeliškės. Esą, šioje vietoje, leisdamasis keliu nuo skardžio į upės slėnį, arkliams pasibaidžius iš vežimo iškrito ir sprandą nusisuko bubelis (, bobelis, būbelis), t. y. kaimo mažažemis (trobelninkas). Bubeliškėse buvusi versmė, vadinama Gyvuoju šaltiniu, iš kurios tarsi virdamas burbulais tryško raudonas vanduo.

Kryžius Kazio Jedenkaus sodybvietėje. Fot. Antanas Lūža, 2002 m. Kretingos muziejus, Nr. GEK-23240

Į šiaurę-šiaurės vakarus nuo Lūžinės plytėjo Lūžtys – daugiausia krūmais bei medžiais apaugusios pievos, taip pat dalis ariamos žemės. Pasakojama, kad seniau čia augęs miškas, kuriame buvę pilna išvirtusių ir perlūžusių medžių. Pro Lūžtis nuo Lubių kaimo per Vosyliaus, Jedenkaus, Lūžos ir Domarko žemes link Karkluojės tekėjo Pievupalis (Peivopalis). Jo skardyje buvę gausybė urvų, kuriuose mėgo veistis gyvatės, vietinių vadinamos kirminais. Dėl to šalia buvusią šienaujamą ir ariamą lygumą pradėta vadinti Kirminine.

Iš Spučio laukų šaltiniuotomis balomis tekėjo kitas Karkluojės intakas – Rudupalis (Rodopalis). Aukštupyje jo vanduo buvo švarus ir skaidrus, o tekėdamas Jedenkaus žemės sklype buvusiomis rūdžių spalvos balomis tapdavo rudu.

Skaudūs pokario įvykiai neaplenkė Kupšių kaimo. 1948–1949 m. iš kaimo buvo ištremtos šešios ūkininkų šeimos, kurias sudarė 19 asmenų. Pirmieji 1948 m. sausio 6 d. į Tomską išvežti 60-metis Kajetonas Jedenkus (Jedinkus) su Kartenoje gyvenusia žmona Ona. Per didžiausią Lietuvoje trėmimo operaciją Vesna (Pavasaris), 1948 m. gegužės 22 d. gimtuosius namus paliko 69-metis Ignas Stončius su žmona Kazimiera, atsidūrę Krasnojarsko rajone. Net keturios šeimos namų neteko ir į svetimą kraštą prievarta iškeliavo per 1949 m. trėmimo operaciją Priboj (Bangų mūša). Tų metų kovo 27 d. į Krasnojarsko krašto Bolšaja Murtos rajoną buvo ištremti Kazys Jedenkus su žmona Juzefa, sūnumi Viliumi, dukromis Veronika ir Irena. Balandžio 20 d. į Irkutsko srities Bodaibo rajoną išvežti Leonas Brazdeikis su žmona Kazimiera, vaikais Leonu ir Elvyra bei Pranas Narkus su dukra Petre, o į tos pačios srities Sibiro Usolės rajoną – Antanas Lūža su žmona Juzefa, sūnumi Antanu ir dukrele Regina. Ona Jedenkienė, Pranas Narkus ir Ignas Stončius atgulė amžinam poilsiui Sibiro žemėje. Tuo tarpu kitiems tremtiniams likimas buvo palankus ir jie 1956–1958 m. buvo paleisti. Apie 1950–1952 m. kaimas neteko dar vieno savo gyventojo: buvo nušautas Julius Jedenkus.

1940 metais gimęs Antano ir Juzefos Lūžų sūnus Antanas tremtyje susidomėjo fotografija, kuri tapo didžiausiu jo pomėgiu, padėjusiu įamžinti ir į tėvynę parvežti vertingos informacijos apie tremtinių kasdienį gyvenimą ir darbus. Grįžęs iš tremties, jis Kretingoje ir Klaipėdoje dirbo statybose, o laisvalaikiu – toliau fotografavo. Pagaliau 1985 m. jam tapus Kretingos muziejaus fotografu, pomėgis virto profesija, kuriai Antanas paaukojo pora savo gyvenimo dešimtmečių.

Tremtys, žemės ūkio kolektyvizacija ir šalies industrializacija neigiamai paveikė kaimo demografiją. Praėjus beveik 50-čiai metų nuo 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo, 1970 m. Kupšiuose buvo belikę tik pusė buvusios populiacijos – 42 žmonės. Įsibėgėjus sovietinei melioracijai, per kitus du dešimtmečius kaimą apleido didžioji dauguma gyventojų, iš kurių 1989 m. buvo belikę tik 2 žmonės. Nuo 2001 m. Kupšiuose registruotų gyventojų nebeliko.

Šiandien kaimas apima 245,99 ha teritoriją, kuri ribojasi su Gaudučių, Lubių, taip pat ištuštėjusių Lygnugariškių, Eitučių ir Mamių žemėmis. Pagal plotą iš dvidešimties kaimų Kartenos seniūnijoje Kupšiai užima garbingą 14-ąją vietą. Centrinėje dalyje prie Karkluojės upelio, Domarkų sodybvietėje atstatyta ir registruota vienintelė sodyba, kuri, reikia tikėtis, galbūt prikels naujam gyvenimui dar neseniai klestėjusį darbščių žemaičių žemdirbių kaimą.

 

Julius KANARSKAS,
Kretingos muziejus