Skip to content Skip to navigation

Kveciai – seniausia Kretingos rajono vietovė

Kveciai – seniausia Kretingos rajono vietovė

Pateikta: 2019-04-03 08:58 (atnaujinta: 2019-04-03 09:08)
Kveciai (žemaitiškai: Kvecē) – tarp Kretingos ir Palangos kurorto įsikūręs kaimas. Jo vardas pirmąkart paminėtas 1566 metų Kretingos valsčiaus inventoriuje. Tačiau archeologijos paminklai mena, kad tai esanti seniausia mūsų rajono vietovė, kurioje pirmieji gyventojai pasirodė dar mezolite.
***
Kaimas plyti Kretingos kaimiškosios seniūnijos vakariniame pakraštyje, ties riba su Vydmantų seniūnija, tarp Kretingsodžio ir Kiauleikių kaimų. Jis apima 916,87 hektaro ir pagal plotą seniūnijoje nusileidžia tik Tūbausiams ir Rūdaičiams. Šiaurės rytuose Kveciai ribojasi su Rūdaičiais ir Ankštakiais, pietvakariuose – su Vydmantais. 
 
Rytine kaimo dalimi teka Tenžė ir kairysis jos intakas Treinupis, o vakariniu pakraščiu – Žiba. Šiauriniame kampe auga Kuičio miškas, besiribojantis su Rūdaičių alkakalniu (Alkos kalnu). Palei pietinį žemių kraštą praeina plentas Šiauliai–Palanga, skiriantis kaimą nuo Pryšmančių ir Gestautų. Pietryčiuose abipus plento plyti Girelės miškas, siekiantis Kretingos miesto Palangos gatvę.
 
Apie gilias šios vietovės istorines ištakas pasakoja archeologijos duomenys. Kraštotyrininko Igno Jablonskio rastas episvidrinis strėlės antgalis liudija, kad maždaug prieš 10–7 tūkstančius metų Tenžės upelio pakrantėse gyveno ar klajojo mezolitinės Nemuno kultūros gyventojai, vertęsi medžiokle ir žvejyba.
 
Žalvario ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu, t. y. prieš 2–3 tūkstančius metų, senovės gyventojai prie Tenžės gyveno jau sėsliai, atvirose gyvenvietėse, o pagrindiniai jų verslai buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Mirusius gentainius jie laidojo pilkapiuose, supiltuose Tenžės kairiojo kranto aukštumose.
 
Vienas pilkapynas buvo Užtenžių lauke, Treinupio dešiniojo kranto pakilumoje. Jį sudarė 4 pilkapiai, vadinami Katmilžiais. Pietinėje dalyje stūksojo didžiausias, 12–16 m skersmens, iki 1,7 m aukščio pilkapis, kitaip vadintas Kaukuru. Tarpukario žemės reformos metu ši pakiluma atiteko Silvestrui Mažioniui, pasistačiusiam šalia sodybą. Įdirbdamas plėšininę žemę ūkininkas 1937–1938 m. pilkapius išardė, akmenis išrinko ir išvežė Klaipėdos jūrų uosto statyboms. Ardant Kaukurą buvo rasta anglių, pelenų, degintinių kaulų fragmentų ir žalvarinis įmovinis ietigalis. Šiuos seniausių gyventojų kapus archeologai datuoja žalvario amžiaus pabaiga–ankstyvuoju geležies amžiumi, t. y. I tūkstantmečiu iki Kristaus.
 
Antrasis pilkapynas buvo apie pusę kilometro į pietvakarius nuo pirmojo, Tenžės kairiajame krante stūksančioje Kapų pušynėlio kalvoje. Šį senovės laidojimo paminklą, Kretingos kolūkiui 1950 m. pradėjus jį ardyti, išaiškino inžinierius Ignas Jablonskis. Pilkapyną sudarė 6–7 pilkapių grupė, iš kurios išliko 4–5 apardyti pilkapiai.
 
Du pilkapius 1963 m. ištyrė Kretingos kraštotyros muziejaus archeologinė ekspedicija, vadovaujama Lietuvos istorijos instituto archeologo Algimanto Merkevičiaus. Tyrimų metu buvo nustatyta, kad pirmojo pilkapio sampilas siekia 13 m skersmens ir 1,63 m aukščio, o jo pagrindą sudaro du koncentriniai akmenų vainikai ir pačiame centre sukrautas smulkių akmenų grindinys. Šalia supiltas antrasis pilkapis buvęs mažesnis, jo sampilo skersmuo tesiekė 6 m, o aukštis – 1 metrą. Didžiajame pilkapyje rasta 12-ka degintinių žmonių ir 1 griautinis žirgo, o mažesniajame – 4 degintiniai žmonių kapai, įkasti tarp vainikų ir sampile. Sudegintų mirusiųjų palaikai – smulkiai sutrupinti kaulai su laužavietės liekanomis, palaidoti lipdytose molinėse urnose, be įkapių. Kapai datuojami I tūkstantmečio iki Kristaus viduriu – antrąja puse. 
 
Kapų pušynėlio kalva mirusiems laidoti naudota ir vėliau. Per 1963 metų tyrimus vieno pilkapio pakraštyje buvo ištirtas XI–XII amžiumi po Kristaus datuojamas degintinis kapas. Kitą degintinį kapą lipdytoje urnoje su XI amžiaus įkapėmis inžinierius Ignas Jablonskis 1980 m. aptiko kalvos vakariniame šlaite. Šie kapai liudija, kad VII–XIII a. Kveciuose gyveno kuršių bendruomenė, savo mirusius gentainius laidojusi šalia protėvių kapų. Šiai bendruomenei taip pat priskiriamas 1924 m. kaime rastas didelis senovės sidabro monetų lobis, kurį sudarė 118 arabiškų dirhemų.
 
Girelės miške aptiktas riedulys su dubenėliais liudija, kad Tenžės upelio kairiajame krante augusiame ąžuolyne galėjusi veikti alkvietė, kurioje senovės gyventojai atlikinėjo pagonių kulto apeigas.
 
Nuo XVI a. žinomas Kvecių kaimas. Jo vardas lenkiškuose dokumentuose rašomas Kwiecie, o tariamas – Kviečie. Tai leidžia manyti, kad pirminis kaimo pavadinimas buvęs Kviečiai ir kilo nuo naujakurių – 1566 m. inventoriuje minimų valstiečio Peterio Kviečiaus bei jo vaikų Kviečaičių asmenvardžio. Tik vėliau, istorijos bėgyje dėl įvairių priežasčių Kviečių vietovardis virto Kveciais.
 
Kaimas priklausė Kretingos dvarui, valsčiui ir vaitijai. Vykdydamas Valakų reformą karališkasis matininkas Jokūbas Laškovskis 1566 m. išmatavo Kveciams skirtą žemę ir surašė pirmąjį inventorių. Jo duomenimis kaimas apėmė taisyklingo stačiakampio pavidalo žemės sklypą, suskirstytą į ariamą ir bendrųjų ganyklų (pievų) žemę. Iš viso kaimui priklausė 44 valakai (apie 941 ha), iš kurių 30 valakų (per 641 ha) sudarė ariama žemė, per 5 valakus (apie 107 ha) – daržai, daugiau kaip 5 valakai (per 107 ha) buvo skirti ganykloms ir šienaujamoms pievoms, o 6 margus (per 4 ha) užėmė vieškeliai, jungę gyvenvietę su aplinkiniais kaimais.
 
Ariama žemė buvo padalinta į tris didelius laukus, padalintus rėžiais. Ji buvo priskirta antrajai rūšiai, už kurios vieną valaką karališkajam Kretingos dvarui reikėjo mokėti po 12 grašių, pristatyti 2 statines avižų, vežimą šieno, vieną žąsį, dvi vištas, 20 kiaušinių, eiti dvare lažą ir atlikinėti talkos, pastotės ir kitas didžiojo kunigaikščio nustatytas prievoles. Už natūrinę duoklę ir prievoles galima buvo atsiskaityti ir pinigais.
 
Centriniame sklype abipus pagrindinio kelio, jungusio Kvecius su Kiauleikių ir Kretingos kaimais, buvo pastatyta gyvenvietė. Aplinkui ją buvusi dirbama žemė ir daržai, o Kuičio miške, plačiai išsidriekusiame Tenžės slėnyje ir kitapus upės augančiame Girelės miške plytėjo bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos. 
 
Kveciuose įsikūrę žemdirbiai iš dvaro išsinuomodavo po valaką (21,38 ha) ariamos žemės. Valaką sudarė trys vieno margo (0,71 ha) dydžio žemės rėžiai, esantys kiekviename iš trijų dirbamų laukų. Viename lauke žemdirbiai sėjo žieminius rugius, kitame – vasarojų arba sodindavo daržoves, o trečiąjį palikdavo metams pūdymui.
 
1566 metais žemę dirbo 54 valstiečiai. Po valaką žemės buvo išsinuomoję Beniušis Eitaitis, Jurgis Eitautis, Paulikas Eitautis, Petrikas Eitautis, Jonas Alutis, Povilas Jonikaitis, Povilas Kirklaitis, Jonas Kviečaitis, Valužis Kviečaitis, Baltramiejus Mičaitis, Bočius Mičaitis, Kasperas Mičaitis, Martynas Mičaitis, Povilas Mičaitis, Petrošius Mikalojaitis, Jonas Mikėlaitis, Gricius Milgėdaitis, Jonikas Miežaitis, Lukšys Motiejaitis, Mikalojus Motiejaitis ir Petrutis Motiejaitis. Tuo tarpu Peteris Kviečius su sūnumi Baltramiejumi valdė net du valakus ariamos žemės. Jonikas Miežaitis buvo naujakurys, atsikėlęs į Kiauleikius 1566 metais. Jis keturiems metams buvo atleistas nuo pusės činšo sumos, o likusią mokesčių dalį turėjo pradėti mokėti tais pačiais metais, nes jau viename rėžyje buvo pasisodinęs daržoves.
 
Mažiau pasiturintys valstiečiai valaką nuomai imdavo dviese. Taip žemę dirbo Oželis Daugėlaitis su Povilu Dargėlaičiu, Jonikas Eitautaitis su Povilu Eitautaičiu, Urbonas Kviečaitis su Povilu Budvydaičiu, Motiejus Mikalojaitis su Simonu Kirkulaičiu, Baltramiejus Vaisteraitis su Urbonu Jurgaičiu, Petrošius ir Vaitiekus Tomašaičiai, Jakas Tumpinaitis su Povilu Micaičiu. 
 
Dirbamos žemės galulaukėse arčiau gyvenvietės buvusi daržų žemė, kurią daugiausia nuomojosi senyvo amžiaus valstiečiai arba kaime apsigyvenę kampininkai, neįstengiantys išsinuomoti valako ar jo dalies. Daržams buvo skirta 30 sklypų, kurių kiekvieno dydis siekė kiek daugiau nei 2 margus (apie 1,5 ha). Daržų žemę 1566 m. dirbo Motiejus Eitaitis, Jonikas Eitautis, Ambrazas Gairašaitis, Janušis Alutas su Petru Miežaičiu, Jankus Kviečaitis, Jurgutis Mižaitis, Valužis Pėteraitis, Povilas Pėtužaitis su Ščepučiu Oželiu, Jurjonas Preikurys, Jurjonas Kairys Preikurys, Mačius Preikurys, Povilas Preikurys, Jurgutis Pryšmontaitis, Jurgijonas Šugaitis, Petrutis Vilkšubinaitis. Be jų, papildomai daržų žemės buvo pasiėmę valakiniai žemdirbiai Beniušis Eitaitis, Jonas Alutis, Povilas Jonikaitis, Jonas Kviečaitis, Valužis Kviečaitis, Peteris Kviečius ir Jonas Mikėlaitis. Visi jie už margą žemės mokėjo dvarui po 3 sidabro grašius bei du ir 1/3 denaro.
 
Tarp 1566 ir 1572 metų valsčiuje siautėjo maro epidemija, po kurios Kveciai neteko daugiau kaip pusės gyventojų. Perduodant Kretingos dvarą Jonui Chodkevičiui, kaime 1572 m. buvo dirbama tik pusė visos žemės – 15 ½ valako. Ją dirbo senieji gyventojai Jonas Alutis, Motiejus Eitaitis, Paulikas Eitautis, Povilas Jonikaitis, Jonas Kviečaitis, Urbonas Kviečaitis, Valužis Kviečaitis, Jonikas Miežaitis ir Vaitiekus Tomašaitis, o taip pat naujakuriai Bartkelis, Beniušienė Dintaitienė, Jokužys Jonikaitis, Macelis, Baltušis Miežaitis, Bočius Niežaitis, Rusinas, Svilikai, Tumpina su Baciu, Jonikas Venčikaitis ir Mikalojus Vėžaitis. 1572 metais po valaką išsinuomojo 6 valstiečiai: Jonas Ditantis, Urbonas Jonikaitis, Kviečius, Lukas Motiejaitis, Lukošius Tomašaitis ir Petrikas Eitaitis. Neišnuomoti valakai liko dirvonuoti.
 
Nuo XVI a. Kvecių žemdirbių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Palangos bažnyčios kunigai. Pastačius Kretingoje pirmąją bažnyčią, kaimo gyventojai 1602 m. tapo bernardinų (pranciškonų observantų) Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos parapijiečiais.
 
Besikuriant gyvenvietei, XVI a. antroje pusėje buvo atidarytos kaimo kapinės. Joms vieta buvo parinkta už Tenžės upelio, kelio į Kretingą kairėje pusėje stūksančios kalvos pietiniame šlaite, greta pagonių kapinyno ir pilkapyno. Kalvos viršūnė buvusi apaugusi spygliuočių mišku, kurį, įrengus kapines, pradėta vadinti Kapų pušynėliu.
 
Šiose kapinėse amžinam poilsiui atgulė minėto, tarp 1566 ir 1572 metų siautusio, maro aukos. Ne mažiau gyvybių Juodąja mirtimi vadinta liga nusinešė XVII a., o ypač – 1710–1711 metų Didysis maras. Pasakojama, kad marui įsimetus į kaimynystėje esantį Ankštakių kaimą, viena jauna Kvecių valstietė nuėjusi aplankyti ten gyvenančių giminių. Jai grįžtant namo, pakelyje pristojo ilgais baltais rūbais vilkinti sena, sunkiai paeinanti, nepažįstama moteris. Senė gailiai prašėsi nunešama iki Kvecių, todėl valstietė sutiko ir leido jai užsiropšti ant nugaros. Tokiu būdu joms atėjus į kaimą, senė staiga nušokusi žemyn ir pranykusi. Pasirodo, toji nepažįstamoji buvusi maro liga, nes nuo tos dienos Kvecių gyventojai ėmė kristi nuo maro kaip šalnos pakąsti lapai nuo medžių. Gyvieji juos sulaidojo kaimo kapinėse, o kad liga neplistų, jas apkasė grioviu ir apjuosė žemių ir akmenų pylimu. Nuo baisiosios ligos mirusiems atminti pastatė keletą monumentalių ąžuolinių kryžių, o tarp jų – koplytėlę su Marijos Sopulingosios skulptūra. Pačias kapines pradėjo vadinti Maro kapeliais.
 
Po šios nelaimės gyventojų Kveciuose smarkiai sumažėjo. Kaimui atsigavus nuo maro, 1771 m. jame gyveno tik 27 valstiečiai – Martynas Maslauskis, Antanas Kairys, Antanas Keras, Valentas Šilinskis, Tadeušas Vaititavičius, Tamošius Šeraitis, Petras Savickis, Petras Jankaitis,  Dovydas Šalnis, Andrejus Keras, Juozapas Bružas, Juozapas Baltuzevičius, Martynas Kazlauskis, Antanas Kiaupas, Mykolas Vencius, Mykolas Lonkutis, Dovydas Bumbulis, Liudvikas Baužinskis, Jonas Vinka, Juozapas Litvinas, Antanas Sauseris, Juozapas Šalnis, Jonas Anužis, Petras Kiebeklis, Antanas Žilys, Jurgis Litvinas ir Mykolas Bružas, su šeimomis. Tų metų Kretingos grafystės inventoriuje nurodoma, kad ankstesniais laikais Kveciuose gyveno 36 žemės nuomininkai.
 
XIX a. pirmoje pusėje ūkių skaičius neaugo: 1827 m. tebebuvo 27 namai ir 149 gyventojai, 1846 m. – 22 dūmai (dvaro prievolininkų sodybos), 1857 m. – 21 katalikų kiemas, kuriuose gyveno 84 vyrai ir 109 moterys. Gyventojų skaičius šoktelėjo panaikinus baudžiavą. Pobaudžiavinės žemės reformos metu kaime buvo suformuoti ir žemdirbiams išsipirkimui išdalinti 583 žemės rėžiai, už kuriuos 1870 metais grafui Nikolajui Zubovui išperkamuosius mokesčius mokėjo 114 valstiečių. Įvedus luominę valstiečių savivaldą, nuo 1861 m. kaimas priklausė Kretingos valsčiaus Ankštakių seniūnijai.
 
1915 m. pavasarį kaimą užėmę kaizerinės Vokietijos kareiviai Kapų pušynėlio kalvoje šalia kapinių išsikasė apkasus, kuriose ruošėsi atlaikyti rusų kontrpuolimą. Čia augęs brandus pušynas karo metais okupacinės vokiečių valdžios nurodymu buvo iškirstas, o mediena išvežta į Vokietiją.
 
1920 m. Kveciuose gyveno 41 katalikų šeima, o 1923 m. buvo 44 ūkiai ir 276 gyventojai. Vykdant Lietuvos žemės reformą, gatvinis kaimas 1929 m. buvo išardytas ir išskaidytas į vienkieminius ūkius. Senosios kaimo kapinės su Kapų pušynėlio kalva pateko į Albino Šeirio žemės sklypą. Naujakurys kalvą ir kapines vėl užsodino pušelėmis, o papėdėje pasistatė sodybą.
 
Tarpukariu kaimas tapo Kvecių seniūnijos administraciniu centru. Seniūnu 1932 m. dirbo Stasys Gintautas, o seniūno padėjėju – Kazys Vitkus. Kvecių gyventojai parėmė pranciškonų iniciatyvą nulieti Kretingos katalikų bažnyčiai Šv. Antano varpą, kuriam 1938 m. paaukojo 60,4 lito.
 
Pirmaisiais nacistinės Vokietijos okupacijos metais kaimui priklausantis Girelės miškas tapo kraupių nusikaltimų vieta. Jame šalia Palangos–Kretingos plento vokiečių kareiviai, esesininkai, gestapininkai ir vietiniai jų talkininkai 1941 m. birželio–rugsėjo mėnesiais nužudė apie 700 nekaltų žmonių – daugiausia Kretingos žydų bendruomenės narių, taip pat Skuodo krašto žydų, pirmosiomis karo dienomis Kretingoje suimtų lietuvių. Tarp nužudytųjų buvo ir 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo narys, žymus knygnešys Jurgis Gudas (1868–1941). Nacių aukoms atminti jų užkasimo vietoje 1961 m. buvo pastatytas kubo formos akmens mūro paminklas.
 
Pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu 1940–1941 m. ir 1944 m. pabaigoje Kvecių seniūnija buvo pertvarkyta pagal Rusijos pavyzdį ir pavadinta apylinke. Ji veikė iki 1954 m., o stambinant administracinius-teritorinius vienetus buvusi prijungta prie Ankštakių apylinkės.
 
Pokario metais kaime ir apylinkės miškuose veikė Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Pušies-Narimanto (Palangos) kuopos partizanai. Vieną iš stovyklų jie buvo įsirengę Kvecių gyventojo, partizanų rėmėjo Prano Mažeikos sodyboje. Slėptuvėje apsistojusius 6 partizanus 1948 m. liepos 7 d. apsupo Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kariuomenės 24-ojo šaulių pulko kareiviai su 28 Palangos ir Kretingos valsčių stribais. Kilus kautynėms, per susišaudymą žuvo Narimanto kuopos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas Antanas Stonkus-Šilūnas, partizanai Povilas Gricius-Bangūnas ir Pranas Stonkus-Naglis.
 
Bolševikų režimui pradėjus vietos gyventojų trėmimą, iš Kvecių į sovietų Rusijos gilumą buvo išvežtos 6 šeimos, kurias sudarė 16 asmenų. 1948 m. gegužės 22 d. į Irkutsko sritį ištremti Jurgis Enzinas su žmona Ona, vaikais Ona ir Augustu, broliai Mikas ir Martynas Kalviai, Silvestras Mažonis su žmona Placida, seserys Ona ir Stasė Varkojytės, 1949 m. kovo 25 d. į Krasnojarsko krašto Tasajevo rajoną – Ona Laukinaitienė su marčia Ona ir anūku Antanu, 1951 m. spalio 2 d. į to paties Krasnojarsko krašto Bogotolo rajoną – Aleksandra, Stasys ir Algimantas Surbliai.  
 
Prasidėjus kolektyvizacijai, Kvecių ir Kretingsodžio kaimų žemės 1949 m. buvo apjungtos į Kretingos kolūkį. Ėmus statyti ūkinius kolūkio pastatus, ūkio vadovybės nurodymu senųjų kapinių tvora buvo nuardyta, o jos akmenys panaudoti statomos vištidės pamatams. Netrukus ūkio reikmėms buvo iškirstas tarpukariu atsodintas Kapų pušynėlis, o paliktos tik Maro kapeliuose augusios kelios pušys. Kapinėse prie koplytėlės kaimo gyventojai dar kurį laiką kasmet rinkdavosi pagerbti mirusiųjų, tačiau vėliau ši tradicija išnyko, o kryžiai ir koplytėlė išvirto.
 
1959 m. Kveciuose gyveno 275 žmonės, nuo 1956 m. veikė pradinė mokykla, o nuo 1962 m. – biblioteka. Stambinant kolektyvinius ūkius, Kretingos kolūkis buvo prijungtas prie K. Požėlos kolūkio, kurio centrinė gyvenvietė buvusi Rūdaičiai. Kveciams tapus pagalbine ūkio gyvenviete ir ėmus mažėti gyventojų skaičiui, laikui bėgant mokykla ir biblioteka buvo uždarytos.
 
Daugelį kaimo sodybų tradiciškai nuo nelaimių ir pavojų saugojo smulkiosios memorialinės architektūros statiniai – koplytėlės, kryžiai, koplytstulpiai. Sovietmečiu daugelis jų sunyko. Vertingiausius išlikusius liaudies dailės paminklus pradėjus XX a. 8 dešimtmetyje registruoti istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose, į vietinės reikšmės dailės paminklų sąrašą buvo įrašytos St. Gricienės sodyboje 1902 m. pastatyta koplytėlė su Marijos Maloningosios skulptūra bei Onos Šalnienės kieme nuo XIX a. pabaigos stovėjusi turtingais medžio raižiniais puošta koplytėlė su Nazariečio skulptūra.
 
Kryždirbystės tradicija atgimė prasidėjus Atgimimui. 1990 metais kaimo gyventojai atstatė Maro kapeliuose stovėjusią koplytėlę su Švč. Mergelės Marijos skulptūra, o abipus jos pastatė po monumentalų kryžių mirusiesiems atminti.
 
Būdami netoli didesnių miestų ir Palangos kurorto, Kveciai išvengė demografinės krizės. Nuo XX a. paskutiniojo dešimtmečio kaimas nuolat auga. Dar sovietmečiu Girelės miške pradėjo kurtis Kretingos sodininkų bendrija „Ąžuolas“. Mūsų laikais naujos sodybos projektuojamos ir kyla rytinėje kaimo dalyje, Vėjo gatvės rajone šalia Kretingsodžio. Naujas Paparčio gatvės privačių namų kvartalas suprojektuotas pietvakariniame kaimo pakraštyje prie Šiaulių plento ir Pryšmančių miško.
 
2005–2006 m. uždaroji akcinė bendrovė „Vėjo spektras“ Kveciuose pastatė vėjo jėgainių parką, kurį nuo 2011 m. valdo kita uždaroji akcinė bendrovė „Vydmantai wind park“ – antrinė akcinės bendrovės „INTER RAO Lietuva“ įmonė. Kaime elektros energiją gamina šešios Vokietijos įmonėje „Enercon GmbH“ pagamintos „E-70“ modelio 120,5 metro aukščio vėjo elektrinės, kurių kiekvienos instaliuota galia siekia 2 megavatų.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus