Skip to content Skip to navigation

Laivių piliakalnis – pamirštas kaimo priešistorės liudininkas

Laivių piliakalnis – pamirštas kaimo priešistorės liudininkas

Pateikta: 2017-04-24 08:44 (atnaujinta: 2017-04-24 09:00)

Piliakalnio vaizdas iš pietų pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 1999 m.

Važiuojant iš Salantų į Platelius, kelias veda pro vieną seniausių Kretingos rajone gyvenviečių – Laivių kaimą. Pakelėje stovinti rodyklė praeitimi besidomintį keliautoją pakviečia pasukti į kairę pusę, į Piliakalnio gatvę, kuri kitame kaimo gale įsiremia į Bubino upelio kairįjį krantą. Toliau pasukę lauko keliuku į kairę, link žemupio, už 600 metrų pasieksime Laivių piliakalnį, nuo kurio prasidėjo Laivių kaimo žemių apgyvendinimas.
 
Piliakalnį išaiškino kraštotyrininkas Ignas Jablonskis, kuris jį 1948 m. parodė Žemaitijos archeologinius paminklus žvalgiusiems Lietuvos istorijos instituto archeologams ir nubraižė piliakalnio planą.
Jis krantinio tipo, įrengtas į Salanto ir Bubino upių santakos slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Šlaitai statūs, nuo slėnio pusės iki 8 m aukščio. Aikštelė trikampė, apie 50 m ilgio šiaurės rytų – pietvakarių kryptimi ir 45 m pločio pietvakariniame pakraštyje. Pietvakarių pusėje nuo aukštumos ją skiria 49 m ilgio ir 10 m pločio puslankiu išlenktas gynybinis pylimas, supiltas iš grunto ir akmenų. Jo aukštis išorėje siekia iki 1,5 m, o nuo aikštelės pusės – 0,7–1,0 m. Pylimo išorinėje papėdėje matosi užslinkusio apsauginio griovio pėdsakai.

Į pietvakarius nuo pylimo buvusi neįtvirtinta papėdės gyvenvietė, kurią čia buvus primena arimo metu išverčiamas kultūrinis sluoksnis.
 
Piliakalnis registruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir valstybės saugomas kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas (unikalus kodas 5212), turintis archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Deja, jis apleistas, netvarkomas, apaugęs lapuočių mišku. Seniau piliakalnį žymėjo tipinis archeologijos paminklo ženklas, kurį pasisavino spalvotųjų metalų „surinkėjai“. Piliakalnio aikštelėje matosi žymės, kurias paliko nelegalūs „tyrinėtojai“ ir lobių ieškotojai.
 
Vyresnio amžiaus vietos gyventojai piliakalnį vadina Pilale. Padavimai mena, kad jame yra nugrimzdęs dvaras, kurio požemiuose paslėptos aukso, sidabro ir brangakmenių pilnos skrynios. Jas galima pasiekti pro retsykiais kalvos šlaituose atsiveriančius urvus. Matyt, šie pasakojimai ne sykį atvedė į piliakalnį lengvatikius lobių ieškotojus.

Piliakalnio pylimas. Juliaus Kanarsko nuotr., 2017 m.

Sykį iš vestuvių grįžtantis kaimo muzikantas nutarė ant piliakalnio pailsėti. Jam prisėdus, šalia pasirodė skrybėlėtas ponaitis, kuris pakvietė pagroti dvariškių puotoje. Išvargęs muzikantas bandė atsikalbinėti, bet ponaičiui parodžius saują auksinių nuėjo paskui jį. Pro kalno šlaite atsivėrusius vartus jiedu įrengė į požemiuose įrengtą erdvę menę, kurioje puotavo didelis būrys puošniai apsirengusių ponių ir ponų. Muzikantas visą naktį be pertraukos grojo ir linksmino juos, kol uždirbo pažadėtus auksinius. Išleisdamas iš menės ponaitis paliepė jam auksinių neliesti, kol nepareis namo. Tačiau nusileidęs nuo piliakalnio muzikantas neiškentė norėdamas patikrinti, ar tie auksiniai tikri. Bandydamas juos traukti iš kišenės terado saują anglių.
 
Piliakalnis datuojamas I tūkstantmečiu – XIII amžiumi. Jį apie III–VI a. įsirengė prie Salanto ir Bubino santakos įsikūrusi senųjų pajūrio regiono gyventojų kuršių protėvių bendruomenė. Iš pradžių tai buvusi įtvirtinta bendruomenės gyvenvietė. Vėliau čia iškilusioje medinėje pilaitėje gyveno teritorinės bendruomenės vyresnysis (kunigas) su kariauna, o kiti nariai – papėdės gyvenvietėje. Visi bendruomenės nariai į pilį susirinkdavo tik iškilus pavojui – gintis nuo artėjančio priešo.
 
Daugiau informacijos apie piliakalnio gynėjus ir senuosius bendruomenės gyventojus suteikia kitapus Bubino upelio esančio kapinyno archeologiniai tyrinėjimai. Jų metu 3268 kvadratinių metrų plote rasta III–VI a. dirbinių iš suardytų kapų, 268 griautiniai ir 106 deginti VIII–XIII a. kapai bei 2 židiniai.

Laivių mitologinis akmuo – Laumės kūlis. Juliaus Kanarsko nuotr., 2017 m.

Nustatyta, kad nesudeginti mirusieji laidoti su karstais ir be jų, pailgose 30–110 cm gylio duobėse, dažniausiai galvomis į pietryčius. Sudegintų mirusiųjų palaikai iš pradžių buvo sudedami į karstus, vėliau – supilami į dėžutes-karstelius, o deginimo papročiui įsigalėjus – suberiami į 30–150 cm gylio įvairaus dydžio ir pavidalo duobes.
 
Daugumoje kapų rasta įkapių: darbo įrankių, papuošalų, buities reikmenų, ginklų. Iš viso surinkta apie 2800 radinių, kurie saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje, Vytauto Didžiojo karo muziejuje Kaune, Šiaulių „Aušros“ ir Kretingos muziejuose.
 
Radiniai leidžia teigti, kad Laiviuose VIII–XIII a. gyveno klestinti kuršių bendruomenė. Kapuose rasti įvairūs užsienio meistrų dirbiniai – kalavijas su sidabru puošta rankena, Damasko plieno ietigalis ir kiti, liudija, kad senieji Laivių gyventojai palaikė tamprius prekybinius ryšius su tolimais Europos regionais.

Piliakalnio planas. Braižė inž. Ignas Jablonskis, 1948 m. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga, Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka, b. 20, l. 202.

Tarp piliakalnio ir kapinyno Bubino upelyje stūkso 1,7 x 1,2 m dydžio ir 1,3 m aukščio mitologinis akmuo, vadinamas Laumės kūliu. Vienas iš padavimų mena, kad tai nėra paprastas akmuo, o senovės pagonių šventyklos aukuras, nuridentas krikščionių į upę nuo dešiniajame Bubino krante buvusios alkos. Pasak kito padavimo, ant akmens mėgusi naktimis rūbus skalauti laumė, kurią mena akmens paviršiuje esantis nedidelis, 15 cm ilgio ir iki 10 cm pločio įdubimas – laumės įminta pėda.
 
Pasakojama, kad senovėje Salantas buvo vandeninga upė, kuria plaukiojo karo ir prekybiniai laivai. Jie prisišvartuodavo šalia piliakalnio, prie aukšto ąžuolo su ilga, virš upės slėnio pakibusia šaka, naudojama kroviniams iš laivų iškrauti ir pakrauti. Esą, laivų sustojimo vietą imta vadinti Laiviais, o vėliau šis vardas prigijo visam kaimui.

Laivių kuršių bendruomenės karys X–XIII amžiais. Rekonstrukcija pagal archeologinių tyrinėjimų medžiagą.

Pagal istorinę tradiciją vietovės įkūrimo data laikomas pirmasis jos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose. Laivių kaimas pirmą kartą paminėtas 1511 metais. Tai – senąja rusų kalba rašytas dokumentas, patvirtinantis Žemaičių seniūnų Kęsgailų teisę į pajūrio žemaičių žemes. Jame vietovardis pateiktas suslavintai Стырники (стырник lietuviškai reiškia – yrininkas, laivininkas). 1560 m. sudarytoje schemoje kaimas lenkiškai žymimas Łaywaycie (Laivaičių) vardu, o vėliau pradėtas vadinti trumpesniu vardu – Laiviais. Pavadinimas yra asmenvardinės kilmės ir kilo iš pirmojo naujakurio Laivio vardo.
 
Po Laivių krikšto krikščioniais tapę laiviškiai nepamiršo savo protėvių kapų. Tęsdami senolių tradicijas, mirusiuosius laidojo ant pagonių kapinyno įrengtose krikščioniškose kapinėse. Čia amžinam poilsiui atgulė ir nuo maro epidemijų kritę kaimo gyventojai, kurių atminimą prieš Antrąjį pasaulinį karą dar saugojo 3 aukšti ąžuoliniai kryžiai, o pačios kapinės buvo vadinamos Maro kapeliais. Pasakojama, kad jose XVII–XVIII a. taip pat laidoti apylinkėse žuvę švedų kariai, todėl kapines imta vadinti dar ir Švedų kapais. Kitos kapinės veikė Bubino kairiajame krante netoli Sedos (Barstyčių) kelio. Jos vadinamos Kapeliais, Maro kapeliais, o vietovė – Prakeiktaviete. Pasakojama, kad čia senovėje buvę palaidoti kareiviai, o sutemus šalia kapinių žmones baidydavusios milžiniško didumo katės.
 
Pagerbdamas senolių atminimą, Laivių pagonių ir krikščionių laidojimo vietoje Kazys Simutis pastatė paminklinį akmenį, kurio epitafija skelbia: „Čia VII – XVII amžiuje ir vėliau buvo laidojami vietiniai gyventojai. Praeivi, prisimink Lietuvos istoriją“.
 
Julius KANARSKAS
Archeologas, istorikas