Skip to content Skip to navigation

Martynaičių kaimas

Martynaičių kaimas

Pateikta: 2020-07-28 13:17 (atnaujinta: 2020-07-28 13:38)
Į šiaurės rytus nuo Kartenos miestelio, tarp Gintarų, Dauginčių ir Sakuočių plyti Martynaičių kaimo žemės. Tai vienas seniausių Kartenos seniūnijos kaimų, ilgus šimtmečius stovėjęs šalia Kartenos (Sendvario) dvaro. Laikui bėgant dvaro nebeliko nei ženklo, o jo baudžiauninkus menantis kaimas toliau tebeskaičiuoja savo metus.
***
Minijos upės pakrantėje aptinkami archeologiniai radiniai – gludinto akmens kirviai, kapliai ir kiti senoviniai įrankiai liudija, kad Martynaičių kaimo žemėje pirmieji žmonės pasirodė bent jau nuo III–II tūkstantmečio pr. Kristų, t. y. vėlyvajame neolite.
 
Vėliau čia gyvenusius prūsams giminingus karinguosius kuršius mena Pilies upelio kairiojo kranto aukštumoje prie plataus Minijos slėnio prigludęs piliakalnis, vadinamas Pilale, kitaip – Pilies kalnu. Jis įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į minėtų upių santaką. Šlaitai 25–30 m aukščio, vakarinis leidžiasi į Minijos, šiaurinis ir rytinis – į Pilies slėnį.
 
 
Piliakalnio aikštelė trikampė, pailga šiaurės–pietų kryptimi, 60 m ilgio. Šiaurinis galas 3 m žemesnis, nuo šlaito pusės apsaugotas nedidelio pylimo. Palei pietinį aikštelės kraštą supiltas šiek tiek puslankiu išlenktas 45 m ilgio, 15 m pločio ir iki 2 m aukščio gynybinis pylimas. Į pietus nuo jo pylimo skersai aukštumos buvę dar 4 gynybiniai pylimai, o tarp jų iškasta tiek pat apsauginių griovių. Ant visų pylimų senovėje stovėjo mediniai gynybiniai užtvarai, saugoję piliakalnį nuo aukštumos pusės. Bendras šių gynybinių įtvirtinimų plotis siekė 22 metrus.
 
Spėjama, kad ant piliakalnio stovėjusi rašytiniuose šaltiniuose 1253 m. minima Paminijės pilis, sunaikinta per kryžiuočių ir kuršių kovas. Šioje medinėje pilyje rezidavo kuršių Ceklio žemės teritorinės apygardos kunigaikštis su šeimyna ir kariauna. Kiti teritorinės bendruomenės nariai – amatininkai, žemdirbiai, pirkliai, kariaunai nepriklausę kariai, gyveno už gynybinių įtvirtinimų daugiau kaip 2 hektarų plote priešais pilį išsidriekusioje papėdės gyvenvietėje. Joje stovėjo nedideli mediniai gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, o gyventojų būstus šildė duobėse įrengti atviri židiniai.
 
Laikui nesustabdomai bėgant, tikroji piliakalnio paskirtis buvo primiršta. Kuršius pakeitę naujieji kaimo ir apylinkės gyventojai žemaičiai ėmė pasakoti, kad Pilalę švedmečiu, t. y. XVII–XVIII amžiais, supylė Žemaitiją užėmę švedų kariai, įsirengę čia maldyklą. Šiandien gilią kaimo priešistorę primenantis piliakalnis ir papėdės gyvenvietė apaugę apylinkės panoramoje dominuojančiu lapuočių mišku, iš tolo pasitinkančiu pro šalį važiuojančius keleivius. Iki Lietuvos žemės reformos piliakalnis pateko į bendrųjų ganyklų žemę, todėl nebuvo naikinamas.
 
Tik tarpukariu ganyklas išdalinus ir pradėjus jas arti, buvo nuarti trys išoriniai gynybiniai pylimai, kurių išliko tik galai palei Minijos šlaitą. Ariama buvo ir piliakalnio aikštelė, o vidiniame gynybiniame pylime kasamos duobės bulvėms per žiemą laikyti. Labiausiai nukentėjo papėdės gyvenvietė, kurios kultūrinis sluoksnis ariant smarkiai apnaikintas. Suartoje žemėje buvo randama anglių, keramikos šukių, molio tinko gabalėlių ir kt.
 
Piliakalnį tyrinėjęs Kultūros paveldo centro archeologas Aurelijus Škimelis 1994 m. aikštelės pietiniame pakraštyje aptiko 40–45 cm storio kultūrinį sluoksnį. Tuo tarpu papėdės gyvenvietėje ištirtame nedideliame 42 kv. metrų plote aptiko 50–60 cm storio kultūrinį sluoksnį, atidengė neaiškios paskirties akmenų konstrukciją su akmenų grindiniu, rado lipdytinės keramikos šukių brūkšniuotu ir gludintu paviršiumi bei žiestos keramikos šukių, degto molio tinko gabalėlių, akmens galąstuvą, taip pat gargažių, liudijančių, kad pilies gyventojai mokėjo iš balų rūdos pasigaminti geležį.
 
Tarpukariu Lietuvos vyriausybei pradėjus rūpintis kultūros paveldo išsaugojimu, 1935 m. piliakalnis su papėdės gyvenviete atsidūrė paveldosaugininkų akiratyje. 1972 metais buvo įrašytas į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą, o 1997 m. paskelbtas valstybės saugomu nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklu (unikalus objekto kodas 23785), turinčiu archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį.
 
Į kovų su kryžiuočiais laikais ištuštėjusios kuršių pilies žemes XV a. pradėjus keltis žemaičiams, šalia piliakalnio ėmė kurtis žemdirbių gyvenvietė – kaimas. Vykdant Valakų reformą, XVI a. 7 dešimtmetyje buvo suformuotas valakinis gatvinio tipo kaimas, pavadintas Martynaičiais. Neabejojama, kad gyvenvietės pavadinimas kilo iš pirmojo naujakurio Martyno palikuonių Martynaičių pavardės. Rašytiniuose šaltiniuose lenkiškai jis rašomas „Martynajcie“, o rusiškai – „Мартынаци, Мартынайце, Мартынац“. Žemaitiškai kaimas vadinamas „Martīnātē“.
 
Į vakarus nuo tuometinio kaimo, tarp jo ir Minijos plytinčiose žemėse, XVI a. buvo įkurtas Kartenos dvaras, kurio sodybos trobesiai iškilo ant Vyšnių kalnu vadinamos aukštumos. Pastatams per karus su švedais sudegus, XVII a. antroje pusėje naujoji dvaro sodyba buvo pastatyta į pietvakarius nuo kaimo, prie senojo Kartenos–Plungės kelio. Šalia esantys Martynaičiai tapo pagrindine dvaro atrama: kaime gyvenę baudžiaviniai valstiečiai ėjo dvare baudžiavą, atlikinėjo įvairias prievoles, išlaikė jo gyventojus.
 
Pirmųjų kaimo naujakurių dvasiniu gyvenimu rūpinosi Salantų, o nuo 1634 m. – Kartenos katalikų bažnyčios dvasininkai. Kartenos parapijiečiais buvo 1711 m. čia gyvenę Zigmantas Rumbuitis, Motiejus Rudys, Juozapas Slušnaitis, Jurgis Katinas, Mykolas Talaigis, Jonas Baltuškaitis, Mykolas Žibinskis, Stanislovas Mamis, Petras Balcevičius, Jonas Ženaitis, Kazimieras Patušinis, Stanislovas Gudas, Steponas Dirvanskis, Jurgis Slušnaitis, kalvis Juozapas Šaulaitis ir kiti baudžiaviniai valstiečiai su šeimomis.
 
1845 m. kaime buvo 20 katalikų sodybų ir 151 tikintysis – 70 vyrų ir 81 moteris, buvę Kartenos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios parapijiečiais. Šiose sodybose gyveno Juozapo Balcevičiaus, Bonifaco Baltmiškio, Fortūnato Bertauskio, Pranciškaus Bučkorio, Antano Bumblio, Antano Dauginčio, Jono Dauginčio, Antano ir Benediktos Jucių, Antano ir Teodoros Jucių, Augustino Karčiausko, Ignoto Karčiausko, Pranciškaus Karčiausko, Jono Kazlausko, Domininko Kubiliaus, Jokimo Mačiulskio, Antano Paulausko, Juozapo Paulausko, Pranciškaus Pociaus, Antano Sakučio ir Petro Šoparos šeimos. 
 
Gausiausia buvusi Domininko ir Veronikos Kubilių šeimyna, kurią sudarė 11 asmenų: 5 šeimos nariai ir 6 įnamiai. 10 asmenų – 4 šeimos nariai ir 6 įnamiai, gyveno Antano ir Kotrynos Dauginčių namuose. Kitose šeimynose buvo nuo 6 iki 9 asmenų. Mažiausias Pranciškaus ir Rozalijos Pocių bei Pranciškaus ir Petronėlės Bučkorių šeimas sudarė 4 ir 5 šeimos nariai, t. y. tėvai su vaikais.
 
1846 m. Martynaičiuose buvo 23 baudžiauninkų dūmai (prievolininkų sodybos). Panaikinus baudžiavą, 85 valstiečiai gavo teisę išsipirkti 58 dirbamos žemės sklypus, už kuriuos Kartenos grafams Pliateriams mokėjo išperkamuosius žemės mokesčius. Valstiečių žemės sklypai buvo padalinti į 4–5 rėžius, esančius įvairiose kaimo vietose, o trobesiai tebestovėjo gyvenvietėje abipus pagrindinės gatvės.
 
Pobaudžiavinės žemės reformos metu Kartenos dvarui pasilikus dalį kaimo žemių, sodybų jame sumažėjo. Todėl 1868–1872 m. čia buvo 18 ūkių, o 1895–1913 m. – 17 sodybų. Jose 1902 m. gyveno 166 valstiečiai.
 
1864 m. kovo 29 d. (naujuoju stiliumi – balandžio 10 d.) valstiečių Šoparų šeimoje gimė Ignotas Šopara (Šoparas). Jo tėvai buvo pasiturintys valstiečiai, todėl ūgtelėjusį sūnų išleido į mokslus. Pasimokęs Paurupės (Rucavos), vėliau – Palangos, progimnazijoje, Liepojos baigę gimnaziją. 1888 m. įstojo į Sankt Peterburgo dvasinę akademiją, o po trijų kursų persikėlė į Vilniaus kunigų seminariją. Ją baigęs, 1894 m. buvo įšventintas kunigu ir išsiųstas tarnauti Vilniaus gubernijos bažnyčiose.
 
Kunigaudamas Vilniaus krašte aktyviai puoselėjo lietuvybę, organizavo knygnešystę, platino parapijose lietuvišką spaudą, lietuvių kalba laikė pamaldas ir sakė pamokslus. Siekiant jį atitraukti nuo perdėm aktyvios lietuvišką veiklos, pasaulietinės ir dvasinės valdžios 1897 m. buvo išsiųstas į lenkiškas gubernijos parapijas.
 
Tęsdamas lietuvišką veiklą, jis bendradarbiavo lietuviškuose katalikiškuose leidiniuose „Viltis“, „Šaltinis“, „Draugija“, o 1906 m. parengė ir išleido „Trumputį lietuviškai–rusišką kalbamokslėlį“. 1910 m. pradėjęs klebonauti Perlojoje, 1911 m. Šv. Kazimiero draugijos žurnale „Draugija“ rašė apie būtinybę naujame brevijoriuje atskirti Lietuvos šventuosius globėjus nuo Lenkijos globėjų, o už lietuviškumą 1910 m. ir 1912 m. buvo suimtas ir trumpam uždarytas į Lukiškių kalėjimą, nes „keliąs neapykantą rusams, prikalbinėjąs stačiatikius pereiti į katalikus, draudžiąs mokiniams lankyti tas mokyklas, kur mokytojai rusai“ (Lietuvių enciklopedija, Bostonas: LEL, 1964, t. 30, p. 77).
 
Nuo 1919 m. buvo Dusmenų, Nemaniūnų ir Kernavės klebonu, o 1930 m. sugrįžo į Perlojos bažnyčią ir buvo paskirtas rezidentu. Tais pačiais metais Lietuvos vyriausybė už nuopelnus žadinant tautinę savimonę paskyrė jam valstybinę veikėjo pensiją. Mirė 1931 m. gruodžio 15 d., palaidotas Perlojos bažnyčios šventoriuje.
 
Gimtajame kunigo kaime 1923 m. per pirmąjį visuotinį Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymą buvo registruotas 21 ūkis su 124 gyventojais. Prasidėjus Lietuvos žemės reformai, 1928 m. valakinis-gatvinis kaimas buvo išardytas ir išskirstytas į vienkieminius ūkius. Ūkininkams, kuriems iš gyvenvietės teko keltis į vienkiemius, žemės sklypas buvo suteikiamas didesnis.
 
Šalia Martynaičių stovėjusios žemės reformos metu išparceliuotos Kartenos dvaro sodybos trobesius naujakuriai nusigriovė. Dalis dvaro žemėje išmatuotų sklypų buvo prijungta prie kaimo, kuriame ūkių skaičius ūgtelėjo iki 30-ties. Stambiausiu ūkininku tapo Vladas Paulauskas, valdęs apie 35 ha žemės. Vidutiniokai (Jurgis Sakutis, Pranas Jonauskas ir kt.) turėjo po 20 ha, o dauguma kitų valstiečių – 10–12 ha žemės. Liko ir keletas mažažemių, kurių sklypai sudarė mažiausiai 2 ha žemės. 
 
Ūkininkų gretas papildė kaime žemės gavęs Nepriklausomybės karų dalyvis Pilypas Stupelis, 1930 m. apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu. Skirtingai nuo kitų ūkininkų, greta tradicinės žemdirbystės jis augino žirgus, kuriuos pristatinėjo Lietuvos kariuomenei.
 
Kaimas buvo nemažas, todėl turėjo savo amatininkų – stalių, batsiuvį, pečdirbį, dailidę ir kt. Dažna ūkininkų susitikimo vieta tapdavo kalvė, kurioje darbavosi kalvis J. Narkus
 
Į vienkiemius išsikėlę ūkininkai statėsi naujus gyvenamuosius ir ūkinius trobesius. Tuo tarpu gyvenvietėje pasilikę valstiečiai liko senuosiuose trobesiuose, kuriuos pagal poreikį atnaujino. Senuosius valakinį kaimą menančius pastatus, jų savininkus ir šeimos narius 1940 m. užfiksavo kaime apsilankiusi Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus etnografinė ekspedicija. Iš šiuo metu Nacionaliniame Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejuje saugomų fotografijų į mus žvelgia kaimo senbuvis Ignas Sakutis ir prie savo namo stovinti Prano Jonausko šeimyna. Fotografijose matome Igno Sakučio sodyboje liaudies meistro Slušnio pastatytą koplytstulpį, taip pat seniausios Kartenos apylinkėse Prano Jonausko sodybos pastatus.
 
Etninės architektūros tyrinėtojų dėmesį patraukusi Prano Jonausko troba buvo laikoma vienu seniausių Šiaurės vakarų Žemaitijoje, ilgiausiai liaudies architektūros tradicijas išsaugojusiu valstiečio namu. Apie jo statybą bylojo vakarinėje sienoje prie kamaros durų įrėžta data: „1739“. Gerojo kiemo pusėje sienojuje šalia pagrindinių durų įkirsta kita data liudijo, kad namas 1923 m. buvo rekonstruojamas. Tačiau pastato išplanavimas, pasak kretingiškio etninės architektūros tyrinėtojo inžinieriaus Igno Jablonskio, priminė gilių baudžiavos laikų žemaičių trobų išplanavimą, kuris bėgant šimtmečiams, keičiantis šeimininkams ir pastatą remontuojant nepasikeitė.
 
Tai buvusi tipiška dviejų galų žemaičių troba su moliniu kaminu ties pastato viduriu, kurį nuo pagrindinio įėjimo gerojo kiemo pusėje skyrė priesėdnis. Rytinio galo, atsukto link gatvės, šiaurinėje pusėje buvusi įrengta kasdieniam šeimynos gyvenimui naudota užpečinė, o pietų pusėje – svečiams ir šeimynos pobūviams skirta geroji troba. Iš priesėdnio durys vedė į vakarinio galo pietinėje pusėje įrengtą trobikę, skirtą įnamiams ar karšinamiems tėvams apgyvendinti. Kitoje vakarinio galo pusėje buvusi kamara, į kurią patenkama pro laukines duris, įrengtas vakarinėje pastato sienoje. Kamine nuo užduralio pusės buvęs įrengtas atviras ugniakuras, kuriuo paskutinysis trobos savininkas Pranas Jonauskas tradiciškai naudojosi iki pat savo gyvenimo pabaigos. 
 
Ši unikali žemaičių troba 1971 m. buvo paskelbta vietinės reikšmės architektūros paminklu. Tačiau, deja, jos išsaugoti nepavyko, nes mirus savininkui apleistas namas 1996 m. buvo nugriautas.
 
Kitapus gatvės stovėjo vienas ilgiausių kaime ūkinių pastatų, kurio plotis siekė 6 m, o ilgis – net 37 metrus. Jo sienojai buvo apvalių ir aptašytų rąstų, o valminis čiukurinis stogas dengtas ilginiais šiaudais. Viename pastato gale buvusios įrengtos kūtės (tvartai), o didesniąją dalį užėmė erdvi daržinė šienui saugoti. Šio statinio Pranas Jonausko sodyboje nebeliko 1944 m. spalio mėnesio pradžioje: jį sudegino sugrįžtančios Raudonosios armijos kareiviai.
 
Po karo atsinaujinus sovietų okupacijai, prasidėjo neramūs įvykiai, neišvengiamai palietę ir Martynaičių gyventojus. Vienas pirmųjų nukentėjo 20-metis Sikstas Tamošauskas, kuris 1946 m. buvo suimtas, nuteistas ir išvežtas į Kazachstane veikusį Džezkazgano lagerį.
 
Vykstant partizaniniam karui, 1947 m. gegužės 17 d. partizanų rėmėjo Stepono Kupšio sodyboje Kartenos valsčiaus stribai apsupo penkis Žemaičių apygardos Kardo rinktinės Buganto (Kartenos) kuopos partizanus. Kilus kautynėms, per susišaudymą žuvo kovotojas Adomas Jonkus–Klevas. Kitiems partizanams kartu su sunkiai sužeistu kuopos štabo ryšių skyriaus viršininku Aleksu Malakausku–Donelaičiu pavyko atsišaudant pasitraukti.
 
1948 m. iš kaimo buvo ištremtas ūkininkas Vladas Paulauskas su žmona Ona. Ištremtųjų ūkyje 1949 m. buvo įsteigtas Martynaičių kolūkis, kurio pirmininku išrinktas I. Karčiauskas. Viename ūkininkų namo gale kolūkio valdyba įsirengė kontorą, o kitame apgyvendino jaunas kolūkiečių šeimas. Vėliau ūkis buvo prijungtas prie Kartenoje įsikūrusio Žemaitės kolūkio.
 
Kaimo gyvenimą pakeitė 1967–1968 m. ir 1976–1977 m. vykusi melioracija. Jos metu dauguma žmonių iš vienkiemių buvo perkelti į gatvinį kolūkinį kaimą, kuris praktiškai susiliejo su Gintarų gyvenviete, išaugusia abipus kelio į pietus nuo Martynaičių.
 
Šiandien kaimui priklauso 339,92 hektaro žemės. Joje 2011 m. gyveno 32 gyventojai, o 2015 m. stovėjo 15 sodybų ir vienišas ūkinis pastatas. Dauguma sodybų stovi palei gatvę, jungiančią kaimą su Sakuočiais ir šalia esančio Gintarų kaimo Gėlių gatve. Kitos sodybos vienkiemiais išsibarsčiusios šiaurės vakarinėje dalyje, tarp gyvenvietės ir Minijos upės.
 
Martynaičiai turi savo kaimo kryžių, jau beveik 120 metų stovintį pakelėje už buvusios Prano Jonausko sodybos. Pasakojama, kad jį pastatė iš emigracijos Jungtinėse Amerikos Valstijose sugrįžęs Jokimas Paulauskas. Kryžius geležinis, kaltinis, ažūrinis, kryžmiškas, 1,75 m aukščio, puoštas iš metalo juostelių išlankstytais stilizuotais augalinio motyvo ornamentais. Prie stiebo pritvirtintoje metalinėje lentelėje įrašytas užrašas skelbė, kad monumentas pastatytas 1901 m. Martynaičių kaimo fundacija. Kiekvienais metais prieš Šeštines gyventojai rinkdavosi prie savo kryžiaus, giedodavo giesmes, skaitydavo ir kalbėdavo maldas.
 
Julius KANARSKAS