Skip to content Skip to navigation

MARTYNAIČIŲ PILIES KALNAS

MARTYNAIČIŲ PILIES KALNAS

Pateikta: 2017-07-26 09:41 (atnaujinta: 2017-07-26 11:10)


Piliakalnis su papėdės gyvenviete iš pietryčių pusės. Juliaus Kanarsko nuotr., 2011 m.

Kartenos seniūnijos Martynaičių kaimo šiaurės vakarinėje dalyje, Minijos kairiajame krante stūkso didžiulė, šiaurės – pietų kryptimi pailga moreninė kalva, kurios pietinė dalis užsibaigia Gintarų kaime. Kalva susiformavo daugiau kaip prieš 10 000 metų, per paskutiniojo ledyno tirpsmą. Jos šiaurine ir šiaurės rytine papėde teka kairysis Minijos intakas Pilies upelis, o rytine ir pietine papėde – bevardis Minijos intakas. Ši kalva ypatinga tuo, kad abiejuose jos galuose stūkso po piliakalnį: pietiniame – Gintarų piliakalnis-dvarvietė, vadinamas Vyšnių kalnu (apie jį jau rašėme), o šiauriniame – Martynaičių piliakalnis, vadinamas Pilimi, Pilies kalnu, Pile, Pilale.

Martynaičių piliakalnis buvo patikimai apsaugotas gamtinių kliūčių: kažkada pelkėtų ir klampių, sunkiai įveikiamų Minijos ir Pilies upių slėnių, juosiančių kyšulį iš vakarų, šiaurės ir rytų pusių. Kalvos šlaitai 25–30 metrų aukščio, statūs, kiek nuolaidesni šiaurės vakaruose, nuo upių santakos pusės. Piliakalnio aikštelė trikampė, pleišto pavidalo, 60 metrų ilgio šiaurės – pietų kryptimi, iki 40 metrų pločio pietiniame pakraštyje. Aikštelės paviršius smailėja ir žemėja link šiaurinio galo, kuris yra 3 metrais žemiau, plokščiu paviršiumi.


Piliakalnis iš pietų pusės. I plane, kairėje – anotacinis ženklas (aut. A. Klovas). Zenono Baubonio nuotr., 2004 m.

Ant piliakalnio stovėjusi pilis buvo stipriai įtvirtinta – nuo aukštumos pusės ją saugojo net 5 gynybiniai pylimai su medinėmis užtvaromis, o tarp jų buvo iškasti 4 apsauginiai grioviai. Vidinis pylimas dabar yra apie 45 metrus ilgio, 15 metrų pločio ir 2 metrus aukščio. Jo išorinis 3,5 metro aukščio šlaitas leidžiasi į 6 metrų pločio ir pusės metro gylio griovį, kuris seniau buvęs bene dvigubai gilesnis. Už jo supiltas antrasis, 60 metrų ilgio, 5 metrų pločio ir 1 metro aukščio pylimas, už kurio iškastas 3,5 metro pločio ir 1 metro gylio griovys. Į pietus buvę dar trys 5–7 metrų pločio pylimai ir du 3,5 metro pločio grioviai, kurie dirbant žemę buvo sunaikinti. Iki mūsų dienų išliko tik vakariniai jų galai, esantys aukštumos šlaite. Bendras gynybinių įtvirtinimų ruožo plotis siekia apie 22 metrus.

Nors vietos gyventojams piliakalnis žinomas nuo seno, tačiau jis negali pasigirti padavimų ir legendų gausa. Be tradicinio šio krašto piliakalniams pasakojimo, kad ant jo stovėjusi žemaičių ar švedų pilis, tarpukariu Valstybės archeologijos komisijos surinktoje medžiagoje buvo užrašytas pasakojimas, kad švedmečiu (XVII–XVIII a.) čia „buvusi švedų maldykla“, t. y. evangelikų liuteronų bažnyčia.


Gynybiniai pylimai žvelgiant iš pietryčių pusės. Gintauto Zabielos nuotr., 2004 m.

Archeologai piliakalniu susidomėjo vėlokai, todėl jis nėra nuodugniau tyrinėtas. Pirmieji jį 1966 metais žvalgė Lietuvos istorijos instituto archeologinės ekspedicijos dalyviai. Ekspedicijos metu nustatyta, kad didesnėje piliakalnio aikštelės dalyje kultūrinis sluoksnis „labai menkas“, tik pietinėje dalyje siekia iki 80 cm storio. Į pietus nuo piliakalnio, ariamoje aukštumos dalyje buvo aptiktas iki 50–60 cm storio papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, kuriame rasti „trupinėliai lipdytos keramikos“.

Papėdės gyvenvietė prasideda už pilies gynybinių įtvirtinimų ir plytėjo į pietus nuo piliakalnio esančiame apie 2,3 hektaro plote. Joje 1994 metais Kultūros paveldo centro archeologas Aurelijus Škimelis ištyrė 42 kvadratinių metrų plotą, kuriame atidengė neaiškios paskirties akmenų konstrukciją su akmenų grindiniu ir 20 cm skersmens stulpaviete, rado brūkšniuotosios, lipdytosios gludintu paviršiumi ir apžiestos keramikos šukių, porą puodų pakraštėlių, molio tinko gabalėlių, gargažių, akmeninį galąstuvą. Vienos puodo pa-kraštėlio briauną puošė įkartėlių ornamentas, o kitos šukės išorinę sienelę – negilūs horizontalūs įbraukimai. Galąstuvas padarytas iš rusvai pilko smulkiagrūdžio granito, stačiakampio skerspjūvio, nugludintas iš trijų pusių.


Piliakalnio planas ir išilginis pjūvis. Parengė Gvidonas Aloizas Bartkus, 1958 m.

Pagal gynybinius įrengimus ir papėdės gyvenvietėje aptiktus radinius piliakalnis priskiriamas prie vėlyvojo geležies amžiaus medinių kuršių pilių. Istorikas Tomas Baranauskas ir archeologas Gintautas Zabiela linkę manyti, kad ant jo stovėjusi Paminijės pilis, minima Kuršo vyskupo Henriko 1253 metų balandžio 5 dienos rašte Livonijos ordino magistrui dėl užkariautų pietinių kuršių žemių dalybų.

Manoma, kad piliakalnis įrengtas apie IX–X amžių, senovės gyventojams apleidus gynybai mažiau tinkamą Gintarų piliakalnį (Vyšnių kalną). Padažnėjus skandinavų vikingų išpuoliams į kuršių žemes, prie svarbaus, Minijos upe ėjusio prekybos kelio gyvenusi Gintarų teritorinė bendruomenė nutarė keltis į priešingą, gamtinių kliūčių saugomą kalvos kyšulį, kuriame pasistatė medinę pilį, o jos papėdėje įsirengė neįtvirtintą gyvenvietę. X–XIII amžiais ant piliakalnio stovėjusi pilis buvo svarbus Ceklio žemės apygardos administracinis, gynybinis ir ūkinis centras, drauge su gretimomis Kartenos, Imbarės, Dauginčių, Sauserių, Mišučių, Kalno Grikštų pilimis saugojęs ir ginęs nuo priešų vakarines Ceklio prieigas. Pilyje gyveno ir rezidavo apygardos vyresnysis (kunigas) su savo kariauna, o papėdės gyvenvietėje kūrėsi žemdirbiai, amatininkai ir pirkliai.

Kryžiuočiams 1263–1267 metais numalšinus kuršių sukilimą, XIII amžiaus antroje pusėje pilis buvo apleista. Nuo XV amžiaus pilies žemės priklausė Kartenos dvarui, kurio sodyba iki XVII amžiaus vidurio stovėjo šalia, ant Gintarų piliakalnio (Vyšnių kalno). Plečiantis žemdirbystei ir kuriantis apylinkėje kaimams, pilies žemėje XVI amžiaus antroje pusėje susiformavo Kartenos dvarui priklausantis Martynaičių kaimas, pavadintas čia žemę dirbusių pirmojo naujakurio Martyno sūnų Martynaičių garbei. Piliakalnis atsidūrė bendro naudojimo žemėje, kurioje plytėjo bendrosios ganyklos ir pievos, o didesnioji papėdės gyvenvietės dalis atsidūrė ariamos žemės sklype.


Keramika iš papėdės gyvenvietės. Lietuvos nacionalinis muziejus, Vytenio Podėno nuotr., 2016 m.

Lietuvos žemės reformos metu bendro naudojimo žemę išskirsčius naujakuriams, piliakalnio su gyvenviete teritorija atiteko trims savininkams: Martynaičių kaimo ūkininkams Ignui Paulauskui ir Aleksui Tamošauskui, o taip pat Kartenoje gyvenusiam viršaičiui Petrui Gagilui. Pilies kalno savininkas Ignas Paulauskas, dalyvaujant liudininkams Liudui Rimeikiui ir Romualdui Bagdonavičiui, kultūros paveldo išsaugojimu besirūpinančiai Valstybės archeologijos komisijai 1935 metų liepos 20 dieną raštiškai pasižadėjo piliakalnio nearti, jį globoti ir prižiūrėti, kad nebūtų naikinamas. Tokiu būdu senuosius šio krašto gyventojus kuršius menantis kultūros paminklas buvo apsaugotas nuo didesnių sužalojimų. Tik karo metais ir pokariu aikštelėje ir pylimuose gyventojai išsikasė duobes bulvėms šaltuoju metų laiku saugoti. Ariant dirvą labiausiai nukentėjo priešais piliakalnį esančios papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis, o taip pat išoriniai gynybiniai pylimai.

Martynaičių piliakalnis su gyvenviete sudaro nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksą (unikalus kodas 23785), turintį archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. Jis patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką. Piliakalnio aikštelėje ir pylimuose buvusios bulviarūsių duobės 1994 metais buvo užpiltos atvežtine žeme, o 2002 metais Salantų regioninio parko direkcijos lėšomis pastatytas medinis, stilizuotus pilies kuorus vaizduojantis anotacinis ženklas, kurį sukūrė karteniškis meistras Arvydas Klovas.

Julius KANARSKAS,

archeologas, istorikas