Skip to content Skip to navigation

Marų kapinaitės – primirštos mūsų protėvių amžinojo poilsio vietos

Marų kapinaitės – primirštos mūsų protėvių amžinojo poilsio vietos

Pateikta: 2018-11-09 15:57 (atnaujinta: 2018-11-11 17:46)

Klibių senosios kapinės, vad. Maro kapeliais. Fot. Julius Kanarskas, 2009 m. Visų Šventųjų dieną civilinėse ir konfesinėse kapinėse sužibo tūkstančiai žvakių liepsnelių. Taip mes pagerbėme amžinybėn iškeliavusius artimuosius. Tačiau savivaldybės teritorijoje yra dar dešimtys senųjų kapinių, kuriose ilsisi pamiršti tolimi mūsų protėviai. Deja, retai kas juos prisimena ir pagerbia jų atminimą.

***

Dauginčių senosios kapinės, vad. Maro kapeliais. Fot. Julius Kanarskas, 2014 m. XVI–XVIII amžiais kiekvienas kaimas turėjo savo kapines, kurių šiandien rajone suskaičiuojame per 130. Didesniuose kaimuose išliko po dvejas, Auksūdyje, Laukžemėje, Senojoje Įpiltyje ir Tinteliuose – po trejas, o Kurmaičiuose – net ketverios. Keli mažesni kaimai, pavyzdžiui, Daktarai ir Grykšiai, naudojosi vienomis kapinėmis. Visos jos buvo įrengtos atokiau nuo gyvenvietės, prie svarbesnio kelio, bendro naudojimo žemėje – ganykloje, pievoje ar miške. Kapinėms parinkdavo ryškesnę kalvą ar aukštumos viršūnę, esančią netoli upės.

Nedidelės apimties Auksūdžio, Kretingos, Kurmaičių-Tintelių, Petrikaičių ir Žadeikių  kapinių tyrinėjimai, atsitiktiniai radiniai iš Pryšmančių, Tarvydų ir kitų kapinių leidžia daryti išvadas apie XVI–XVIII a. Kretingos krašto katalikų laidojimo tradicijas.

Auksūdžio (Ežkepių) senosios kapinės, vad. Markapiais. Fot. Julius Kanarskas, 2008 m. Kretingos kaimo senosios kapinės (Markapiai) išliko Basanavičiaus gatvėje, dešiniajame Akmenos krante. Jas ženklina koplytėlė ir pakraštyje 2003 m. pastatyta Trimituojančio angelo skulptūra (aut. tautodailininkas Adolfas Andrejus Viluckis), skirta šiose kapinėse 1602 m. pastatytai pirmajai Kretingos katalikų bažnyčiai atminti.

Vakarinė kapinių dalis nukasta plečiant gatvę. Joje archeologai surado 59 kapus. Mirusieji laidoti aukštielninki, ištiestoje padėtyje, ant krūtinės arba juosmens padėtomis rankomis, 0,6–1,5 m gylio duobėse, vienu–trimis horizontais, dažnai grupinėse kapavietėse, kuriose palaidota nuo 2 iki 4 žmonių.

Senkų senosios kapinės, vad. Maro kapeliais, Katmilžiu. Fot. Julius Kanarskas, 2010 m. Ankstyvų kapų duobės ištęsto ovalo, o vėlesnių – stačiakampio suapvalintais kampais plano. Mirusieji iš pradžių guldyti galvomis į šiaurę, o vėliau – į vakarus–pietvakarius. Ankstyviausiuose kapuose karstų liekanų neaptikta, todėl manoma, kad laidota be karstų arba skobtiniuose karstuose, kurie visiškai sunyko. Kitur aptiktos kaltinės vinys ir medienos liekanos liudija, kad mirusieji gulėjo vinimis sukaltuose lentiniuose karstuose. Grupiniams kapams buvo kasama bendra duobė, kurioje karstai pastatyti vienas šalia kito. Chronologines kapinių ribas nustatyti padėjo monetos. Ankstyviausias yra XVI a. 2 deš. kaldintas didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo pusgrašis, o vėlyviausia – Rusijos caro Pavlo I 1798 m. dviejų kapeikų moneta.

Kurmaičių-Tintelių kaimo kapinės veikė Akmenos kairiojo kranto kyšulyje, vadintame Pilale, Markapiais. Jo pakraštyje ištirtos 4 griaučių liekanos. Geriausiai išliko 49–66 cm gylyje anksčiausiai palaidotų dviejų žmonių griaučiai, gulėję vienoje duobėje, prigludę vienas prie kito, vyras – dešinėje, moteris – kairėje pusėje. Abu palaidoti aukštielninki, ištiestoje padėtyje, galvomis į vakarus, veidais atsukti vienas į kitą. Vieno rankos sulenktos per alkūnes ir sukryžiuotos ant dubens, o antrojo – padėtos ant krūtinės. Karsto liekanų nepastebėta. Vėliau toje pačioje vietoje 57–63 cm gylyje buvo palaidoti dar 2 žmonės, paguldyti galvomis į pietvakarius. Jų palaikai smarkiai apardyti kasant bulviarūsių duobes, išliko tik ilgųjų kaulų fragmentai. Mirusieji buvę palaidoti lentiniuose karstuose, kuriuos mena medienos fragmentai ir kaltinės vinys. Tyrimai leidžia teigti, kad šioje vietoje nuo XVI a. veikė ankstyviausios Kurmaičių kaimo kapinės. XVIII amžiuje jose laidoti šioje kaimo dalyje susiformavusio Tintelių užusienio gyventojai, o kurmaitiškiai per 1709–1711 m. marą rytinėje savo kaimo žemių dalyje įsirengė naujas kapines (Maro kapelius).

Petrikaičių kapinės įrengtos Degalo kairiojo kranto aukštumoje. Jas ženklina žemių pylimas ir palei jį augantys aukšti medžiai. 2001 m. tyrinėjimai parodė, kad žmonės laidoti ir už pylimo, į pietryčius ir pietvakarius nuo jo. Čia rasti 4 griautiniai XVII a. kapai bei surinkta kaukolių ir pavienių kaulų iš mažiausiai 7 suardytų ankstyvesnių kapų. Mirusieji laidoti 76–110 cm gylio ir iki 170 x 60 cm dydžio duobėse, aukštielninki, ištiestoje padėtyje, ties alkūnėmis sulenktomis ir ant krūtinės padėtomis rankomis, galva atsukti į pietvakarius. Viename kape buvęs palaidotas apie 160 cm ūgio 45–55 metų amžiaus vyras, kituose – 20–45 metų amžiaus moterys.

Žadeikių I kapinės įrengtos Minijos slėnio terasoje prie senojo Kartenos–Rubulių kelio. Čia 1995 m. buvo ištirtas arimo metu atidengtas griautinis kapas, kuriame mirusysis palaidotas tradiciškai – aukštielninkas, ištiestoje padėtyje.

Petrikaičių senųjų kapinių kapų įkapės: viršuje –  keramikinė pypkės galvutė, įtveriamojo peilio geležtė nulaužtu smaigaliu, žiestos keramikos šukė; apačioje – apvali segė plokščiu lankeliu, kriauninis peilis. Fot. Gintautas Zabiela, 2011 m. Auksūdyje, pradėjus kasti žvyrą iš Darbos upelio kairiajame krante esančios aukštumos, 1979 m. buvo aptikta žmonių griaučių ir įvairių radinių (geležinių peilių, kaltinių vinių, kaulinių ir žalvarinių adatinių, amuletų, žalvarinių auskarų, segių, žiedų, karolių, sagtelių, varinių XVI a. monetų). 2004 m. šio straipsnio autorius žvyrduobės pakraštyje ištyrė dvigubą griautinį kapą. Jo duobė pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, 2,23 m ilgio, 83–90 cm pločio, nežymiai suapvalintais kampais. Kape buvo palaidoti 30–40 metų vyras ir 25–35 metų moteris, paguldyti į vieną karstą, sukaltą kaltinėmis vinimis. Abu gulėjo aukštielninki, galvomis atsukti į šiaurės vakarus. Vyro kairė ranka buvusi užkišta už nugaros, kojos ištiestos, o moters kojos – sukryžiuotos.

Pasaginė segė stilizuotais augaliniais galais iš Pryšmančių I kapinių. Fot. Julius Kanarskas, 2007 m. Kapinių tyrinėjimai leidžia teigti, kad seniau prie kapų nebuvo statomi individualūs memorialiniai antkapiniai paminklai (kryžiai ir pan.). Bendromis kaimo lėšomis kapinėse buvo statomi kolektyviniai memorialiniai statiniai – koplytėlė, pora, dažniausiai – trejetas, monumentalių kryžių, stogastulpis ar koplytstulpis. Kolektyvinio memorialinio paminklo – monumentalaus kryžiaus vieta buvo aptikta Kurmaičių-Tintelių kapinėse. Kryžius stovėjo tarp kapų, įleistas į 65 cm gylio duobę, kurioje aplink stiebo pagrindą buvę tampriai sukrauti akmenys. Po kryžiumi iškastoje duobutėje senieji Kurmaičių gyventojai ateities kartoms paliko ženklą: plokščią, tamsiai geltono stiklo, 17 cm aukščio, 5,8 cm pločio ir 4,2 cm storio buteliuką, kurio šonuose yra firminis gamintojo užrašas vokiečių kalba „KARLSRUHE / F. WOLFF & SOHN“, o ant dugno – data „1684“. Buteliukas liudija, kad monumentalus kryžius buvęs pastatytas 1684 metais.

XVI–XVII a. nemažai mirusiųjų palaidota su įkapėmis, o XVIII a. kapuose įkapių pasitaiko labai retai.

Senosios Įpilties senosios kapinės, vad. Karių kapeliais, Maro kapeliais. Fot. Julius Kanarskas, 2012 m. Kretingos kaimo kapuose rasta 11 žalvarinių arba prastos prabos sidabro kryželių, 6 žvangučio formos sagos, 5 sidabro ir vario lydinio monetos, 5 geležinių peilių geležtės, 5 žalvariniai žiedai (3 juostiniai ir 2 signetiniai), 3 nedidelės apskritos segės, 2 diržų sagtys, 2 gintaro gabalėliai, metalinė plokštelė, odinės piniginės apkalas, apvali švino kulka, pora apžiestos ir trejetas žiestos keramikos šukių bei 3 neaiškūs dirbiniai. Kurmaičių-Tintelių kapinėse aptikta nedidelė žalvarinė širdies formos segė, 2 žalvariniai juostiniai žiedai ir 1 žiedas praplatinta viršutine dalimi. Petrikaičiuose vyro kape prie kojų gulėjo įtveriamasis peilis nulūžusia viršūne, keraminė glazūruota pypkės galvutė, lygiagrečių linijų ornamentu puošta žiestos keramikos šukė, vienos moters kape rasta žalvarinė apvali segė plokščiu lankeliu, o kitame – prie kaklo padėtas geležinis kriauninis peilis. Be to, permaišytame suardytų kapų sluoksnyje aptikta biloninė moneta (Prūsijos Georgo Vilhelmo 162? m. pusantrokas), žalvarinė apvali segė, 5 juostiniai ir 2 signetiniai žiedai, švininė cilindrinė kulka, geležinis karsto kampo apkalas, surinktos 45 kaltinės vinys, kuriomis buvę sukalti karstai. Žadeikiuose prie mirusiojo gulėjo 2 monetos – didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto pusgrašiai. Auksūdžio kapinių dvigubame kape buvo aptikta ornamentuota vario lydinio sagtis nuo diržo bei apžiestos keramikos šukių.

Praeities tyrinėtojai mirusiųjų puošimą papuošalais ir papildomų įkapių – darbo įrankių, buities reikmenų, pinigų dėjimą į kapą laiko pagoniškų papročių reliktu. Tačiau ne visos aptiktos įkapės susijusios su pagoniškomis tradicijomis. Pryšmančių I kapinėse (Varnų pušynėlyje) aptikta neabejotinai pagonių juvelyrų meistriškumą menanti pasaginė segė stilizuotos lelijos pavidalo galvutėmis. Panašių pasaginių segių rasta ir Auksūdyje. Su pasaginėmis ir apskritomis (žiedinėmis) segėmis moterys ir merginos laidotos XV–XVI a., o XVI–XVII a. paplito krikščioniškos širdies formos segės. Senovėje pagrindinė segių funkcija buvo buitinė, – jomis susegdavo rūbus. Tik paplitus sagoms, segės tapo ne aprangos dalimi, o papuošalu. Grynai buitinę paskirtį turėjo kapuose randamos sagtys, – jomis buvę susegti diržai ar dirželiai, kuriais sujuosdavo mirusiųjų rūbus.

Tintelių senosios kapinės su mūrine koplyčia, vadinamos Švedkapiu. Fot. Julius Kanarskas, 2017 m. Dažna įkapė yra žiedas. Tačiau sunku pasakyti, ar tai buvo papuošalas, ar krikščioniškas jungtuvių simbolis. Nemažai, ypač XVI–XVII a. kapuose, rasta kryželių, aptinkamų krūtinės srityje. Jie liudija apie mirusiojo priklausymą krikščionių konfesijai, saugojo jį nuo piktųjų dvasių kėslų. Pagonybės reliktu reikėtų laikyti tradiciją dėti mirusiajam į kapą įtveriamuosius ir kriauninius peilius, smiltainio akmens galąstuvus, pinigines (odos kapšelius), pavienes monetas, keramikinius indus ar jų šukes, amuletus.

Senųjų kapinių tyrinėjimai rodo, kad krikščioniškos tradicijos XVI–XVII a. jau turėjo didelės įtakos vietos gyventojams, keitė jų pasaulėžiūrą, nors laidojimo papročiuose dar pasitaikė nemažai pagonybės reliktų, kurie kapuose išnyko XVIII amžiuje.

Senosiose kapinėse dažnai aptinkama grupinių kapų, kuriuose vienoje duobėje palaidoti 2–4, o kartais – ir daugiau mirusiųjų. Jie skirstomi į dviejų tipų – šeimyninius ir kolektyvinius kapus.

Šeimyniniuose kapuose laidoti nuo užkrečiamos epideminės ligos mirę ar karo (suiručių) metu žuvę keli šeimos nariai. Tokie yra jau minėti Auksūdžio ir Kurmaičių-Tintelių grupiniai kapai, kuriuose, kaip manoma, palaidoti vienu metu mirę vyras ir žmona.

Žeimių senosios kapinės, vad. Marų kapais, Švedine (Žviedėne). Fot. Julius Kanarskas, 2015 m. Kolektyviniuose kapuose palaidoti dėl tų pačių priežasčių vienu metu amžinybėn iškeliavę keli kaimo ar karinės bendruomenės nariai. Toks yra  Kretingos kaimo kolektyvinis kapas, įrengtas 1,87 x 1,82 m dydžio ir 64–65 cm gylio duobėje. Jame rasti keturi 20–35 metų amžiaus ir 1,56–1,7 m ūgio vyrai, gulėję aukštielninki, ištiestoje padėtyje, ant krūtinės sudėtomis rankomis, galvomis į pietvakarius, kaltinėmis vinimis sukaltuose ir vienas šalia kito pastatytuose lentiniuose karstuose. Prie griaučių rasti žalvariniai kryželiai, parišti virvutėmis ant kaklo, o vienam į kišenėlę prie krūtinės širdies srityje įdėtas natūralaus gintaro gabalėlis (amuletas). Prie vieno vyro kojų buvę įmesti 2 lietuviški Žygimanto Augusto sidabro pusgrašiai, kaldinti 1556 ir 1564 metais. Kretingos valsčiaus inventoriai liudija, kad tarp 1566 ir 1572 metų smarkiai sumažėjo gyventojų. Jų gyvybes nusinešė maro epidemijos protrūkis. Monetos leidžia manyti, kad šiame kape buvę palaidoti nuo maro vienu metu mirę keturi Kretingos kaimo vyrai.

Nemažai gyvybių nusinešė 1624–1628 m. maras, 1652 m. pandemijos protrūkis. Senųjų gyventojų atminty labiausiai įsirėžė 1709–1711 m. epidemija. Iš kartos į kartą buvo perduodami pasakojimai, kad per Didįjį marą žmonės nespėjo laidoti lavonų, todėl jie gulėjo namuose, gatvėse ir kiemuose. Nuo bado išsekę gyvieji neturėjo jėgų laidoti mirusiųjų. Todėl duobes kasė negilias, o lavonus dažnai apipildavo kalkėmis ar apmesdavo akmenimis, kad jų neištampytų laukiniai žvėrys ir sulaukėję šunys. Nepajėgiant mirusiųjų nugabenti į kaimo žemių pakraštyje veikusias kapines, juos pradėta laidoti šalia gyvenvietės. Taip kaimuose atsirado antrosios ar net trečiosios kapinės.

Siekiant apsisaugoti nuo maro ir kitų užkrečiamų ligų epidemijų protrūkių, 1795 m. kaimų ir bažnyčių kapinės buvo uždarytos. Visus parapijoje mirusius katalikus liepta laidoti parapinėse kapinėse, įrengtose atokesnėje vietoje nuo parapinės bažnyčios ir gyvenvietės. Taip atsirado Kretingos senosios kapinės Vilniaus gatvėje, dabartinės Gargždelės (Salantų), Darbėnų, Kartenos, Grūšlaukės, Laukžemės kapinėse. Klausgalvuose buvo įrengtos Kalnalio parapinės kapinėse, tačiau čia pavyko išsaugoti tradiciją mirusiuosius laidoti šalia Šv. Lauryno bažnyčios.

Kretingos kaimo senųjų kapinių kolektyvinis 4 vyrų kapas. Fot. Antanas Lūža, 2004 m. Senosiose kapinėse laidoti ne tik vietiniai gyventojai. Šalia Kretingos kaimo kapinių po Basanavičiaus gatve buvo rastas 8 vyrų kolektyvinis kapas, įrengtas 1,2 m gylio ir 2,56 x 2,12 m dydžio, link dugno nežymiai siaurėjančioje duobėje. Mirusieji buvę 17–45 metų amžiaus, 1,60–1,68 m ūgio, palaidoti karstuose, kurie suleisti į kapo duobę trimis horizontais. Duobės apačioje buvę palaidoti du asmenys. Tarp jų karstų gulėjo dar vienų griaučių liekanos: krūtinės dešiniosios pusės šonkauliai, žastikaulis ir plaštakos kaulai. Be to, įvairiame gylyje aptikta pavienių kaulų ir dantų, kurių priskirti konkretiems griaučiams nepavyko. Manoma, kad tai į kapą sumestos sprogimo sumaitoto ar gyvūnų sudraskyto žmogaus kūno liekanos.

Vidurinėje eilėje gulėjo 4 vyrų, o viršutinėje eilėje rasti 1 vyro griaučiai, aplinkui kuriuos į duobę buvę primesta daug akmenų. Keturių mirusiųjų kaukolės deformuotos: viena dešiniojo smilkinio srityje įdubusi, o skruostikaulis įlūžęs, kita kairėje pusėje įlūžusi ausies srityje. Prie griaučių rasti žalvarinis ir sidabrinis kryželiai, žalvarinė viršutinio rūbo sąsaga, kariško tipo tuščiavidurių sagų, apskrita švino kulka ir žiestos keramikos šukių. Griaučių sužalojimai, laidojimo būdas, sumaitoto kūno liekanos, kariškos sagos ir kulka leidžia manyti, kad šiame kolektyviniame kape buvo palaidoti XVIII a. I ketvirtyje Šiaurės karo metu Kretingoje ar jos apylinkėje žuvę švedų arba lietuvių kariai.

Tautosaka mena Švedkapius ir Švedines (Žviedines) Kurmaičių, Laukžemės, Sakuočių, Tarvydų, Žeimių kaimuose, kuriuose, esą, palaidoti švedmečiu XVII–XVIII a. žuvę kariai. Taip pat pasakojama, kad kai kuriose kapinėse 1812 m. laidoti nuo ligų ir susirėmimų su rusais žuvę Napoleono armijos kariai. Juos mena Dauginčių, Vaineikių Medsėdžių, Kurmaičių ir Traidžių kaimų Prancūzkapiai. Pasak padavimo, iš Rusijos besitraukiantys prancūzai tarp Kurmaičių ir Traidžių plytinčiuose laukuose susirėmė su rusų kazokais. Nusilpę Napoleono kariai nesugebėjo pasipriešinti ir buvo išžudyti. Jų kūnus surinkę Traidžių ir Kurmaičių gyventojai palaidojo savo kaimuose. Dauginčiuose, esą, prie senojo Plungės–Kartenos kelio buvo palaidoti pakelėje surinkti 1812 m. mirtinai sušalusių prancūzų kūnai.

Kurmaičių-Tintelių senųjų kapinių vyro ir moters kapas (dešinėje) bei akmenimis apdėtas šioje vietoje stovėjusio kryžiaus pagrindas (kairėje). Fot. Julius Kanarskas, 2010 m. Uždraudus laidoti senosiose kaimų kapinėse, gyventojai jų nepamiršo. Jas, ypač tą kapinių dalį, kurioje buvę palaidoti nuo maro mirę žmonės, apjuosė tvoromis, žemių ir akmenų pylimais, pakraščiuose apsodino medžiais, atnaujindavo kapinių koplytėles, kryžius, stogastulpius, koplytstulpius. Laikui bėgant šios kapinės gyvųjų atmintyje liko maro aukų laidojimo vieta ir imtos vadinti Marų (Maro) kapeliais, Markapiais, rečiau – Kapeliais, Senkapiais. Iki XX a. 2–3 deš. jose retsykiais be kunigo buvo laidojami savižudžiai, negyvi gimę ar nekrikštyti mirę kūdikiai, neatpažinti skenduoliai, kitatikiai, nuo įvairių užkrečiamųjų ligų mirę vaikai ir seneliai. Kai kuriose kapinėse 1918–1920 m. artimieji laidojo šiltinės epidemijos aukas, kurių neturėjo galimybės nuvežti ir palaidoti parapijos kapinėse. Kartenoje, Alanto gatvėje esančiose Vėlaičių II kapinėse iki XX a. pradžios, kol buvo pastatytas tiltas per Miniją, buvo laidojami upės kairiajame krante esančių kaimų mirusieji, kurių pavasario ar rudens potvynių metu neįmanoma buvo perkelti per patvinusią Miniją ir palaidoti parapijos kapinėse.

Seniau kasmet kaimų kapinėse buvo minimas palaidotų mirusiųjų atminimas. Kiekvieną gegužės mėnesį, Kryžiaus dienomis, per Šeštines kaimo gyventojai, dažniausiai lydimi dūdorių, susirinkdavo kapinėse, prie koplytėlės ar kryžiaus melsdavosi už mirusiuosius, giedodavo Visų Šventųjų litaniją. Nemaža dalis senųjų kapinių buvo anksti pamiršta: kryžiai ir koplytėlės sunyko, akmenų tvoros nuardytos statyboms, prieš karą ir po jo kapinėse buvo kasami bulviarūsiai.

Darbėnų kaimo senosios kapinės (Maro kapeliai, Senkapiai), kuriose 1620 m. buvo pastatyti pirmieji katalikų maldos namai – koplyčia. Fot. Julius Kanarskas, 2015 m. Dalis senųjų kapinių – Bajoralių, Dauginčių (Prancūzkapis), Imbarės (šalia Dvarlaukio), Kukoriškių, Laukžemės (Švedkapis), Pryšmančių (Varnų pušynėlis), Tūbausių II (Kapaliai), Vydmantų, Vilimiškės, Žygų, Žudgalio – buvo suarta. Kasant žvyrą nukastos Auksūdžio (prie Darbos), Pesčių II (prie Pestupio), Raguviškių II (šalia Žalgirio ir N. Dariūtės gatvių kryžkelės), smarkiai nukentėjo Jokūbavo, Laivių I (Maro kapeliai), Ruginių, Tarvydų I (Pilalė) kapinės. Klaipėdos gatvėje netoli Bajorų buvusios Kretingos kaimo II kapinės užstatytos gyvenamaisiais namais, o Pesčių (Leliūnų) kapinėse pastatyti palivarko pastatai. Kartenos senųjų kapinių, kuriose 1634 m. iškilo pirmoji bažnyčia, teritorijoje buvo įrengta klebonijos palivarko sodyba, o sovietmečiu išdygo kolūkio gamybiniai pastatai. Kelios pušys Vaineikių gatvėje mena senąsias Darbėnų kaimo kapines, kuriose 1620 m. buvo pastatyta koplyčia – pirmoji bažnyčia.

Iš Kretingos krašto gyventojų atminties baigia išsitrinti Dubašių, Genčų Medsėdžių, Kurmaičių (Švedinės), Nerėpų-Šaučikių, Pajuodupio, Senosios Įpilties II, Vėlaičių I, Žadeikių, Žibininkų, Žutautų, Kurmaičių-Tintelių ir kitos kapinės, kurias čia buvus mena tik istorijos šaltiniai.

Senosios kaimų kapinės yra svarbus mūsų krašto praeities, materialinės ir dvasinės kultūros pažinimo šaltinis. Dalis jų registruota Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre ir saugomos kaip memorialinį, etnokultūrinį, istorinį ar archeologinį vertingųjų savybių pobūdį turintys kultūros paveldo objektai.

Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus