Skip to content Skip to navigation

Nagarbos pilis – Mėguvos sostinė?

Nagarbos pilis – Mėguvos sostinė?

Pateikta: 2017-12-04 09:06 (atnaujinta: 2017-12-04 09:33)

Papėdės gyvenvietė ir Nagarbos kalnas iš šiaurės vakarų pusės 1966 metais. Algimanto Merkevičiaus nuotrauka. Lietuvos istorijos instituto rankraštynas

Rūdaičių kaimo žemių pakraštyje ties riba su Negarbos ir Senkų kaimais prie Tenžės upės stūkso didingas piliakalnis, vienų apylinkės gyventojų nuo seno vadinamas Nagarbos kalnu, o kitų – Bliūdkalniu. Jis plačiai žinomas apylinkėje, apipintas legendomis ir padavimais, apie kuriuos mūsų laikraštyje 2017 m. vasario 18 d. rašė Aurelija Gelzminauskienė („Užkeiktas Negarbos kalnas“). Šiame straipsnyje supažindiname su piliavietės priešistore, pilies reikšme X–XIII amžių kuršių žemėje, vadintoje Mėguva. 
 
***

Nagarbos kalnas (Bliūdkalnis) ir suarta papėdės gyvenvietė iš šiaurės vakarų pusės 2002 m. gegužės mėn. Juliaus Kanarsko nuotrauka. Kretingos muziejus

Negarbos piliakalnis nesunkiai surandamas. Jį pasiekti galima nuo Kretingos–Rūdaičių kelio pro Ankštakius pasukus link Senkų kaimo. Privažiuoti galima ir nuo Kretingos–Darbėnų kelio, pasukus į Dimitravą-Tarvydus, o nuo jų – link Senkų. Piliakalnis stūkso tarp Dimitravo-Tarvydų ir Rūdaičių kaimų.
 
Piliakalnis yra vienas iš šioje vietoje priešistoriniais laikais plytėjusio pilies komplekso sudedamųjų dalių. Be piliakalnio, pilies kompleksą sudaro papėdės gyvenvietė ir kapinynas. Šalia jų turėjusi būti dar ir pagonių šventvietė – alkas su akmens aukuru (ar keliais apeiginiais akmenimis), kurio tikslios vietos dar nežinome. Visi šie kultūros paveldo objektai yra labai svarbūs, kadangi jų tyrinėjimai teikia neįkainuojamos vertės medžiagą, pasakojančią apie čia gyvenusios bendruomenės gyvenimo būdą, buitį, karybą, amatus, verslus, materialinę ir dvasinę kultūrą, laidojimo papročius ir tradicijas.
 
Pilies kompleksas nėra detaliau tyrinėtas, tačiau jo teritorijoje archeologinių žvalgymų metu aptikti atsitiktiniai radiniai leidžia susidaryti preliminarų vaizdą apie Nagarbos kalno bendruomenės kūrimąsi. 
 
Ankstyviausi radiniai liudija, kad sėsli senųjų gyventojų bendruomenė čia įsikūrė pirmaisiais amžiais po Kristaus. Tai buvo vakarų baltai – kuršių protėviai, kapų su akmenų vainikais kultūros atstovai, nuo VI–VII amžių žinomi kuršių vardu.

Piliakalnis ir skulptūrinis paminklas „Nagarbai – 750“ (2003 m., aut. meistras Romutis Mažeika). Juliaus Kanarsko nuotrauka. 2003 m. rugsėjo mėn. Kretingos muziejus

Prie Tenžės įsikūrusi bendruomenė įsirengė įtvirtintą gyvenvietę – piliakalnį, kuris žmones saugojo nuo priešiškai nusiteikusių neprašytų svečių. Kaip jis tuo metu atrodė, tikslių duomenų neturime. Kitų panašaus tipo piliakalnių tyrinėjimų duomenys leidžia manyti, kad iš pradžių įtvirtintą gyvenvietę iš pietų, vakarų ir šiaurės pusių puslankiu juosė iki 2 metrų aukščio iš žemės ir akmenų supiltas gynybinis pylimas su medine užtvara viršūnėje bei priešais jį papėdėje iškastas griovys. Iš rytų pusės gyvenvietę patikimai saugojo priešui sunkiai įveikiamas platus, gilus, durpingas ir klampus Tenžės slėnis.
 
Tobulėjant karybai ir prasidėjus kovų su skandinavų vikingais epochai, piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai buvo tobulinami ir aukštinami. Dabartinį pavidalą piliakalnis įgavo XII–XIII amžiais, greičiausiai pradėjus į Baltijos rytines pakrantes veržtis kryžiuočiams. Tuo laiku ant piliakalnio stovėjo gerai įtvirtinta medinė kuršių pilis.
 
Pilies kiemą sudarė 47–50 metrų skersmens aikštelė, kurioje stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai statiniai, turėjo veikti pilies šventykla. Rytinė kiemo dalis buvusi šaltiniuota, todėl čia pilies gynėjai įsirengė vandens telkinį, nuolat aprūpindavusį gyventojus ir įgulą geriamuoju vandeniu. Gyvybingai labai svarbus jis tapdavo apgulties metu, kai pro pilį apsupusius priešus neįmanoma būdavo pasiekti Tenžės upės. 

Piliakalnis iš šiaurės rytų pusės, nuo tilto per Tenžės upę. Juliaus Kanarsko nuotrauka. 2005 m. rugsėjo 7 d. Kretingos muziejus

Kiemą ratu juosė ir saugojo 240 metrų ilgio pylimas, virš laukų iškylantis iki 7 metrų aukščio. Vakarinė ir šiaurinė, nuo aukštumos pilies kiemą skirianti 140 metrų ilgio pylimo dalis ties pagrindu siekia 40 metrų plotį, o viršūnėje yra 6 metrų pločio. Likusi 100 metrų ilgio pylimo dalis piliakalnio rytų ir pietų pusėje yra žemesnė ir siauresnė. Čia pylimo pagrindo plotis siekia 25, o viršūnė – iki 3 metrų. Virš aikštelės pylimas iškyla 2,2 metro aukščio, išorėje rytų pusėje susilieja su Tenžės slėnin besileidžiančiu šlaitu, o pietų pusėje – su bevardžio upelio kairiojo kranto šlaitu. Abu šlaitai statmeni, formuoti žmonių rankomis, kartu su pylimu pietų pusėje siekia 7, o rytų pusėje – 13 metrų aukštį. Pilies laikais ant pylimo stovėjo įtvirtinta medinė gynybinė siena.
 
Žiedinio pylimo juosiamas piliakalnis vėliau į šiuos kraštus atsikėlusiems žemaičiams priminė dubenį (žem. bliūdą), dėl to jie kalvą praminė Bliūdkalniu.
 
Pradiniame piliakalnio istorijos etape visi gimininės bendruomenės nariai gyveno įtvirtintoje gyvenvietėje. Susiformavus teritorinei bendruomenei ir vykstant kovoms su vikingais, VII–VIII amžiais piliakalnis tapo teritorinės bendruomenės vyresniojo pilimi. Kiti bendruomenės nariai kūrėsi šalia išaugusioje papėdės gyvenvietėje. Į pilį jie subėgdavo tik priartėjus priešo pajėgoms ir padėdavo įgulai gintis nuo priešų puolimo.
 
Papėdės gyvenvietė plytėjo į pietvakarius ir vakarus nuo piliakalnio, kairiajame bevardžio upelio krante, apie 5 hektarų plote. Dalis gyvenvietės apėmė ir šiaurinę piliakalnio papėdę, tęsėsi iki raguvos, kuria dabar praeina kelias iš Rūdaičių į Senkus. Papėdės gyvenvietė smarkiai apnaikinta ir toliau naikinama intensyviai ariant teritoriją. Joje aptinkama arimo metu išverstų židinių liekanų, kurias ženklina degėsių pėdsakai ir perdegę akmenys. Arime taip pat rasta lipdytų ir apžiestų puodų šukių, akmens dirbinių, galąstuvų ir pan.

Piliakalnis iš pietų pusės. Juliaus Kanarsko nuotrauka. 2012 m. balandžio 21 d. Kretingos muziejus

Kretingos seniūnijai ruošiantis 2003 metais piliakalnio šiaurinėje papėdėje statyti skulptūrinį paminklą Nagarbos (Negarbos) vardo pirmojo paminėjimo 750-osioms metinėms pažymėti, jo vietoje  atlikau žvalgomuosius archeologinius tyrinėjimus. Ištirtame pustrečio kvadratinio metro plote buvo aptiktas iki 76 cm storio kultūrinis sluoksnis su ugniaviete. Viršutinė kultūrinio sluoksnio dalis sunaikinta arimo, o apatiniame horizonte rastas smiltainio akmens galąstuvas, žiestos ir apžiestos keramikos šukių, datuojamų X–XIII amžiais.   
 
Čia pat, šalia piliakalnio ir papėdės gyvenvietės, nuo pat pirmųjų bendruomenės įsikūrimo amžių nuolat veikė kapinynas – pagonių kapinės. Jis įrengtas priešingame, dešiniajame bevardžio upelio krante, aukštumos viršūnėje. Upelis buvo nepajudinama riba, kuršių pasaulėžiūroje skyrusi gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius.
 
Kapinyną 2008–2009 metais išaiškino ir žvalgė Lietuvos nacionalinio muziejaus archeologas Gytis Grižas, aptikęs 73 pavienius II–XIV amžių radinius: geležinių kirvių ir ietigalių, žalvarinių antkaklių, apyrankių, segių, smeigtukų, romėniškų monetų (sestercijų), patekusių arimo metu iš suardytų kapų. Nors kapinynas registruotas kultūros vertybių registre, deja, nieks jo nesaugo: senųjų šio krašto gyventojų kapai toliau ardomi ariant dirvą, kapinyną niokoja kapų plėšikai – nelegalūs senienų ieškotojai.

Piliakalnio aikštelė iš vakarų pusės. Gintauto Zabielos nuotrauka. 2004 m. sausio 10 d. Iš Gintauto Zabielos archyvo

Manoma, kad ant piliakalnio stovėjo 1253 m. balandžio 5 d. Kuršo vyskupo Henriko rašte Livonijos ordino magistrui Andriui fon Štirlandui paminėta Nagarbos (Negarbos) pilis, kurios vardas dokumente iškreiptai užrašytas – Nebarge. Tai vienintelis šios pilies ir vietovės paminėjimas ankstyvuosiuose rašytiniuose dokumentuose. 
 
Pagal gynybinius įtvirtinimus Negarbos piliakalnis priskirtinas prie kuršių XI–XIII amžių pilių-tvirtovių, kurios buvo administraciniais, gynybiniais ir ūkiniais žemių centrais. Tvirtovėje reziduodavo žemės kunigaikštis (kuršių kalba – kunigas), kuriam buvo pavaldžios visos plačioje apylinkėje gyvenusios teritorinės bendruomenės, neturėjusios pilių arba įsirengusios silpniau įtvirtintas pilis. 
 
Nagarbos (Negarbos) pilis priklausė vienai mažiausių kuršių žemių – Mėguvai, plytėjusiai tarp jūros ir Akmenos upės. Šiai žemei taip pat priskirtini Rūdaičių, Senkų, Kurmaičių ir Joskaudų, o taip pat  atokiau nuo jų esantys – Ėgliškių (Kretingos pilies), Valėnų ir Palangos piliakalniai. Profesoriaus Vlado Žulkaus nuomone Mėguvos žemės administraciniu centru iš pradžių buvusi Palangos pilis, iš kurios lyderystę XI–XIII amžiais perėmė Kretingos pilis.

Apžiesto puodo angos šukė – kaklelis ir dalis petelių. Dailininkė Edita Namajūnienė. 2003 m. Kretingos muziejus

Tačiau yra nemažai argumentų, leidžiančių manyti, kad kuršių Mėguvos žemės administraciniu centru, t. y. mažąja sostine, X–XIII amžiais galėjusi būti Nagarbos (Negarbos) pilis. 
 
Pirmiausia, Nagarbos kalno tvirtovė turėjo galingiausius, sunkiai priešui įveikiamus gynybinius įtvirtinimus, kuriuos mena išlikęs pylimas. Tokius pat įtvirtinimus turi piliakalnis dvynys – Senosios Įpilties Pilies kalnas, laikomas Duvzarės (Dvižarės) žemės mažąja sostine.
 
Antra, Nagarbos (Negarbos) tvirtovė stovėjo centrinėje Mėguvos žemės dalyje. Norėdamas ją pasiekti, priešas privalėjo įveikti ne vieną kliūtį, kurias paspęsdavo apylinkėje gyvenusios teritorinės bendruomenės, siekdamos apsunkinti neprašytiems svečiams kelionę iki administracinio krašto centro, laimėti laiko geriau pasiruošti pilies gynybai.

Smiltainio akmens galąstuvėlis su skylute kampe prikabinti prie diržo. Dailininkė Edita Namajūnienė. 2003 m. Kretingos muziejus

Trečia, aplinkui Negarbos piliakalnį koncentruojasi gausiausia mūsų rajone ir pajūrio regione archeologinių paminklų grupė. Jie liudija, kad nuo pirmųjų amžių po Kristaus šio piliakalnio apylinkė buvusi tankiausiai apgyvendinta, o pagrindine senųjų gyventojų prieglobsčio nuo priešų vieta galėjusi būti tik Nagarbos (Negarbos) tvirtovė.
 
Nagarbos kalnas dar ypatingas tuo, kad turi paslaptingą vietovardį, kuriam analogų Lietuvoje daugiau nėra. Manau, kad tai vienas seniausių mūsų krašte vietovardžių, kurio ištakos susijusios su piliakalnio įrengimu. Įsirengę piliakalnį ir jame apsigyvenę, senieji gyventojai – kuršių protėviai vakarų baltai savo prokalbe piliakalnį ėmė vadinti Nagarba (prūsų kalboje „na“ – „ant, nuo“, „garbis“ – „kalnas“), t. y. ant kalno esančia gyvenviete.
 
Neįprastas ausiai kalno pavadinimas įstrigo ir kuršius asimiliavusių žemaičių sąmonėje. Nors vietovė nuo XV iki XX amžiaus vidurio oficialiai vadinosi Jazdų (arba Jazdaičių) dvaru, tačiau Lietuvos žemės reformos metu išdalintoje dvaro žemėje įsikūrę naujakuriai susigražino senąjį vardą, kuriam jau beveik 2 000 metų. Tiesa, bendrinės lietuvių kalbos įtakoje pavadinimas transkribavosi į Negarbą. Tačiau nemaža dalis Rūdaičių ir apylinkės gyventojų aiškina, kad vardas Negarba asocijuojasi su žodžiu „negarbė“ (nešlovė, gėda). Todėl vietovę jie tebevadina Nagarba.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, archeologas, Kretingos muziejus