Skip to content Skip to navigation

NAUSODŽIO (MIŠUČIŲ) MONGIRDO PILALĖ

NAUSODŽIO (MIŠUČIŲ) MONGIRDO PILALĖ

Pateikta: 2017-08-07 11:35 (atnaujinta: 2017-08-08 08:20)

Mongirdo pilalė iš šiaurės pusės. Vlado Šaulio nuotr., 1956 m.

Nausodžio kaimo pietvakariniame pakraštyje, Minijos upės kairiajame krante stūkso seniausią apylinkės praeitį menantis piliakalnis, vadinamas Pilale. Seniau jis priklausė Mišučių dvarui, kurio sodybos liekanos tebėra apie 300 metrų į pietvakarius nuo piliakalnio. Dėl to piliakalnis ilgą laiką buvo priskiriamas Mišučių kaimui. Dvarą nuo XIX amžiaus vidurio valdė bajorų Mongirdų giminė. Kartenos apylinkės Minijos pakrantėse esančius piliakalnius XX amžiaus pradžioje lankęs lenkų etnologas, Lietuvos piliakalnių tyrinėtojas Liudvikas Kšivickis rašė, kad jau tuo metu valstiečiai piliakalnį vadino dvaro savininko vardu – Mongirdo pilale.
 
Piliakalnis pasiekiamas važiuojant keliu Kretinga–Raguviškiai–Budriai. Įsukus į Nausodžio kaimo Vlado Mongirdo gatvę, nuo jos iki piliakalnio daugiau kaip 400 metrų į vakarus, link Minijos upės. Sausu metų laiku galima bandyti važiuoti per dirvą, o žiemą pripusčius sniego, pavasarį ar rudenį dirvai įmirkus, patariame eiti pėstute.
 
Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas į Minijos ir bevardžio buvusio jos kairiojo intako santakos slėnį įsiterpiančiame aukštumos kyšulyje. Jo šlaitai statūs, vakarų ir šiaurės vakarų pusėje iki 26 metrų aukščio, leidžiasi į platų Minijos slėnį. Rytų ir šiaurės rytų pusėje jie žemesni, nuo 3 iki 9 metrų aukščio ir leidžiasi į gilų šaltiniuoto upelio išgraužtą slėnį. Šiuo metu upelis visiškai išdžiuvęs, jį mena tik išlikusi griova.

Piliakalnis iš vakarų pusės, nuo Minijos slėnio. Juozo Mickevičiaus nuotr., 1960 m.

Ant piliakalnio I tūkstantmetyje po Kristaus stovėjo senųjų šio krašto gyventojų kuršių ir jų protėvių pastatyta medinė pilis. Jos aikštelė keturkampė, apie 50 metrų ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir iki 40 metrų pločio. Kiemo paviršius žemėja link šiaurinio galo, kuris yra pusantro metro žemesnis nei pietinė dalis.
 
Pilis buvusi gerai įtvirtinta. Jos apsaugai nuo aukštumos pusės buvo supilti du gynybiniai pylimai, o už jų įrengtas priešpilis. Pirmasis pylimas supiltas palei pietinį pilies kiemo (aikštelės) kraštą. Jis apie 40 metrų ilgio, smarkiai paskleistas ir suplokštėjęs ariant, dabar 30 metrų pločio ir 1,5 metro aukščio. Pilant pylimą, priešais jį buvęs iškastas 3 metrų pločio griovys, kuris dirbant žemę užslinko ir dabar tesiekia 0,5 metro gylį. Už griovio esantis antrasis gynybinis pylimas šiuo metu yra 0,2 metro aukščio ir 7 m pločio. Jo pietinėje papėdėje iškasto antrojo apsauginio griovio gylis šiandien siekia 0,8 metro, o plotis – 10 metrų.
 
Į pietus nuo šių gynybinių įtvirtinimų buvęs priešpilis, skirtas pilies gynėjams susirinkti artėjant priešui. Jo aikštelė keturkampė, 40–45 metrų ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 17 m pločio. Pietų pusėje nuo aukštumos ją saugojo gynybinis pylimas ir apsauginis griovys. 1966 metais priešpilio pylimas vietomis dar siekė 1,1 m aukščio, tačiau vėliau melioruojant ir ariant laukus buvo sunaikintas.

Priešpilis (I plane) ir piliakalnio aikštelė su gynybiniais pylimais (II plane) iš pietų pusės. Vlado Šaulio nuotr., 1956 m.

Į pietus ir pietryčius nuo priešpilio 2,5 hektaro plote išliko arimo smarkiai apnaikintas papėdės gyvenvietės kultūrinis sluoksnis. Jis mena čia gyvenusius žemdirbius, amatininkus, karius, pirklius ir kt. pilies bendruomenės narius.
 
Piliakalnis nėra detaliau tyrinėtas. Jį žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos instituto, Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos bei Kultūros paveldo centro prie Kultūros paveldo departamento archeologai. Istorijos instituto ekspedicija, kurioje dalyvavo plačiai žinomi Lietuvos archeologai Adolfas Tautavičius, Vytautas Daugudis, Algimantas Merkevičius, piliakalnį priskyrė prie ankstyvųjų, t. y. I tūkstantmečio, medinių kuršių pilių. Jo aikštelės vakariniame ir pietvakariniame pakraštyje jie aptiko intensyvų, iki 0,8 metro storio archeologinį sluoksnį, kurį sudarė maišyta juoda žemė su perdegusio molio tinko trupiniais. Kultūrinis sluoksnis liudija, kad šioje vietoje stovėjo mediniai pastatai, kurių sienos buvusios apšiltintos molio tinku.

Bendras piliakalnio su priešpiliu vaizdas iš rytų pusės. Vytauto Daugudžio nuotr., 1966 m.

Manoma, kad piliakalnis galėjo būti apleistas I tūkstantmečio pabaigoje. Nors pilis buvusi gerai įtvirtinta, tačiau prasidėjus kovoms su kuršių kraštą puldinėjusiais skandinavų vikingais, ji sunkiai galėjo atsilaikyti prieš naujausius karybos metodus gerai įvaldžiusį priešą.
 
Susikūrus Nausodžio kaimui ir Mišučių dvarui, piliakalnis ilgą laiką nebuvo naikinamas, kadangi pateko į bendro naudojimo ganyklas, kuriose galvijus ganė tiek dvaras, tiek ir kaimo valstiečiai. Dvaro savininkams plečiant ariamus laukus, buvo įsisavinamos plėšininės žemės, tame tarpe ir per Lietuvos žemės reformą 1935 metais galutinai dvarininkui Vytautui Mongirdui atitekęs sklypas, kuriame yra piliakalnis.
 
Kol piliakalnis nebuvo apaugęs mišku, nuo jo atsivėrė plati Minijos slėnio ir apylinkių panorama. Dėl to per karus piliakalnis smarkiai kentėjo. Pirmojo ar Antrojo pasaulinio karo metu išilgai vidinio pylimo kariškiai buvo išsikasę gynybinius apkasus, iš kurių galėjo taikliai apšaudyti per 
Piliakalnio su priešpiliu ir papėdės gyvenviete vaizdas skrydyje iš šiaurės vakarų pusės. Algirdo Mulvinsko nuotr., 1996 m.

Miniją persikelti bandančius ar apylinkės keliais ir laukais traukiančius priešo dalinius.
 
Pirmosios sovietų okupacijos metais kairiajame Minijos krante NKVD (Vidaus reikalų liaudies komisariato) pasienio kariuomenė statė betoninius gynybinius įtvirtinimus – atspariąsias ugniavietes, kurias patys vadino dotais. Viena jų 1941 metais išdygo Minijos šlaite, papėdės gyvenvietės vakariniame pakraštyje. Kitai atspariajai ugniavietei pamatinę dalį kariškiai išbetonavo piliakalnio šiaurės vakarinėje papėdėje, bet prasidėjus karo veiksmams statybos neužbaigė.
 
Mongirdo pilalę ardė ir pasakojimais, padavimais ir legendomis patikėję kaimiečiai. Vienas iš plačiai apylinkėse pasklidusių pasakojimų mena, kad Pilalės požemiuose esantys rūsiai, kuriuose paslėpti didžiuliai turtai – auksas, sidabras, brangakmeniai. Esą piliakalnio aikštelėje buvusi skylė, į kurią įmestas akmenukas„ lyg laiptais ilgai krisdamas žvangėdavęs, kol nukrisdavo į gelmės dugną“. Seniau nemažai lengvatikių apylinkės bernų ėjo naktimis užburtųjų turtų ieškoti, bet niekam jų aptikti taip ir nepavyko. Kelios lobių ieškotojų iškastos duobės dar ir dabar tebesimato.
 
1972 metų piliakalnis buvo įrašytas į kultūros paminklų sąrašą. Nuo 1997 metais piliakalnis, vad. Pilale, Mongirdo pilale, su papėdės gyvenviete valstybės saugomas kaip nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksas (kodas 23793), turintis archeologinį, mitologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį.
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas, Kretingos muziejus
Nuotraukos iš Kretingos muziejaus ir Lietuvos istorijos instituto rinkinių