Skip to content Skip to navigation

Nerėpai. Dviejų savivaldybių perskirtas kaimas

Nerėpai. Dviejų savivaldybių perskirtas kaimas

Pateikta: 2019-12-17 08:25 (atnaujinta: 2019-12-17 12:47)
Kretingos rajono savivaldybės Imbarės seniūnijos šiaurės rytiniame ir Skuodo rajono savivaldybės teritorijos Mosėdžio seniūnijos pietiniame pakraštyje, apie 4 km nuo Salantų, Erlos upės kairiajame krante driekiasi Nerėpų kaimo žemė. Tai nedidelis Šiaurės vakarų Žemaitijos kaimas, kuriame belikusios trys sodybos.
***
Kaimas plyti tarp Erlos upės ir Salanto intako Notės upelio esančioje aukštumoje. Jis susideda iš dviejų dalių, kurių didesnioji, pietinė priklauso Kretingos, o mažesnioji, šiaurinė – Skuodo rajono savivaldybei. Vakaruose Nerėpai ribojasi su Erlėnų, šiaurės vakaruose – su Šaučikių ir Šauklių, šiaurės rytuose – su Šniukščių, rytuose-pietryčiuose – su Dvarčinininkų, o pietuose-pietvakariuose – su Kalniškių kaimais.
 
Šiaurėje ir rytuose kaimą juosia Šaučikinės, Margalių, Rimšinės, Lindinės ir Raisto miškai. Pietrytinėje dalyje auga melioracijos griovių ir dirbamų laukų į tris masyvus padalintas Nerėpų miškas. Iš kaimo rytinio pakraščio išteka Pagilbrasčio upelis, Erlėnuose įtekantis į Erlą.
 
Vakarine dalimi išilgai kaimo nutiestas kelias, pareinantis iš Kalniškių ir nutrūkstantis ties rajonų riba. Seniau jis ėjo tolyn į šiaurę ir Šniukščiuose įsiliejo į Šauklių–Baidotų kelią. Į vakarus nuo kaimo plyti platus Erlos senslėnis.
 
Nerėpai pirmąkart paminėti 1568 m. rugpjūčio 7 d. karališkojo matininko Jokūbo Laškovskio parengtame Lenkijos karaliaus ir didžiojo Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto Plungės valdos Salantų dvaro kaimų plane. Kaimas apėmė apie 310 ha žemės, kurią pietvakariuose juosė Erlėnų, šiaurės vakaruose – Šaučikių, šiaurės rytuose – Kulalių, o pietryčiuose – Baidotų kaimas. Šiauriniame kampe Nerėpai ribojosi su Šauklių, o pietiniame – su Laivių žeme. 
 
Vietovardžio kilmė nėra aiški. Tai retas vietovardis. Be Nerėpų kaimo, Kauno rajone yra Nerėpos upelis, tekantis iš Kulautuvos miško link Nemuno. Pasak „Lietuvos kalbos žodyno“, terminu „nerėpa“ lietuvių kalbos tarmėse buvo apibūdinamas besotis, gobšas ir savanaudis žmogus, o taip pat nevykėlis, ištižėlis. Gali būti, kad Nerėpa buvo pirmojo naujakurio asmenvardis, tapęs vietovardžiu.
 
Rašytiniuose šaltiniuose vietovardis lenkiškai rašoma „Nereppy“ (1568 m.), „Nerepty“ (1846 m.), „Norepy“ (1915 m.), rusiškai – „Нереты“ (1845 m.), „Нaрепы“ (1866 m.), „Нерены“ (1872 m.), „Нoрепы“ (1895 m.), „Нерепы“ (1900 m.).
 
Kartografinė medžiaga liudija, kad žemdirbių gyvenvietė buvusi būdinga kupetiniams, savaime susiformavusiems kaimams. Valakų reformos metu buvo apibrėžtos tik valakais išmatuotos kaimui priskirtos žemės ribos, o sodybos liko pirminėse savo vietose, nebuvo sukeltos, kaip kituose valakiniuose kaimuose, į gatvinę gyvenvietę.
 
Trejetas sodybų stovėjo šiaurės rytinėje dalyje, netoli svarbaus tuo metu kelio Šaukliai–Baidotai. Likusi sodybų dalis koncentravosi centrinėje kaimo žemių dalyje arčiau Šaučikinės miško. Pietvakarinę kaimo dalį apėmė šienaujamos pievos ir bendrosios ganyklos, šalia kurių Erlos pakrantėje buvo atidarytos kaimo kapinės. Šioje kaimo dalyje, bendro naudojimo žemėje XVII–XVIII a. kūrėsi vienkieminis Nerėpų užusienis.
 
XVIII amžiuje Salantų dvaro savininkai Nerėpų ir Erlėnų kaimus su Gintališkės parapijos Bružiškių dvareliu perdavė Vilniaus trinitorių vienuolynui, veikusiam prie Viešpaties Jėzaus bažnyčios, pastatytos Antakalnyje, didikų Sapiegų rezidencijoje. Nuo to laiko iki XIX a. 4 dešimtmečio Nerėpų žemdirbiai Bružiškių dvarelyje mokėjo trinitorių vienuolynui duoklę, atlikinėjo kitas prievoles. 
 
Dvasiniu žemdirbių gyvenimu nuo XVI a. rūpinosi Platelių, o nuo 1630 m. – Salantų katalikų bažnyčios kunigai. Salantų parapijos vizitacijos aktai liudija, kad 1750 m. Nerėpuose (su Bružiškių dvareliu) buvo 11 katalikų kiemų, o 1821 m. – 9 kiemai ir 112 katalikų. Po 1831 m. sukilimo Nerėpus rusų valdžia atėmė iš trinitorių vienuolyno ir perdavė administruoti valstybiniam Mosėdžio dvarui. 1843 metais kaime tebebuvo 9 ūkiai ir 114 tikinčiųjų, o 1846 m. – 9 dūmai (prievolininkų sodybos).
 
Minėtuose sodybose 1845 m. kaime gyveno 76 katalikai: 37 vyrai ir 39 moterys. Tai buvo Jono ir Kotrynos Nezabitauskių, Leono ir Petronės Rupevičių, Martyno ir Agnietės Klauzdžių, našlės Mortos Klauzdienės, Petro ir Pranciškaus Šmatavičių, Juozapo ir Magdalenos Bričkų, Prano ir Petronėlės Olšauskių, Juozapo ir Onos Razmavičių, Motiejaus ir Elžbietos Razmavičių, Antano ir Kotrynos Butkų, Ciprijono ir Agnietės Orlauskių, Mykolo ir Agnietės Pabrėžų, Florijono ir Kotrynos Orlauskių šeimos, Stanislovas Šoblinskis, Kazimieras Bernius su sūnumi Juozapu, Juozapas Simonavičius, Antanas Zabiela ir Juozapas Zabitis.
 
Gausiausios buvo Jono Nezabitauskio ir Leono Rupevičiaus šeimos: pirmoje augo šeši, o antroje – penki vaikai. Motiejaus Razmavičiaus šeima gyveno vienuose namuose kartu su tėvu Juozapu Razmavičiumi ir pamote Ona. Keturias dukras auginusi našlė Morta Klauzdienė samdė tarnaitę Kotryna Viršulytę, o Razmavičių šeimynos namuose tarnavo Kotryna Blauzdytė.
 
Po baudžiavos panaikinimo įsteigus valstiečių luominę savivaldą, kaimas su užusieniu buvo priskirtas Kauno gubernijos Telšių apskrities Mosėdžio valsčiaus Mosėdžio seniūnijai. Nerėpuose 1866 m. buvo 8 katalikų kiemai, 1870 m. – 247 rėžiai dirbamos žemės, už kurią 27 valstiečiai mokėjo valstybei žemės išpirkos mokestį.
 
1872 metais kaime ir užusienyje stovėjo 8 sodybos, o 1902 m. gyveno 54 valstiečiai. Pobaudžiavinės žemės reformos metu laisvaisiais žemdirbiais tapę valstiečiai kūrėsi bendrųjų ganyklų ir pievų žemėje kaimo pietinėje dalyje šalia Nerėpų užusienio. Per ketvirtį amžiaus ūkių skaičius išaugo beveik dvigubai ir 1895 m. Nerėpuose stovėjo jau 12, o 1915 m. – 15 sodybų. 
 
Pirmojo Lietuvos gyvenamųjų vietovių surašymo metu Kretingos apskrities Mosėdžio valsčiaus Nerėpų kaime 1923 m. buvo 14 ūkių ir 100 gyventojų. Pravedant Lietuvos žemės reformą, dalis centrinėje kupetinio kaimo dalyje gyvenusių ūkininkų buvo iškelta į naujai suformuotus vienkiemius, valstiečiams išdalintos išlikusios bendrosios ganyklos ir šienaujamos pievos. Tokiu būdu visas kaimas buvo išskirstytas į vienkieminius ūkius.
 
Pokariu sovietų valdžios represinėms struktūroms pradėjus masinį Lietuvos gyventojų trėmimą į Sovietų Sąjungos gilumą, iš Nerėpų į Rusijos Federacijos Irkutsko srities Čeremchovo rajoną 1949 m. balandžio 20 d. buvo išvežta penkių asmenų Alekso ir Julijonos Kubilių šeima, paleista iš tremties po devynerių metų – 1958 m. liepos 8 dieną. 
 
Panaikinus Mosėdžio valsčių, nuo 1950 m. kaimas priklausė Salantų rajono Šauklių apylinkei, kurios nebelikus 1954 m. buvo prijungtas prie Erlėnų apylinkės. Tęsiant sovietmečio administracinio-teritorinio suskirstymo reformas ir panaikinus Salantų rajoną bei Erlėnų apylinkę, Nerėpai 1959 m. padalinti į dvi dalis. Mažesnioji, šiaurinė kaimo dalis buvo perduota Skuodo rajono Mosėdžio apylinkei, o didesnioji – Kretingos rajono Imbarės apylinkei.
 
1959 metais Nerėpuose gyveno 80 (pietinėje dalyje – 52, šiaurinėje – 28), 1970 m. – 60 (atitinkamai – 39 ir 21), 1979 m. – 18 (16 ir 2), o 1989 m. – 12 (10 ir 2) žmonių. Nuo XX a. pabaigos šiaurinėje kaimo dalyje gyventojų nebeliko, o pietinėje 2001 m. tebegyveno 5, 2011 m. – 2 žmonės. Šiuo metu kaimui priklauso apie 307,67 hektaro žemės: 221,27 ha plyti Kretingos rajono Imbarės, o apie 86,4 ha – Skuodo rajono Mosėdžio seniūnijoje. 
 
Smarkokai sovietmečiu ištuštėjusio kaimo praeitį mena pora jo žemėje išlikusių kultūros paveldo objektų.
 
Kaimo vakarinėje dalyje Skripkauskų ūkyje išliko senosios kapines (žem. Kapalē). Jos įrengtos Erlos upės slėnio šlaite esančioje terasoje, naudotos nuo XVI a. iki 1920 metų. Iki XVIII a. pabaigos tai buvusios oficialiai veikusios kaimo kapinės, kuriose atgulė daugiausia tais laikais siautusio maro epidemijų aukos. Dėl to jas imta vadinti Marų kapais, Maro kapeliais. 
 
Nuo XVIII a. pabaigos mirusiuosius leidus laidoti tik Gargždelėje atidarytose Salantų parapijos kapinėse, XIX a.–XX a. pradžioje senosiose kapinėse retsykiais kaimiečiai be kunigo laidojo savižudžius ir nepakrikštytais mirusius kūdikius, taip pat nuo šiltinės, dizenterijos ar kitų užkrečiamųjų ligų amžinybėn iškeliavusius vaikus bei senolius. Paskutinės čia atgulė 1919–1920 m. šiltinės aukos.
 
Kapinės netaisyklingo stačiakampio plano, pailgos šiaurės rytų–pietvakarių kryptimi, 35 m ilgio ir 27 pločio, apaugusios medžiais. Jų teritorijos plotas siekia 850 kv. metrų, o perimetras – 123 metrus. Šiaurinėje pusėje išliko akmenų tvoros fragmentas, kurį sudaro viena eile sukrauti stambūs rieduliai. Laidojimo žymių nebesimato. 
 
Nuo seno kapinėse stovėjo keli monumentalūs ąžuoliniai kryžiai ir koplytėlė su šventųjų skulptūromis. Seniesiems smulkiosios memorialinės architektūros statiniams sunykus, ūkininkų Skripkauskų rūpesčiu Edvardas Nikontas 1936 m. pastatė akmeninį paminklą su metaliniu ažūriniu kryžiumi. Paminklo priekinėje plokštumoje iškaltas užrašas skelbia: „Už čia ilsančius / steigėjai paminklo / SKRYPKAUSKAI“.
 
Tarpukariu ir pokario pradžioje kapinėse vykdavo Gegužinės pamaldos, į kurias kaimiečiai susirinkdavo pagerbti mirusiųjų. Sovietmečiu kapinės buvo suniokotos, o kryžius nuverstas. Aloyzo ir Birutės Skripkauskų rūpesčiu jis atstatytas ir pašventintas.
 
Nerėpų kaimo senosios kapinės, vadinamos Marų kapais, 1997 m. registruotos Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registre kaip memorialinį vertingųjų savybių pobūdį turinti valstybės saugoma kultūros vertybė (unikalus kodas 24233). 
 
Centrinėje kaimo dalyje, aukštumos šlaite į rytus nuo pagrindinės gatvės stūkso koplytėlė, apjuosta akmenų tvoros ir stambių riedulių. Pirmąją medinę koplytėlę prie čia buvusios sodybos XX a. pirmoje pusėje pasistatė ūkininkas Antanas Aklys. 1981 metais koplytėlė su medine, polichromuota, nežinomo liaudies meistro darbo Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios skulptūra bei virš kraigo kilusiais dviem kaltiniais ornamentuotais kryželiais buvo paskelbta valstybės saugomu vietinės reikšmės dailės paminklu. Tačiau sodybą nugriovus ji buvo apleista, o skulptūra dingo. 
 
Sunykusią koplytėlę apie 1980 m. atnaujino Kalniškių gyventojas Stasys Valužis. Naujoji koplytėlė taip pat medinė, 1,73 metro aukščio, stačiakampė stačiasienė, vienanavė, su aklinu trikampiu frontonu, paremtu ant 2 kolonėlių, ir dvišlaičiu stogeliu. Ji papildomai buvusi apjuosta Žemaičių kraštui būdinga statinių tvora. Nelikus senosios koplytėlės ir skulptūros, dailės paminklas prarado turėtas vertingąsias savybes ir 1987 m. buvo išbrauktas iš kultūros paminklų sąrašo.
 
Koplytėlių su šventųjų skulptūromis ir kryžių kaime būta ir daugiau. Juos mena iš Nerėpų į nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų patekusi medinė šv. Juozapo skulptūra, išdrožta nežinomo XIX amžiaus liaudies meistro. 
 
Prie Juozo ir Monikos Beniušių sodybos stovėjo tarpukariu statytas apie 4 metrų aukščio monumentalus, kryžmiškas kryžius su dvigubos piramidės nukirstomis viršūnėmis pavidalo pečių ir viršūnės galais. Sodybą nugriovus, jį 1994 m. prie savo namų į Erlėnų kaimą parsivežė Genovaitė Beniušytė-Ramonienė. Kryžius puoštas kukliu ornamentu, kurį sudaro statmeno rombo pavidalo kiauraviduris nimbas banguotu profiliu pjaustytomis kraštinėmis. Nimbo centre prie kryžmos pritvirtinta metalinė nukryžiuoto Kristaus figūra, virš kurios ties kryžiaus viršūne prikalta balta lentelė su juodos spalvos sutrumpinta lotyniška fraze „INRI“ (Iēsus Nazarēnus, Rex Iūdaeōrum), reiškiančia Jėzus Nazarietis Žydų Karalius.
 
Nerėpai patenka į valstybės saugomą teritoriją – Salantų regioninį parką, įsteigtą 1992 m. siekiant išsaugoti Minijos, Salanto, Erlos senslėnių ir jų apylinkių kraštovaizdį, gamtinę ekosistemą bei kultūros vertybes.
 
Julius KANARSKAS,
istorikas