Skip to content Skip to navigation

Nulenkime galvą Asmenybei...

Nulenkime galvą Asmenybei...

Pateikta: 2018-04-10 16:20 (atnaujinta: 2018-04-10 16:23)
Kretingos muziejaus baltojoje salėje surengta popietė „Laikas ir asmenybė“, skirta XIX a. istoriko, švietėjo, tautinio atgimimo žadintojo, pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus Simono Daukanto metams. Renginyje virtualią parodą bei kalendorių-knygą „Simonui Daukantui – 225“ pristatė leidinio sudarytoja istorikė Vida Girininkienė.
 
Pasak V. Girininkienės, šis kalendorius-knyga yra jos ilgamečio darbo, pradėto rengiant monografiją „Papilė“, tęsinys. Kalendoriuje glaustai pateikiami S. Daukanto gyvenimo faktai, pristatomi jo gyvenimą atspindintys istoriniai dokumentai, nuotraukos, jo knygų faksimilės.
 
„Pažintis su šia istorine asmenybe dažniausiai yra jo biografijos skaitymas. Jaunimui tai neįdomu, visai kitaip yra žmogų parodant per epochą, kuri, beje, labai artima šiandienai“, – kalbėjo V. Girininkienė. – Šis kalendorius-knyga – ne mokslinė studija. Pagrindinis tikslas buvo atkreipti dėmesį į esminius dalykus, pateikti jo rengtų ir išleistų knygų rankraščių faksimiles, skatinti susidomėti su visose tuo metu Lietuvai reikalingose srityse dirbusia asmenybe“.
 
Vida GirininkienėS. Daukantas gimė 1793 metų spalio 28 dieną Kalviuose, dabartiniame Skuodo rajone, mokėsi Kretingos pradinėje ir Žemaičių Kalvarijos 4 klasių mokyklose, Vilniaus gimnazijoje, baigė Vilniaus universitetą. Dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje, Lietuvos Metrikos archyvo Valdančiajame senate metrikanto, o juo buvo Adomo Mickevičiaus bičiulis Pranciškus Malevskis, padėjėju Sankt Peterburge. Motiejaus Valančiaus, S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Baigęs tarnybą Valdančiajame senate, 1850 m. S. Daukantas grįžo į Žemaitiją, glaudėsi pas gimines, Motiejų Valančių Varniuose, Petrą Smuglevičių Latvijoje. Paskutiniuosius gyvenimo metus praleido Papilės (Akmenės rajonas) kunigo Ignoto Vaišvilos name. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d., palaidotas Papilės Pilies kalno kapinėse.
 
Pasak V. Girininkienės, S. Daukanto žodynai ir raštai yra svarbus lietuvių kalbos leksikos šaltinis. S. Daukantas skatino į gimtąją kalbą įtraukti latvių, prūsų kalbos žodžius, visais būdais įrodyti lietuvių kalbos tinkamumą tapti bendrine, rašomąja kalba. Vengdamas svetimybių, kalbai praturtinti S. Daukantas kūrė naujadarus, iš kurių ne vienas įsigalėjo bendrinėje lietuvių kalboje, pavyzdžiui, laikrodis, vaistininkas, būdvardis, laipsnis ir kt. Didžiuliai S. Daukanto nuopelnai lietuvių folkloristikai: išleistas lietuvių liaudies dainų rinkinys, surinkta ir išsaugota apie 650 lietuvių liaudies dainų, užrašyta daugybė patarlių, priežodžių, mįslių, pasakojamosios tautosakos. S. Daukantas skatino plėtoti įvairias žemės ūkio kultūras, racionaliai tvarkytis. Jo parengti ir išleisti gramatikos vadovėliai skatino mokytis, o vertimai – skaityti gimtąja kalba. V. Girininkienės žodžiais, galima teigti, kad S. Daukantas visą gyvenimą laikėsi įžado, suformuoto jaunystėje parašytoje pirmoje Lietuvos istorijoje lietuvių kalba: „Atsakau mano kernotojams, jog aš ne dėl mokytų vyrų ir galvočių, bet dėl tų motinų rašiau, kurios geba savo vaikams darbus jų bočių prabočių pasakoti, o be raštų daug kartų apsirinka. Norėjau vėl mano raštu parodyti neprieteliams Lietuvos ir Žemaičių kalbos, jog kiekvienas norįs gali rašyti lietuviškai, jeigu turi spėkos, lygia dalia kaip ir kita išdailinta jau kalba. Rašyta metuose 1822“.
 
Visus savo darbus S. Daukantas pasirašė slapyvardžiu – Jonas Purvys, Jonas Ragaunis, Antanas Vaineikis, Motiejus Šauklys ir kt., nes platinti archyvų medžiagą draudė to meto Rusijos imperijos valdininko darbo taisyklės. Darbus visada kam nors dedikavo – motinoms, vaikams, ūkininkams. Visada akcentavo, kad žmogus turi būti laisvas, turėti žemės, ją dirbti. Tauta, anot S. Daukanto, išliks, jeigu išlaikys savo kalbą. Sąlyga laisvei pasiekti – dorybė. Visi žmonės lygūs, o valdžia turi jiems tarnauti.
 
„Suformuota tokia nuomonė, kad S. Daukantas gyveno labai skurdžiai. Iš tiesų jis galėjo turėti didžiulius turtus, tačiau visus pinigus išleisdavo knygoms. Leido savo parašytas ir išverstas knygas ir skleidė jas po visą Lietuvą“, – kodėl ir pats S. Daukantas save vadino vargo pele, atskleidė kalendoriaus-knygos „S. Daukantui – 225“ sudarytoja.
 
Įdomi ir S. Daukanto atminimo įamžinimo istorija. Jo kapo pradėta ieškoti 1904 m., kapas buvo užžėlęs žole. Iniciatyvos sutvarkyti kapavietę ir įamžinti S. Daukanto atminimą ėmėsi to meto mokytojai. Paminklo jam statymo komitetas, kurio pirmininkas buvo Mykolas Biržiška, kreipėsi į visuomenę ragindama statyti Daukantui paminklą: „Graži pavenčių Papilė ir garsi: ten aukštame piliakalnyje ilsis kūnas garsaus Vilniaus romantiko ir pirmojo tautiškojo lietuvių pedagogo Simono Daukanto. Veik visą savo amžių išgyvenęs svetur – tai Vilniuje, tai Rygoje, tai Petrapilyje, Simanas Daukantas nė vienai valandai nebuvo pamiršęs žemaitis esąs, žemaičiams privaląs išlaikyti širdį ir apšviestą protą. Mylėjo tad Lietuvos valstybę, lietuvių tautą ir savo gimtąją Žemaičių žemę. Kėlė užmirštąją jų garbę – rašė Lietuvos istoriją, rinko istorijos dokumentus, stengėsi sulietuvinti Lietuvos mokyklą. Ragino kunigus, mokyklų laikytojus, kad savo, lietuviškuosius vadovėlius vartotų, svetimybių vengtų. Simanas Daukantas mirė, šiemet sukanka tam 60 metų. Tačiau jo atminimas vis didėja, ne mąžta.
 
Ai man, mūsų didvyrio kapas menkas ir tas apleistas, dilgėlėmis apžėlęs, krūmais apaugęs, visai nebežymus. Kad Daukanto kapas turėtų didesnės auklėjamosios reikšmės lankančiai Papilę Lietuvos jaunuomenei, net kad prabiltų jis į daugingus europiečius geologus, kurie šį Ventos skardį tyrinėja, – šių metų Šiaulių mokytojų seminarijoje darbo kursų lektoriai ir klausytojai, aplankę Simano Daukanto kapą ir susigraudinę jo apleidimu, nutarė: sudarius tam tikrą komitetą iš mokytojų, pasiūlyti visos Lietuvos pedagogams, kad pirma patys apsidėtų mokesčiu Simano Daukanto paminklui pastatyti ir jau esant tinkamam kapui sutvarkyti, o paskui tam pat tikslui parinkti aukų ir iš bet kurių piliečių“.
 
Paminklas S. Daukantui Papilės Pilies kalno kapinėse buvo atidengtas 1926 m. spalio 26 dieną, 1930 m. jam skirtas paminklas pastatytas ir Papilės aikštėje.
 
Vieninteliame išlikusiame S. Daukanto gimtosios sodybos pastate – 1981 m. restauruotoje klėtelėje – 1983 m. spalio 30 d. atidarytas S. Daukanto memorialinis muziejus. Kieme pastatytas paminklinis akmuo, atstatytas kryžius ir S. Daukanto skulptūra, kurioje išskaptuoti švietėjo žodžiai: „Aš ir tuo džiaugsiuos ir linksminsiuos, jog pirmas tarp lietuvių gudresniems vyrams rašyti kelią praskyniau“.
 
Minint S. Daukanto 200-ąsias gimimo metines, jam skirtas paminklas 1993 m. spalio 28 d. atidengtas Lendimų mietelyje Skuodo rajone. Paminkle iškalti žodžiai iš jo 1822 m. parašytos pirmosios Lietuvos istorijos lietuvių kalba „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“: „...Dėl ko gi žemaitis arba lietuvis negali būti giriamas, jei kantriai gynė savo namus ir liuosybę nuo neprietelių, mylėjo dorybę, o neapkentė nedorybės“. „Šiais metais švenčiame Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį ir 225-ąsias Simono Daukanto gimimo metines. Simono Daukanto aikštėje, prie Prezidentūros, nulenkime galvą Asmenybei, dėjusiai lietuvybės pamatus, tuos pamatus, kuriais rėmėsi moderni lietuvių tauta kelyje į Lietuvos valstybės atkūrimą. Jo raštuose pirmą kartą atsiveria laisvos lietuvių tautos galimybės ir ateities savo valstybėje perspektyvos“, – kalendoriuje-knygoje ragina V. Girininkienė, kurios iniciatyva Lietuvos Respublikos Seimas 2018-uosius paskelbė Simono Daukanto metais.
 
 
„Vida Girininkienė atlieka labai svarbią misiją, savo kalendorių-knygą pristato po Lietuvą važinėdama savanoriškai, už savo lėšas, be jokio atlygio, o tai šiandien yra labai retas reiškinys“, – susirinkusiesiems sakė istorikę į Kretingą pakvietusi Kretingos muziejaus kultūrinės veiklos vadybininkė Roma Luotienė.
 
 
Laima Stonkuvienė,
„Švyturys“ 2018-03-21