Skip to content Skip to navigation

Paalantės piliakalniai ir pilalės

Paalantės piliakalniai ir pilalės

Pateikta: 2017-05-02 11:01 (atnaujinta: 2017-05-02 11:10)

Kalniškių kalva-piliakalnis, vad. Pilale. Vlado Šaulio nuotr., 1956 m.

Kretingos rajono pietrytiniu pakraščiu per Kartenos seniūnijos Anužių, Lubių, Kalniškių, Lygnugariškių, Gaudučių ir Vėlaičių kaimus vingiuoja Alanto upelis, Kartenoje įtekantis į Miniją. Senslėnis liudija, kad labai senais priešistoriniais laikais Alantas buvęs plati ir galinga upė, kuri tūkstantmečiams bėgant smarkokai nuseko. Dar praeito šimtmečio pradžioje šia upe link Minijos buvo plukdomi sieliai. Šiandien Alantas ištvinsta tik po didelių liūčių ir per pavasarinius potvynius. Kitu metų laiku jį galima be didesnio vargo perbristi.
 
Archeologiniai radiniai mena, kad prie Alanto pirmieji klajokliai medžiotojai pasirodė prieš ketvertą tūkstančių metų, o sėslūs žemdirbiai jo pakrantėse įsikūrė I tūkstantmetyje prieš Kristų. Pasak padavimų ir legendų, senuosius paalantės gyventojus mena upės pakrantėse stūksančios Pilalės.
 
Pilalėmis pajūrio žemaičiai tradiciškai vadina vaizdingus aukštumų kyšulius ir upių slėniuose stūksančias morenines kalvas. Šios vietos dar priešistoriniais laikais atkreipė žmonių dėmesį: jose buvo rengiamos įtvirtintos gyvenvietės, pilami piliakalniai, statomos medinės senųjų šių krašto gyventojų kuršių pilaitės. Dėl to Pilales žemaičiai nuo seno tapatina su piliakalniais, pasakoja legendas ir padavimus apie ant jų stovėjusias pilis, po žeme prasmegusius dvarus ir pan. Prie Alanto mūsų rajone stūkso devynetas Pilalių. Tačiau ne ant jų visų priešistoriniais laikais stovėjo pilaitės.

Gaudučių piliakalnis – Čerčesnagio kalnas (Pilis, Zablockio pilalė, Česnagis, Gaudučių kalnas). Balio Buračo nuotr., 1930 m. (Kultūros paveldo centro Paveldosaugos biblioteka)

Atokiausiai nuo seniūnijos centro Kartenos nutolusiame Anužių kaime yra žinomos net dvi pilalės, stūksančios viena netoli kitos kairiajame Alanto krante. Viena jų, vadinama dar Pilimi arba Kalno ragu, yra į Alanto ir bevardžio jo intako santakos slėnį įsiterpusiame aukštumos kyšulyje, kurio ilgis 47–50 m, o plotis – 20–26 metrai. Pasakojama, kad šiame kyšulyje senovėje yra stovėjusi žemaičių pilis, o šiaurės rytiniame pakraštyje vokiečių kareiviai 1944 m. buvo išsikasę apkasus, kad sutrukdytų rusams forsuoti Alanto slėnį. Vieta labai tinkama piliakalniui, tačiau nei gynybinių pylimų, nei kultūrinio sluoksnio pėdsakų joje nepastebėta.
 
Kitapus bevardžio upelio, už 80 m Alanto slėnyje stūkso kita Pilalė, dar vadinama Pylimu. Tai apie 58 m ilgio, 18–20 m pločio ir 4–6 m aukščio kalvelė. Jos viršūnėje yra apie 40 m ilgio ir 5–6 m pločio aikštelė, kurioje 1944 m. Vokietijos kareiviai išsikasė apkasus. Pasak vieno padavimo ant kalvelės senovėje stovėjusi medinė pilis. Kitas padavimas mena, kad kalvelę supylė švedų kariai, užkasę po ja Žemaitijoje prisigrobtus pinigus.
 
Kaimo gyventoja Ona Lubienė 1959 m. muziejininkui Juozui Mickevičiui pasakojo, kad senais laikais Pilalė buvusi „plika, be jokio medelio“. Jos viduje buvę plytų mūro rūsiai, dėl kurių „medžiai negalėdami leisti į žemę šaknų ant piliakalnio negalėjo augti“. Į rūsius galima buvo įeiti pro geležinius vartus, kurie buvę įrengti kalvos gale nuo upės pusės.
 
Prie kalvos vaidendavosi įvairios pabaisos. Sykį, 1900 m. vasaros sekmadienį O. Lubienė su draugėmis nuėjusi į Alanto upę maudytis, 12 valandą dienos pamatė nuo Pilalės pareinant pabaisą, kuris „buvęs daugiau panašus į bjauriausią kriopę (t. y. rupūžę – J. K.) ar vabalą, o ne į žmogų“. Bijodamos išlipti į krantą, upės viduryje glaudžiai sustojusios merginos iš siaubo ėmė šaukti ir cypti. Šmėklai pranykus, jos greitai iššoko iš vandens ir parbėgo namo. Nuo to laiko sekmadieniais 12 valandą jos nėjo prie Pilalės maudytis.

Vėlaičių piliakalnis, vad. Drungilo pilale. Aloizo Gvidono Bartkaus nuotr., 1958 m.

Be to pasakojama, kad pokariu Kartenos valsčiuje veikusios Buganto kuopos partizanai Pilalėje buvo įsirengę žeminę. 
 
Šiaurės vakariniame Kalniškių kaimo pakraštyje, tarp Alanto ir kelio į Karteną slėnyje stūkso Pilale vadinamos kalvos liekanos. Didesniąją kalvos dalį per potvynius nuplovė ir nunešė Alantas. Išliko tik pietinis 45 m ilgio, 18 m pločio ir 5–7 m aukščio kraštas, kurio viršūnėje tebesimato didelė lobių ieškotojų iškasta duobė ir 1944 m. vokiečių apkasai. 1966 metais kalvą žvalgę Lietuvos istorijos instituto archeologai kultūrinio sluoksnio joje nepastebėjo, tačiau pripažino, kad tai „yra piliakalnio liekanos“.
 
Pasakojama, kad Pilalę supylė švedai, įsirengę įtvirtintą stovyklą. Traukdamiesi nuo lietuvių, joje, esą, užkasė „didelius turtus“. Ne sykį patiklūs Kalniškių bernai ir ūkininkai naktimis paslapčia ėjo tų turtų ieškoti, tačiau nieko neradę. Valstybės archeologijos komisijos medžiagoje užrašytas pasakojimas liudija, kad praeito šimtmečio pradžioje bernui Slušniui lobių paieškos pasibaigė tragiškai: prie duobės jį kastuvu užmušė draugas Buivydas, su kuriuo buvo susikivirčijęs dėl merginos. Buivydas užmuštojo kūną paslėpė, tačiau policija po metų nužudytąjį surado, o žmogžudį teismas nuteisė kalėti iki gyvos galvos.
 
Seniau Pilalėje vaidendavosi, todėl gyventojai bijodavo naktimis eiti pro šalį.
 
Gaudučių kaimo pakraštyje Alanto upės dešiniojo kranto slėnyje stūkso net trejetas Pilalių, iš kurių didžiausia kitaip dar vadinama Pilimi, Čerčesnagiu, Česnagine, Zablockio pilale, Gaudučių kalnu. Ji buvusi registruota archeologijos paminklų sąraše, o šiuo metu yra įrašyta į kultūros vertybių registro mitologinių vietų sąrašą kaip kalnas, vad. Čerčesnagiu (unikalus kodas 5219), turintis archeologinį, kraštovaizdžio ir mitologinį vertingųjų savybių pobūdį. Privažiavimo nėra. Kalva nuo kelio Palanga–Šiauliai arba nuo Gaudučių dvaro sodybos pasiekiama pėsčiomis arba visureigiu. Kultūros paveldo objektą ženklinančio anotacinio ženklo nėra. Objekto geografinės koordinatės: 345820, 6200681 (LKS).

Vėlaičių piliakalnio gynybinio pylimo pjūvis. Gintauto Zabielos nuotr., 1997 m.

Tai gamtinės kilmės, paskutiniojo ledynmečio tirpsmo metu susiformavusi atskira moreninė kalva, kurią beveik iš visų pusių juosia kažkada buvęs klampus ir pelkėtas slėnis, o pietinis galas remiasi į upę. Kalva netaisyklingo trikampio plano, pagrindine ašimi pailga šiaurės – pietų kryptimi, su išplatėjimu šiaurės rytinėje dalyje į rytų pusę. Šlaitai statūs, iki 8–14 m aukščio. Viršūnėje esanti aikštelė netaisyklingo trikampio pavidalo, 42 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir 14 m pločio šiauriniame krašte. Kalva apaugusi mišku. Jos pietinis galas paplautas upelio, eroduoja.
 
Piliakalniui būdingų įtvirtinimų nesimato. 1996 metais kalvos viršūnėje ir papėdėje archeologas Bronius Dakanis ištyrė 39,5 kv. metrų plotą, kuriame kultūrinio sluoksnio, pavienių archeologinių radinių ar piliakalniui būdingų įtvirtinimų bei statinių pėdsakų neaptiko. Centrinėje aikštelės dalyje rado labai senos laužavietės liekanų, kurią datuoti nesant radinių nepavyko.
 
Kalvos vardai turi savo paaiškinimus. Čerčesnagio vardą ji gavo todėl, kad šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje šlaitu žemyn leidžiasi gūbriai (pakilimai), kurie primena skeltanagio kanopinio gyvūno kojos pėdą, žemaitiškai vadinamą čerčesnagiu. Seniau, kai slėnis nebuvo apaugęs medžiais ir krūmais, kalva ryškiai dominavo aplinkoje, iš tolo primindama didelį kalną. Kadangi ji pateko į Gaudučių kaimo (dvaro) žemę, gyventojai ją praminė Gaudučių kalnu. Tarpukariu kalvos papėdėje apsigyveno naujakurys Kazimieras Zablockis. Siekiant kalvą atskirti nuo kitų paalantės pilalių, ji pradėta vadinti Zablockio pilale. Pilimi kalva vadinama dėl to, kad pasak padavimų ant kalno senovėje stovėjusi pilis, o jos papėdėje, upės slėnio terasoje buvęs miestas.
 
Kalva apipinta įvairių legendų. Jos mena, kad ant kalno vaidenasi, o jo papėdėje Alanto upelyje laumės vakarais rūbus skalbia. Esą, kalno šlaite buvusios duris, kurios dabar užgriuvusios. Kartą vienas vaikas netyčia papuolė į kalno vidų, kuriame matė kambarius su lobiais ir ten gyvenančius žmones. Jie vaiką pavaišino ir jį išlydėdami prašė niekam apie tai, ką matė, nepasakoti. Berniukui vis tik prasitarus draugams, kitas vaikas tyčia, trokšdamas užburtų turtų, įlindo į kalną ir iš jo nebegrįžo. Tik jo kepurę kalnas išmetė.

Geležinis VII–X a. įmovinis ietigalis, likęs Vėlaičių piliakalnio priešpilio šlaite po priešų puolimo. Gintauto Zabielos nuotr., 2004 m.

Archeologinėje literatūroje Gaudučių piliakalnis pirmąkart paminėtas Vilniaus senienų muziejaus vedėjo Fiodoro Pokrovskio sudarytame ir 1899 m. išleistame „Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Archeologo Petro Tarasenkos nuomone, tai esąs „apeiginis piliakalnis“, t. y. alkakalnis. Tuo tarpu archeologas Gintautas Zabiela kalvą priskiria prie piliakalnių-slėptuvių. Paprastai tokiems piliakalniams-slėptuvėms buvo naudojamos pelkių apsuptos kalvos, į kurias apylinkės gyventojai subėgdavo slėptis iškilus pavojui. Piliakalniai-slėptuvės neturi nieko bendro su gynybinį paskirtį turėjusiomis medinėmis pilimis, stovėjusiomis ant piliakalnių su gynybiniais įtvirtinimais. Čerčesnagio kalnas patenka į piliakalnių sąrašą, kuriuos 1930 m. aplankė ir nufotografavo kraštotyrininkas, etnografas, fotografas Balys Buračas.
 
Čerčesnagio kalno rytinėje – pietrytinėje papėdėje yra apie 100 x 100 m dydžio terasa lygiu paviršiumi, kiek žemėjanti į pietvakarius, link upelio. Palei jos šiaurės rytinį kraštą eina pylimą primenanti apie 4–6 m aukščio ketera, vadinama Pilale. Apie 100 m nuo jos į rytus stūkso dar viena, 100 x 50 m dydžio, šiaurės – pietų kryptimi pailga kalvelė, vadinama Pilale. Terasas 1966 m. žvalgiusių Lietuvos istorijos instituto archeologų nuomone abi „šios kalvos tarsi salos plačiame Alanto slėnyje, galėjo savo metu tarnauti kaip slėptuvės moterims ir vaikams.“
 
660 m į vakarus nuo Čerčesnagio kalno Alanto ir Tyrupalio santakoje stūkso Vėlaičių piliakalnio liekanos, pagal žemės savininko pavardę vadinamos Drungilo pilale. Didžiąją piliakalnio dalį nuplovė Alantas. Išliko tik aikštelės ir priešpilio vakarinė dalis bei šiaurinėje papėdėje upės vingyje buvusi senovės gyvenvietė. Pilalė pasiekiama nuo Kartenos, iš Alanto gatvės įsukus į kelią Kartena–Vėlaičiai–Gaudučiai. Pravažiavę Tyrupalį, pasukame link kairėje kelio pusėje stovinčios sodybos, nuo kurios einame 350 m šiaurės rytų kryptimi. Geografinės objekto koordinatės: 345150, 6200540 (LKS).

Vėlaičių Vaitkaus pilalė, Milžinkapis. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.

Mokslinėje literatūroje piliakalnis pirmąkart paminėtas 1899 m. Vilniuje išleistame F. Pokrovskio „Kauno gubernijos archeologiniame žemėlapyje“. Piliakalnio liekanas 1996–1997 m. ištyrė archeologas Gintautas Zabiela, kuris 348 kv. metrų plote aptiko iki pusės metro storio kultūrinį sluoksnį su akmenų grindiniais, ankstyva brūkšniuota ir lygia keramika. Papėdės gyvenvietėje rastas iki 40 cm storio kultūrinis sluoksnis su lipdyta keramika ir molio tinku.
 
Archeologijos tyrimai liudija, kad aukštumos kyšulyje I tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje, t. y. ankstyvajame geležies amžiuje, buvusi įrengta įtvirtinta gyvenvietė. Apie VIII–X a. po Kristaus žmonės apsigyveno aukštumos šiaurinėje papėdėje, Alanto vingyje, o buvusios gyvenvietės vietoje pasistatė medinę pilį. 
 
Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje, kurio šlaitai statūs, 20–25 m aukščio. Pilies aikštelė buvusi šiaurės – pietų kryptimi ištęsto ovalo plano, apie 40 m skersmens, įrengta piliakalnio šiaurinėje dalyje, kyšulio gale. Pietų pusėje ją saugojo iš smėlio supiltas ir akmenimis sutvirtintas gynybinis pylimas su medinėmis užtvaromis, kurio išlikusi dalis yra apie 7 m pločio ir 0,5–1,5 m aukščio.
 
Už pilies pylimo, piliakalnio pietinėje dalyje esančioje dauboje buvo įrengtas keturkampio plano, 15 x 15 m dydžio priešpilis, t. y. už pilies ribų atitvertas įtvirtintas gynybinis darinys. Jį nuo aukštumos skyrė 4,5 m pločio ir 1,5 m gylio apsauginis griovys bei už jo iš smėlio ir akmenų supiltas puslankio formos gynybinis pylimas su užtvaromis, kurio išlikusios dalies plotis 4 m, o aukštis – 0,5–2 metrai. Priešistoriniais laikais čia vykusius mūšius mena priešpilio pietvakariniame šlaite rastas VII–X a. geležinis įmovinis ietigalis.
 
Panašu, kad jau I tūkstantmečio pabaigoje sraunus Alantas pradėjo plauti ir griauti piliakalnio rytinį šlaitą. Todėl apie X amžių gyventojai piliakalnį apleido.
 
Vėlaičių piliakalnio su priešpiliu liekanos ir papėdės gyvenvietė yra paskelbti valstybės saugomu nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklų kompleksu (unikalus kodas 23737), turinčiu archeologinį ir kraštovaizdžio vertingųjų savybių pobūdį. 

Kartenos kalva-piliakalnis II, vad. Pilale, Pilaite. Vlado Šaulio nuotr., 1956 m.

570 m į šiaurės vakarus nuo Vėlaičių piliakalnio Alantos vingio apjuostame slėnyje stūkso Vaitkaus pilalė, kuri seniau priklausė Kartenos dvaro (nuo 1927 m. – Gintarų kaimo) teritorijai. Kalva gamtinės kilmės, ovalo plano, pailga šiaurės – pietų kryptimi, 40 m ilgio, iki 15 m pločio ir 2 m aukščio. Šiaurinėje dalyje yra apie 5 m ilgio, 3 m pločio ir 0,8 m gylio duobė, kurioje guli stambūs akmenys. 
 
Rečiau kalva vadinama Milžinkapiu ir pasakojama, kad joje senovėje buvę palaidoti milžinai. Pasak kitų, čia buvo laidojami Vėlaičių piliakalnio gyventojai ir gynėjai. Žemės savininkas Vaitkus 1924 m. norėjo ją suarti, tačiau dėl gausybės stambių akmenų to padaryti nepavyko. Panašu, kad kalvoje galėjo būti ankstyvojo ar senojo geležies amžiaus (V a. pr. Kr. – VI–VII a. po Kr.) kapai, kuriems būdingos akmenų konstrukcijos.
 
Kiti kalvelę vadina Grafo kapu ir pasakoja, kad čia, po akmenų krūsnimi įrengtame rūsyje buvęs palaidotas Kartenos grafas Pliateris. Tarpukariu kaimo jaunuoliai krūsnį išardė ir bandė atkasti tariamai grafo kape paslėptus lobius, tačiau išskyrus akmenis, nieko nerado. Vėliau į iškastą duobę buvo suversti ir išardytos krūsnies akmenys. Dar pasakojama, kad kalvoje buvęs įrengtas Kartenos dvaro rūsys, kuriam sugriuvus sienų akmenys liko gulėti duobėje. 
 
Vaitkaus pilalę 1981 m. žvalgęs kretingiškis kraštotyrininkas Ignas Jablonskis kalvos rytinėje ir vakarinėje papėdėje aptiko iki 70 cm storio su suodžiais ir angliukais maišytos žemės sluoksnį.
Kalva registruota kultūros vertybių registre ir valstybės saugoma kaip regioninio reikšmingumo lygmens kultūros vertybė – Vėlaičių kaimo pirmosios senosios kapinės, vad. Pilale (unikalus kodas 24465). Privažiavimo prie kalvos nėra. Nuo kelio Kartena–Vėlaičiai–Gaudučiai ją galima pasiekti pėsčiomis arba visureigiu. 
 
Paskutinė – Kartenos pilalė (kitaip – Pilaitė) stūksojo Alanto kairiojo kranto slėnyje apie 900 m į pietryčius nuo santakos su Minija. Kalva buvusi lygiagreti su upe, kuri ją beveik visą nuplovė. Išliko tik pietvakarinis šlaitas, kurio aukštis nuo upės pusės 12 m, o nuo laukų – 5 metrai. Viršūnė pailga šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi, iki 30 m ilgio.
 
Pasak padavimų, ant kalvos senovėje stovėjusi pilis (pilaitė). Todėl kalva buvo laikoma piliakalniu, 1972 m. įrašyta į respublikinės reikšmės archeologijos paminklų sąrašą kaip Kartenos II piliakalnis. Apie 1900–1902 m. ją žvalgė lenkų sociologas, archeologas Liudvikas Kšivickis, pateikęs apie Pilalę trumpą žinutę Varšuvoje 1903 m. išleistoje „Visuotinėje enciklopedijoje“ (t. 57–58). Vėliau kalvą žvalgė Lietuvos istorijos instituto ir Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Kultūrinio sluoksnio ir gynybinių įtvirtinimų pėdsakų jie nerado, todėl kalva 1984 m. buvo išbraukta iš Lietuvos piliakalnių sąrašo.  
 
Kiekvienas mūsų rajono žemės lopinėlis, ypač upių ir upelių pakrantės, yra sėte nusėtos tolimą praeitį menančių kultūros paveldo objektų. Deja, tik maža jų dalis yra registruota kultūros vertybių registre ir formaliai saugoma valstybės. Kitus objektus mena iš lupų į lupas perduodama tautosaka, kurios saugotojų ir nešėjų kasmet vis mažėja. Tenka apgailestauti, kad mus užvaldžiusi globalizacija skatina visuomenę pažinti prancūzijas, graikijas, italijas, egiptus (tai nėra peiktina), tačiau visiškai pamiršta mūsų gimtojo krašto kampelius, jos pilales, piliakalnius ar alkakalnius, kurie buvę mūsų protėviams tokios pat svarbos, kaip egiptiečiams ar majams jų piramidės. 
 
Julius KANARSKAS,
archeologas, istorikas