Skip to content Skip to navigation

Paroda LAISVĖS KELIAS

Paroda LAISVĖS KELIAS

Pateikta: 2017-02-09 12:50 (atnaujinta: 2017-03-27 09:32)

Kviečiame vasario 8 d. – kovo 13 d. muziejaus parodų salėse aplankyti parodą LAISVĖS KELIAS.

      

Karaliaus Mindaugo sukurta ir Vytauto Didžiojo išplėtota Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų 1795 m. buvo sunaikinta ir liko tik istorinėje atmintyje. Bet XIX a. antroje pusėje atgimusi lietuvių tauta brandino valstybingumo atkūrimo idėją, kuriai realizuoti palankios tarptautinės aplinkybės susiklostė baigiantis Pirmajam pasauliniam karui, žlugus lietuvių žemes valdžiusioms Rusijos ir Vokietijos imperijoms. Tautinės Lietuvos valstybės sukūrimui priešinosi kaimyninė Lenkija, siekusi atkurti Abiejų Tautų Respubliką ir aneksavusi Vilniaus kraštą. Valstybingumo atkūrimą lėmė Lietuvos savanorių kariuomenės sėkmė Nepriklausomybės kovose su bolševikais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.

1918 m. atgimusi Lietuvos valstybė tapo tautos namais, kuriuose subrendo ir įsitvirtino tautinė tapatybė, susiformavo šiuolaikinė politinė ir socialinė sistema, buvo sukurta nacionalinė kultūra, ekonomika ir švietimas. Be šios tarp dviejų pasaulinių karų egzistavusios Lietuvos valstybės sunkiai įsivaizduojamas ir šiandieninis mūsų valstybingumas, nes be Vasario 16-osios vargu ar būtume sulaukę Kovo 11-osios.

Pirmosios modernios lietuvių valstybės egzistenciją nutraukė 1940 m. birželio 15 d. Sovietų sąjungos įvykdyta okupacija. Totalitarinis komunistų režimas nuo pirmųjų okupacijos dienų pradėjo krašto sovietizaciją, naikino viską, kas galėtų priminti nepriklausomą Lietuvą. Baimindamiesi Lietuvos gyventojų ginkluoto pasipriešinimo, okupantai ėmėsi represijų prieš potencialius režimo priešininkus, pavadintus „liaudies priešais“. Per 1940–1941 m. į Rusijos lagerius ir tremtį buvo išsiųsta apie 23 tūkst. Lietuvos gyventojų.

Su okupantais taikstytis nelinkę gyventojai pradėjo burtis į antisovietinio pasipriešinimo grupes ir organizacijas. Jų veiklą vienyti ėmėsi Lietuvių aktyvistų frontas, kuris rengėsi kovai už Lietuvos nepriklausomybę. Vokietijai 1941 m. birželio 22 d. užpuolus Sovietų sąjungą, krašte prasidėjo antisovietinis sukilimas. Sukilėliams pavyko užimti Kauną, o birželio 23 d. per radiją buvo paskelbta apie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir laikinąją vyriausybę. Tačiau vokiečių karo vadovybė birželio 26 d. nurodė paleisti sukilėlių būrius ir atiduoti ginklus.

Naciai mėgino germanizuoti kraštą, engė ir naikino vietinius gyventojus, o ekonomiką pajungė karo reikmėms. 1941 m. pabaigoje pradėjo formuotis lietuvių antinacinio pasipriešinimo pogrindis, kuris siekė priešintis okupacijai ir planuoti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Pogrindinei veiklai koordinuoti ir vienyti 1943 m. lapkričio 25 d. įsteigtas Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, tačiau gestapo įvykdyti masiniai pasipriešinimo dalyvių areštai suardė visą organizaciją ir ji buvo atkurta jau užsienyje.

Viena iš rezistencinių organizacijų buvo 1941 m. gruodžio mėn. įkurta Lietuvos laisvės armija – slapta lietuvių tautinė, karinė ir politinė organizacija, siekusi atgauti Lietuvos nepriklausomybę ne tik politinėmis, diplomatinėmis priemonėmis, bet ir ginkluotomis karinėmis pajėgomis. Raudonajai armijai grįžtant į Lietuvą, ji ėmėsi vadovauti partizaniniam pasipriešinimui ir 1944 m. liepos 1 d. paskelbė karo padėtį: visi jos nariai, pajėgūs naudoti ginklą, privalėjo burtis į rinktines, išsidėsčiusias miškuose.

Visos partizanų organizacijos 1949 m. susiliejo į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį. Jo taryba 1949 m. vasario 16 d. paskelbė deklaraciją, kuria prisiėmė atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui. 1999 m. sausio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimas pripažino Lietuvos laisvės kovos sąjungos tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaraciją kaip Lietuvos valstybės tęstinumui reikšmingą teisės aktą. Ją pasirašiusiems partizanams 2010 m. suteiktas signatarų statusas.

Beveik dešimt metų, nuo 1944 iki 1953 m., laisvės kovotojai grumėsi su okupantais, neleisdami jiems pasijusti šeimininkais ir saugiai „statyti komunizmą“. Nors fiziškai partizanai kovą galiausiai pralaimėjo, jos psichologinė ir simbolinė prasmė neišdilo per ateinančius keturiasdešimt okupacijos metų – pasauliui įrodyta, kad sovietai nebuvo laukiami, o vietos gyventojams tai padėjo išsaugoti tautinę savigarbą ir laisvės viltį.

Po partizaninio karo numalšinimo iki pat nepriklausomybės atgavimo ginkluotas pasipriešinimas nebekilo. Tačiau su sovietine okupacija nesitaikiusi visuomenės dalis ieškojo kitų būdų, kaip atsilaikyti prieš sovietizaciją, išsaugoti lietuvių kalbą, tautines tradicijas ir vertybes ar apginti vidinę laisvę. Aktyvesnė ir labiau organizuota opozicija sovietiniam režimui formavosi nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio pabaigos. Savo teises garsiai pradėjo ginti tikintieji ir dvasininkai, žmogaus teisių gynėjai susibūrė į Helsinkio grupę, pogrindyje įsikūrusi Lietuvos laisvės lyga deklaravo tikslą kovoti už Lietuvos nepriklausomybę. Nelegaliais keliais slapčia plito pogrindinė spauda, mėginusi atsverti kasdien viešai per laikraščius ir televiziją skleidžiamą propagandą, pagarsinti nutylimus nusikaltimus. Už Lietuvos ribų, daugiausia JAV ir Vakarų Europoje, nesiliovė veikti politinės ir visuomeninės išeivijos organizacijos. Jų nariai atkakliai stuksendami į įtakingų politikų kabinetų duris ir įvairiomis akcijomis atkreipdami vakariečių dėmesį neleido pasauliui pamiršti apie pavergtas Baltijos šalis.

Viltis atgauti nepriklausomybę vėl sužibo prasidėjus sovietinės sistemos atšilimui, kurio metu kai kurie sovietų Lietuvos veikėjai pradėjo reikalauti daugiau suvereniteto. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga, koordinuodama disidentų, politinių kalinių ir tremtinių veiklą, Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo surengė mitingą Molotovo-Ribentropo paktui pasmerkti. Mitingą užsipuolė komunistinė nomenklatūra ir sovietų saugumas. O tai davė priešingą efektą.

1988 m. birželio 3 d. susibūrė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė. Sąjūdis siekė didesnio Lietuvos savarankiškumo, o nuo 1989 m. – nepriklausomybės. Pirmuosiuose sovietmečiu visuotiniuose, lygiuose ir tiesioginiuose rinkimuose išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas 1990 m. kovo 11 d. paskelbė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą.

Sovietų Sąjunga priešinosi Lietuvos nepriklausomybei. Konfrontacija apogėjų pasiekė 1991 m. sausio 13 d., kai sovietų kareiviai šturmavo televizijos bokštą. Netrukus Islandija pirmoji pripažino Lietuvą atkūrus nepriklausomybę. Visame pasaulyje Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta po 1991 m. rugpjūčio mėnesio.

Julius Kanarskas