Skip to content Skip to navigation

Paroda „Simbolių batika“ (baltiškų ženklų atspindžiai) – 2019-03-15

Paroda „Simbolių batika“ (baltiškų ženklų atspindžiai) – 2019-03-15

Pateikta: 2019-03-13 12:13 (atnaujinta: 2019-03-13 12:14)
Tekstilininkės Kristinos Šorienės batikos darbų paroda „SIMBOLIŲ BATIKA“ (baltiškų ženklų atspindžiai).
Parodos pristatymas 2019 m. kovo 15 d. 16 val.
Paroda veiks: 2019 03 15 – 2019 04 15 Kretingos dvaro rūmų Parodų salėse (210, 211). Vilniaus g. 20, Kretinga
 
„Simbolių batika“
Kristina Šorienė – tekstilininkė, puoselėjanti batikos ir šlapio vėlimo technikas. Kuria paveikslus, šviestuvus, sceninius kostiumus, scenografiją ir kt. Veda kūrybines dirbtuves amatininkų gildijos „Krikragaa“ ir Klaipėdos etnokultūros centro renginiuose, sveiko gyvenimo būdo festivalyje „Mandala“ ir kitur. Vyraujančios kūrybos temos: gamtos ir žmogaus santykis, baltų ir kitų pasaulio tautų raštai, švenčių tradicijos. Kasdienos kūrybai įkvepia dukrelė.
 
Ši paroda yra, gimtosios kultūros paveikto, Kristinos sąmonės srauto fiksacija. Tai iš esmės yra pasakojimas apie džiaugsmą, grožį ir gyvybę, atrastą savos tautos pavelde. Šis pasakojimas perteikiamas laisvais, eskiziškais batikos liejiniais, kurie kaip ledkalnio viršūnė parodo labai gražų, bet – savaime aišku, – mažytį baltų kosmogonijos trupinėlį.
 
Parodoje eksponuojami kūriniai yra dvejopi: absoliučiai didžioji dalis yra abstrakcijos, tačiau verta paminėti ir dvi figūrines kompozicijas. Tai yra Elnias devyniaragis ir Gyvybės medis. Drauge su kitu iš abstakcijų išsiskiriančiu kūriniu – Rėdos ratu, – tai yra trilogija, kuri nurodo vieną iš parodos tikslų – priminti apie šio pasaulio gyvasties šaltinį. O tai yra Nenutrūkstantis metų ratas, vedamas ir maitinamas Saulės. Ir netgi tamsiausią naktį (kuri ir yra tamsi dėl nusisukimo nuo Saulės) šviesa grįžta ant Elnio ragų – pati gamta vėl gręžiasi švieson. Ir šie mitologiniai archetipai yra lašas jūroje, todėl tokių informatyvių batikinių dokumentų tėra trys. Likusių abstrakcijų informatyvumas slypi ne aiškesnėje simbolinėje logikoje, o daugiaprasmiškume ir interpretavimo laisvėje.
 
Eksponuojamos abstrakcijos yra mūsų senosios kultūros raštų vizualizacijos. Kristina jį atlieka savita technika, su jai būdinga laisve ir šiltais, žemiškais koloritais. Todėl šie darbai yra intymūs – ten, kur egzistuoja nesugriaunama tvarka (būtent, kosmogonijoje ir raštų sistemose), turinio interpretavimas stipriai apnuogina kūrėjo vidinį pasaulį. Ir jei dar galima tą pasaulį slėpti griežtomis kompozicijomis, simetrija, masių pusiausvyra, koloristikos kanonais, tai Kristina atsisako visų šarvų ir parodo savo vidinį vaiką – šiltai šviesų ir optimistišką, linksmai apkabinusį gamtą su saule ir visais purvais.
 
Kristinos užfiksuotas sąmonės srautas neturi nei pradžios, nei pabaigos, nes toks yra pats fiksuojamas objektas. Todėl šie darbai tėra samtelis iš neišsenkančios paveldinės informacijos upės. Tai galbūt yra kitas parodos tikslas – priminti apie prisilietimų prie begalybės prasmę. Kad ir kokios mažos ir nereikšmingos atrodytų mūsų pastangos prisiliesti prie begalinų tiesos ir gėrio šaltinių – jūros lašas taip pat yra jūra.
 
Mūsų protėviai taip pat stebėjo ir fiksavo. O kai mūsų nebebus, kosmogoninė tvarka niekur nedings, ir ją fiksuos kažkas kitas.
 
Povilas Šorys
 
Tekstilininkė Kristina Šorienė
„Ši paroda, „Simbolių batika“, – tai pažinties su savo gimtąja kultūra vaisius. Taip pat tai yra bandymas perimti senolių dvasinę patirtį, etnines tradicijas ir papročius, visa tai puoselėti ir perduoti  ateinančioms kartoms. Per simbolius ir jų gelmę aš keliauju ir spontaniškai žaidžiu su vaško potėpiu medžiagoje. Ši paroda su tėkme. Noriu, kad šis mūsų nuostabus palikimas tekėtų visomis formomis ir toliau.
 
Parodoje visi darbai apvalaus formato, nes šiuo metu mano gyvenime yra labai svarbus Rėdos ratas. Šis Ratas visada sukasi. Jis nuo pirmojo Postūmio rieda tam tikra Tvėrėjo nurodyta kryptimi ir niekada nepasuka atgal. Po vasaros visada ateis ruduo, o ne pavasaris; išaušus rytui visada nušvis diena; po Ilgių niekada nešvęsime Rasos, bet grimsim gilyn – į Kalėdas, į metų Rato dugną. O po mirties visada seks Prisikėlimas. Pati labai stengiuosi gyventi ir jausti šį nuostabų virsmą, ir kai esu jame, tada geriau suprantu savo vidinius virsmus. Džiaugiuosi pavasariu, kai viskas atbunda, ir suprantu žiemos – rimties ir sustingimo – būseną. Todėl mano simbolių kompozicijos šioje parodoje yra įrėmintos Ratu.“