Skip to content Skip to navigation

Pirkuliai – istorinė Latvelių kaimo dalis

Pirkuliai – istorinė Latvelių kaimo dalis

Pateikta: 2018-12-19 15:28 (atnaujinta: 2018-12-19 15:31)
Vieškelio Darbėnai–Grūšlaukė kairėje pusėje  priešais sankryžą su keliuku, pareinančiu iš Kumpikų, tarp Auksūdžio ir Latvelių plytėjo kelių vienkieminių sodybų kaimas, vadintas Pirkuliais. Teritorinės-administracinės reformos ir sovietmečio melioracija jį sunaikino. Šiandien istorinėje kaimavietėje plyti miškų juosiami dirbami laukai, kurių vakariniu pakraščiu teka melioracijos kanalu paverstas dešinysis Šlaveitos intakas – Laukupio upelis.
***
Pirkuliai priklauso XVII amžiuje – XVIII a. pirmoje pusėje atsiradusiems vienkieminiams kaimams, kurie, plečiantis dirbamos žemės plotams, formavosi anksčiau įkurtų vadinamų valakinių-gatvinių kaimų plėšininėje žemėje.
 
Šioje vietoje nuo seno plytėjo miškai ir akmeninga dirvonuojanti žemė, priklausiusi Platelių, vėliau – Palangos, seniūnijos Darbėnų dvarui. Valakų reformos metu nustačius dvarui priklausančių kaimų ribas, XVI a. antroje pusėje (Kretingos-Darbėnų apylinkėse Valakų reforma buvo pravesta 1566 metais) ši miško žemės dalis buvo priskirta Latvelių kaimui, kurio gyvenvietė buvusi įkurta šiaurės rytinėje, įdirbtoje kaimo žemių dalyje, šalia Narmanšakės upelio, arčiau kelio Grūšlaukė–Benaičiai–Šventoji. Nedirbama pietvakarinė žemių dalis buvo palikta bendram latveliškių naudojimui: čia buvo ganomi valstiečių galvijai, ruošiama miško medžiaga trobesių statybai ir malkoms. 
 
Dėl demografinių pokyčių augant potencialių žemdirbių skaičiui ir nelikus kaime laisvos dirbamos žemės, dvaro savininkai leido valstiečiams įdirbti už valakais išmatuotos dirbamos žemės plotų esančią plėšininę bendro naudojimo žemę. Tokiu būdu iškirsto miško žemėje Latvelių pietvakariniame pakraštyje atsirado Pirkulių užusienis – už gatvinio kaimo išsikėlusių naujakurių vienkieminė gyvenvietė.
 
Naujoji gyvenvietė įsikūrė Laukupio upelio kairiajame krante. Už jo klampaus ir platoko slėnio plytėjo Pilalės miškas, skyręs nausėdiją nuo Nausėdų ir Auksūdžio kaimų. Be to, miškų masyvas naujakurių sodybas taip pat atskyrė nuo likusios Latvelių kaimo dalies bei kaimynystėje esančio Kumpikų kaimo žemių. 
 
Pirkuliams priklausė apie 48 hektarus dirbamos žemės ir dalis ją supusio miško. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje saugomas senas žemėlapis liudija, kad 1781 metais čia gyveno dviejų valstiečių – Pilypo Beniušio ir Jono Kusio šeimos, o ganyklas iš dvaro nuomojosi Darbėnų miestelėnas Aleksandras Pšednikevičius. Jie už išsinuomotą žemę Darbėnų dvarui mokėjo činšą, o už kitas prievoles ėjo dvare lažą. Dvasiniu valstiečių gyvenimu iš pradžių rūpinosi Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų, o nuo 1740 m. – Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios parapijos kunigai.
 
Minėtame 1781 metų žemėlapyje nausėdija vadinama Pitkuriais (lenkiškai – Pitkure). Manoma, kad šis vardas klaidingas ir atsirado ne lietuvių kilmės žemės matininkui ar raštininkui iškraipius autentišką vietovardį.
 
Vietovardis Pirkuliai yra vienintelis Lietuvoje. Tuo pačiu vardu vadinamą vietovę sutinkame gretimoje Latvijoje. Tai Rucavos savivaldybės Rucavos valsčiuje (pagaste), t. y. tik 11 km į šiaurės vakarus nuo mūsų Pirkulių kaimavietės esantis kaimas Pirkuļi (lietuviškai – Pirkuliai). Manoma, kad šis latvių vietovardis kilo iš asmenvardžio Pirkulis daugiskaitos formos.
 
Todėl bandydami paaiškinti Pirkulių vietovardžio kilmę, galime kelti dvi prielaidas. Pirmoji prielaida sako, kad pirmaisiais nausėdijos naujakuriais tapo latvių kilmės žemdirbio Pirkulio šeima. Pasak antrosios prielaidos, pirmieji kaimo gyventojai buvo iš Kuršo gubernijos Pirkulių (Pirkuļi) kaimo atsikėlę latviai, pavadinę nausėdiją senosios savo gyvenvietės vardu. Įdomu tai, kad ir Latvelių kaimo, kuriam priklausė Pirkuliai, vardas taip pat siejamas su mūsų broliais ir kaimynais latviais. 
 
Panašu, kad žemaičiai kaimo vardą tarė Pėrkūlē, nes XIX a. antrosios pusės – XX a. 4 dešimtmečio topografiniuose žemėlapiuose bei dokumentuose greta Pirkuliai (rusiškai – Пиркуле) jis rašomas ir Perkuliai (rusiškai – Перкуле, lenkiškai ir vokiškai – Pierkule, latviškai – Perkuļi). 
 
Panaikinus baudžiavą ir įkūrus luominę valstiečių savivaldą, Pirkuliai savarankiško kaimo statuso negavo. Vienkieminė gyvenvietė buvo priskirta Nausėdų kaimo bendruomenei, kuri priklausė Kauno gubernijos Telšių apskrities Darbėnų valsčiaus Auksūdžio seniūnijai. Kaip savarankiškas kaimas Pirkuliai pirmąkart registruoti 1923 metų Lietuvos apgyvendintų vietovių surašymo metu. Kaime, kaip ir prieš pusantro šimtmečio, tebestovėjo 2 ūkininkų sodybos, kuriose gyveno 12 žmonių.
 
Kaimo žemės turėjo savo toponimus. Juozas Leksius 1935 metais Lietuvos žemės vardynui medžiagą rinkusiai Ežkepių pradžios mokyklos mokytojai Kazei Kungienei pasakojo, kad rytinėje Pirkulių dalyje buvo apie 2 hektarų dydžio ariamos ir ganyklų žemės sklypas, vadinamas Užkylale. Pietų pusėje plytėjo Lyknos – krūmais apžėlusios pievos (3 ha), Palyknis – ariama žemė (3 ha) šalia pievų ir Papirkuliniu vadintas kitas ariamos žemės (3 ha) laukas. Šiaurinėje dalyje buvo Platesis (t. y. platusis) ir Siaurasis laukai. Pirmajame, plačiajame, lauke 11 ha plote driekėsi krūmais ir medžiais apaugusios pievos, o antrajame, apie 2 hektarų dydžio sklype buvo ariama žemė ir šienaujama pieva.  
 
Apie 4 hektarus kaimo žemės užėmė pavasario ir rudens sezono metu užliejamos, vasarą sunkiai džiūstančios ir pelkėtos Laukupio slėnio pievos, vadintos Pirkuline. 
 
Vykdant Lietuvos žemės reformą, XX a. 4 dešimtmečio antroje pusėje Pirkuliai prarado savarankiško kaimo statusą ir vėl tapo Latvelių kaimo dalimi, kurioje 1935 metais tebestovėjo 2 ūkininkų sodybos. Sovietmečiu vykęs vienkieminių sodybų naikinimo ir melioracijos vajus Pirkulių žemdirbių sodybas nušlavė nuo žemės paviršiaus. Kaimas išliko tik senųjų vietos gyventojų atmintyje, archyviniuose dokumentuose ir senuose topografiniuose žemėlapiuose. Pirkulių vietovardis 1991 metais buvo įamžintas Darbėnų miestelio aikštėje priešais Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią pastatytoje Darbėnų metrikoje, išnykusių Darbėnų parapijos kaimų sąraše. 
 
Julius KANARSKAS,
istorikas, Kretingos muziejus