Skip to content Skip to navigation

Pirmąją Kalnalio bažnyčios Krikšto metrikų knygą pasklaidžius

Pirmąją Kalnalio bažnyčios Krikšto metrikų knygą pasklaidžius

Pateikta: 2019-06-03 08:42 (atnaujinta: 2019-06-03 09:02)
Kalnalio šv. Lauryno bažnyčios 1793–1821 m. krikšto metrikų knyga. Roberto Bitino nuotr., 2013 m.
Prasidėjus pirmajai sovietų okupacijai, visų bažnyčių, savivaldybių ir visuomeninių organizacijų dokumentai 1940 m. buvo suvežti į Kretingoje įkurtą apskrities archyvą. Po karo archyvui likus be apsaugos, kretingiškiai dokumentus ėmė naudoti prakurui ir tabako suktinėms. Inžinierius Ignas Jablonskis iš naikinamo archyvo atrinko vertingesnius dokumentus ir perdavė Kretingos muziejui. Tarp jų buvo ir Kalnalio bažnyčios krikšto metrikų knyga su autentišku įrašu apie būsimojo Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus (1801–1875) krikštą.
***
Pirmoji Kalnalio Romos katalikų bažnyčios krikšto metrikų knyga pradėta pildyti 1793 m. gegužės 17 d., o baigta – 1821 m. rugpjūčio 26 d. Iš viso joje sunumeruoti 75 lapai, kuriuose yra 1007 įrašai apie Šv. Lauryno bažnyčioje krikštytus kūdikius, jų tėvus ir krikštatėvius.
 
Jie liudija, kad Šv. Lauryno bažnyčioje naujagimius krikštijo Salantų parapijos Barzdžių, Barzdžių Medsėdžių, Klausgalvų, Klausgalvų Medsėžių, Nasrėnų, Nasrėnų Medsėdžių, Sausgalvių, Sėlenių, Skaudaičių, Skaudalių, Žalimų, rečiau – Banelių, Imbarės ir Reketės kaimų gyventojai. Joje taip pat krikštyti Kartenos parapijos Grabšyčių ir Kūlupėnų, rečiau – Prystovų ir Stropelių kaimų vaikai. Iš tolimesnių Salantų, Kartenos ir Platelių parapijų vietovių buvo atvežami nesantuokiniai kūdikiai, kuriuos baimintasi ar nebuvo galimybių krikštyti parapinėje bažnyčioje.
 
Žemaičių vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus (1801–1875) portretas. A. Štrauso ir A. Surevičiaus fotoateljė. Kaunas, XX a. 7 deš.
Metrikų knygoje esama duomenų apie vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvų Mykolo Valančiaus (1759–1828) ir Onos Stonkutės (1770–1859) šeimą. Iš viso Valančių arba Valančiauskų pavardė paminėta 44 įraše, iš kurių 39 įrašai susiję su Mykolo Valančiaus šeima. Jie liudija, kad ši šeima 1793–1821 m. nuolat gyveno Nasrėnų kaime, o iki 1817 m. vienintelė jame nešiojo Valančių (Valančiauskų) pavardę. 1817 metais užkuriu į Nasrėnus parėjo Kazimieras Valančius, vedęs Leokadiją Viskontaitę, o Kartenos parapijos Grabšyčių kaime gyveno Kasparas Valančius, susituokęs su Magdalena Gervinskaite iš Nasrėnų. Panašu, kad Mykolo, Kazimiero ir Kasparo Valančių šeimos nesigiminiavo arba buvo labai tolimi giminaičiai, nes glaudesnių giminystės ryšių nepalaikė ir bendrose vaikų krikštynose krikštatėviais nedalyvavo.
 
Knygoje minimos keturios Mykolo Valančiaus seserys. Vyriausioji sesuo Ona 1795 m. Salantuose ištekėjo už Antano Gedrimo ir apsigyveno vyro ūkyje Nerėpų kaime. Kita sesuo Janina tapo Simono Žvinklevičiaus žmona ir gyveno kitapus Salanto upės esančiame Skaudalių (Skaudaičių) kaime. Trečioji sesuo Marijona ištekėjo už nasrėniškio Mykolo Stankevičiaus (Stankaus), o ketvirtoji sesuo Magdalena susituokė su Dominyku Budriu iš Nasrėnų kaimo. 
 
Įrašai liudija, kad be Žvinklevičių (Žvinklių), Stankevičių (Stankų) ir Budrių (Budrevičių) šeimų Valančiai giminiavosi arba labai artimai bendravo su Jašmontais, Miknevičiais, Paulauskais, Pociais ir Vaičiais iš Klausgalvų, Kopiais iš Skaudalių, Brazdauskais, Dreiniais, Milkauskais, Venckais (Venckevičiais), Viskontais, Zabielomis ir Žiobakais iš Nasrėnų. 
 
Mykolas Valančius 1795 m. vasario 3 (15) d. parapijinėje Salantų bažnyčioje vedė Oną Stankutę (Anna Stankówna) iš Kūlupėnų kaimo, kuri metrikose dažniausiai vadinama Stankevičiūte (Stankiewiczówna), o sykį – Stonkute (Stąkówna). Jiedu susilaukė 11 vaikų, iš kurių filijinėje Kalnalio bažnyčioje pakrikštijo 9 kūdikius, o vyriausiąjį sūnų Mykolą ir dukrą Magdaleną – Salantų bažnyčioje.
 
Mykolo Valančiaus (1752–1828) kapas Gargždelės (Salantų) kapinėse. Juliaus Kanarsko nuotrauka, 2013 m.
Vyriausioji duktė Marijona gimė 1796 m. sausio 6 (18) d. Suaugusi ištekėjo už Adomo Viskonto iš Sausgalvių kaimo, dabar priklausančio Kūlupėnams.
 
Vyriausias sūnus Mykolas gimė 1797 m. gruodžio 29 d. Mokėsi Žemaičių Kalvarijos mokykloje, 1820 m. tapo bernardinu (pranciškonu observantu) ir pasirinko vienuolinį Julijono vardą. Apie 1823 m. buvo įšventintas kunigu, gyveno ir tarnavo Mozyriaus, Žytomyro, Vilniaus, o nuo 1851 m. – Kretingos bernardinų vienuolynuose. Mirė 1859 m. kovo 30 d., palaidotas Kretingos parapijos senosiose kapinėse šalia Šv. Jurgio koplyčios. 
 
Antrasis sūnus Juozapas gimė 1800 m. vasario 8 (20) d. Manoma, kad jis netrukus mirė, nes 1808 m. Platelių seniūnijos inventoriuje šalia kitų šeimos narių nebeminimas.
 
Valančius išgarsino trečiasis sūnus Motiejus Kazimieras, gimęs 1801 m. vasario 16 (28) d. Jis tapo Žemaičių vyskupu, istoriku, lietuvių tautos švietėju ir blaivybės sąjūdžio kūrėju, tautinio sąjūdžio įkvėpėju, draudžiamos lietuviškos spaudos spausdinimo ir platinimo organizatoriumi, lietuvių grožinės prozos pradininku. Mirė 1875 m. gegužės 17 d. Kaune, palaidotas Šv. apaštalų Petro ir Povilo arkikatedros bazilikos kriptoje.
 
Mykolo Valančiaus (1752–1828) antkapinė epitafija. Juliaus Kanarsko nuotr., 2006 m.
Ketvirtasis sūnus Pranciškus gimė 1803 m. kovo 25 d. (balandžio 6 d.), o antroji duktė Magdalena – 1804 m. spalio 16 d. Manoma, kad jiedu anksti mirė, kadangi vėlesniuose Platelių valsčiaus dokumentuose jų vardų neaptinkame.
 
Trečioji duktė Petronėlė gimė 1805 m. gruodžio 18 (30) d. Ištekėjusi buvo su sykius – už Kazimiero Bagdzevičiaus ir Simono Beresnevičiaus. Gyveno Kalnalyje, o paskutinius gyvenimo metus praleido Varniuose, kuriuose 1867 m. mirė ir buvo palaidota Varnių parapijos kapinėse.
 
Ketvirtasis sūnus Felijus gimė 1808 m. balandžio 8 (20) d. Mokėsi Žemaičių Kalvarijoje ir Mozyriuje, sesers Petronėlės pirmojo vyro giminaičio bajoro Justino Bagdzevičiaus vardu 1832–1838 m. studijavo teisę Dorpate (Tartu). Ten pat 1840 m. mirė ir buvo palaidotas.
 
Varnių šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia – Žemaičių vyskupijos katedra, kurios rūsiuose, manoma, palaidota vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus motina Ona Stankutė-Valančienė. Ralf Lotys nuotr., 2015 m. Nuotrauka iš Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia: vikipedija.lt
1810 m. gegužės 12 (24) d. gimusios trečiosios dukters Onos gyvenimas truko trumpai, nes prabėgus šiek tiek daugiau kaip dviem metams, Onos vardu buvo pakrikštyta 1812 m. birželio 16 (28) d. gimusi dvynukė. Antroji dvynukė gavo Antaninos vardą. Apie jų likimą duomenų neišliko.
 
Šeimos galva Mykolas Valančius mirė 1828 m. gruodžio 13 (25) d., palaidotas Salantų parapijos kapinėse Gargždelės kaime priešais Šv. Barboros koplyčią. Ant jo kapo sūnaus Motiejaus Kazimiero Valančiaus rūpesčiu pastatytas antkapinis kryžius su žemaitiška epitafija, kuri skelbia: „SZA / SZU / LE / TIS / S: P: / MIKOLA WOLONCZEWSKIE / MIRUSE 1828 M: SEJKIE 13 / DIE / NO / JE“.
 
Ona Valančienė po vyro mirties gyveno su dukra Petronėle. Mirė 1859 m. Varniuose. Manoma, kad jos kapas yra Varnių parapijos kapinėse, tačiau Žemaičių vyskupystės muziejaus duomenimis vyskupo motina su artimųjų žinia galėjo būti palaidota Varnių katedros rūsyje.
 
Bernardinų vienuolio t. Julijono Mykolo Valančiaus (1797–1859) kapas Kretingos senosiose kapinėse. Juliaus Kanarsko nuotr., 2015 m.
Mykolo Valančiaus šeima nepriklausė kilmingųjų luomui. Mykolas buvo kilęs iš karališkųjų valstiečių, kurie 1797 m. tapo Platelių seniūniją įsigijusių grafų Šuazelių-Gufjė baudžiauninkais. Tačiau Mykolas Valančius ir kiti Nasrėnų valstiečiai nebuvo lažininkai, neatlikinėjo dvarui atodirbio ir natūrinių prievolių, o už žemę ir pastatus mokėjo piniginę rentą – činšą, t. y. buvo činšininkai. 
 
Mykolas Valančius nuomojosi valaką (per 20 ha) žemės, iš kurios daugiau kaip pusė buvo dirbama, o kita – pievos bei ganyklos. Jis 1808 m. laikė 4 darbinius arklius (tiek arklių kaime turėjo tik 2 valstiečiai), 7 avis ir 8 karves (daugiausia kaime). Tai rodo, kad be tradicinės grūdinės žemdirbystės jis vystė ir gyvulininkystę: karves laikė pieno produktų gamybai, o avis – vilnai ir mėsai. Be to, jis vertėsi pelningu kalvio amatu, turėjo sodyboje kalvę.
 
Sumani ūkinė veikla teikė pakankamai pajamų, kurių užteko ne tik činšui susimokėti. Mykolas į mokslus išleido jaunėlį brolį, sūnus Mykolą, Motiejų Kazimierą ir Felijų, sukrovė kraičius seserims ir dukroms, skolino pinigus net Salantų žydams. Sunkiu triūsu įgijęs bendruomenėje įtakingą socialinę padėtį, kaip ir kiti apylinkės turtingi valstiečiai siekė bajorų luomo privilegijų ir lengvatų, kurios padėtų leisti sūnus į tolimesnius mokslus siekiant privilegijuoto dvasininkijos luomo.
 
To meto supratimu kelias link bajorų luomo ar bent galimybės naudotis to luomo lengvatomis ir privilegijomis vedė pirmiausia per pavardės lenkinimą. Tokių atvejų metrikų knygoje matome nemažai: Bončkus tapo Bonczkowski, Brazdys – Brozdowski (Brzozdowski), Budrys – Budriewicz, Mačernienė – Maczernowska, Miknius – Michniewicz, Milkus – Miłkowski, Mončys – Moncewicz, Pocius – Pacewicz, Salytė – Saliewiczówna, Skersys – Skiersiński, Stankus – Stankiewicz, Venckus – Węckiewicz, Žvinklys – Żwinklewicz ir pan.
 
Bernardinų vienuolio t. Julijono Mykolo Valančiaus (1797–1859) antkapinė epitafija. Jolantos Klietkutės nuotr., 2016 m.
Platelių dvaro 1797–1819 m. inventoriai liudija, kad Mykolo Valančiaus pavardė žemaitiškai buvusi tariama „Valončis, Volončis, Valončius“, o sūnaus Motiejaus Kazimiero 1801 m. krikšto įraše – „Volončius“. Pirmąkart susilenkinti pavardę jis pabandė 1800 m., krikštydamas sūnų Juozapą. Krikšto metrikos originaliame įraše aptinkame įprastą pavardę „Wałącius“ (Valončius), o štai Žemaičių vyskupijos kurijai išsiųstame krikšto metrikos nuoraše Mykolas jau vadinamas „Wołącewicz“ (Voloncevič). Panašu, kad tai nebuvo nuorašą dariusio kunigo klaida, o pavardė sulenkinta pageidaujant pačiam Mykolui Valančiui. Taip manyti leidžia 1801 m. sausio 14 (26) d. Simono ir Janinos Žvinklevičių dukters Magdalenos krikšto įrašas, kuriame motinos mergautinė pavardė rašoma nebe Valančiūtė, o – Voloncevičiūtė.
 
Šis pirmasis bandymas susilenkinti pavardę tuo ir pasibaigė. Antrąsyk tai padaryti Mykolas Valančius pabandė krikštydamas 1804 m. spalio 16 d. parapinėje Salantų bažnyčioje dukrą Magdaleną. Tik šįkart jis pasirinko kitą pavardės formą – „Wałąnczewski“ (Valončevski). 
 
Paskutinį kartą tarmiška forma „Valončius“ (rašoma „Wałącius“) Mykolo pavardę Kalnalio altarista Juozapas Skalskis užrašė 1805 m. gruodžio 1 (13) d., o praėjus vos pusei mėnesio – 1805 m. gruodžio 18 (30) d. Valančių dukros Petronėlės krikšto metu tas pats kunigas prie Mykolo vardo įrašė pavardę „Wałączewski“ (Valončevski). Nuo to laiko naujoji pavardės forma puikuojasi visuose likusiuose krikšto metrikų knygos įrašuose. Šiek tiek keitėsi tik dvigarsio „-on-“ transkripcija, kuris rašytas „-ąn-“, „-an-“ arba lenkų kalboje šį dvigarsį žyminčia raide „-ą-“. Tokiu būdu 1808–1818 m. pavardė buvo rašoma „Wałonczewski“, „Wałanczewski“, „Wałąnczewski“, „Wałączewski“. 
 
Mykolo žmona Ona „Wałonczewskos“ pavarde pirmąkart įrašyta tik 1811 m. vasario 24 d. Tuo tarpu mergautinė pavardė „Wałonczewska“ arba „Wałączewska“ (tariama vienodai – Valončevska) prie Mykolo seserų Janinos, Marijonos ir Magdalenos vardų rašoma jau nuo 1807 m., išskyrus 1811 m. lapkričio 18 (30) d. įrašą, kuriame Marijonos Stankevičienės mergautinė pavardė nurodyta „Wałanczówna“.
 
Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės (1805–1867) portretas. Iš Petronėlė Beresnevičienė (Valančiūtė): geni.com


Tokiu būdu Mykolo Valančiaus šeimyna 1804–1807 m. prisiėmė naują pavardės formą ir tapo Valančiauskais (tarmiškai – Valončiauskiais). Senoji Valančiaus pavardė įvairiomis formomis tebesutinkama tik Platelių dvaro inventoriuose, tačiau ir juose nuo 1820 m. ji sulenkinama. Lenkišką pavardę gavo 1805–1812 m. gimę Mykolo vaikai Petronėlė, Felijus, abi Onos ir Antanina. Ją prisiėmė ir anksčiau gimę vaikai. Valančiūte gimusi Marijona Valančiauskaite vadinama 1811 m. ir 1816 m. įrašuose. Apie sūnaus Mykolo prisiimtą pavardę liudija antkapinio kryžiaus epitafija, kurioje užrašyta: „X. Michał Julian Wołonczewski“ (Kun. Mykolas Julijonas Volončevskis). 
 
Iš  „Wołoncius“ į „Wołonczewski“ tėvo pavardė buvo pataisyta ir būsimojo vyskupo Motiejaus Valančiaus krikšto metrikos įraše. Pats M. K. Valančius mokydamasis Žemaičių Kalvarijos mokykloje ir Varnių dvasinėje seminarijoje rašėsi „Wołączewski“ ir „Wałonczewski“. Tačiau vėliau prisiėmė krikšto metrikų įraše pataisytą variantą – „Wołonczewski“, kuriuo pasirašinėjo būdamas vyskupu. Ši pavardės forma užrašyta ir vyskupo tėvo Mykolo antkapinėje epitafijoje. 
 
Kitas priklausymo kilmingųjų luomui požymis buvo santrumpos „G. D.“, reiškiančios „Generosus Dominus“ (liet. Kilmingasis ponas), rašymas prie pavardės. Metrikų knygoje užregistruoti 53 asmenys (33 vyrai ir 20 moterų), kildinę save iš bajorų luomo. Ankstyviausiai toks įrašas 1796 m. sausio 18 (30) d. buvo prirašytas prie bajoro, Telšių apskrities vėliavininko Jono Daubaro pavardės. Kiti įrašai datuojami 1806–1821 metais. Daugiausia kilmingais save laikančių asmenų gyveno Nasrėnuose (6), Klausgalvuose ir Skaudaliuose (po 5). Imbarėje, Kalnalyje ir Skaudaičiuose jų buvo po 4, o Klausgalvų Medsėdžiuose, Kūlupėnuose ir Sausgalviuose – po 2. 
 
Iš tokių įrašų išsiskiria du. Viename minima 1811 m. liepos 13 (25) d. Reketėje iš teisėtų kilmingųjų sutuoktinių G. D. Motiejaus Ružinsko ir G. D. Konstancijos Prialgauskaitės gimusi duktė Marijona, o kitame – 1820 m. vasario 7 (19) d. Nasrėnuose iš teisėtų sutuoktinių bajorų G. D. Jono Milkausko ir G. D. Konstancijos Prialgauskaitės gimusi duktė Apolonija Konstancija Donata. Nesiimu spręsti ar abiejuose įrašuose minima viena ir ta pati antrąkart ištekėjusi Konstancija Prialgauskaitė, tačiau abiem atvejais yra akcentuojama bajoriška tėvų kilmė. Šiai kilmei pabrėžti 1820 m. kūdikis buvo pakrikštytas net trimis vardais, o jo krikštyti iš Batakių (Tauragės r.) atvyko sutuoktinės giminaitis, Batakių parapijos klebonas ir Batakių dekanas Feliksas Martynas Jonas Prialgauskas, kilęs iš bajorų Gedgaudų giminės. Jis su Ona Valančiene tapo mergaitės krikštatėviais, o dar 4 kilmingaisiais įvardinti asmenys iš Nasrėnų kaimo – Mykolas Valančius su Kristina Petrikausk[iene?] ir Dominykas Gricevičius su Ona Buivydaite buvo krikštatėvių asistentais.
 
Kūdikio krikšte dalyvaujanti antroji ar net trečioji krikštatėvių pora („asistentai“) taip pat buvo laikomi tėvų kilmingumo ženklu. Be K. Prialgauskaitės dukters krikšto, užfiksuoti dar 2 panašūs atvejai. 1796 m. sausio 18 (30) d. krikštatėviai su asistentais krikštijo Jono Jurkaus ir Kristinos Stankevičiūtės dukrą Barborą, o kilmingųjų luomui priskiriama krikštatėvių asistentų pora dalyvavo ir 1806 m. balandžio 17 (29) d. Magdalenos Narkutės iš Reketės nesantuokinio sūnaus Motiejaus krikšto apeigose.
 
Petronėlės Valančiūtės-Beresnevičienės (1805–1867) kapas Varnių civilinėse kapinėse. Antano Ivinskio nuotr. (Žemaičių vyskupystės muziejus)
Be „G. D.“ pasitaiko kita aukštą kilmę nurodanti santrumpa – „M. D.“ (lot. Magnificus Dominus, liet. Šlovingasis ponas). Juo 1815 m. spalio 29 (lapkričio 10) d. tituluojamas nasrėniškis Valentas Milkauskas, jo žmona Vincenta Sobiestianskaitė ir sūnaus Tado Simono krikštatėvis Jonas Milkauskas, o 1818 m. – Raseinių pavieto teismo sekretorius Grigalius Mžibarauskas.
 
Mykolas Valančius „kilmingojo pono“ titulo link žengė 1808 m. balandžio 8 (20) d., kai krikštijant sūnų Felijų prie Valančiausku tapusio Mykolo pavardės buvo įrašyta kilmingą luomą liudijanti santrumpa „G. D.“ Tiesa, po to kelis metus ji nebuvo rašoma, o vėl prie Mykolo Valančiausko pavardės pasirodė 1812 m. birželio 17 (29) d. dvynukių Onos ir Antaninos krikšto įraše ir nuo to laiko ją sutinkame visuose įrašuose. Tuo tarpu prie žmonos Onos pavardės šios santrumpos nerandame nei viename įraše, išskyrus vėliau prirašytą nuorodą sūnaus Motiejaus Kazimiero krikšto metrikoje. Tačiau ji sutinkama prie dukterų Marijonos ir Petronėlės mergautinių pavardžių. 
 
Panašiu keliu ėjo ir Mykolo svainis, sesers Janinos vyras Simonas Žvinklevičius iš Skaudalių (Skaudaičių). Jis anksčiau už Mykolą susilenkino pavardę, o santrumpą „G. D.“ prie jo pavardės atsirado beveik metais anksčiau – 1807 m. spalio 10 (22) d. 
 
Krikšto metrikų knygos įrašai leidžia teigti, kad XIX a. pirmajame ketvirtyje bajorišką kilmę nurodanti santrumpa „G. D.“ bažnytiniuose dokumentuose buvo rašoma ne tik prie bajorų luomo asmenų, tačiau ir prie turtingų valstiečių-činšininkų pavardžių. Nežinia kaip šis titulas buvo įgyjamas, bet juo tituluotis galėjo ir jį gavusio asmens artimieji – sūnūs, dukros.
 
Tapusi „Valančiauskais“ ir „Generosus Dominus“, Mykolo Valančiaus šeima bajorais netapo, liko kaip ir netituluoti kaimynai dvaro činšininkais. Tačiau įgytas titulas leido naudotis kai kuriomis bajorų luomo lengvatomis leidžiant vaikus į mokslus, padėjo jiems prasiskinti kelią į dvasininkijos luomą. „Generosus Dominus“ tituluojamam asmeniui lengviau buvo prieinama santuoka su bajorų luomo asmeniu. Pvz., Petronėlė Valančiauskaitė abu kartus ištekėjo už bajorų: pirmąkart – už Kazimiero Bagdzevičiaus, o antrąkart – už Simono Beresnevičiaus. O tai reiškė, kad palikuonys teisėtai galės naudotis bajorų luomo teisėmis, privilegijomis ir lengvatomis. 
 
Kalnalio bažnyčios krikšto metrikų knyga dar ypatinga tuo, kad jos tyrimai padeda atkurti autentišką vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus krikšto metrikų įrašą. Atmetus vėliau atsiradusius pataisymus, jis turėjo atrodyti taip: „1801 metų vasario 17 dieną aš, Kalnalio altarista Juozapas Skalskis, krikštijau kūdikį Motiejaus Kazimiero vardu, vakar gimusį iš teisėtų sutuoktinių tėvo Mykolo Volončiaus, motinos Onos Stankevičiūtės iš Salantų parapijos Nasrėnų kaimo. Krikštatėviai buvo Rokas Budrys ir Janina Žvinklevičiūtė, abu iš Salantų parapijos Nasrėnų“. 
 
Įraše kunigas padarė vieną klaidą: kūdikio krikšto motiną Janiną Žvinklevičienę pavadino Žvinklevičiūte. Tačiau didesnes klaidas jis įvėlė rašydamas Žemaičių vyskupijai skirtą krikšto metrikos nuorašą. Palyginus gimimo metrikų įrašą ir nuorašą, į akis krenta keli ryškūs neatitikimai. Pirmiausia, kūdikis buvo pakrikštytas dviem vardais – Motiejumi Kazimieru (Mathiam Casimirum), o nuoraše įrašytas tik Motiejaus vardas. Antra, rašysena liudija, kad Mykolo pavardė knygoje turėjusi būti užrašyta „Wołoncius“, o nuoraše užrašyta „Wałącius“. Trečia – būsimo vyskupo motinos pavardė originale rašoma Stankevičiūtė, o nuoraše – Stankutė. Tiesa, nuoraše buvo ištaisyta originaliame įraše padaryta klaida: nurodyta teisinga krikštamotės Janinos Žvinklevičienės pavardė. 
 
Motiejaus Kazimiero Valančiaus krikšto metrikos koreguoto įrašo faksimilė
Iš krikšto metrikų nuorašo dingęs Kazimiero vardas sukėlė būsimam vyskupui daug nepatogumų. Turįs du vardus jis įrodinėjo papildomais Kalnalio bažnyčioje pagal pirminę knygą išduotais metrikų nuorašais bei pateikdamas bažnytinei vadovybei liudijimą, kad tuo vardu 1810 m. birželio 5 d. Salantų bažnyčioje gavo sutvirtinimo sakramentą. Pirmoji Kalnalio krikšto metrikų knyga liudija, kad vyskupas Valančius turėjo prigimtinę teisę vadintis dvigubu Motiejaus Kazimiero vardu, kuriuo jį vadinti turėtume ir šiandien.
 
Metrikų knyga rodo, kad Motiejaus Kazimiero krikšto metrikų įrašas vėliau, greičiausiai apie 1817 m., ruošiantis jam stoti į Žemaičių Kalvarijos mokyklą,  buvo taisomas. Ištrynus paskutinę raidę „-e“ žodžiuose „Patre“ ir „Matre“, atsiradusiuose tarpeliuose priešais tėvo ir motinos vardus buvo prirašytos kilmingumą įrodančios raidės „G. D.“. Tėvo pavardė „Wołoncius“, prirašius lenkišką priesaga „-zewsk“, pataisyta į tuo metu jau oficialiai bažnytiniuose dokumentuose naudotą, tačiau šiek tiek pakoreguotą „Wołonczewski“.  
 
Be vyskupo M. K. Valančiaus, metrikų knygoje yra dar 2 įrašai, kuriuose įrašyta tėvų pavardė vėliau taisyta prirašant lenkišką priesagą. Nasrėniškio Jono Mončio pavardė sūnaus Pranciškaus 1806 m. rugpjūčio 20 (rugsėjo 1) d. krikšto įraše ištaisyta į „Moncewicz“, o skaudaitiškės Onos Salytės (Salówna) pavardė sūnaus Juozapo Čekausko 1809 m. rugsėjo 11 (23) d. krikšto įraše buvusi pataisyta į Šalevičiūtė (Szalewiczówna).
 
Santrumpa „G. D.“ taip pat atbuline data buvusi įrašyta prie minėto Jono Mončio-Moncevičiaus (1806 m. rugpjūčio 20 (rugsėjo 1) d.), Pranciškaus Žvinklevičiaus ir Onos Salevičiūtės-Čekauskienės (1808 m. balandžio 30 d.), Jono Stropaus (1811 m. lapkričio 16 d.) bei Simono Žvinklevičiaus (1812 m. sausio 22 d.) pavardžių. 
 
Matome, kad krikšto metrikų knygos įrašų koregavimas XIX a. pirmajame ketvirtyje buvo praktikuojamas, tačiau labai retai. Tai nebuvo dokumento klastojimas tikrąja to žodžio prasme, o jo pataisymas ar, sakykime, papildymas įteisinant naują šeimos socialinį statusą bendruomenėje. Kadangi šios korekcijos sutinkamos berniukų krikšto įrašuose, reikia manyti, kad krikšto metrikai buvo taisomi vaikus leidžiant į mokslą, kurį baigus pirmiausia buvo siekiama patekti į privilegijuotą dvasininkijos luomą.
 
Šiandien pirmąją Kalnalio šv. Lauryno bažnyčios krikšto metriką su 1801 m. vasario 17 (29) d. įrašytu būsimojo vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus krikšto įrašu galima pamatyti Kretingos muziejaus Dvaro ūkvedžio name veikiančioje Kretingos krašto istorijos ekspozicijoje.  
 
Julius KANARSKAS,
istorikas